literatūros žurnalas

Eduardo Galeano. Dienų vaikai

2022 m. Nr. 5–6

Iš ispanų k. vertė Giedrė Steikūnaitė

Vaikystėje norėjęs tapti futbolininku arba šventuoju, urugvajietis EDUARDAS GALEANAS (1940–2015) vis dėlto tapo rašytoju – vienu iškiliausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje, talentu prilygstančiu Jorgei Luisui Borgesui, Juliui Cortázarui ir Gabrieliui García Márquezui. Ilgus metus jis dirbo žurnalistu, redagavo keletą literatūrinių-politinių periodinių leidinių, vėliau su bendraminčiais intelektualais įkūrė iki šiol Montevidėjuje leidžiamą savaitraštį „Brecha“.

E. Galeanas yra daugiau kaip keturiasdešimties knygų autorius, kurių nė viena, deja, iki šiol nėra prieinama lietuviškai. Labiausiai jį išgarsino veikalas „Atviros Lotynų Amerikos venos“ („Las venas abiertas de América Latina“, 1971), kuriame analizuojamas penkis šimtus metų trunkantis Vakarų kolonializmas Lotynų Amerikoje. Urugvajuje, įsigalėjus karinei diktatūrai, knyga buvo uždrausta, o pats rašytojas buvo priverstas dešimtmetį gyventi egzilyje.

Kūrėjas yra pelnęs įvairių apdovanojimų: „Cultural Freedom Prize“ ir Vašingtono universiteto „American Book Award“ (JAV), „Mare Nostrum“ ir „Pellegrino Artusi“ (Italija), „Aloa“ (Danija), „Stig Dagerman Prize“ (Švedija) ir kt. Jo kūriniai išversti į dešimtis pasaulio kalbų.

E. Galeanas netelpa į jokius griežtai apibrėžtus literatūrinius žanrus, nes jo kūryboje susipina istoriniai faktai ir vaizduotė, magiškasis realizmas, mitologija, poezija ir socialinė bei politinė analizė. Laikoma, kad rašytojas sukūrė terminą „jausmų-proto kalba“, tokia kalba jis pats ir rašė.

Garsiausiems jo kūriniams priskiriami „Dienų vaikai“ („Los hijos de los días“) – tai žmonijos istorijos kalendorius nuo sausio 1-osios iki gruodžio 31-osios dienos. Kiekvieną kalendorinę dieną gimsta po istoriją: su ironija, humoru ir poetišku tikslumu rašytojas gyvenimui prikelia pamirštų arba niekada nepažinotų herojų – vyrų ir moterų – istorijas. Pats rašytojas yra sakęs, kad šioje knygoje siekia „pasakoti didžiąją istoriją per mažąsias istorijas“.

Čia skelbiame gegužės mėnesio fragmentą, o visą knygą netrukus išleis Rašytojų sąjungos leidykla.

 


Istorijos

GEGUŽĖ

Gegužės 1 d.

Tarptautinė darbo žmonių diena

Bendro skrydžio technologija: pirmoji pakilusi antis atveria kelią antrajai, ši padaro kelią trečiajai, josios energija pakelia ketvirtąją, anoji padeda penktajai, jos impulsas pastūmėja šeštąją, o ši paskolina vėjo septintajai…

Kai pavargsta, priešakinė antis pasitraukia į virtinės galą ir savo vietą užleidžia kitai, tuomet anoji persirikiuoja į raidės V, kurią antys piešia ore, smaigalį. Jos visos nuolatos keičia pozicijas ir nė viena neįsivaizduoja esanti Nuostabioji Antis tik todėl, kad skrenda priekyje, ar Antis Nevykėlė dėl to, kad plasnoja gale.


Gegužės 2 d.

Operacija „Džeronimas“

Džeronimas vadovavo apãčių indėnų pasipriešinimui devynioliktame amžiuje.

Šio užpultųjų vado reputacija buvo prasta, nes jo drąsa ir gudrumas įsibrovėlius daugel metų vedė iš proto, o kito šimtmečio vesternuose jis buvo rodomas kaip pats blogiausias iš visų blogiukų.

Sekdama šia tradicija, Jungtinių Valstijų valdžia operacija „Džeronimas“ pavadino Osamos bin Ladeno egzekuciją, kai vieną 2011-ųjų dieną jis buvo sušaudytas ir ištrintas nuo žemės paviršiaus.

