Giedrė Steikūnaitė. Šiuolaikinė arabų literatūra: dešimt žymių rašytojų
Arabų kalboje žodis „literatūra“ yra adab, tačiau adab reiškia daugiau nei rašytinį kūrinį, atitinkantį tam tikrus estetinius reikalavimus. Adab – tai ne tik gražios raidės, bet ir ryšys tarp rašytinio žodžio ir elgesio normų, mandagumo, pagarbos.
Kas yra arabų literatūra(-os)? Siaurąja prasme – tai kūriniai, parašyti arabų kalba arba arabų autorių (kurie nebūtinai rašo gimtąja kalba arba yra dvikalbiai). Arabų kalba pasaulyje kalba apie tris šimtus milijonų žmonių, ji yra oficiali dvidešimt dviejose šalyse. Viena iš afroazinės kalbų šeimos semitų atšakos kalbų, ji vystėsi žodine, poetine tradicija gerokai prieš atsirandant islamui. Šiuolaikinė arabų literatūra – arba literatūros, nes šiai kūrybai nėra vieno bendro vardiklio, – yra natūralus tos tradicijos tęsinys.
<Deja, lietuvių kalba išleista vos keletas arabų rašytojų knygų, kurios toli gražu neatspindi arabų literatūrų įvairovės. Čia pristatome dešimt šiuolaikinių autorių, kuriuos verta žinoti ir skaityti (sąrašas jokiu būdu ne galutinis); daugumos jų kūrinių yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas – tikėkimės, greitai ir bus lietuvių. Asmenvardžiai užrašyti lotyniškomis raidėmis pagal dažniausiai sutinkamą jų transkripciją bei lietuviškais rašmenimis, remiantis originalo tarimu.
Šie rašytojai pasirinkti atsižvelgiant į jų kūrybos savitumą, modernumą ir literatūros tyrinėtojų įvertinimus bei geografinę sritį. Laikomasi abėcėlinės tvarkos pagal transkribuotą autoriaus pavardę, išskyrus dešimtąjį, kuris simboliškai įkūnija arabų literatūrų ilgumas ir platumas – bei gilumą.
Šiuolaikinė arabų literatūra: dešimt žymių rašytojų
Kas turi didesnę moralinę teisę rašyti apie Irako tragediją – šalį „išvaduoti“ niekieno nekviesti 2003 m. atūžę JAV ir jų sąjungininkų kareiviai bei prie jų prisišlieję Vakarų žurnalistai ar patys irakiečiai, kurių gyvenimus negrįžtamai pakeitė JAV invazija ir okupacija? Po 2003 m. pasipylus anglakalbių knygų „apie Iraką“ gausai, Bagdade gimęs moderniosios kartos rašytojas, poetas, vertėjas, arabų literatūros profesorius Sinanas Antoonas (Sinanas Antūnas, g. 1967) išsiskiria savo autentišku, originaliu pasakojimu. Keturių romanų ir dviejų poezijos knygų autorius, trikalbės Artimųjų Rytų kultūrai skirtos internetinės platformos „Jadaliyya“ įkūrėjas už savo darbus yra apdovanotas literatūrinėmis premijomis.
S. Antoono knygos pasakoja apie Irako, ypač autoriaus gimtojo miesto Bagdado, žmonių gyvenimus. Be žmogiškųjų temų – skausmo, praradimo, vilties – jo kūryboje politika svarbi kaip erdvė, lemianti veiksmo aplinkybes. Apie tai interviu su profesore Asli Iğsiz rašytojas sakė: „O dėl meno ir politikos sandūros – tai aštrus, bet itin svarbus klausimas. Apie tai esu parašęs akademinių straipsnių, kuriuose analizavau didžiojo Palestinos poeto Machmoudo Darwisho kūrybą. Mane žavi ir intriguoja rašytojai bei menininkai, kurių darbai atitinka aukščiausius estetinius standartus ir kartu yra aktualūs politiškai. Idealiu atveju čia neturėtų būti jokios priešpriešos. Deja, dažnai menas ir literatūra tampa tik platforma propagandai ir politikai, dėl to labai gaila. Geri rašytojai neturėtų pakliūti į tokius spąstus.“
1937 m. Pablo’as Picasso’as nutapė savo garsųjį paveikslą „Gernika“. Gernika – Ispanijos pilietinio karo metu nacių subombarduotas miestelis Baskų krašte. Paveikslas, vaizduojantis karo atnešamas tragedijas, tapo galingu politiniu pareiškimu. Pasakojama – nors nežinia, ar taip tikrai buvo, kad į P. Picasso studiją užėjęs nacių pareigūnas parodęs pirštu į „Gerniką“ ir paklausęs: „Čia tu tai padarei?“ Dailininkas jam atsakęs: „Ne, tu.“
S. Antoonui šis atsakymas labai patinka. „Deja, tačiau atrodo, kad karų ir baisumų tik daugėja, ir nors dažnai manome, kad daug kas pasikeitė ir žmonija išsivystė, vis pagaunu save mąstant, kad pagrindinės problemos yra vis dar tos pačios. Tiesiog tapome dar greitesniais ir žiauresniais plėšrūnais. XX a., cituojant Nerudą, buvo „pats liūdniausias“, tačiau XXI-asis, sprendžiant iš pirmojo jo dešimtmečio, yra ne mažiau liūd-nas, – kalba rašytojas. – Manau, jei būčiau gimęs bet kurioje kitoje šalyje, vis tiek rašyčiau apie karą ir kančią. Nesakau, kad mano gimtasis Irakas neturėjo jokios įtakos mano mąstymui ir man rūpintiems dalykams. Tačiau poetas ir kūrėjas, kaip ir bet kuris kitas pilietis, turi jausti atsakomybę ir negali sau leisti nematyti ir nesirūpinti tuo, kas vyksta pasaulyje.“
Pirmasis S. Antoono romanas „I’Jaam“ (terminas „i’jaam“ reiškia diakritinius ženklus) prasideda nuo rasto slapto dokumento: kalėjime per patikrą konfiskuotas rankraštis, kuriame nėra sudėlioti taškai, arabų kalboje nurodantys konkrečią raidę (kaip lietuvių kalboje s ir š, arba e ir ė). Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamentui adresuotas dokumentas nurodo, kad „kvalifikuoti darbuotojai“ turi „sudėlioti taškus“ ir pristatyti rankraščio turinio santrumpą iki mėnesio galo. Įsivaizduojami memuarai: ar gali neegzistuojantis knygos herojus sudraskyti tau širdį? Vienas iš rašytojo pasiekimų, rašo Judith Kazantzis knygos recenzijoje, yra tai, kad jis „nukelia mus į tikrus gyvenimus, visus tuos tikrų, bet mums nežinomų kalinių gyvenimus nuo Irako iki Gvantanamo ir jo gulago, ir dar toliau“.
