„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

2001 m. 8-9 / Ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija.

2001 m. Nr. 4 / Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?

2000 m. Nr. 7 / Ir Lietuvoje dienoraštis tampa savarankiška meninės literatūros forma. Dienoraštinių knygų daugės nukritus baimės varžtams, kad rašyti dienoraštį pavojinga. Jos varžysis su fikcine beletristika, kuri vis rečiau bestebina naujais atradimais.

2000 m. Nr. 3 / Ji turėtų bent akimirkai atverti gyvenimo visumos iliuziją, kurios taip trūksta pairusiai šių dienų žmogaus savimonei, gyvenančiai, pasak W. Gombrowicziaus, „tik fragmentais – nuolaužomis“.

1994 m. Nr. 2 / „Mirtis yra filosofijos mūza”, — sakė A. Schopenhaueris, vokiečių mąstytojas. Ar ši mūza stovi ir prie literatūros lopšio? O gal mąstymas apie mirtį yra svetimas literatūros pašaukimui — išrėkti gyvybės balsą, teigti žmogaus buvimą?

1993 m. Nr. 1 / didžioji lietuvių literatūros dalis nepasinėrė į šitą pavojingą pralaimėjimo ir nevilties gilumą, kurią suformavo viena iš praeinančių žmonijos krizių.

1992 m. Nr. 7–8 / Keliuotis, grįžęs iš Paryžiaus su aukštos meninės kultūros kriterijais, greitai įsitikino, kad ir Lietuvoje yra pakankamai jaunų menininkų, laisvų nuo provincinio konservatizmo. Reikia tik sulieti į vieną sąjūdį besiblaškančias literatūros modernistų grupes…

1991 m. Nr. 8 / Romantizmo idėjos – kiekviena tauta yra individuali, kiekviena tauta yra lygi kitoms savo sugebėjimais, kiekviena tauta turi teisę į savarankišką egzistenciją – krito į atbundančių Europos tautų sąmonę kaip revoliucinės idėjos.

1991 m. Nr. 5 / Meninė kūryba – paslaptingas vyksmas, kuriame dalyvauja kuriančio individo pasąmonė ir joje įspausti kolektyviniai tautos archetipai, istorinė situacija ir vertybių nuostatos, kultūrinių tradicijų resursai ir pirmapradė meninės pagavos stichija.

1991 m. Nr. 2 / Intelektualinė eseistika, svyruojanti tarp mokslinės studijos ir poetines prozos fragmento, renkasi savo struktūros principu aštriabriaunį mąstymą, kuris sugeba iš karto pagauti esmę ir apibrėžti visumą, siekia gelmės, o ne ekstensyvumo…