Tačiau ką bendro turi Džeronimas su bin Ladenu, karinėse JAV laboratorijose pagamintu kliedinčiu kalifu? Kuo Džeronimas panėšėjo į tą profesionalų baugintoją, skelbusį, kad suvalgys visus vaikus gyvus, – kaskart, kai tuometiniam JAV prezidentui prireikdavo pateisinti dar vieną karą?

Džeronimo vardas nebuvo pasirinktas nekaltai: tuo norėta pasakyti, kad savo orumą ir žemę nuo įsibrovėlių gynę indėnų kariai buvo „teroristai“.


Gegužės 3 d.

Negarbė

Baigiantis 1979-iesiems, sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną.

Pagal oficialiąją versiją, invazija norėta apginti sekuliarią valdžią, bandžiusią modernizuoti šalį.

Aš buvau vienas tarptautinio tribunolo, 1981 metais Stokholme nagrinėjusio šį klausimą, narių.

Niekad nepamiršiu tų sesijų kulminacinio momento.

Parodymus davė aukšto rango religinis vadovas, atstovaujantis islamo fundamentalistams, kurie anais laikais buvo vadinami freedom fighters laisvės kovotojais, – o dabar yra teroristai.

Tas senis griaudėjo:

Komunistai sutepė mūsų dukterų garbę! Jie išmokė jas skaityti ir rašyti!


Gegužės 4 d.

Kol naktis tęsiasi

1937 metais sulaukęs dvidešimt šešerių mirė Noelis Rosa.

Šis Rio de Žaneiro nakties muzikantas, per savo trumpą gyvenimą paplūdimį pažinęs tik iš nuotraukų, rašė ir atlikdavo sambos dainas baruose – to miesto, kuris jas dainuoja iki šiol.

Viename tų barų jį, naktinėjantį dešimtą valandą ryto, surado draugas.

Noelis niūniavo ką tik gimusią dainą.

Ant stalo stovėjo du buteliai: vienas alaus, kitas – vietinio romo.

Draugas žinojo, kad jį žudo tuberkuliozė. Noelis, jo veide išskaitęs nerimą, pasijuto turįs išdėstyti jam paskaitą apie maistingąsias alaus savybes. Rodydamas į butelį tarė:

Šitas pamaitina sočiau nei geras valgis.

Nelabai įtikintas, draugas pirštu parodė į romo butelį:

O šitas?

Noelis paaiškino:

Na, juk nesmagu valgyti neužsigeriant.


Gegužės 5 d.

Išpeikiu dainą

1932-aisiais Noelis Rosa įrašė savo sambos kūrinį „Quem dá mais?“ („Kas duoda daugiau?“) – sutrumpintą aukcione išparduotos šalies istoriją:

Kiekgi uždirbs jis, aukcionierius,

turbūt irgi brazilas,

trimis sklypais pardavęs

Braziliją visą?

O po poros metų Enrikė Santosas Discepolas savo tango „Cambalache“ nupiešė Argentinos nešlovės laikus:

Šiandien aišku, kad nėr skirtumo,

ar tu teisus, ar išdavikas,

neišmanėlis, išmintingas, apgavikas,

dosnuolis ar aferistas.

Varyk, ir tiek, imk, kol gali.


Gegužės 6 d.

Apsireiškimai

Volstrito krachas žurnalistą Džonataną Tailovą paliko bedarbį.

Tačiau 2009 metais, besikraudamas daiktus Vašingtono biure, ant savo darbo stalo kavos puodelio paliktose dėmėse Džonatanas pamatė Mergelę Mariją. Šis apreiškimas pakeitė jo likimą.

Per patį finansinės krizės piką, kai niekas nebetikėjo nei ekonomistais, nei politikais, nei žurnalistais, ne vienas Mergelę atrado sumuštinyje su sūriu, šparage ar danties rentgeno nuotraukoje.


Gegužės 7 d.

Zirzliai

1954-aisiais vietnamiečiai sukilėliai sumušė Prancūzijos kareivius Dien Bien Fu įkurtoje ir nepalaužiama vadintoje jų bazėje. Po šimtmetį trukusių kolonijinių užkariavimų šlovingoji Prancūzija buvo priversta iš Vietnamo bėgti tekina.

