Arvydas Valionis. Vigilijos Miestui ir valstybei

2011 m. Nr. 11

Arvydas Juozaitis. Ryga – niekieno civilizacija. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 432 p.

Skaitytojau, norėdamas patirti skai­tymo apie kaimyninės šalies istoriją, politiką, kultūrą, įžymius žmonos ma­lonumą, atsiverski Arvydo Juozaičio grožinės publicistikos knygą „Ryga – niekieno civilizacija“ (devyniolikta autoriaus knyga). Pirmąkart skaitome toki1 plačią beletrizuotą lietuvių auto­riaus papasakotą Latvijos istoriją, jos istorines, kultūrologines, sociologines, psichologines įžvalgas. Žinoma, į vieną knygą nesudėsi visos dalies istorijos; jai papasakoti būtų maža net dešim­ties didžiulės apimties enciklopedijos tomų, tad autoriui tenka rinktis te­mas, įvykius, faktus, veikėjus. Vigilijų tonacija suteikė autoriui galimybę pui­kiai improvizuoti, panašiai kaip Latvi­jos ministrui pirmininkui I. Guodmaniui, kuris su grupe „The Queen“ Rygos koncerte būgnais entuziastingai mušė melodiją „Viskas dabar puiku“. Tokia pakilia tonacija užbaigiama ir A. Juozaičio knyga.

„Ryga – niekieno civilizacija“ ženk­liai skiriasi nuo 1988 m. leidyklos „Vy­turys “ išleistos Laimono Tapino knygos „Nešk, Dauguva, atminimą“. L. Tapino apybraižos turi dvi ryškias tematines kryptis: senoji istorija su archeologija, tautosaka ir žymiausi to meto latvių kūrėjai: kompozitorius R. Paulas, rašy­tojas I. Zieduonis, aktorė V. Artmanė, dailininkė M. Tabaka ir kitos kūry­binės asmenybės. L. Tapinas labiau nei A. Juozaitis pabrėžė unikaliausią latvių turtą – liaudies dainas (ypač K. Baruono lobyną; jis surinko, perrašė ir moksliškai suklasifikavo 217 996 dainas), dažniau cituoja jas. Ši soviet­mečiu išleista knyga, sakyčiau, yra unikali – jos autorius beveik neįterpia tuomet primygtinai brukamų sovietinių politinių, socialinių Latvijos aktualijų.

Latvišką tematiką nagrinėjančių knygų Lietuvoje turime ir daugiau. Be L. Tapino knygos, reikia paminėti Al­vydo Butkaus „Latvius“, Kęstučio Nas­topkos „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšius“, Kosto Korsako publikacijas, Silvestro Gaižiūno monografijų „Baltų Faustas ir Europos literatūra“. Ingos Vaičekauskaitės-Stepukonienės studi­ją apie lietuvių ir latvių romaną, fun­damentalius baltistų tyrinėjimus, isto­riko Rimanto Varanausko „Lietuvos ir Livonijos santykius“ ir kt.

A. Juozaitis rašydamas turėjo uni­kalią minties raiškos laisvę, tiesiogi­nės (ne trumpalaikės komandiruotės) patirties akistatų, tad ir jo įžvalgos bei interpretacijos yra kur kas įvairiapusiškesnės, informatyvesnės, su viso­mis Nepriklausomybės metų politinio gyvenimo aktualijomis.

Knygoje – dvidešimt keturios vigili­jos, arba dvidešimt keturi kūrėjo te­miniai budėjimai Latvijos sostinėje, akumuliuojančioje šalies istorinę at­mintį, politiką, ūkinę veiklą, kultūros tradicijas ir tendencijas. Į pasakojimą įtraukiamos asmenybės, palikusios ryškių veiklos valstybės raidoje pėd­sakų.

A. Juozaičiui Ryga – garbinga vie­ta: „Sostinė Ryga – latvių įkurtas ir šimtmečius statytas Miestas. Reikalas čia keblus: nebuvo vienos, vieningos Lat­vijos, ir dabartinės šalies geografija bei jos istorija – XX amžiaus vaisius,“ Skaitytojui padiktuojama subtili de­tektyvinė Latvijos istorijos užuomina, bet A. Juozaičiui – tai kūrybinis po­lėkis. Keleri gyvenimo Rygoje metai autoriui suteikė galimybę panirti į ša­lies istoriją, padovanoti kelis šimtus tiesioginių emocinių pojūčių apie Mies­tu iš jo pasižvalgyti po visą Latviją.