„Kiekvienas Bagdade jautėsi kaip svetimšalis savo paties šalyje“, – apie gimtąjį miestą po 2003 m. rašo S. Antoonas antrajame romane „Vien tik granatmedis“, anglų kalba pasirodžiusiame pavadinimu „Lavonų mazgotojas“. Ši knyga 2017 m. laimėjo „Prix de la Littérature Arabe“ premiją – vienintelį Prancūzijoje arabų literatūrai skirtą apdovanojimą. Į anglų kalbą savo knygą autorius išvertė pats ir už tai 2014 m. buvo apdovanotas „Saif Ghobash Banipal“ prizu už geriausią literatūrinį vertimą.
Šio romano pasakotojas Džavadas gimė šeimoje, užsiimančioje ritualiniu amatu – lavonų mazgojimu ir kūnų vyniojimu į audeklą, tačiau tradicijos tęsti jis nenori ir nusprendžia tapti skulptoriumi, t. y. švęsti gyvenimą, o ne rūpintis mirtimi. Po 1991 m. Persijos įlankos karo ir Irakui uždėtų tarptautinių sankcijų (1990–2003) šalies ekonomika visiškai sugriūna, Džavadas pragyvena dažydamas iš karo pralobusių naujųjų turtuolių namus, jo meniniai siekiai atidėti geresniems laikams. 2003 m. per JAV bombardavimą žūsta Džavado tėvas, visur įsigali chaosas. Džavadas priverstas grįžti prie tos profesijos, nuo kurios visą gyvenimą bandė pabėgti: kūnai kaupiasi, laukia būti numazgoti, suvynioti į audeklą ir palaidoti.
Trečiajame romane „O, Marija“ (angliškai išleistame pavadinimu „Bagdado Eucharistas“) susipina dvi skirtingos gyvenimo vizijos. Vyresnio amžiaus Juzifas griežtai atsisako palikti paties statytus savo namus karo griaunamame Irake ir emigruoti. Jaunesnės kartos Maha Juzifą laiko praeityje įstrigusiu nostalgijos įkaitu; ji siekia kuo greičiau palikti Iraką, kuris jai – jau nebe namai. Knyga kandidatavo į 2013 m. Tarptautinę arabų grožinės literatūros premiją.
„Indeksas“ yra ketvirtasis S. Antoono romanas, kuriame susitinka iš užsienio į Iraką trumpam grįžęs Namiras ir legendinėje Al-Mutanabio gatvėje knygas pardavinėjantis Vadudas. Pastarasis sudarinėja indeksą – minutės tikslumu aprašo karą iš akmenų, augalų, gyvūnų ir žmonių perspektyvos. Ši knyga buvo ilgajame sąraše 2017 m. Tarptautinei arabų grožinės literatūros premijai gauti.
„Esu moteris ir Trečiojo pasaulio pilietė. Abiem atvejais mano paveldas yra slopinamas. Rašau dėl savigynos ir gindama nesuskaičiuojamą daugybę kitų, su kuriais tapatinuosi ir kurie yra tokie, kaip aš“, – rašė Radwa Ashour (Radva Ašūr, 1946–2014). Kaire gimusi rašytoja, vertėja, anglų literatūros profesorė išleido septynis romanus, du novelių rinkinius, penkias literatūros kritikos knygas ir autobiografiją. Taip pat buvo viena iš keturtomio leidinio apie arabų moterų literatūrą rengėjų.
Didžiausias rašytojos kūrinys, trilogija „Granada“, yra visų laikų geriausių literatūros kūrinių arabų kalba šimtuke ir 1995 m. laimėjo pirmąją vietą Arabų moterų knygų mugėje. Šiame romane pasakojama trijų kartų šeimos istorija tais laikais, kai ką tik iš tolimo žemyno grįžęs Kristupas Kolumbas gyrėsi ten rastais egzotiškais augalais, sučiuptais gyvūnais ir žmonėmis. Romano veikėjas Abu Džafaras yra knygrišys, tačiau Ispanijoje didėja ekonominis ir socialinis spaudimas jos arabų kilmės gyventojams, naujieji Granados valdovai konfiskuoja ir degina knygas. Tai – romanas apie religinį persekiojimą, meilę knygoms ir apie šeimos tarpusavio santykius sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis.
„Moteris iš Tanturos“ – kitas istorinis romanas, kurio centre yra Rukaja. Knygos pradžioje ji – Palestinos pajūrio kaime Tanturoje auganti mergaitė, vėliau, Izraeliui jos kaimą sugriovus, – tremtinė, tada – mama, močiutė (iš šios pozicijos pasakojama didžioji dalis istorijos). Romane atskleidžiami įvairūs motyvai: socialiniai pokyčiai, ypač palietę skirtingų kartų moteris; gyvenimas tremtyje, tėvynės ilgesys; šeimos narių tarpusavio santykiai; atmintis ir užmarštis. „Perskaitykite šią knygą. Tada perskaitykite darkart, paskolinkit draugams, draugų draugams, tam vyrui iš artimiausios krautuvės, jo močiutei ir jos pudeliui. Jie visi jums už tai padėkos“, – recenzijoje rašė meno kritikė Sarah Irving.
Kiti R. Ashour romanai – „Mėlynieji sunkvežimiai“ ir „Spektrai“ – taip pat susilaukė didžiulio dėmesio (pastarasis laimėjo pagrindinį Kairo tarptautinės knygų mugės prizą). Jos studijų JAV laikų memuarai „Kelionė“ vadinami pirmuoju tokio pobūdžio literatūriniu žvilgsniu į galingiausią pasaulio valstybę, o jauki novelė „Siraž“ pasakoja apie sukilimą prieš despotišką sultoną įsivaizduojamoje saloje prie Jemeno krantų.
R. Ashour gimė intelektualų šeimoje: jos mama Mai Azzam buvo poetė ir menininkė, teisininkas tėvas Mustafa labai domėjosi literatūra. Kairo universitete studijavusi anglų literatūrą, vėliau Masačiusetso universitete R. Ashour įgijo daktaro laipsnį. 1970 m. ji susituokė su palestiniečiu poetu tremtiniu Mouridu Barghouti, tačiau sūnų Tamimą, kuris taip pat yra poetas, Radva užaugino beveik viena: jos vyrą dėl politinių priežasčių Egiptas deportavo septyniolikai metų. Didžiąją šio laiko dalį jie buvo priversti gyventi atskirai.
