Giedrė Steikūnaitė. Tad pasvajokime truputėlį: Eduardo Galeano

2020 m. Nr. 12

„Manęs nedomina laiko taupymas. Man labiau patinka juo mėgautis“, – yra sakęs vienas žymiausių Lotynų Amerikos rašytojų, Urugvajuje gimęs Eduardas Galeanas (Eduardo Galeano, 1940–2015). Jis rašė itin savitu stiliumi – poetinėmis miniatiūromis, kuriose persipina mitologija ir istoriniai faktai, rašytojo asmeninė patirtis ir jo sutiktų žmonių pasakojimai, nuogirdos, vėjo šiurenimas… Jis taip pat visada laikėsi principingos politinės pozicijos – puikiai suvokdamas, kad menas egzistuoja ne vakuume, o tame pačiame mūsų pasaulyje su visais jo karais, godumu ir, neišvengiamai, pasipriešinimu išnaudojimui. Lietuviškai iš šio Lotynų Amerikos grando literatūrinės kūrybos – keliolikos prozos bei poezijos knygų – deja, neturime nieko. Tad pasimėgaukime vertimais bent šioje publikacijoje¹, skirtoje rašytojo 80-osioms gimimo metinėms.

 

Eduardas Galeanas norėjo tapti futbolininku. Arba šventuoju. Tapo rašytoju – vienu iškiliausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje, dovanojusioje tokius talentus kaip Jorge Luisas Borgesas (Argentina), Julio Cortázaras (Argentina), Pablo Neruda (Čilė), Isabel Allende (Čilė), Nobelio premijos laureatai Gabrielis García Márquezas (Kolumbija) ir Mario Vargas Llosa (Peru).

„Kaip ir visi urugvajiečiai, svajojau tapti futbolininku, – rašo E. Galeanas futbolui dedikuotoje savo knygoje. – Žaidžiau nuostabiai, aikštėje buvau tikras stebuklas… bet tik naktimis, bemiegodamas: dieną buvau pats prasčiausias žaidėjas, kokį yra matę mano krašto stadionai.“ Šitokia šelmiška šypsena be baimės pasijuokti ir iš savęs, ir iš kitų yra vienas šio rašytojo kūrybos bruožų.

Gimęs 1940 m. Montevidėjuje, vietoje nenustygstantis ir labai gabus keturiolikmetis Eduardas jau kūrė politines karikatūras socialistinės pakraipos laikraščiui „El Sol“ (isp. „saulė“) – vietoj vidurinės mokyklos, kurią metė jos nebaigęs (vėliau jis yra sakęs, kad tikroji jo mokykla buvo Montevidėjo kavinės, kuriose išmoko pasakoti istorijas). Sulaukęs dvidešimties, vadovavo Urugvajaus savaitraščiui „Marcha“ (isp. „žygis, demonstracija arba progresas“); vėliau, grįžęs po daugiau nei dešimtmetį trukusio egzilio, įkūrė kairiosios pakraipos savaitraštį „Brecha“, kuris, nors išgyvena finansinę krizę, yra leidžiamas iki šiol.

Žurnalistas Eduardas darė interviu su tokiomis asmenybėmis kaip Brazilijos futbolo legenda Pelé ir Gvatemalos geriljų (partizaninių kovotojų) lyderiai, tačiau svarbiausi ir įdomiausi jam visad buvo paprastais vadinami žmonės – tie, kurie savo gyvenimais kasdien kuria tikrąją pasaulio istoriją, nuo neatmenamų laikų ir per amžių amžius.

 

Be žanro

„Mokslininkai sako, kad žmonės sudaryti iš atomų, tačiau mažas paukštelis man pakuždėjo, kad jie taip pat sudaryti iš pasakojimų.“

E. Galeanas mėgo jungti literatūrines ambicijas su savo politinėmis pažiūromis, tad jo pasirinktas žanras – ar jo nebuvimas – tarpusavyje derina reportažą, istorinius faktus, žmonių liudijimus, mitus, kelionių pasakojimus, asmeninius prisiminimus, humorą, poetų citatas. Labiau nei romanas jam patiko esė ir istorinių įvykių ar asmenybių inspiruotos miniatiūros, iš užmaršties atkapstančios žmones ir jų poelgius, apie kuriuos nutylima vadovėliuose, oficialiose enciklopedijose ir tuo labiau – masinėje žiniasklaidoje.

