Menke Katz. Eilėraščiai
2005 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė
Menke Katzas (1906–1991) gimė Lietuvoje, Švenčionyse. Vaikystę praleido dabartinės Baltarusijos miestelyje Michališkėse. 1919 m., drauge su motina ir kitais trim per karą išlikusiais vaikais, išvyko gyventi į Ameriką. Studijavo hebrajų ir aramėjų kalbas. Buvo vienas iš nedaugelio Kabalos tyrinėtojų ir interpretatorių. Taip pat baigė medicinos studijas pietų Kalifornijos universitete. Įgijo daktaro laipsnį iš modernios poezijos Kolumbijos universitete. Jidiš kalba išleido savo pirmąsias devynias eilėraščių knygas, vėliau poeziją rašė ir knygas leido anglų kalba. Dirbo poezijos žurnalo „Bitterroot“ redaktoriumi. Kelerius metus dėstė Izraelyje.
M. Katzo poezija – Kabalos, žydų folkloro ir modernaus pasaulio lydinys. Eilėraščiuose kontrastuoja vaikystėje paliktos Lietuvos, numylėtų Michališkių ir industrinio Niujorko vaizdai, pinasi skaudi nostalgija praeičiai ir niūrokos ateities vizijos. M. Katzo eilėraščių yra išversta į japonų, korėjiečių, rusų, švedų, graikų, italų, prancūzų, ispanų ir kt. kalbas.
Angelų nuopuolis
Saulėlydis. Angelus regiu, pasmerktus pulti į šėlsmą liepsnų,
kai kurie iš pragaro veržias pro ugnies sapnus,
slepias skaistykloj ant negyvų žvaigždžių.
Naktis. Akimirksniu pralekia
tūkstantis mėnulių. Eikš, meile
mano, neįvardyti būkim,
užmiršti. Tik vienatvė
visus mus tegali
išgelbėti.
Amen.
Angelų malda
Ateik,
o ateiki,
Šėtone, Dievo
nedrauge, pikto broli,
veski mus, puolęs angele,
nuleiski mus, besparnius, į
žemę, tarp gatvės muzikantų.
Leiski mums apgiedoti žmonių
nuodėmes, pritariant tambūrinu,
lyra ir šokiais. Kad taip būtume dulkėmis
ar pelenais ant raudančiųjų galvų, atgyjantys sielvarte,
o ne rojaus bergždžiais angelais, po medžiu su užgintu vaisiumi.
Fransua Vijonas
Poete,
šventasis, bandite,
Fransua Vijonai,
mokslus išėjęs tamsiuos
Paryžiaus požemiuos, nerasi
draugo, ištikimesnio už gryną
vienišumą, mirtį regėjai tarytum
„angelą kūdikį“. Šalia mielųjų kartuvių
matei paklusnų įstatymui, išsiviepusį kapinių vagį.
(O pakaks čia ašarų paliet pasmerktųjų medžiui.
O kiekvienoj kilpoj budelis Dievą čia pakaria.)
Matei
Florą,
Pavasario nuotaką,
išžengiančią
iš tavo „Baladės apie mirusias
damas“, kad spruktų drauge su tavim
iš rojaus. Tau pavydi visi atsiskyrėliai,
meldžiantys savo žvaigždės, būt kaip Mozė,
palaidoti nežinomuos kapuos. Joks antkapis čia
neišduos tavo poilsio vietos. Ak, juk bet kuris
akmuo yra tavo kuklus monumentas, Fransua Vijonai.
Kas,
jei ne vėjas,
yra tas klajojantis
valkata – fleitininkas,
kurs tavo kapą atras
tarp prakeiktųjų, dainuos serenadas
apie gyvenimą tavo ir mirtį pamišusiom
nuo žvaigždžių naktimis, o somnambulai
šią vietą regės it upokšnį, srūvantį į upę su najadėmis:
mergelėm, laimingai išvengusiom rojaus ir žemės.
Angelams,
nusidėjusiems
ir išvarytiems iš rojaus,
tavo kapas
yra mažytė Havilos salelė,
kur vienišiausios
prieblandos auksas yra geros
prabos (autentiškas rudenio lapų auksas
iš pragaro prieangio), atskirtos savižudžių
vietos, kur jie pasmerkti gulėt prie ašarų vartų.