Po Radvos mirties M. Barghoutis rašė: „Keturiasdešimt dveji metai Radvos Ashour kompanijoje. Taip, gyvenimas išties gali būti toks dosnus.“
HuDOS BARAKAT (Huda Barakat, g. 1952) santykiai su pagrindiniu savo kūrybos veikėju – Beirutu – iki šiol sudėtingi. „Tas Beirutas, su kuriuo man reikėjo susitaikyti, nebeegzistuoja. Manau, taip jaučiasi daugelis karą išgyvenusių žmonių, – ir nesvarbu, ar jie spėjo išvykti, ar pasiliko, – interviu meno leidiniui „Al-Jadid“ sakė vienu originaliausių balsų moderniojoje arabų literatūroje vadinama rašytoja. – Apie Beirutą rašau su žiaurumu. Šį miestą ir myliu, ir jo nekenčiu. Viskas susipynę, negaliu objektyviai į jį žiūrėti. Rašymas padeda tai palengvinti.“
H. Barakat, jau beveik tris dešimtmečius gyvenanti Paryžiuje, iki šiol negali ramiai grįžti į Beirutą, kuriame tarp bombų, žudynių ir neapykantos karo prabėgo jos jaunystė. „Kaskart prieš leidžiantis Beiruto oro uoste man sugniaužia gerklę, o pro langą pamačiusi kalnus tampu itin jautri. Būdama Libane laiką galiu leisti tik savo gimtajame kaime, kurio nemylėjau tiek, kad jis būtų galėjęs mane įskaudinti, – apie gilias vidines traumas pasakoja rašytoja. – Savo kaimui priskyriau išgalvotą nekaltumą, kad galėčiau ramiai jame pabūti. Nepavyksta nuslopinti emocijų ir todėl jau tiek metų rašau apie Beirutą, kad nusikratyčiau šitų jausmų. Tačiau nelabai išeina.“
H. Barakat gimė 1952 m. Bšarė (Bsharré) kaime, dar vadinamu Gibrano Kahlilio Gibrano kaimu, mat čia keliais dešimtmečiais anksčiau gimė garsusis poetas, kurio darbų yra išversta ir į lietuvių kalbą. 1975 m. H. Barakat Beirute baigė prancūzų literatūros studijas – kaip tik tuo metu, kai šalyje prasidėjo penkiolika metų trukęs ir tūkstančius gyvybių nusinešęs pilietinis karas. Visą šį laiką H. Barakat praleido į Rytų ir Vakarų sektorius padalytame mieste dirbdama mokytoja, vertėja, žurnaliste ir augindama du mažus vaikus. Kaip tik tada, aplink siaučiant karui, ji parašė pirmąjį savo romaną „Juoko akmuo“, kuris buvo išleistas po kelerių metų, rašytojai persikrausčius gyventi į Paryžių. „Juoko akmuo“ – teigiama, kad tai pirmoji arabų kalba parašyta knyga, kurios pagrindinis veikėjas yra homoseksualus, – laimėjo prestižinį „Al-Naqid“ apdovanojimą, skiriamą už debiutinį romaną. Pilna juodojo humoro ir ciniškų pastebėjimų iš karu gyvenančio miesto, ši knyga privertė skaitytojus permąstyti daugelį savo išankstinių nuostatų, tarp jų – moterų vaidmenį literatūroje.
Be „Juoko akmens“, H. Barakat yra išleidusi dar keturis romanus: „Aistros disciplinos“ (1993), Naquibo Mahfouzo literatūros medaliu apdovanotas „Vandenų akėtojas“ (1998), „Mano šeimininkas ir mano mylimasis“ (2004) ir „Šios žemės karalystė“ (2012). Knygų veiksmas vyksta Libano pilietinio karo kontekste, pagrindiniai veikėjai – socialiniame užribyje gyvenantys vyrai. „Mano knygų veikėjai pirmiausia atsiranda mano galvoje atkaklių idėjų pavidalu. Tarsi kažkas norėtų su tavim pasikalbėti, bet tu nežinai apie ką, o jis vis tiek neatstoja, kartoja: „Turiu tau kai ką pasakyti“, ir štai tu pradedi jo klausytis“, – sako H. Barakat apie kūrybinio proceso pradžią. Kas rašytojai yra svarbu? „Didieji įvykiai nėra mano laukas. Mane domina paprastų žmonių gyvenimai ir didžiųjų procesų atspindžiai į užribį nustumtųjų gyvenimuose, – viename interviu aiškino ji. – Paprastų žmonių gyvenimai gali suteikti daug svarbesnį gyvenimo įspūdį nei epai. Pats gyvenimas man yra epas.“
Kairo universitete studijuodamas teisę, Sonallah Ibrahimas (Sonala Ibrahimas, g. 1937) susidomėjo rašymu ir politika, prisijungė prie Komunistų partijos ir už tai 1959 m. buvo nuteistas kalėti.
Tie penkeri su puse metų jam buvo kritiški. Iš jų gimė pirmieji jo literatūriniai kūriniai.
Paleistas iš kalėjimo Sonallah dirbo naujienų redaktoriumi spaudoje, gyveno Berlyne ir Maskvoje. 1974 m. parvykęs į Egiptą įsidarbino leidykloje, tačiau po metų darbą metė, kad galėtų užsiimti vien tik rašymu.
Į klausimą, ar pradėjo rašyti tik grįžęs į laisvę, rašytojas atsako: „Ne, kalėjime. Menas, literatūra ir rašymas yra pasipriešinimo, nesutikimo veiksmas, tad nenuostabu, kad už tai žmonės uždaromi į kalėjimą. Aš pats penkerius su puse metų ten praleidau, dvejus iš jų knygos, popierius ir pieštukas buvo absoliučiai draudžiami. Likusius trejus jie mus laikė nugrūdę į giliausius šalies pietus – oazių, dykumos regioną netoli sienos su Sudanu. Aišku, ten irgi nebuvo jokių knygų, tačiau neilgai trukus sugebėjome susiorganizuoti nemažą slaptą bib-
lioteką. Knygas gaudavome įvairiais būdais, padėdavo draugai. Dykumoje skaičiau prancūzų laikraštį „Le Figaro“! Tad su pasauliu bendravome per knygas, skaitydami, mąstydami, – interviu su Ursula Lindsey dėstė S. Ibrahimas. – Buvo ir kita šio reikalo pusė: niekas nekontroliavo, kokios knygos mus pasiekdavo. Draugai parūpindavo visą krūvą, joje rasdavome magijos, religijos, fiziologijos ir kitų temų. Tos knygos mums buvo didžiulis kultūros šaltinis.“
S. Ibrahimo romanuose vienaip ar kitaip išryškėja valdžios aparatas, jo funkcionavimas ir įtaka žmonių gyvenimams. „Zaat“ yra ironija ir juodu humoru prisodrinta moters gyvenimo istorija, atskleidžianti kasdienę korupciją skirtingų politinių lyderių vadovaujamoje šalyje; „Komitete“ tyrinėjama cenzūra ir žmogiškumas; o „Tas kvapas“ pasakoja apie jauną politinį kalinį, ir Egiptą matome jo akimis – tomis, iš kurių prievarta buvo atimta laisvė. Pastarasis kūrinys buvo pirmasis, kurį S. Ibrahimas oficialiai publikavo – dar 1966 m., tad darbo turėjo valstybės cenzūros klerkai. Estetiškai radikalus, pervargusį, monotonišką Kairą vaizduojantis romanas – tai S. Ibrahimo pažiūrų išraiška.
