James Draney. Ar tampame kitokiais rašytojais, tekstą popieriuje pakeitę tekstu ekrane?

2018 m. Nr. 8–9

Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė

Jamesas Draney’is – Londone gyvenantis rašytojas ir kritikas, besidomintis meno teorija ir estetika. Studijavo meno istoriją Londono universiteto koledže. Jo esė ir kritikos straipsniai publikuojami leidiniuose „Los Angeles Review of Books“ ir „Bookslut“.

Trumpa panikos istorija naujų rašymo technologijų akivaizdoje

Kaip teigia žymioji Voltaire’o maksima, „rašymas yra balso paveikslas“. Tačiau tai niekada nebuvo taip paprasta. Lengva su ašaromis žvelgti į praeitį, į laikus, kai mūsų rašymas dar nebuvo toks mechaninis, kai mūsų bendravimas buvo veikiamas metafizinės įkrovos. Tačiau, deja, puslapis, anksčiau talpinęs žmogiškojo balso esmę, užleido vietą jį simuliuojančiam skaitmeniniam ekranui. Kokios to išvados? Ar žmogiškasis balsas dingo? Žodžio ištuksenimas klavišais, galbūt klavišo „atgal“ paspaudimas, ištrynimas, paryškinimas, kopijavimas ir įklijavimas – kaip šie mechaniniai rašymo būdai keičia mūsų mąstymo pobūdį?

Tai – ne nauji klausimai. Dėl rašymo technologijų jaudinamės nuo senų senovės. Daug seniau, nei Voltaire’as poetiškai prabilo apie balso paveikslą, Platonas perspėjo dėl paties rašymo akto. Senovės filosofas nerimavo, kad mūsų pasirinkimas rašyti nustelbs tikrąją mūsų sielą, amžiams pasmerkdamas minčių reiškimui ženklais ir simboliais. Žinoma, Platono nerimas tebuvo triukšmas dėl nieko. Kas galėtų būti žmogiškiau už rašymo aktą arba „savęs išreiškimą“? Tačiau ką „savęs išreiškimas“ reiškia šiandien, kai priemonės, kuriomis tai darome, įgauna keistą tarpininkavimo formą? Jeigu tiek pat daug geros poezijos buvo parašyta spausdinimo mašinėlėmis ir kompiuteriais, kiek ir ranka, kodėl mes jaučiame tokį nerimą dėl skaitmeninių ekranų švytėjimo?

Prisiminkime Martino Heideggerio atvejį – filosofo, rimtai abejojusio dėl XX amžiuje atsiradusių technologijų. Nors jo požiūris atrodė tamsuoliškas, Heideggeris pasakė šį tą labai paprasto apie naująsias technologijas. Šios jam buvo ne tiek dalykas kaip toks, kiek pasaulėžiūra: mūsų mokslas, mūsų infrastruktūra, mūsų tinklai ir mūsų sistemos buvo būdai indeksuoti ir pažymėti, perrūšiuoti patį žmonijos vaidmenį. Kad ir spausdinimo mašinėlė – Heideggeris jai priskyrė neįsivaizduojamus nusikaltimus: jam šis rašymo įrenginys buvo visai ne geroji sekretoriavimo įrangos dalis, – spausdinimo mašinėlė filosofui įkūnijo pačios žmoniškumo esmės naikinimą, kiekvienu mechaniniu klavišo taukštelėjimu. „Žmogus veikia per ranką; nes ranka, kartu su žodžiu, yra išskirtinis žmogiškumo bruožas“, – neabejojo jis. Tačiau ranka neberašo – ji spausdina. Šis naujas mechanizmas „maskuoja rašymą ranka, o tuo pačiu – asmenybę. Spausdinimo mašinėlės visus suvienodina“.

Tuo Heideggeris gilino savo pirmtako, Friedricho Nietzsche’s pradėtą kasti skepticizmo vagą. 1881 m. Nietzsche nebegalėjo rašyti ranka ir buvo priverstas tęsti savo darbą su nauju įrankiu – spausdinimo mašinėle. „Mechanizmas yra beasmenis“, – teigė jis knygoje „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. „Iš parašyto žodžio jis atima jo išdidumą, asmeninį gerumą ir trūkumus… tai yra, atima šiek tiek žmogiškumo.“ Laiške savo draugui, parašytame jau įsigijus naująjį mechanizmą, Nietzsche eina dar toliau: „Mūsų rašymo priemonės veikia mūsų mąstymą.“ Jo manymu, filosofija ir rašymas nebebuvo organiški, nutapyti jo plunksnos balsu. Spausdinimo mašinėlė išplėšė iš jo šį tą esminio. Tačiau ką?

Henry’is Jamesas buvo ne toks ciniškas. „Nuožmiai įskaitomas“ – taip jis apibūdino spausdintą žodį, nebenešusį jokio Jameso rašyme ranka slypėjusio karalienės Viktorijos epochos gyvybingumo. Bet tai nesustabdė jo nuo gyvenimo darbo tęsimo. Kai Jamesas pradėjo jausti stiprėjančius rankos skausmus, dėl kurių nebegalėjo rašyti plunksna, jis nusisamdė mašininkę ir diktavo jai savo romanus, žingsniuodamas pirmyn atgal savo Sasekso studijoje, jo asistentei ritmingai kaukšint, lyg šūvių ritmu, naujuoju „Remingtonu“.