Rašytojo politinės pažiūros ir pasaulio suvokimas susiveda į paprastą ir aiškią tiesą: kariniai ir ekonominiai interesai griauna pasaulį, galia vis labiau akumuliuojama turtingųjų rankose, o (nu)kenčia visad paprasti žmonės. Situaciją pasaulyje – skurdą, karus, gamtos niokojimą – E. Galeanas suvokė ne kaip neva naują, išskirtinį etapą, o kaip tęsinį to, kas buvo prieš tai – nuolatinę kovą tarp godžios agresijos ir pasipriešinimo jai, tarp kritimo ir vidinių jėgų vėl atsistoti. „Istorija niekad nesako „viso gero“, – yra teigęs rašytojas. – Istorija sako „iki pasimatymo“.“

Paskutinėje E. Galeano dar gyvam esant išleistoje jo knygoje „Dienų vaikai“ (isp. Los hijos de los días) esminiai jo kūrybos bruožai – žaismingumas, realizmas, dabartį istoriniame kontekste vertinantys poetiškai užrašyti politiniai komentarai – tampa įrašais kiekvienai metų dienai. Tarsi beamžiame žmonijos būsenų amplitudę apmąstyti kviečiančiame kalendoriuje randame, pavyzdžiui:

Liepos 18

I s t o r i j a y r a k a u l i u k o r i d e n i m a s

Šimtą dvidešimt metų truko šventyklos deivei Artemidei statyba Efese – vienas iš senojo pasaulio stebuklų.

Užteko vienos nakties 356 m. pr. m. e., kad ji virstų pelenais.

Niekas nežino, kas tą šventyklą statė. Tačiau jos žudiko vardas vis dar skamba. Šventyklą padegęs Herostratas norėjo, kad istorija jį prisimintų. Ir prisimena.

 

Rugpjūčio 11

Š e i m a

Kaip žino juodosios Afrikos ir prigimtinės Amerikos žmonės, tavo šeima yra gimtasis kaimas su visais jo gyventojais, gyvais ir mirusiais.

Ir tavo giminaičiai nėra tik žmonės.

Šeima su tavimi bendrauja trakšint laužui,

murmant tekančiam vandeniui,

miško alsavime,

vėjo balsuose,

griaustinio įniršyje,

lietaus bučiniais

ir paukščio giesme, pasitinkančia tavo žingsnius.

 

Lapkričio 3

G i l j o t i n a

Ne tik vyrai prarado galvas. Moterų galvas taip pat kirto ir taip pat pamiršo – jos nebuvo tokios svarbios kaip Marijos Antuanetės galva.

Trys pavyzdiniai atvejai:

1793-iaisiais Prancūzijos revoliucija po giljotina pakišo Olympę de Gauges – norėta sugriauti jos įsitikinimą, kad moterys irgi yra pilietės;

1943-iaisiais ant kartuvių pakylos palydėta Marie-Louise Giraud – mat ji darė abortus, „nusikaltimą prieš Prancūzijos šeimas“;

o Miunchene tais pačiais metais giljotina nukirto galvą studentei Sophie Scholl – už antihitlerinių skrajučių dalijimą.

„Kaip gaila, – atsiduso Sophie. – Tokia nuostabi saulėta diena, o aš turiu išeiti.“

 

Meilė žmogui ir meilė žmonėms

„Visi mes esame mirtingi – iki pirmojo bučinio ir antros taurės vyno.“

Tokiu pačiu principu – elegantiškos, koncentruotos miniatiūros – parašyta ir kita E. Galeano knyga „Veidrodžiai: beveik visuotinė istorija“ (isp. Espejos: Una historia casi universal), pasaulio istoriją pasakojanti ne iš nugalėtojų pozicijos, kaip esame įpratinti ją suvokti, o akimis tų, kurie buvo nustumti į paraštes. Kai kuriais atvejais rašytojui užtenka pabrėžti oficialiosios versijos absurdiškumą, kad būtume priversti sudvejoti visos didžiosios istorijos monolitine „tiesa“ (šiuo atveju – Amerikų „atradimo“), kaip kad šioje citatoje: „Pagal oficialiąją istoriją, Vasco Núñez de Balboa² buvo pirmasis žmogus, nuo viršukalnės Panamoje pamatęs du vandenynus vienu metu. Tai ar visi ten gyvenę žmonės buvo akli?“

Visų E. Galeano kūrinių ašis yra jo meilė gyvenimui – tiesiog už tai, kad jis yra; ir meilė žmonijai – su visais jos elementais, nors geriau būtų be tų bjauriųjų mūsų bruožų.