Apie savo pašaukimą S. Ibrahimas yra pasakęs: „Literatūra išreiškia visuomenės gyvenimą konkrečiu laikotarpiu. Visuomenės būklei ji suteikia sąmoningumo. Balzaco ir Tolstojaus romanai – ir tik pasirodę, ir praėjus kiek laiko – padėjo žmonėms suprasti, kas vyko jų visuomenėje, bei nuspėti, kas gali atsitikti ateityje. Taip jie prisidėjo prie šių procesų – kurie, be abejo, būtų įvykę, net jei tos knygos ir nebūtų buvusios parašytos. Literatūra yra tik vienos rūšies kūrinys iš tos daugybės, kurią sukuria tam tikras laikotarpis. Visuomenė kuria
literatūrą ir kurs toliau, nes kiekvienas trokšta save išreikšti. Tam reikia žmonių, kuriems priimtiniausia raiškos forma – romanas. Jie negali to nedaryti, nes tokia forma bando suprasti gyvenamą realybę, paaiškina praeitį ir bando nuspėti, kas gali nutikti ateityje.“
2003 m., Hosniui Mubarakui skaičiuojant dvidešimt dvejus metus Egipto valdovo soste, o šaliai vis labiau grimztant skurde, korupcijoje ir neviltyje, S. Ibrahimas viešai atsisakė valstybės suteikiamo prestižinio apdovanojimo rašytojams: „Neabejoju, kad kiekvienas egiptietis puikiai žino mūsų šaliai gresiančios katastrofos dydį. Tai ne tik labai reali Izraelio karinė grėsmė mūsų rytinėms sienoms, JAV diktatas ar mūsų šalies užsienio politikos bejėgiškumas: katastrofa gresia visiems gyvenimo aspektams. Nebeturime teatro, kino ar mokslinių tyrimų; teliko festivaliai, konferencijos ir apgaulingi fondai. Nebeturime pramonės, žemės ūkio, sveikatos apsaugos ir teisingumo. Korupcija ir plėšimas klesti. O tas, kuris tam prieštarauja, rizikuoja būti sumuštas ar kankinamas. Tie keli išnaudotojai iš mūsų išplėšė dvasią.“ Ir pridėjo: „Man belieka padėkoti tiems, kurie mane pristatė šiam apdovanojimui, bet turiu pasakyti, kad jo nepriimsiu, nes jį teikia valdžia, kuri, mano nuomone, neturi jokio žmonių pasitikėjimo tai daryti.“
Kitąmet šio apdovanojimo atsisakė ir kiti Egipto rašytojai.
„Ar galite įsivaizduoti visuomenę be jokios literatūrinės kūrybos – teatro ir knygų? Tai nesuvokiama. Literatūra yra gyvenimo dalis. Tai, kad kapitalizmas kultūrą pavertė vartotojiška preke, nereiškia, kad galime gyventi be kultūros. Turime valgyti, miegoti, dirbti. Ir turime svajoti, pasitelkti vaizduotę, lavinti savo mintis ir emocijas. Tai – pirminis poreikis“, – teigia vienas žymiausių Maroko rašytojų Taharas Ben Jellounas (Taharas Ben Dželunas, g. 1944).
Gimęs keturių vaikų šeimoje, Taharas augo nedideliame butuke Fezo senamiestyje, Medinoje. Jo tėtis turguje turėjo prieskonių parduotuvytę, vėliau tapo siuvėju. Mama dirbo namuose, buvo neraštinga. Būdamas penkerių Taharas pradėjo lankyti religinę mokyklą, septynerių perėjo į franko-arabišką mokyklą, kurioje rytais vyko prancūzų, popiet – arabų kalbos pamokos. Buvo stropus mokinys: „Labai anksti pajutau atsakomybę už save, kad tvirtai atsistočiau ant kojų.“
Studijų laikais Taharas su kitais studentais dalyvavo demonstracijose ir protestuose prieš valdžios veiksmus, už tai pusantrų metų kalintas. Tai buvo 1966 m., karaliaus Hasano II valdymo laikotarpis, dėl pilietinių laisvių varžymo dar vadinamas „plieno metais“. Pirmuosius eilėraščius Taharas parašė praradęs laisvę – po to, kai brolis į kalėjimą slapta jam perdavė Jameso Joyce’o „Ulisą“. Politinis įkalinimas, sako rašytojas, buvo viena jo gyvenimą itin esmingai pasukusių ašių: „Būdamas dvidešimt vienų supratau, kas yra represijos ir neteisybė. Kariuomenė į studentus šaudė tikromis kulkomis.“
Kaip ir dauguma jo kolegų iš arabiškai kalbančių kraštų, T. Ben Jellounas nebijo viešai reikšti savo pozicijos politiniais klausimais, nepaisydamas galimų pasekmių, – priešingai, laiko tai savo, kaip rašytojo, pareiga. Ir gyvenime, ir kūryboje jis imasi skaudžių temų. „Rašytojo vaidmuo yra klausytis pasaulio kančių. Kad tą sugebėtum, turi būti nuolankus ir atviras. Turi mokėti surinkti tikrovės detales ir jas sudėlioti grožinėje kūryboje, – dėsto jis viename interviu. – Pasaulio sielvartas yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Literatūrai nebūtų įdomus pasaulis, kuriame viskas gerai.“
1971 m. tęsti mokslų Taharas išvyko į Paryžiaus Sorbonos universitetą. Po dvejų metų išleido pirmąjį romaną, pavadintą „Haruda“, kuris ir Maroke, ir Prancūzijoje prilygo meteorui ne tik dėl savo tematikos (seksualumas, moterų išnaudojimas, despotiška patriarchalinės sistemos galia), bet ir dėl poetinio rašymo stiliaus. Galbūt dėl to pirmojo leidimo viršelyje knyga įvardijama kaip romanas-eilėraštis.
Prancūzijoje gyvenantis, Maroke gimęs T. Ben Jellounas rašo prancūziškai. Kodėl? „Esu dvikalbis, – atsako rašytojas. – Mano pirmoji kalba buvo arabų, bet lankiau dvikalbę mokyklą. Pradėjęs rašyti, kai dar buvau labai jaunas ir be jokių literatūrinių ambicijų, jaučiausi geriau rašydamas prancūziškai.“ Tačiau negi kartais nesinori rašyti pirmąja savo kalba? „Arabų kalbą priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką: jos aš niekada neprarasiu, tad nebuvo jokio poreikio dėl to itin stengtis. Pasąmoningai maniau, kad savo energiją turiu nukreipti į užsienio kalbą, tai man buvo tarsi iššūkis. Kai, būdamas dvidešimties, pradėjau rašyti rimtai, nė kiek neabejojau, kad turiu tai daryti prancūziškai. Tačiau sąmoningo pasirinkimo tarp arabų ir prancūzų kalbos niekada nedariau, viskas atėjo natūraliai. Kiti arabų intelektualai mane kritikavo – kartais net labai agresyviai – dėl to, kad nerašau arabiškai. Man dėl to labai skaudu“, – prisipažįsta jis. Kitas prancūzų rašytojas, eseistas, politinis aktyvistas Jeanas Genet apie marokiečio darbus yra rašęs: „Kalba, kurią vartoja Taharas Ben Jellounas, yra labai graži, labai turtinga. Tai – viena gražiausių egzistuojančių prancūzų kalbų. Ji reikalauja dėmesio.“
Daugumos T. Ben Jellouno romanų veiksmas vyksta Maroke, nors jo vaikystės ir jaunystės miestas Tanžeras – „kur tuo pat metu matyti ir Atlanto vandenynas, ir Viduržemio jūra“ – belikęs kaip prisiminimas. Apie šį uostą yra romanas „Paliekant Tanžerą“, kuriame žmonės aukoja savo orumą dėl kelionės į išganingąją Europą, kuri nieko neišgano. „Tas akinantis šviesos nebuvimas“ – tai rašytojo vaizduotės atkartota tikra istorija apie Tazmamartą, požeminį kalėjimą Atlaso kalnuose, kur gyvi palaidoti politiniai kaliniai praleido aštuoniolika metų – tie, kurie tiek išgyveno. Neseniai pasirodęs romanas „Apie mano mamą“ yra (prarastos) atminties, laiko tėkmės, senatvės ir neišvengiamos mirties meditacija. „Laimingoje santuokoje“ apie savo santuokos irimą pasakoja du sutuoktiniai ir kiekvienas, žinoma, – iš savo varpinės.