Šėtonas
visad
skaitys tavas eiles
pragaro gyventojams,
o aš, numiręs ir ilgam
užmirštas poetas, pakilsiu
iš dulkių, klausysiuos, kelsiu ugningas
ovacijas nuo kiekvieno audros debesies;
o juk tavo priešė madmuazelė de Bruyeres
tepaliko vien savo „romansą su velnio bezdėjimu“.
Jos išpažintis
Saulėlydis pakimba it laukinių vyšnių sodas.
Auksiniai elfai gabena saulę – dangišką lavoną.
Šita naktis – miestietė, vyniška, žvaigždėta ragana –
flirtuoja su kiekvienu agonijos spazmu.
Seku paskui ją plienu ir apmaudu, geležimi ir rūškana.
Lemties man skirta būti ožkele, su žalčio nuodėme.
Motina mirė iš per didelio meilės ir grožio troškulio.
Tėvas iki šiol sapnuoja paukščius ir valkatas
už nesibaigiančių Sing Singo grotų.
Vaikystė mano atsivėrė kaip žaizda.
Vaikystė mano buvo prostitutė,
kamuojama alkio ir gyvenimo baimės.
Buvau namais negimusių vaikų,
šėlstančių po skurdžiais nuskabyto uogyno lapais.
Regėjau angelus, vėjo blaškomus,
it sėklas, nepasiekusias laukų.
Vorų pamėklės apraizgė mano alsavimą.
Mačiau meilužius, nuožmius it užnuodytos ietys.
Įtartinam trečiojo kiemelio mirgavime
vyrukai pažėrė saują skatikų
tuzinui sulysusių mano balandžio mėnesių.
O brangusis griovy, prisiminki mane!
Seno stalo malda
Negyvųjų pasaulių Dieve, tau meldžiuos tarp senatvės
griuvėsių – anties kojų, kretančio medžio lentos.
Šiukšlių vežėjo bijau labiau nei mirties angelo.
Ilgiuosi pjūklo, kurs į pjuvenas sumaltų,
kad galėčiau prikimšt gyvenimo negyvą
lėlę – nebylių vaikų karalienę ar būti
išsklaidytas viesulo kaip malda už
prakeiktuosius, didžiadvasiškus
ir sužlugusius. O pasmerktieji
liepsnai, nebūčiai, dulkėms,
žinau – jums šioj žemėj
lig jos paskutinio
atodūsio būt
nulemta.
Darvinas mebliuotam kambary vidurnaktį
tarakonų studija
Ant mėnesėto lango stiklo Darviną regiu,
nužengiantį iš savo bedieviško rojaus,
linkčiojantį šio paniurusio kambario
kiekvienam tarakonui, jis sako: Sveiki!
tarakonų vaikaičiai, žmogaus
protėviai, atranka natūralioji.
Būkit pagarbinti,
tvėrėjai
Adomo.
Visos žvaigždės stoja į tarakonų armiją,
kuomet jie žengia iš savo tamsių, drėgnų plyšių.
Amerikiečių tarakonai, didieji
jankiai, pakerėti žvaigždžių,
su pirmaisiais Kolumbo jūreiviais
keliavę per svetimas
jūras ieškoti
svajonių
pasaulio.
Nuo tada, kai prieš du šimtus ir aštuoniasdešimt
milijonų metų pirmieji pumpurai pražydo ant
tarakonų genealoginio medžio, sparčiai
juos dresavo motina naktis. Blakės
puolė į paniką, vejamos išnykimo
siaubo, tik kirmėlės jautėsi
pamalonintos
niūraus
vidurnakčio.
O Amerikos sporto aistruoliai, pasveikinkim
ropojančius čempionus, pralenkiančius
visus besparnius gyvius, tokius kaip
išpampusios erkės, besikėsinančias apnikt
kriaušių vaismedžius, veistis palovėse;
judrūs vorai, viliojantys
sau nuotakas
šokiais apie
grobius.
Birželio vabalai, aristokratiški figų valgytojai,
ima smarkauti, apstoja išsigandusią lempą,
keldami grėsmę smirdėlių teisėms. Švinta.
Tarsi būt palytėti karaliaus Mido,
visi jie dėvi aukso uodegas.
Net kylanti saulė
čia primena
auksinį
tarakoną.
Tarakonai yra tikrieji pasaulio piliečiai, lygiai
pietaujantys naminiame Indijos mėšle,
kaip ir žvaigždžių apšviestuose
Niujorko šiukšlynuose; mėnulio
numylėtiniai nuo tada,
kai dulkės nurungė Dievą,
pamynę priesaką
virst
žmonija