Žmogaus vaivorykštę sužalojo mačizmas, rasizmas, militarizmas ir kiti -izmai, žudantys mūsų didybę, mūsų galimą didybę, mūsų įmanomą grožį.

Rašytojui buvo įdomus pasaulis visas – jis puikiai suprato, kad viskas iš tiesų yra viena, kad tie patys meilės, baimės ir galios principai lygiai taip pat veikia visur, ir tyčinis žmonių atskyrimas pagal gimimo vietą, odos spalvą ar tikimą ideologiją mus tik skaldo. Dėl to kovojame tarpusavyje, kai turėtume susivienyti prieš tikruosius pasaulio griovėjus. E. Galeanas netikėjo objektyvumo iliuzija – neteisybė yra neteisybė, kad ir kaip žiūrėsi; tai ne interpretacijos, o vertybių klausimas.

Itin plačią rašytojo smalsumo amplitudę rodo šie pavyzdžiai iš keliolikos jo knygų: lyrinė, aistringa istorinė trilogija „Ugnies prisiminimai“ (isp. Memorias del fuego), pasirodžiusi 1982–1986 m., yra trumpais poetiškais epizodais papasakota Lotynų Amerikos istorija nuo pasaulio sukūrimo iki XX a. pabaigos. 1978 m. egzilyje užrašyti memuarai „Meilės ir karo dienos ir naktys“ (isp. Días y noches de amor y de guerra) yra kasdienio gyvenimo diktatūros sąlygomis dienoraštis, kuriame susitinka džiaugsmas apkabinant seniai matytus draugus ir skausmas sužinojus apie jų įkalinimą už politiką ar „dingimą“ neįtikus valdžiai. Antologijoje „Moterys“ (isp. Mujeres) rašytojas atkuria už geresnį pasaulį kovojusių moterų paveikslus – nuo nužudytosios Vokietijos socialistės Rosos Luxembourg ir už majų bei kitų prigimtinių žmonių teises kovojančios Gvatemalos feministės Rigobertos Menchú iki moterų, aktyviai dalyvavusių Paryžiaus komunoje ar Meksikos revoliucijoje.

Tris didžiąsias savo aistras – literatūrą, politiką ir futbolą – E. Galeanas sujungė kūrinyje „Futbolo saulėkaita ir pavėsis“ (isp. El fútbol a sol y sombra), pasakojančiame apie futbolo pasaulio herojus ir blogiukus, jo tragedijas ir komedijas bei tuos, kurie dėl šio sporto gyveno ir kurie dėl jo mirė. Taip pat ir apie tai, kad, nepaisant turtingųjų ir galingųjų bandymų jį kontroliuoti, futbolas vis dėlto sugeba išlaikyti savo magiją. Sakoma, kad ši knyga išgelbėjo mažiausiai vieną gyvybę – 1997-aisiais samdomi žudikai pagrobė ir žiauriai sumušė prieš korupciją kovojusį Meksikos politiką Víctorą Quintana. Jam grėsė būti nužudytam, tačiau, kaip vėliau pasakojo jis pats, žudikų dėmesį jis nukreipė į visų mylimą futbolą, perpasakodamas E. Galeano knygoje skaitytus Diego Maradonos ir kitų žvaigždžių nuotykius. Išklausęs vienas iš žudikų V. Quintanai tarė: „Tu esi geras žmogus“, ir leido jam gyventi.

Tvirtas politines pozicijas – visad skriaudžiamųjų pusėje, visad prieš galinguosius – užėmęs E. Galeanas kartu kvietė švęsti gyvenimą su visais jo teikiamais malonumais. Nes kas yra gyvenimas be nuolatinių meilės jam išraiškų?

Bažnyčia sako: kūnas yra nuodėmė. Mokslas sako: kūnas yra mašina. Reklama sako: kūnas yra verslas. Kūnas sako: aš esu šventė.

Ir ragino atsikratyti baimės mylėti:

O, kad galėtume turėti drąsos būti vieni ir drąsos rizikuoti būti kartu.