Tada atėjo Jungtinių Valstijų eilė. Neįtikėtina: didžiausia galybė pasaulyje ir kosmose taip pat patyrė žeminantį pralaimėjimą šioje mažulytėje prastai ginkluotoje itin skurdžių varguolių šalyje.

Ir vienai, ir kitai pasipriešinimo kovai vadovavo lėto žingsnio mažakalbis valstietis.

Jo vardas buvo Ho Ši Minas, visi jį vadino Dėde Ho.

Dėdė Ho nebuvo panašus į kitų revoliucijų lyderius.

Kartą vienas kovotojas grįžo iš kažkurio kaimo ir pranešė, kad nėra kaip organizuoti jo gyventojų:

Jie senamadiški budistai, visą dieną praleidžia melsdamiesi.

Tai grįžk ir melskis su jais, – įsakė Dėdė Ho.


Gegužės 8 d.

Tasmanijos velnias

Garsi visame pasaulyje yra ši velniška pabaisa pravirais nasrais ir kaulus trupinančiais dantimis.

Tačiau tikrasis Tasmanijos velnias atkeliavo ne iš pragaro – tai Britų imperija išnaikino šios salos gyventojus, Australijos kaimynus, vedama didingo tikslo juos civilizuoti.

Paskutinės britų užkariavimų aukos ardas buvo Truganinė. Karalienė, iš kurios buvo atimta karalystė, mirė šią dieną 1876 metais, o drauge mirė jos kalba ir jos žmonių atmintis.


Gegužės 9 d.

Gimęs jį surasti

Hovardas Karteris gimė šį 1874-ųjų rytą, o po pusės amžiaus suprato, ko atėjo į šį pasaulį.

Apreiškimas jį aplankė prie Tutanchamono kapo.

Karteris jį rado tik vedamas didžiulio užsispyrimo, po metų metus trukusių paieškų visai kitur, nuolat susidurdamas su kitų egiptologijos ekspertų atkalbinėjimais ir gąsdinimais.

Didžiojo atradimo dieną jis prisėdo šio trumpai gyvenusio faraono, šio tūkstančio stebuklų supamo berniuko kojūgalyje ir ilgai prarymojo tylėdamas.

Sugrįžo pas jį dar daug sykių.

Vieną kartą išvydo, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs – ant žemės pabirusias sėklas.

Tris tūkstančius du šimtus metų tos sėklos laukė rankų, kurios jas pasodintų.


Gegužės 10 d.

Neatleistina

Poetas Rokė Daltonas skaldydavo juokelius ir šmaikščiai atsikirsdavo. Taip ir neišmoko nei užsičiaupti, nei paklusti, tryško nieko nepaisančio humoro ir meilės aistra.

Šią 1975-ųjų naktį jo bendražygiai El Salvadoro partizanai paleido į miegantį Rokę kulką.

Nusikaltėliai: kovotojai, nužudymu keršijantys už nesutarimus, yra tokie pat nusikaltėliai, kaip ir karininkai, žudantys, kad neteisybė tęstųsi.


Gegužės 11 d.

Ponas Viskas

Eženas Fransua Vidokas mirė Paryžiuje 1857 metais.

Nuo tada, kai, būdamas keturiolikos, apiplėšė savo tėvo duonos kepyklą, Eženas buvo vagis, žonglierius, kovotojas kardu, dezertyravęs kareivis, kontrabandininkas, dėl mergaičių išprotėjęs mokyklos mokytojas, viešnamių dievaitis, verslininkas, informatorius, šnipas, kriminologas, balistikos ekspertas, Sûreté Générale – Prancūzijos tyrimų policijos – direktorius ir pirmosios privačių detektyvų agentūros įkūrėjas.

Dalyvavo dvidešimt dviejose dvikovose ir penkis kartus pabėgo iš kalėjimo, apsimetęs moterimi ar karo invalidu. Buvo persirenginėjimo magas, policininku užsimaskavęs nusikaltėlis, nusikaltėliu užsimaskavęs policininkas, savo priešų draugas ir savo draugų priešas.

Šerlokas Holmsas ir kiti garsūs europinės literatūros detektyvai už didelę dalį savo gebėjimų yra skolingi Vidoko triukams, kurių jis išmoko darydamas nusikaltimus, o vėliau pritaikė su jais kovodamas.


Gegužės 12 d.

Gyvieji seismografai

2008-aisiais Kiniją sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas.