Tai buvo ne tik rašomosios mašinėlės, bet ir telegrafo – to žaibiško bendravimo būdo, užkodavusio žmonių kalbą į brūkšnelius ir taškelius – amžius. Ar ši kodavimo technologija su kiekvienu pyptelėjimu stūmė žmogų į nuošalę? 1900 m., maždaug tuo metu, kai Jamesas ėmėsi naudotis „Remingtonu“, Jungtinių Valstijų patentų biuras gavo paraišką naujam „rašančiam telegrafui“, pavadintam „Pollak-Virag“ pagal jo kūrėjų pavardes, patentuoti. Skirtingai nuo buvusiojo telegrafo modelio (kuris darė visas žinutes, o tuo pačiu ir žmones, vienodais), „Pollak-Virag“ telegrafas turėjo imituoti žmogaus rašyseną elektrine abėcėle, nesiskiriančia nuo ranka rašomo kursyvo. Šis naujas telegrafas turėjo grąžinti rankos reikšmę technologiniam bendravimui.

Jei šiandien būtų gyvas, Heideggerį neramintų keistas sutapimas: mūsų naujausi įrankiai, mūsų kompiuteriai įvardyti žmogaus rankos veiksmų pavadinimais. 1942 m. matematikas George’as Stibitzas stengėsi sugalvoti pavadinimą savo naujam skaičiavimo aparatui. Šis naujas mechanizmas buvo pirmasis iš tokios rūšies aparatų, skaičiuojantis greitais, pavieniais elektros impulsais, labai panašiais į tai, kaip ant rankų pirštų skaičiuotų žmogus. Dėl šios priežasties Stibitzas pavadino savo mechanizmą skaitmeniniu [angl. digital – vert. past.] (nuo lotynų kalbos žodžio digitus, reiškiančio pirštą). Nuo tada žmogui ranką pakeitė skaitmeninis kompiuteris.

Dažnai svarstau, ką apie visa tai būtų galvojusi Susan Sontag. Kaip ir visiems rašytojams, rašymas jai buvo etinė veikla. Rašymas jai – ne pasirinkimas tarp „taip“ ir „ne“: rašydamas žmogus susiduria su visiškai kitokia sprendimų priėmimo, filosofavimo, mąstymo forma. Savo paskaitoje apie vertimo meną ji perspėja, kad automatiniai kompiuteriniai vertimai gali gerokai pakeisti daug stropumo šiandien reikalaujantį vertėjo darbą. Tačiau tai reikštų nenusakomai didelę netektį – literatūrinės minties išraiškos netektį. Sontag žodžiais, kompiuterizuotas vertimas yra „atitikimo radimas…“, kuriam vertimas – „problema, turinti sprendimą“. Bet vertimo ir rašymo esmė yra ne rasti sprendimus problemoms. Esmė slypi „pasirinkime… pasirenkant ne tik tarp paprastesnių dichotomijų (gerai / blogai, tiesiogiai / netiesiogiai), bet tarp sudėtingesnio pasirinkimų išsisklaidymo“. Rašymas neišsprendžia problemų, jis greičiau sustiprina etinį mąstymą. Rašymas nepasiduoda kiekybiškumui.

Visi žinome (ar bent intuityviai jaučiame), kad spausdintas žodis mažiau vertingas už rašytąjį ranka, bet Sontag tai suvokė aiškiausiai. „Rašau grafiniu rašikliu arba kartais pieštuku ant geltonų arba baltų liniuoto popieriaus lapų – to amerikiečių rašytojų fetišo“, – prisipažino ji literatūriniam žurnalui „The Paris Review“ 1995 m. Rašymas spausdinimo mašinėle jai buvo kažkas kitokio, formalumas arba prievolė baigus knygos rankraštį. Ir taip ji sukūrė geriausius savo darbus: palinkusi virš marmurinio stalo svetainėje, skubiai margindama vieną juodraštį po kito, kol iš to išeidavo genialus rezultatas.

Keista, kai pagalvoji, kad šiandien gimę rašytojai savo archyvuose neturės jokių popierių. Dar juokingiau galvoti, kad šie ateities rašytojai galbūt niekada neišmoks rašyti. Man, gimusiam 1990 m., buvo taip: išmokau rašyti ranka tuo pačiu metu, kaip ir rinkti raides klaviatūra. Bet, užuot tobulinęs rašyseną, išmokau perteikti žodžius mechanizmu, kuriam rašymas, raidžių rinkimas ir apdorojimas buvo viena ir ta pati funkcija. Plastikinis taukštelėjimas klaviatūra buvo pirmesnis už rašiklio piešiamas kilpeles. Ne vienas begalinis judesys, o tūkstančiai pavienių: voragyviai pirštai ant plastikinio pagrindo.