Nes:

Svarbiausia meilės savybė – ji amžina tol, kol tęsiasi.

 

Atviros venos

„Dabar Amerika pasauliui yra ne daugiau nei Jungtinės Valstijos. O mes gyvename, geriausiu atveju, neaiškiai įvardytoje beveik-Amerikoje, antrarūšėje Amerikoje. Tai – Lotynų Amerika, regionas atviromis venomis.“

1971 m. E. Galeanas publikavo pirmąjį didelės apimties savo literatūrinį darbą „Atviros Lotynų Amerikos venos“ (isp. Las venas abiertas de América Latina), kuriame analizuoja penkių šimtų metų Vakarų kolonializmo Lotynų Amerikoje pasekmes ir įspėja – ne tik tarp eilučių – kad ši istorija nesibaigė, kad ji tebesitęsia, nors ir kitokiais metodais. Šį antiimperialistinį kūrinį – cri de coeur pusei tūkstančio metų genocido, plėšimo ir išnaudojimo jo gimtajame žemyne – jaunasis žurnalistas parašė vos per tris mėnesius – per paskutines devyniasdešimt naktų besibaigiant 1970-iesiems; medžiagos rinkimas užtruko ketverius metus.

Apibendrindamas knygos turinį, jos įžangoje E. Galeanas rašo: „Darbų pasiskirstymas tarp valstybių yra toks: vienų specializacija pergalės, kitų – pralaimėjimas. Mūsiškė pasaulio dalis, šiandien žinoma kaip Lotynų Amerika, tai pradėjo daryti anksti: kaip pralaimėtoja ji specializuojasi dar nuo tų neatmenamų laikų, kai per vandenyną atklydę Renesanso europiečiai suleido dantis į indėnų civilizacijų gerkles. Prabėgo šimtmečiai, Lotynų Amerika ištobulino savo vaidmenį. <…> Ji ir toliau egzistuoja kaip kitų kraštų poreikių tenkintoja, kaip naftos ir geležies, vario ir mėsos, vaisių ir kavos šaltinis – pirminių žaliavų ir maisto produktų šaltinis turtingosioms šalims, kurios iš to susikrauna daugiau pelno, nei gauna visa tai suteikianti Lotynų Amerika.“

Praėjus vos porai metų po šio politinę ekonomiką analizuojančio kūrinio išleidimo, Urugvajuje ir Čilėje įsitvirtino karinės diktatūros (Brazilija savąją kentė dar nuo 1964 m.). E. Galeano knyga buvo uždrausta, jis pats – suimtas. Paleistas iš kalėjimo rašytojas persikėlė į kaimyninę Argentiną, kur tęsė žurnalistinį darbą, tačiau neilgai trukus ir čia valdžią perėmė JAV remiamas diktatorius, šalyje pradėta persekioti intelektualus (ypač – kairiųjų pažiūrų). E. Galeanas buvo priverstas trauktis, šįkart – likimo ironija – į Barseloną, kurios uoste stovi didžiulis paminklas Kristupui Kolumbui.

Tai buvo tamsus metas.

„1973 m. rugsėjo 11 d. karinis perversmas užbaigė šimtametę demokratinę tradiciją Čilėje ir pradėjo ilgą generolo Augusto Pinocheto valdymo epochą, – vieno iš vėlesnių „Atvirų venų“ leidimų įžangoje rašo Lietuvoje gerai pažįstama rašytoja Isabel Allende. – Panašūs perversmai įvykdyti ir kitose šalyse, ir neilgai trukus pusė žemyno gyventojų atsidūrė teroro taikiklyje. Tai buvo Vašingtone sukurpta strategija, kurią Lotynų Amerikos žmonėms primetė dešiniosios ekonominės ir politinės jėgos. Visais atvejais kariuomenė tapo privilegijuotų, galios pozicijose esančių jėgų samdine. Milžiniškais mastais organizuotos represijos: kankinimai, koncentracijos stovyklos, cenzūra, įkalinimas be teismo ir egzekucijos, tapo įprastomis praktikomis. Tūkstančiai žmonių „dingo be žinios“, masės tremtinių ir pabėgėlių paliko gimtąsias šalis, gelbėdami savo gyvybes. Prie senųjų žemyno iškentėtų žaizdų ir randų prisidėjo naujos žaizdos.“

Tas pirmasis „Atvirų Lotynų Amerikos venų“ leidimas geltonais viršeliais buvo vienas iš vos keleto daiktų, kuriuos po karinio perversmo bėgdama iš Čilės su savimi pasiėmė rašytoja I. Allende. Kiti daiktai – šeimos nuotraukos ir maišelis su žemėmis iš sodo.