Tačiau bene labiausiai T. Ben Jellounas išgarsėjo siurrealistine visuomenės normų kritika. Romanas „Smėlio vaikas“, pasirodęs 1985 m., tyrinėja lyčių vaidmenis ir suvaržymus tradicinėje visuomenėje. Norėdami susilaukti sūnaus, kuriam priklauso paveldėjimo teisė, gimus aštuntajai dukteriai, tėvai nusprendžia ją auginti ir visuomenei pristatyti kaip berniuką. Tačiau užaugęs jis pradeda ieškoti tikrosios savo tapatybės. Knygoje Achmedo / Zahros istoriją Marakešo turguje susirinkusiems praeiviams dėsto istorijų pasakotojas – kadaise labai svarbios, bet pamažu nykstančios profesijos atstovas. „Smėlio vaikas“ – magiškojo realizmo kuriama vizija. Romano tęsinys „Šventoji naktis“, išleistas 1987 m., rašytojui pelnė prestižinį Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą – Gonkūrų premiją. Šiame alegoriniame Maroko visuomenės paveiksle tarp realybės ir fantazijų audžiamas Zahros pasakojimas apie savo gyvenimą, kuriame atsiskleidžia priešinimasis lyties vaidmenis diktuojančioms tradicijoms.
Praėjus keletui mėnesių po pirmosios jo novelės „Vyrai saulėje“ pasirodymo, vienas svarbiausių moderniųjų laikų Palestinos rašytojų Ghassanas Kanafanis (Gasanas Kanafanis, 1936–1972) laiške draugui paaiškino savo padėties sudėtingumą: „Šiuo metu draugai mane užpylė patarimais negaišti laiko žurnalistikoje, nes, kaip jie tikina, ji sugadins mano gebėjimą rašyti grožinę literatūrą. Jei atvirai, nesuprantu tokios logikos. Tai ta pati logika, kuria buvo persmelkti patarimai vidurinėje mokykloje: „Nekreipk dėmesio į politiką, susikoncentruok pamokoms“ bei vėliau, gyvenant Kuveite: „Mesk rašymą ir pasirūpink savo sveikata!“ Tačiau ar išties visad reikėjo rinktis tarp politikos ir mokyklos, rašymo ir sveikatos, kad dabar turėčiau rinktis tarp žurnalistikos ir literatūros? Aš turiu ką pasakyti. Kartais galiu tai perteikti pirmajame laikraščio puslapyje, kartais – redaktoriaus žodyje… O kartais tai, ką noriu pasakyti, galiu pasakyti tik novelėje. Tas pasirinkimas, apie kurį jie kalba, man primena arabų kalbos mokytoją, kuris mokslo metų pradžioje mokiniams užduoda parašyti rašinėlį savo mėgstamiausia tema „Kur tau labiau patinka gyventi, mieste ar kaime?“, kai dauguma jo mokinių gyvena tremtyje.“
G. Kanafanis pats gyveno tremtyje – jam tebuvo dvylika, kai su šeima buvo priverstas palikti gimtąjį pajūrio miestą Aką – 1948 m. Palestinos žemėse įsikūrė Izraelis. Tremtis – ir tremtinių teisė grįžti į tėvynę – yra pagrindinis rašytojo gyvenimą valdęs motyvas. Rašytojo, kuris laikomas vienu Palestinos moderniosios grožinės literatūros pradininkų, įtvirtinusiu ir išgryninusiu novelės ir apsakymo žanrą; rašytojo, kurio idėjos ir kūrybinė galia įvairiomis formomis ataidi ir yra atkartojama iki šiandien – ir literatūroje, ir politikoje, ir teatre.
Damasko universitete studijavęs literatūrą, vėliau G. Kanafanis Kuveite dirbo mokytoju, o paskutinius kelerius savo gyvenimo metus praleido Beirute, kur rašė politinei ir kultūrinei spaudai, redagavo laikraščius „Laisvė“, „Šviesos“, „Tikslas“. G. Kanafanio politines pažiūras išreiškė jo darbas su Palestinos išlaisvinimo frontu, kairiųjų pažiūrų politine organizacija. Kaip jis suderino abu savo vaidmenis – rezistencijoje ir literatūroje? „Politiniame darbe ginu organizaciją, kuriai priklausau, – radijo interviu yra sakęs G. Kanafanis. – O savo apsakymuose jų veikėjams suteikiu laisvę savo pozicijas išreikšti be jokių išlygų.“
Iš beveik dviejų dešimčių G. Kanafanio knygų novelė „Vyrai saulėje“ yra viena žymiausių, laikoma ne tik Palestinos, bet ir visų arabų kraštų moderniosios novelės pradininke. Tai – alegorinė trijų iš tėvynės ištremtų žmonių, ieškančių pragyvenimo kitur, istorija, papasakota tiesia, tačiau simbolizmo ir modernių literatūrinių formų kupina kalba. Apsakymas „Sugrįžimas į Haifą“ – apie dviejų tremtinių grįžimą į savo buvusius namus, kuriuose dabar jau gyvena kiti, – taip pat sulaukė didžiulio rezonanso ir įvairiose šalyse tapo pagrindu teatro spektakliams. G. Kanafanio kūriniai išversti į daugiau nei penkiolika kalbų.
Palestinos literatūros legendai G. Kanafaniui buvo trisdešimt šešeri, kai jis, kaip ir kiekvieną rytą, užvedė savo nediduką „Austin 1100“ netoli namų Beirute. Po automobiliu sprogusi trijų kilogramų bomba – Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ darbas – nužudė ne tik rašytoją, bet ir kartu buvusią septyniolikmetę dukterėčią. Rašytojui šiemet balandį būtų sukakę aštuoniasdešimt dveji.