Knygos pavadinimas kai ką gali gluminti, bet ne A. Juozaitį. Ar tik autoriui nedarė įtakos britų istoriko Arnoldo Toynbee mintis apie sustingusias civilizacijas (šių metų rudenį Ryga, švęsdama 810-ąjį įkūrimo gimtadienį, tarsi tai paneigė)? Skirtingi, netolygūs Latvijos ir Lietuvos vysty­mosi tempai, išorinės aplinkybės, nors tai vyko ir vyksta tiesiog šalia, turi daug istorinių slėpinių, tad autorius pasirenka savitą kūrybinių įžvalgų variantą: per tariamai niekieno civi­lizacijos Miestą žvelgia į kaimyninę šalį, kurioje regi daugiau skirtumų nei bendrumų su mumis.

Kadangi esame kaimynai, pirmiau­sia kirba Latvijos istorijoje paieškoti A. Juozaičio užfiksuotų lietuviškų pėd­sakų. Remiantis pateikta medžiaga, ryškiausi faktai glūdi senųjų laikų is­torijoje. Tačiau tai trumpi istorijos epi­zodai: 1562 m. kovo 5 d. Ordino pilyje Lietuvos etmonas Mikalojus Radvila Juodasis įteikė paskutiniajam Livoni­jos magistrui hercogo skeptrą bei ant­spaudą ir „Ryga pajuto Lietuvos galią. Miestas tapo protektoratu. Lietuva (su Lenkijos karūna) įkūrė naują Europos kunigaikštystę – vasalinę Kuržemės ir Žiemgalos hercogystę. Istorijoje ji dau­giau žinoma kaip Kuršo kunigaikštys­tė ir driekėsi nuo Liepojos bei Vents­pilio uostų Baltijos pakrantėje iki Daugpilio rytuose.

Tuo pačiu metu Žygimantas Au­gustas II aktu Prout ex nunc Magno, huic Litvaniae Dukatui incorporata de­šiniajame Dauguvos krante – į šiaurę, iki pat Revelio (Talino) – įkūrė Pardauguvos hercogystę. Ji tapo pavaldi tik Lietuvai“ (p. 19), Taip Lietuva 1561–1562 m. paėmė globon Livonijos kon­federacijos likučius. Paskui Rygai „1589 m. Steponas Batoras leido kaldintis savo pinigus. Galėjo Miestas naudotis ir 1588-ųjų Lietuvos Statutu – pažangiausiu to meto teisynu“.

Senojoje latvių istorijoje, kaip ir kiekvienos šalies praeityje, yru iki šiol nevienareikšmiškai aiškinamų faktų, todėl pasitelkiamu lietuvių raštijos tyrinėtojo rašytojo Algimanto Bučio įžvalga, patikslinanti A. Pumpuro „Lačplėsyje“ minimos kronikos autoriaus Henriko Latvio kilmę ir jo vaidmenį pagonių krikšto misijoje.

Artėjant link dabarties, nebėra to­kių įsimintinų lietuviškosios ir lat­viškosios istorijos sąlyčio taškų, jie Latvijos istorijos kontekste jau frag­mentiški, pavieniai.

„Ryga – niekieno civilizacija“ su­teikia skaitytojams proto mankštos galimybių ieškant teiginių paaiškini­mo: pvz., Livonijos teritorija nėra da­bartinės Latvijos istorija, „Ryga – ne latvių įkurtas ir šimtmečius statytas miestas“, kodėl šių dienų Ryga dar tebeieško savo veido ir t. t. Latvijos istorinis portretas formuojamas iš kelių šimtų fragmentiškų, dramaturgiškai susietų esė, kurias jungia dvidešimt keturios budinčios ir istori­ją sergstinčios temos. Eseistiškai fragmentuotas tekstas savaip pagilina, netgi supoetina vigilijos temą. Šios fragmentiškos esė, sakyčiau, tarsi analogas garsiajai K. Baruono „Dainų skryniai“, į kurią po kruopelę per dešimtmečius buvo sudėta latvių tau­tosaka, tapusi neįkainojamu šalies lobiu. Pasirinktos vigilijos – tai ryškūs Rygos, drauge ir visos Latvijos pra­eities atspindžiai. Knygą skaitome kaip laiko slinktį: link pabaigos vis dažniau esame šalia nūdienos kultū­rinių, politinių realijų. Knygoje gausu enciklopedinių žinių, žmonių vardų, įvykių – ši visuma kuria pažintinį lat­viškosios tapatybės turinį, atskleidžia tautos charakterio bruožus, siekius, tarpnacionalinių santykių įtampas ir atomazgas.