Praėjus keliems dešimtmečiams, 2009-aisiais, naujesnį knygos leidimą anglų kalba (ji išversta į daugiau nei tuziną kalbų) tuometinis Venesuelos prezidentas Hugo Chávezas per Amerikos viršūnių susitikimą įteikė dovanų JAV prezidentui Barackui Obamai. Tai buvo galingas ir labai simboliškas gestas: jei nežinai, ką jūs mums padarėte, paskaityk – nes tą patį jūs mums vis dar darote. Gana. Per naktį knygos populiarumas internetinės prekybos tinkle „Amazon“ pakilo iš 54,295 vietos į antrąją.

E. Galeanas 2014 m. sakėsi nesigailįs parašęs šį kūrinį, bet, išlikdamas nuoširdus su savimi, sukritikavo ano – gerokai jaunesnio savęs – rašymo pobūdį ir stilių. Tačiau „Atviros Lotynų Amerikos venos“ išlieka vienu svarbiausių antiimperialistinių veikalų, paneigiančiu daugybę Vakarų brukamų melų apie Lotynų Amerikos „atsilikimą“ ir padedančiu geriau suprasti, kodėl šiandien viskas yra taip, kaip yra.

Niekas negali sustabdyti žmogaus balso, kai jis tikras, gimęs iš poreikio kalbėti. Atėmus burną, žmogus kalba rankomis, akimis, põromis – bet kuo. Nes kiekvienas iš mūsų turime ką pasakyti kitiems – ką nors, kas nusipelno būti švenčiama arba už ką turi būti atleista.

 

Kiti įmanomi pasauliai

„Tikiu žmogaus būsenų įvairove. Geriausias dalykas šiame pasaulyje yra jame esančių pasaulių skaičius.“

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos tekstas didingas, tačiau tik tiek. Ką reiškia „teisė į gyvybę“, kai esi sušaudomas už savo mintis? Ką reiškia „žodžio laisvė“, kai esi cenzūruojamas ar persekiojamas už tai, kuo tiki?

Nepaisant to (o galbūt būtent dėl to), diktatūrą, tremtį, draugų žūtis išgyvenęs E. Galeanas buvo optimistas. Jis tvirtai tikėjo žmogaus kūrybiniu potencialu ir vaizduotės galia, kurie yra pirmieji žingsniai siekiant teigiamų pokyčių. 1996 m. žiemos / vasaros lygiadienį (gruodžio 25 d.) Ispanijos dienraštyje „El País“ išspausdintame tekste „Teisė svajoti“ (isp. El derecho de soñar) rašytojas ragina nebijoti ir kurti ateitį tokią, kokia ji gražesnė mums patiems.

Šias jo mintis po daugiau nei dešimtmečio aidu atkartojo drąsiai (kaip ir E. Galeanas) pasaulio galinguosius ir jų sukurtą „tvarką“ smerkianti rašytoja iš Indijos Arundhati Roy: „Kitoks pasaulis yra ne tik įmanomas – jis jau pakeliui. Tykią dieną girdėti jo alsavimas.“

T e i s ė s v a j o t i

Nežinia, kaip pasaulis atrodys po 2000-ųjų. Tikri galime būti tik dėl vieno: jei vis dar čia būsime, būsime jau praėjusio šimtmečio žmonės. Dar blogiau: būsime praėjusio tūkstantmečio žmonės. Ir nors negalime tiksliai nuspėti, koks pasaulis bus, galime įsivaizduoti, kokio jo norime. Teisė svajoti nefigūruoja tarp tų trisdešimties žmogaus teisių, kurias Jungtinės Tautos paskelbė 1948-ųjų pabaigoje. Tačiau jei ne ši teisė svajoti ir jos teikiami gaivinantys vandenys, visos kitos žmogaus teisės mirtų iš troškulio.

Tad pasvajokime, truputėlį:

Aukštyn kojom apvirtęs pasaulis vėl atsistos ant kojų –

– Gatvėse automobilius partrenks šunys.