„Rašytoją suprantu kaip istorijų pasakotoją – viešojoje erdvėje, porai žmonių arba kaip „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“, – sako Beirute gyvenantis Elias Khoury’is (Elijas Chūris, g. 1948). – Rašytojas yra tik priemonė, tarpininkas tarp tiesioginės gyvenimo patirties ir to, kas įsivaizduojama, tarp atminties ir ateities, tarp rašytinės ir žodinės kalbos, tarp pačios kalbos galimybių. Rašytojas visad ieško žinių, naujų patirčių ir būdų joms papasakoti.“
Svarbus Libano kultūrinio, intelektualinio ir literatūrinio pasaulio dalyvis, romanų ir apsakymų autorius, žurnalistas, literatūros kritikas dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje pradėjo ryškėti kaip aktyvus, aiškią nuovoką turintis kritikas, literatūroje atrandantis savitą rašymo stilių. Pirmąjį grožinės literatūros kūrinį „Mažas kalnas“ E. Khoury’is parašė pačioje Libano pilietinio karo pradžioje, 1975–1976 m. Apie tai rašytojas yra sakęs: „Rašymas man labai svarbus, nes suteikė galimybę apgalvoti ir suprasti, kas vyksta. Tas vaizduotės lyg-muo – visos grožinės literatūros sudėtinė dalis – man leido sukurti tam tikrą atstumą nuo politinių veiksmų ir juos kritikuoti.“ Ar čia yra erdvės atminčiai, ypač – skaudžios, tragiškos patirties, kuri taip ir liko tinkamai neaptarta, nesuprasta, su kuria dar neatrasta dvasios ramybė, kuri leistų išsilaisvinti ir judėti į priekį? „Literatūra gali suteikti erdvės mąstymui, svarstymams, tačiau surinkti atsiminimus ar praeitį nėra jos darbas, – neabejoja rašytojas. – Literatūra gali tik klausti ir tirti, kaip viskas vyksta ir kaip tai suprantame.“
Žymiausias jo darbas yra romanas „Saulės vartai“, kuriame pasakojama apie Palestinos praradimą. Remiantis šia knyga buvo sukurtas vaidybinis filmas. Gimęs ir užaugęs tradicinėje krikščioniškoje šeimoje, Palestinos kovą rašytojas pasirinko labai sąmoningai ir lieka jai ištikimas. Būtent dėl „Saulės vartų“ daugelis jį laiko palestiniečiu. „Medžiagą šiam romanui rinkau labai ilgai, – aiškina jis. – Ėjau į tremtinių gyvenvietes ir prašiau žmonių papasakoti man savo istorijas. Tai buvo kelionė, bet ne tik iš vieno krašto į kitą: keliauji taip pat per žmones, per jų tau pasakojamas istorijas. Tai tarsi įsimylėjimas: kai myli, tam žmogui pasakoji savo istorijas, ir jis tau pasakoja savąsias. Tam tikra prasme taip gyveni mylimo kito žmogaus gyvenimą. Su rašymu yra taip pat. Rašymas – tai tarsi įsimylėjimas. Labai asmeniška patirtis.“
Kitose jo knygose aprašomas pilietinis karas, kuriame E. Khoury’is pats užaugo ir dalyvavo. Tie penkiolika tragiškų
metų libaniečių literatūroje daug ką pakeitė ir tapo vienu pagrindinių jos elementų – nuolatos dėmesio centre, niekada nelikę vien praeityje. O gal grožinė literatūra gali rašyti istoriją? „Kai manęs klausė apie „Saulės vartus“, sakiau, kad laimėtojai rašo istoriją, o nugalėtieji – istorijas, – sako rašytojas. – Tačiau iš tiesų manau, kad grožinė literatūra gali tik užpildyti spragas. Ji negali pakeisti istoriografijos, galų gale, tai ne jos uždavinys. Juk nerašome literatūros tam, kad tik neliktų baltų dėmių. Literatūra – tai menas, o kai menas verčiamas daryti ne savo darbą, tai jau nebe menas. Menas mums visad atskleidžia tai, ko negali atskleisti mokslas. Mene visa laiko koncepcija yra kitokia.“
E. Khoury’io kūryba – tarsi giliai užgriebiantis tinklas. Kaip kuriama tokia literatūra? „Savo romane „Nepažįstamųjų karalystė“ labai aiškiai parodau, kaip rašau. Knygoje yra epizodas, kuriame pasakotojas kalbasi su tėvu. Šis sako sūnui, kad tai, kuo jis užsiima, – eina ir prašo žmonių papasakoti jam istorijų, kurias užsirašo, – nėra literatūra; kad literatūra yra Gibrano Kahlilio Gibrano darbai, – aiškina E. Khoury’is. – Tačiau aš manau, kad tai yra literatūra. Žinoma, romano neparašysi tik sudėjęs istorijas, kurias tau papasakojo kiti, – taip rašomi tik straipsniai spaudoje. Grožinei literatūrai reikia kažko kito. Jai reikia vaizduotės.“
„Taigi, kaip iš Trečiojo pasaulio kilęs žmogus randa vidinės ramybės rašyti istorijas? Dėkui Dievui, menas yra dosnus ir kupinas užuojautos. Menas gyvena su laimės pilnais, bet kartu neapleidžia ir nelaimingųjų. Abiem jis siūlo tinkamiausią formą išreikšti tai, kas kaupiasi širdyje“, – savo Nobelio paskaitos viduryje sakė Egipto literatūros grandas Naquibas
Mahfouzas (Nagibas Machfūzas, 1911–2006). Vienas žymiausių Egipto rašytojų buvo pirmasis arabų kilmės kūrėjas, kuriam įteikta Nobelio literatūros premija (1988). Apie save rašytojas yra pasakęs: „Mano meilė skirta skersgatvių žmonėms – ne tik senųjų Kairo skersgatvių, bet viso pasaulio skersgatvių žmonėms.“
Jo darbus ir įnašą ne tik į Egipto, bet ir į visų arabiškai rašančių kraštų literatūrinę kūrybą pripažįsta ir kolegos. „Arabų literatūrai Mahfouzas turėjo itin didelės įtakos. Ilgą laiką jis buvo iškiliausias gyvas mūsų rašytojas, – teigė Egipto rašytoja Ahdaf Soueif. – Mahfouzas buvo arabų kalbos novatorius. Jis įkūnijo visą arabiško romano vystymąsi nuo istorinių apsakymų ir realizmo iki eksperimentinės literatūros ir kita.“ Marokietis T. Ben Jellounas apie rašytoją sakė: „Be Mahfouzo negali suprasti Egipto. Be jo knygų veikėjų, su kuriais kiekvienas skaitytojas – arabas ar ne – gali susitapatinti.“ Palestinietis intelektualas, rašytojas, kritinių orientalizmo studijų pradininkas prof. Edwardas Saidas apie N. Mahfouzo darbus kalbėjo: „Baigęs skaityti vieną iš jo kūrinių paradoksaliai kartu sielvartauji dėl to, kas nutiko veikėjams ilgame jų krytyje žemyn, bei jauti vos išreiškiamą viltį, kad grįžęs į pasakojimo pradžią kaip nors sugebėsi atgaivinti tą gryną šių žmonių jėgą.“
Rašytojas gimė senajame Kairo rajone Gamalijoje, septynių vaikų šeimoje buvo jauniausias. Jam buvo devyneri ar dešimt, kai šeima persikraustė į naują Kairo priemiestį Abasiją, tačiau Gamalija išliko labai svarbi ankstyvuosiuose jo darbuose, ypač romanuose „Midako alėja“ ir šlovę jam atnešusioje „Kairo trilogijoje“.