Pasakojimo fragmentiškumą norė­čiau pailiustruoti dviem vigilijom. Pirmąją – „Literatūra kaip kalbos savi­kaina“ – sudaro dvylika fragmentų. Tai priminimas apie latviškos knygos užuo­mazgas, švietimo problemas, didžiąsias latvių literatūros ištakas (R. ir M. Kau­gių „Matininkų laikai“, A. Pum­puro „Lačplėsis“, J. Rainio išverstas J. W. Goethe’s „Faustas“), latvių litera­tūroje dominuojantį moterų penketą, rašoma apie „moteriškąjį Rainį“ poe­tę, dramaturgę M. Zalytę. Primenamas neseniai sukurtas Latvijos kultūros kanonas. Pasakojama apie „nepato­giuosius“ klasikus A. Upytį ir V. Lacį (išskirtinį apdovanojimų lyderį – sep­tyni Lenino ordinai, dvi Stalino premi­jos), genialųjį vertėją V. Bisenieką, latvių ir skandinavų literatūrų ryšius. Greitakalbe paminimi jaunieji talen­tai – prozininkas P. Bankovskis ir li­teratūrologas G. Berelis, po porą saki­nių skiriama prozos meistrams Z. Skujiniui ir A. Belui…

Mažai žinančiam Latvijos litera­tūrinį gyvenimą gali susidaryti gana blankokas kaimynų kūrybinės poten­cijos įspūdis. Tiesa, kitose vigilijose paminimas I. Zieduonis (bet kaip kol­ūkietiško gyvenimo ir gamtosaugos te­mų publicistas), K. Skujeniekas, J. Peteras. Žinoma, dažniausiai minimas ir cituojamas A. Pumpuro „Lačplėsis“, J. Rainio kūriniai.

Kokius lietuviškus motyvus, be anksčiau paminėtų, atskleidžia auto­rius? Žvilgtelėkime į vigiliją „Lietuvos alsavimas“. Čia šešiolika budėjimo akimirkų. Primenama A. Baranausko apdainuota Dauguva, Lietuvos gužėjimas į Latviją (prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia gyveno beveik šimtas tūkst. lietuvių, per trečdalis jų – Rygoje). Prisimenamas Mindaugas ir Rygos auksakalių jam nukalta karūna. Bet plačiausiai pristatomas garsus lietu­vių plėšikas L. Adomaitis,.. Šių dienų akcentai: keliaudamas iš Rygos nema­tai kelio ženklo „Vilnius“, iš Lietuvos pabėgęs kino režisierius M. Martinsonas, tyla Latvijoje per Žalgirio mūšio 600 motų jubiliejų, bendros baltų kultūros erdvės neturėjimas. Apmau­du, kad nei anksčiau minėtojo vigilijo­je, nei šioje neatsirado nė žodelio apie lietuvių literatūros vertėją patriarchą Alfoną Sukovskį, kuris ilgiau nei pusę amžiaus Latvijoje kūrė lietuvių kul­tūros įvaizdį: išvertė šimtus lietuvių autorių kūrinių, periodikoje paskelbė ne vieną tūkstantį informacinių tekstų apie Lietuvą. „Lietuvos alsavime“ pa­minimas lietuvis R. Rožukas: „2010 metų gegužę jis tapo Jūrmalos meru, po trejų metų posto neteko.“ Apmaudi klaida: R. Rožukas buvo atstatydintas po trijų mėnesių.

Koks šalies istorijos paveikslo spal­vų koloritas be užsienio garsenybių. Ir latviai gali prisiminti imperatorės Anos Joanovnos favoritą baltų vokietį E. J. Bironą, kuris kartu su F. B. Rast­reliu Latvijoje sukūrė architektūros šedevrus – Mintaujos ir Rundalės rūmus. Primenami kiti latvių širdį maloniai kutenantys faktai: Petro I žmona Jekaterina – latvė, o A. Puškino 113-oji meilė – rygietė Ana Kern. Šmėkšteli ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XVIII, ir Kazanovos šešėliai.

Daina – latvių tautos stiprybė. Liau­dies daina anksčiau tiesiogiai formavo latviškąją tapatybę, o chorinis daina­vimas sukūrė unikalų reiškinį – šimta­tūkstantines dainų šventes. A. Juozai­tis šį fenomeną įrašo į latvių vertybių triadą, šalia laimės ir svajonės.