– Oras bus švarus nuo mašinų išmetamų nuodų ir vienintelė tarša bus toji, kurią sukuria žmogiškosios baimės ir žmogiškosios aistros.

– Žmonių nebevairuos automobiliai, nebeprogramuos kompiuteriai, nebepirks prekybos centrai ir nebežiūrės televizorius.

– Televizorius nebebus svarbiausias šeimos narys, su juo bus elgiamasi tik kaip su lygintuvu ar skalbykle.

– Žmonės dirbs tam, kad pragyventų, o ne gyvens tam, kad dirbtų.

– Nė vienoje šalyje jauni vyrai, atsisakantys kariauti, nebebus rakinami kalėjimuose – kaliniais taps tie, kurie nori pradėti karą.

– Ekonomistai vartojimo masto nebevadins gyvenimo lygiu, o daiktų skaičiaus nebepervadins gyvenimo kokybe.

– Virėjai nustos tikėję, kad jūros vėžiai mėgaujasi verdami gyvi.

– Istorikai nustos tikėję, kad šalims patinka būti užpultoms.

– Politikai nustos tikėję, kad skurdžiai gyvenantiems smagu valgyti pažadus.

– Pasaulis nustos kariauti su skurdžiai gyvenančiais žmonėmis ir pradės kariauti su skurdu; o karinei pramonei nebeliks kitos išeities, kaip paskelbti sau bankrotą visiems laikams.

– Niekas nemirs iš bado, nes niekas nemirs nuo persivalgymo.

– Su gatvės vaikais nebebus elgiamasi kaip su šiukšlėmis, nes nebeegzistuos sąvoka „gatvės vaikai“.

– Su turtuolių vaikais nebebus elgiamasi kaip su auksu, nes nebeegzistuos sąvoka „turtuolių vaikai“.

– Išsilavinimas nebebus privilegija tik tų, kurie gali už jį susimokėti.

– Policija nebebus prakeiksmas tiems, kurie neišgali jos papirkti.

– Laisvė ir teisingumas – tie Siamo dvyniai, pasmerkti būti atskirai, – vėl susitiks ir susivienys, vienas kitą remdami.

– Moteris – juodaodė – taps Brazilijos prezidente, kita moteris – juodaodė – taps prezidente Jungtinėse Amerikos Valstijose. Indėnė valdys Gvatemalą, kita indėnė – Peru.

– Argentinoje Gegužės aikštės beprotės³ bus aukštinamos kaip geros psichikos sveikatos pavyzdys, nes visuotinės priverstinės amnezijos laikais jos nepakluso įsakymui pamiršti.

– Šventoji Motina Bažnyčia ištaisys Mozės akmens luituose padarytas korektūros klaidas. Šeštasis Dievo įsakymas nurodys: „Švęsk savo kūną.“ O devintasis, kuris nepasitiki troškimu, šį paskelbs šventu.

– Bažnyčia taip pat paskelbs vienuoliktąjį įsakymą, kurį Dievas pamiršo: „Mylėk gamtą, jos dalis esi.“

– Visos mūsų atgailos bus šventiškos ir kiekvieną naktį gyvensime taip, tarsi ji būtų paskutinė, o kiekvieną dieną – taip, tarsi ji būtų pirma.

---

1 Visi vertimai iš ispanų k. – autorės.
2 Vasco Núñez de Balboa buvo ispanas užkariautojas, vienos pirmųjų europiečių kolonijų Lotynų Amerikoje (apie 1511 m.) valdytojas.
3 „Gegužės aikštės beprotėmis“ E. Galeanas ironiškai pavadino moteris, susibūrusias į asociaciją pavadinimu „Gegužės aikštės motinos“ (isp. Madres de Plaza de Mayo). Tai – motinos, kurių dukras ir sūnus pražudė ar be žinios pradangino Argentinos diktatūra. Nuo 1977 m. kiekvieną ketvirtadienį 15.30 val. apsigaubusios baltomis skarelėmis šios moterys renkasi Buenos Airių Gegužės aikštėje, reikalaudamos atsakymų apie nužudytus savo vaikus bei įvardyti ir nubausti kaltuosius. Šių metų gruodžio pradžioje vykusi demonstracija pažymėta Nr. 2225.