Rašyti N. Mahfouzas pradėjo anksti; pradinėje mokyk-loje mėgo istorinius bei nuotykių romanus, detektyvus. Vėliau susidomėjo modernių rašytojų Tahos Husseino, Ibrahimo al-Mazinio darbais, iš jų mokėsi rašyti apsakymus. Universitete jis studijavo filosofiją, dirbo įvairiuose valstybiniuose postuose: Kairo universitete, Religinių reikalų ministerijoje. 1945 m. pasiprašė perkeliamas į netoli jo gimtosios Gamalijos esančią Gurio biblioteką, joje kuravo paskolų be palūkanų programą neturtingai gyvenantiems miestiečiams. Čia rašytojas ne tik užsiėmė realios naudos atnešančia veikla, bet ir galėjo netrukdomas stebėti ir tyrinėti tikrąjį rajono gyvenimą bei skaityti įvairią literatūrą, pavyzdžiui, Williamo Shakespeare’o, Levo Tolstojaus, Henriko Ibseno kūrinius. Po kelerių metų N. Mahfouzas įsidarbino Filmų cenzūros departamente, buvo paramos kinui institucijos direktoriumi, kino industrijos organizacijos patarėju, vėliau – Kultūros ministerijos patarėju. Daugiau nei trisdešimt jo kūrinių tapo filmais, tačiau rašytojas neužsiėmė savo paties knygų ekranizacija, pasirinkęs dirbti su kitų autorių kūriniais.
Iš gimtojo Egipto N. Mahfouzas buvo išvykęs tik tris kartus gyvenime: keliavo į Jemeną, buvusią Jugoslaviją ir Angliją (operacijai).
Pirmasis N. Mahfouzo romanas „Kufu išmintis“ buvo išleistas 1939 m., po jo ėjo dar trisdešimt penki romanai, penkiolika apsakymų rinkinių ir „Autobiografijos aidai“. Jo „Kairo trilogiją“ Arabų rašytojų sąjunga paskelbė geriausiu XX a. arabų literatūros kūriniu. 1994 m. rašytoją gatvėje užpuolęs religinis fanatikas įbedė peilį į jo kaklą, ir nuo to laiko N. Mahfouzas rašyti tegalėjo po pusvalandį kasdien.
1996 m. leidykla „The American University in Cairo Press“, turinti išskirtines teises leisti jo kūrinius anglų kalba, įsteigė literatūrinį apdovanojimą – Naquibo Mahfouzo literatūrinį medalį, skirtą moderniosios arabų grožinės literatūros puoselėjimui ir įteikiamą kasmet per rašytojo gimtadienį, gruodžio 11 d. Laureatų darbai verčiami ir išleidžiami anglų kalba. „Šio rašytojus ir literatūrą pagerbiančio apdovanojimo paskelbimas – geriausias mano gimtadienio įvykis, – sakė N. Mahfouzas. – Tikiuosi, kad jis padės atrasti naujus mūsų literatūros talentus ir pristatyti juos pasaulio skaitytojams“.
Paklaustas, kodėl nerašo romanų, Zakaria Tameras (Zakarija Tameras, g. 1931) atsakė: „Tarsi kas klaustų kepėjo, kodėl jis nepardavinėja rožių!“
Z. Tameras yra trumpo – kartais net labai, labai trumpo – apsakymo meistras.
Damaske gimęs ir augęs rašytojas mokyklą metė būdamas trylikos – kad taptų kalviu. „Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mano išėjimas iš formalaus ugdymo sistemos būnant tokio jauno amžiaus turėjo neigiamų pasekmių, – dėsto jis. – Tačiau man buvo visiškai priešingai, nes prastos kokybės švietimas tik prikuria varginančių pančių.“ Z. Tameras sakosi buvęs žingeidus vaikas ir labai daug skaitęs, tačiau, pačiam pradėjus rašyti, trumpas apsakymas kėlęs siaubą: „Man jis regėjosi kaip dangoraižis, o aš – neišmanėlis statybininkas, vos sugebantis dėti vieną plytą ant kitos.“
Šiandien padėtis visai kitokia: rašytojas didžiuojasi savo pasirinktu žanru, kurį laiko pačia sunkiausia literatūrinės išraiškos forma. Jo apsakymuose netrūksta vaizduotės – tokios, kokia būna pasakose, taip pat pasitelkiamas poetiškumas, realizmas, sarkazmas. Z. Tameras pradėjo rašyti tada, kai arabų poezija linko prozos link; o jo proza artėja prie poezijos.
Pirmasis trumpų apsakymų rinkinys „Baltų žirgų žvengimas“ pasirodė 1960 m. Beirute. Leidyklai rankraštį pristatė literatūros kritikė iš Palestinos Salma Jayyusi – tai jos dėka Z. Tamero kūryba išvydo dienos šviesą. Nuo to laiko Zakaria išleido vienuolika trumpų apsakymų rinkinių. Sirijoje redagavęs populiarų žurnalą vaikams „Osama“, jis taip pat rašo vaikiškus apsakymus. Tačiau šiuose rašytojas sau leidžia laimingas pabaigas, kitaip nei suaugusiesiems skirtoje kūryboje. Apie tai vertėjas Claytonas Clarkas rašo: „Mane intriguoja tai, kad žmogus, taip kliniškai aprašantis žmonijos žiaurumą, tiek daug savo kūrybinės energijos skiria vaikams.“ Vienas naujausių jo trumpų apsakymų rinkinių „Laužant kelius“ analizuoja priespaudą: valstybės ir religinių institucijų vykdomą žmonių engimą, taip pat bendruomenės palaikomą priespaudą, ypač – moterų atžvilgiu. Z. Tameras visada buvo tironijos priešininkas – tuo išsiskiria ir dauguma jo apsakymų. Kritikuoja jis ir visuomenės bei žmonijos kvailumą.