Dar neseniai baltų kalbas nuož­miai spaudė rusų kalba, dabar į jas vis labiau kėsinasi anglicizmai. Turime pripažinti, kad latviai kol kas pasirodė nuosaikesni už mus, lietuvius: latvių kalba šiandien švariausia; ji, pasak jos aplinkoje gyvenančio A. Juozaičio, iš­laikė tradicinę lingvistinę ir fonetinę sistemą. Palyginkime tikrinių vardų rašybą. Latviai kaip ir anksčiau juos transkribuoja, o mes vartojame net tris jų rašybos variantus. Ir šioje kny­goje šmėkšteli toks „skirtumas“ – tai Latvijos Respublikos prezidento V. Zatlero pavardės rašyba. Netgi viename knygos puslapyje ji rašoma dvejopai: ir V. Zatleris, ir V. Zatleras…

Unikalus kaimynų istorijos feno­menas – latvių šauliai. Pirmojo pasau­linio karo metais latviai entuziastin­gai stojo savanoriais į tautinius būrius kovoti su vokiečiais, po to jie įsijungė į Rusijos kariuomenę. Tačiau, caro val­džiai išdavus latvius per nuožmiai pralaimėtas Kalėdų kautynes, latvių šauliai susidėjo su bolševikais. Šis šaulių istorijos momentas – tapsmas raudonaisiais šauliais – knygoje ma­žiau išryškintas, tačiau pasakojama apie jų entuziastingą veiklą porevoliuciniu laikotarpiu. Kaip priešingybė jiems iš­kyla latvių legionieriai, kuriems skiria­ma išsami vigilija. Matome istorijos pa­radoksą: per Pirmąjį pasaulinį karą latvių šauliai tapo kovotojais prieš tau­tą engusius vokiečius ir susidėjo su bol­ševikais, per Antrąjį pasaulinį karą lat­vių legionieriai, kurie nebuvo Latvijos gynėjai, o vokiečių kariaunos sudėtinė dalis, jau kovojo su bolševizmu…

Bendrame Latvijos istorijos pa­veiksle ženkli vieta skiriama pastarojo dešimtmečio peripetijoms. Maloniai nu­teikia knygoje problemiškai aptariamas A. Šnuorės filmas „Sovietinis pasako­jimas“ (Lietuvoje pristatytas iškreiptu pavadinimu „Sovietų pasaka“). Pritar­damas specialistų nuomonei, A. Juo­zaitis reikliai vertina šį dviprasmišką (bet išpopuliarėjusi) filmą: .Žinoma, „Sovietinis pasakojimas“ nėra joks me­nas, nėra dokumentika. Tai vaizdinės ideologijos kūrinys, kuris taikosi val­dyti mases.“

Skaudu skaityti apie XXI a. pra­džioje griuvėsiais virtusius XX a. Lat­vijos pramonės pasiekimus, apie demografiškai nykstančią valstybę.

Kai kuriems subtiliems tautų rei­kalams aptarti susitinka lietuvių ir lat­vių Kindziuliai. Jų pašmaikštavimai atpalaiduoja poleminę knygos įtampą.

Autorius į pasakojimą įterpia vieną kitą latvišką žodį. Man tai elegan­tiškas kūrėjo santykis su kaimynų kalba, kurios Lietuvoje neišgirsi per televiziją, nes per dvidešimt Nepri­klausomybės metų Lietuva ir Latvija niekaip negali panaikinti abipusės TV transliacijų užkardos.

Šios knygos vigilijos – tarsi perspėji­mas, jog būtina tvirtinti silpstančią baltiškąją tapatybę, stiprinti abipusį kultūrinį domesį, raiškiai sumenkusį Nepriklausomybės metais. Šia knyga, kaip ir visa savo kūryba bei aktualia publicistika, A. Juozaitis rodo įsiparei­gojimą tiesai, skatina pilietinį sąmo­ningumą. Vigilijos skirtos „visos paros budėjimui, sargybai, nenuilstančiam budrumui, kurio mums (ir latviams) trūksta, kad neišnyktume..“ Po čempioniško sportinio gyvenimo tarpsnio A. Juozaitis pasiūlė čempioniškus inte­lektinės atminties lavinimo pratimus tyrinėdamas kaimyninės šalies gyveni­mą bemaž tūkstantmetėje laiko slinkty­je. Ryga „kaip pereinamasis prizas, kaip niekieno civilizacija“ iškiliai žengia į globaliąją XXI a. apsiaustį, kurioje gau­su dar nežinomų tautos tapatybės stip­rinimo siekių ir naikinimo tendencijų. Tai publicistika su literatūrinės koky­bės ženklu. Perskaičius „Ryga – niekie­no civilizacija“, norisi ištarti: „Es runaju latviški…“ – aš saugosiu ir drauge tvir­tinsiu mūsų baltiškąją tapatybę.