Priskiriu save paskutiniajai kartai, prisimenančiai savo „pirmąjį“ kompiuterį. Šiandien jaunuomenės gyvenime nebėra pirmųjų kompiuterių. Taip, kaip mano tėvai neprisiminė savo pirmojo radijo imtuvo, televizoriaus ar spausdinimo mašinėlės, taip yra su nuo 1995 m. gimusia karta: kompiuteriai nebėra juos supančios aplinkos priedas – jie neatskiriama jos dalis. Kompiuterius, apsimetančius tik „telefonais“, nešiojamės kišenėse. Rašome žinutes nykščiais, o tekstas išsitaiso savaime, pats. Jei rašymas yra galvojimas, tuomet dabar mūsų kompiuteriai yra įgiję šį tą panašaus į gebėjimą mąstyti. Nors mes to nepastebime. Šie mechanizmai įpinti į patį patirties audeklą, beveik nematomi, ne mažiau natūralūs nei medžiai, paukščiai, lietus. Nebėra prasmės sakyti, kad „naudojamės“ kompiuteriais, lyg pasirinktume juos iš kelių galimų priemonių variantų. Kompiuteris yra vienintelė priemonė – paskutinioji.

Augant su kompiuteriu buvo sunku suprasti, kodėl mano mokytojai taip šlovina rašymą ranka. Ne vien pats rašiklio valdymas nebuvo efektyvus – man tai atrodė visiškai svetima. Tam plono pagaliuko suspaudimui dirbo ne tie raumenys; nuo šios veiklos, jei trukdavo daugiau nei penkias minutes, pradėdavo skaudėti ranką. Skirtingai nuo skaitmeninio dokumento, sudaryto iš aiškiai išskaitomų simbolių, rašiklis atrodė lyg iš paleolito laikų, o jo ženklai – pernelyg sunkiai iššifruojami man pačiam ar kam nors kitam. Ar tai buvo M ar N? A ir p ar q? Aiškios, tinkamais tarpeliais atskirtos raidės, išgaunamos kompiuteriu, teikė nepalyginti daugiau pasitenkinimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad už tave pasirūpinama taisyklinga rašyba. Tam tikra prasme žodžiai save rašė patys.

Sontag mintis apie kompiuterinį vertimą yra nekategoriška, tačiau svarbi. Rašymas nėra vien tik komunikacija, ne atitikimų radimas. Kalba yra daugiau nei ją sudarančių dalių suma. Sakinys, pastraipa, eilėraštis, romanas – šie dalykai nėra vien tik informacija, sudėta kraunant simbolių vienetų luitus vienas ant kito. Jie yra žmonijos kultūros rezultatai, rašymo rezultatai. Jie kai ką reiškia. Literatūra nėra teorinių teiginių seka. Rašymas yra mąstymo forma, išeinanti už apskaičiavimo sprendžiant problemas ribų.

O galbūt šis nerimas dėl naujų skaitmeninio rašymo būdų yra tik paranojiška technofobija, nesiskirianti nuo tamsuoliškų, reakcingų Nietzsche’s ir Heideggerio perspėjimų? Galbūt. Tam tikra prasme rašymas kompiuteriu gerokai panašesnis į rašymą ranka. Spausdinimo mašinėlė yra nelanksti ir formali, ja sunku taisyti tekstą (prisiminkite įmantrųjį balto korektoriaus naudojimą klaidoms naikinti), o rašymas kompiuteriu atliepia minties lengvumą, žodžius paprasta ištrinti, gali rašyti paraštėse. Palyginti su rašomąja mašinėle, skaitymas ir rašymas ekrane buvo išlaisvinantis. Kaip teigia vienas anoniminis kompiuterio rašymui naudotojas, „ten, kur anksčiau būčiau užtrukęs ieškodamas tinkamo įvardijimo, dabar įrašau keletą galimai tinkamų žodžių, palikdamas juos, kol rašau toliau“. Gana pagrįsta. Kas galėtų būti labiau išlaisvinančio?

Tačiau kuo daugiau mūsų gyvenimuose randasi skaitmeninių technologijų, tuo labiau nyksta ribos tarp laisvės ir kontrolės. Baksnojant į ekraną, kai rašau žinutę telefonu, automatinio taisymo ir siūlomo teksto funkcijos veikia kaip pagalbinis mano minčių orientyras. Man siūloma šen bei ten įdėti paveiksliuką ar jausmaženklį (emoji). Man netgi siūlomi specifiniai slengo žodžiai ar žargonas, kuriuos naudoju bendraudamas su draugais – asmeninė, privati mano kalba persikėlė į kompiuterio žodyną. „Rašymas, – sakė Susan Sontag, – yra didžiausio dėmesio sutelkimo būdas.“ Tačiau kas nutinka, kai rašymas užleidžia vietą žodžių rinkimui klaviatūra, kai mintis tėra dar viena informacijos dalelė, apdorota mechanizmo? Ar perdedame sakydami, kad mūsų rašymo įrankiai veikia mūsų mąstymą? Galbūt. O gal ir ne.