Zakaria tam tikru gyvenimo laikotarpiu buvo nepriklausomas žurnalistas ir keleto laikraščių redaktorius, taip pat vienas iš Arabų rašytojų sąjungos, įkurtos Sirijoje 1969 m., steigėjų. Dabar jis rašo ir esė, tačiau trumpas apsakymas išlieka pagrindine jo raiškos forma. Ją naudoja ir prieš keletą metų sukurtoje savo feisbuko paskyroje, pavadintoje „Al-Mihmaz“ („Ašis“), kur nuolat publikuoja itin trumpus apsakymus, ypač susijusius su padėtimi jo gimtojoje Sirijoje. „Seniai supratau, kad pati realybė nuolat kinta. Šiemet Damasko gatvė vienokia, kitąmet ji bus jau kitokia, – neabejoja rašytojas. – Todėl nusprendžiau, kad, meniniu požiūriu, geriau pristatyti turinį be fasado.“
Nors ir gerai įvaldęs trumpo apsakymo įnorius, Z. Tameras prisipažįsta tebesijaučiąs kaip žemdirbys, ką tik pradėjęs dirbti pirmąjį savo žemės plotelį. Tačiau trumpas apsakymas, jo nuomone, yra pranašesnė pasakojimo forma nei romanas, nes ja galima tiksliau nusakyti esmę: „Man regis, trumpas apsakymas primena peilį, kuriuo prastas rašytojas lupa bulves, o geras rašytojas – nukauna tigrą.“
„Gimimo vieta lemtinga: dykuma savo vaikų sielose užkasa paslaptingus ženklus, kurie, giliai miegodami, vieną dieną privalo pabusti. Ženklai, kuriuos manoji Didžioji dykuma manyje užkasė, iš manęs padarė poetą ir tiesos šiame pasaulyje ieškotoją“, – sako Ibrahimas al-Konis (Ibrahimas al-Konis, g. 1948), Libijos Sacharoje užaugęs rašytojas, kelių dešimčių knygų autorius. Nepaisant visų jo klajonių, dykuma rašytojui išlieka pradiniu atramos tašku. Jo kūryboje ji ir metaforinė, ir labai reali: „Konkrečiai kalbu apie šiaurės rytinį dykumos kraštą, kurį mes vadiname Hamada al-Hamra, Raudonuoju plokščiakalniu. Bendrąja prasme turiu omenyje tą neaprėpiamą tuštumą, kuri tęsiasi be galo iki pat horizonto, kur susitinka su amžinai giedru dangumi – jie abu ten vienodai nuogi. Kartu jie sudaro vieną nedalomą kūną, kurio intymaus apkabinimo paslapties aš vis dar ieškau.“
Rašytojas gimė Libijos mieste Gadamese Sacharos klajoklių tuaregų šeimoje ir arabų kalbą pradėjo mokytis tik būdamas dvylikos (jo gimtoji kalba – tamašekų). Padirbėjęs keliuose Libijos laikraščiuose, išvažiavo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą studijuoti lyginamosios literatūros – iš meilės Fiodoro Dostojevskio ir kitų Rusijos rašytojų kūrybai. Vėliau devyneriems metams išsikraustė į Varšuvą, kur redagavo periodinį leidinį „Sadaka“, spausdinantį vertimus iš arabų kalbos. Nuo 1993 m. gyvena Šveicarijoje. Ar galima kalnuose rašyti knygas apie dykumą? „Jeigu mano misija būtų kalbėti apie dykumą kaip dykumą, šia tema negalėčiau parašyti nė vienos raidės, – tvirtina rašytojas. – Iš savo rojaus buvau išvytas dar visai vaikas, pamenat? Ir net jei būčiau pranašas, nebūčiau sugebėjęs parašyti kelių dešimčių knygų apie dykumą vien iš atminties. Tad tam, kad ši mano mylimoji būtų visada šalia, turėjau kreiptis į kitokią atmintį – tą, kurią sufijai, islamo mistikai, vadina „vidine atmintimi“, o psichologai – „pasąmone“. Dėl šios priežasties mano širdyje esanti dykuma yra ne ta pati dykuma, kuri plyti už mano širdies ribų.“
Jo kūryboje dykuma yra teritorija, kurioje rašytojas nagrinėja esmines žmogaus ir gamtos gyvenimo – laikino ir dvasinio – temas. Romanas „Animistai“ laikomas vienu geriausių I. al-Konio darbų. Tai pasakojimas apie į šiaurę ir pietus skriejančius Sacharos vėjus – apie kovas tarp žmonių ir demonų, monoteistinių religijų ir pagonybės, klajoklių ir sėslių miestiečių, tarp gyvenimo ir mirties, apie dvasines ir egzistencines žmonijos kovas. Daugiau poezija nei proza, I. al-Konio kūryba pilna priešislamiškos pagoniškos kosmologijos, klasikinio sufizmo, jo gimtosios tamašekų kalbos žodžių, simbolių, užslėptų reikšmių. Rašytojo darbai prisodrinti klajoklių gyvenimu ir dykumos peizažais, taip pat santykiais tarp sėslių ir klajojančių žmonių. „O iš tiesų, – teigia rašytojas, – dykuma nėra tik dykuma. Tai – žmogaus egzistencijos simbolis.“
Vienas svarbiausių grožinės literatūros apie dykumą bruožų yra laikas – mitinis, metafizinis. „Ten, kur nėra jokių santykių – tokių, kurie sukuria konfliktus mieste, – ir kur neatsiranda sąlygų vietos erdvei, natūralu, kad laikas taip pat išnyksta, – aiškina I. al-Konis. – Tad laikas dykumoje nėra laikas tradicine prasme. Dykumoje laikas stovi vietoje, jis amžinas, be jokių skiriamųjų ženklų. Jis nieko nežada. Praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja tuo pačiu metu.“
Dykumą rašytojas vadina nepaliestu lobiu ir patikslina, kad įprastinis mąstymas, esą dykuma yra tuštuma, yra neteisingas: „Realybėje dykuma turi viską. Ją atrasti, stoti su ja akis į akį yra didžiulis iššūkis tiems, kurie nori perprasti jos pasaulį. Kodėl? Nes dykuma reiškia laisvę – tą laisvę, apie kurią kalbėjo Kantas, gamtai prieštaraujančią laisvę. Esame įpratę manyti, kad mes, žmonės, gamtoje užimame labai svarbią vietą. Tačiau dykumoje – ne. Dykumoje esi atskirtas nuo gamtos, esi laisvės akivaizdoje. O kas yra laisvė? Mirtis. Dykumoje mirtis labai arti. Dykumoje žvelgiame mirčiai tiesiai į akis, ir tai yra stebuklas. Dykuma yra vienintelė vieta, kurioje galime aplankyti mirtį ir saugiai grįžti namo. Dykuma – tai didžiulė iki šiol neatrasta išmintis; šią prarastą dimensiją aš ir stengiuosi analizuoti. Visada sakau, kad dykuma – tai prarasta dimensija. Prarastas rojus.“
Pats nebūdamas „arabas“ (tuaregai – berberų etninė grupė), I. al-Konis už savo kūrybą – rašo jis tik arabiškai – yra apdovanotas įvairiomis premijomis visame arabiškai kalbančiame regione, nuo Persijos įlankos iki Atlanto vandenyno. Ir nors didžioji dalis arabų rašytojų dažnai pirmiausia laikomi savo tautos atstovais, I. al-Konis peržengia šias dirbtines (ir neamžinas) sienas, kurių pirminė funkcija yra skaldyti žmones. Ironija, žinoma, ta, kad rašytojo gimtoji kalba yra tamašekų, ne arabų, ir kad jis daugiausia rašo apie tuaregus, ne arabus. Tačiau I. al-Konio kūryboje gyvenimo prasmė visada susijusi su kova. Paradoksalu, tačiau jis neabejoja, kad tik čia, šiurkščiausiuose dykumos kampeliuose, apsireiškia gyvybės pilnatvė.