Kinijoje seismografai buvo išrasti prieš devyniolika šimtmečių, tačiau šįkart nė vienas jų neįspėjo apie tai, kas tuoj įvyks.

Užtat įspėjo gyvūnai. Mokslininkai į juos nekreipė nė menkiausio dėmesio. Kelios dienos prieš būsimą katastrofą būriai rupūžių pasklido į visas puses, lyg būtų pakvaišusios, jos kiek įstengdamos sparčiau rėpliojo Miandžu bei kitų miestų gatvėmis, o Uhano zoologijos sode į narvų virbus trankėsi drambliai ir zebrai, tigrai riaumojo, povai klykė.


Gegužės 13 d.

Kad dainuotum, kad matytum

Kad matytum pasaulio pasaulius, keisk savo akis.
Kad paukščiai klausytųsi tavo dainos, keisk savo balsą.

Taip sako – tai žino – senieji išminčiai, gimę prie Orinoko upės žiočių.


Gegužės 14 d.

Kažkieno kito skola

Šiandien 1948 metais gimė Izraelis.

Jau po kelių mėnesių daugiau kaip aštuoni šimtai tūkstančių palestiniečių buvo ištremti, per penkis šimtus kaimų sunaikinta.

Kaimai, kuriuose augo alyvmedžiai, figmedžiai, migdolmedžiai ir kiti vaismedžiai, dabar guli palaidoti po greitkeliais, prekybos centrais ir pramogų parkais. Mirę, bevardžiai. Naujosios valdžios Vardų komitetas žemėlapį perkrikštijo.

Mažai Palestinos beliko. Toks negailestingas žemėlapio rijimas remiasi Biblijos dosniai dovanotomis nuosavybės teisėmis ir yra teisinamas du tūkstančius metų trunkančiu žydų persekiojimu.

Žydų persekiojimas visada buvo europiečių paprotys, tačiau už jį verčiami mokėti palestiniečiai.


Gegužės 15 d.

Kad rytojus nebūtų tik kitas šiandienos vardas

2011-aisiais tūkstančiai jaunų žmonių, išmestų iš namų ir iš darbo, okupavo įvairių Ispanijos miestų aikštes ir gatves.

Jie alsavo įsiūčiu. Gera sveikata pasirodė besanti labiau užkrečiama nei visi marai, todėl pasipiktinusiųjų balsai sklido kiaurai žemėlapių sienas. Štai taip jie rezonavo visame pasaulyje:

Mums liepė nešdintis į gatvę, ir štai mes čia.
Išjunk TV ir įjunk gatves.
Jie tai vadina krize, bet iš tiesų tai apgavystė.
Pinigų netrūksta – tiesiog vagių per daug.
Rinka valdo. Aš už ją nebalsavau.
Jie priiminėja sprendimus už mus – be mūsų.
Išnuomojami ekonominiai vergai.
Ieškau savo teisių. Ar kas jas matėt?
Jei mums neleidžiat svajoti, jums neleisim miegoti.


Gegužės 16 d.

Tiesiai į psichiatrijos gydyklą

Gruperiai ir kitos žuvys,

delfinai,

gulbės,

flamingai,

albatrosai,

pingvinai,

bizonai,

stručiai,

koalos,

orangutanai ir kitos beždžionės,

drugeliai ir kiti vabzdžiai

ir daugybė kitų mūsų giminaičių gyvūnų karalystėje turi homoseksualių santykių: patelė su patele, patinas su patinu, kuriam laikui arba amžinai.

Jiems pasisekė, kad jie ne žmonės, kitaip būtų išsiųsti į psichiatrijos gydyklą. Iki šios 1990-ųjų dienos homoseksualumas buvo įrašytas į Pasaulio sveikatos organizacijos psichikos ligų sąrašą.

Versta iš: Eduardo Galeano. LOS HIJOS DE LOS DÍAS. Argentina: Siglo XXI Editores, 2012.

Giedrė Steikūnaitė. Tad pasvajokime truputėlį: Eduardo Galeano

2020 m. Nr. 12 / „Manęs nedomina laiko taupymas. Man labiau patinka juo mėgautis“, – yra sakęs vienas žymiausių Lotynų Amerikos rašytojų, Urugvajuje gimęs Eduardas Galeanas (Eduardo Galeano, 1940–2015).