Emily Dickinson. Poezija
2009 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė
Emily Dickinson (1830–1886) – garsi JAV poetė. Gimė ir mirė Masačūsetso valstijoje, mažame Amhersto miestelyje, iš kurio mažai kur buvo išvykusi. Tik septyni iš beveik 2000 jos eilėraščių buvo publikuoti jai gyvai esant. Kelias į pripažinimą prasidėjo po mirties, kai 1890 m. buvo išleistas pirmasis eilėraščių tomelis, kurį sudarė ir redagavo Thomas Wentworthas Higginsonas ir artima Dickinsonų šeimos draugė Mabel Loomis Todd. Tik 1955 m. pasirodė visų E. Dickinson eilėraščių tomas. 1964-aisiais poetės namai Amsterdame buvo paskelbti valstybės saugomu paminklu.
254
„Viltis“ – plunksnuotas daiktas,
O siela – jos gūžta.
Bežodę giesmę gieda ji,
Vis nenutildama.
Audroj – melodingiausia.
Aršios prireiks audros
Paukštelei pabaidyt, kuri
Tiek įžiebė aistros.
Girdėjau ją žvarbiuos kraštuos
Ir jūroj svetimoj.
Nė trupinio ji iš manęs
Neprašė net bėdoj.
341
Po sielvarto formalūs užgula jausmai.
O nervai – ceremoniški tartum kapai.
Širdis apmirus klausia, ar tikrai už mus
Jis kentė vakar ir prieš šimtmečius?
Kojos mechaniškai žingsniuos ratu –
Nieku ar oru, ar žeme.
Medinė eisena
Atbukusiu žvilgsniu,
Nepriekaištingas kvarcas, virtęs antkapiu.
Tai švino valanda.
Jei išgyvensi – įsimintina.
Taip sniegas lieka šąlančiųjų atminty.
Pirmiausia šiurpas, stingulys. Paskui dingsti.
510
Tai ne mirtis – aš pakilau.
Numiręs juk guli.
Ir ne naktis – dienos varpų
Liežuviai iškišti.
Ne šaltis – kūnu pajutau
Siroko glamones.
Ne karštis – pėdom vėsinau
Altoriaus marmurą.
Bet rodės – tikra visa tai.
Fantomai eilute
Rikiavos laidoti kažką –
Sakytumei, mane.
It būčiau nuobliuota,
Į rėmus įsprausta,
Be rakto į gyvenimą,
Tartum vidurnakty –
Kai nieko tiksinčio aplink –
Tik dėbsanti erdvė –
Ar kai rytais rudens šalna
Naikina juodžemį.
Chaosas šaltakraujiškas –
Be šanso ar skersinio,
Ir be žinios iš sausumos –
Tvirtina neviltį.
561
Kiekvieną naują širdgėlą
Aš įdėmiai stebiu.
Bandau suprast, ar manajai
Prilygsta ji svoriu.
Domiuos, kiek trunka jau, o gal
Prasideda tiktai.
Aš su savuoju skauduliu
Suaugau jau seniai.
Mąstau, ar pakelia kiti
Gyvenimą su ja,
Ar rinktųsi jie nebūtį,
Jei būtų jų valia.
Žinau, kantriesiems su laiku
Sugrįžta šypsena:
Tik lempos imitacija
Be žibalo joje.
Jei amžiai tūkstančius kelis
Užristų ant žaizdos,
Mąstau, ar laiko tarpas šis
Galėtų juos paguost,
Ar kantriai su sava gėla
Įveikę šimtmečius
Patirtų dvigubas kančias,
Jų meilę trypiančias.
Daug liūdinčiųjų, priežastys
Įvairios, o tarp jų –
Mirtis, aplankius vienąkart
Užantspauduot akių.
Gėla dėl šalčio, dėl stokos,
Gėla „iš nevilties“ –
Dėl pasitaikančios būry
Saviškių – ištremties.
Nelengva rūšį man pažint
Kaskart – bet visad ji
Paguodą teikia geliančią
Kalvarijos kely.
Aš kryžiaus stilių daug mačiau –
Ir kaip jie nešami.
Džiaugiuos, kad primena
Ir manąjį keli.
579
Po daugel metų alkanų –
Štai pietūs pagaliau.
Virpėdama keistu vynu
Aš pasivaišinau.
Stalus, kaip šitas, jau mačiau –
Kai alkio vedina
Pro langus į turtus žvelgiau,
Jų nesigviešdama.
Kasdienė duona – trupiniai.
Soti aš nebuvau.
Gamtos bufetuose dažnai
Su paukščiais „pietavau“.
Gausumas sužeidė mane.
Pasijutau keistai –
Tartum kalnų uogelė
Prisirpus pakelėj.
Aš pasisotinau. Dabar
Žinau, kad alkis – tai
Atvertas langas žmoguje.
Įsliuogsi – praradai.
657
Glaudžiuosi galimybėje –
Jaukesnis būstas šis:
Daugiau langų nei prozoj,
Ir durys atlaikys.
Čia salės tartum kedrai –
Joks žvilgsnis neprasmuks.
Čia stogas amžinas, turįs
Dangaus nuožulnumus.
Svečiai čia – garbingiausi.
Pasilieku ir aš.
Gležnas ištiesusi rankas,
Apkabinu dausas.
754
Gyvenimą it šautuvą
Užtaisiusi laikiau.
Pažino šeimininkas jį,
Susigrąžino sau.
Dabar suvereniuos miškuos
Medžiojam pateles.
Kai jį užkalbinu, kalnai
Atsako man tuojau.
O kai šypsausi – slėnyje
Tokia sodri šviesa,
Tarytum triumfo atspindys
Vezuvijaus veide.
Ir kai nakčia po mūs dienos
Prie jo galvos budžiu –
Mieliau jaučiuos, nei snausdama
Ant gagos priegalvio.
Jo priešui – priešė mirtina –
Daugiau nebetrikdys.
Geltona blykstelės akis,
Nesuvirpės nykštys.
Nors pergyventi jį galiu,
Tačiau aplenkt manęs
Jam nedera – žudyt gebu
Pati, o mirti – ne.
Versta iš: The Complete Poems of Emily Dickinson. Edited by Thomas H. Johnson, 1960