Regimantas Tamošaitis. Po ūkanotu nežinios dangum, arba Drąsa gyventi
2024 m. Nr. 11
„Po ūkanotu nežinios dangum“, – šią Vytauto Mačernio poetinę frazę prisiminiau šiomis dienomis, mąstydamas apie tai, kad poetinės metaforos, girdimos iš praeities, kartais netikėtai suartėja su mūsų tikrovės realijomis. Ūkanotas nežinios dangus – šiandien jis tiesiog grėsmingai tamsus, pakibęs virš mūsų gyvenimų. Ir toks netikrumo jausmas ypač stiprus rudens tamsoje, kai visas pasaulis tarsi slenka į chaosą, o siautulingas geltonų lapų šokis juodame danguje atrodo kaip fantasmagoriškas gaivališkų jėgų žaidimas. Kaip liudijo Kristijonas Donelaitis, „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka, / Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.“ Kartais tas fatalistiškas gamtos virsmas siejasi su neramiais istoriniais politiniais įvykiais, ypač vėlyvą rudenį viskas pasaulyje atrodo tarsi susiję, susilieję į vientiso laiko verpetą, tarsi Edgaro Allano Poe Malstremo sūkuryje. Ir viskas tarsi kartojasi. V. Mačerniui dvasią stingdė Antrojo pasaulinio karo siaubas, mums – įvykiai gretimose valstybėse, trečiojo karo nuojauta. Rusijos agresija prieš Ukrainą, visos tos sprogimų bangos ir kraujo upės vienaip ar kitaip atsiliepia mūsų sąmonei, slopina kūrybingumą arba jį liguistai iškreipia – nes jeigu esame normalūs žmonės, mes nebegalime gyventi normaliai ir tiesiog džiaugtis gyvenimu, kuris iki šiol daug kam atrodė tiesiog kaip likimo dovana ar kažkokia privilegija. Mes esame gyvi, puikūs ir vertingi, to mums ir pakanka, to iš mūsų negali atimti. Bet juk ir Ukrainoje daug žmonių taip jautėsi. Turį teisę gyventi laisvą, žmogišką gyvenimą. Jautėsi, kol jų neužgriuvo orkų niekšybė.
Todėl dabar ir mes įdėmiau įsiklausome į pasaulį, esantį netoli mūsų, ir tikrinamės savo pulsą – ar dar esame gyvi, ar dar galime tikėti pasaulio stabilumo ir gėrio jėgų pergale. Ir vėl į sąmonę lenda poetinė reminiscencija, Henriko Radausko eilutės: „Pasaulis miršta, silpnas ir gražus. / Štai vėjas debesį ties kaimu drasko, / Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.“ Taigi ar gamtos gaivalai siautėja, ar žmogaus gyvenimas draskomas – tai vienas ir tas pats vyksmas. Antikos filosofijoje buvo tokia sąvoka – homeomerija, kuri reiškė, kad viskas yra viskame, viskas susieta, susipynę, surišta, pririšta.
Jei būčiau poetas, parašyčiau eilėraštį pavadinimu „Rudens eschatologija“. Tačiau tokių eilėraščių ir taip yra daug prirašyta, tik kitais pavadinimais ir gal kitais motyvais. Ne aš vienas taip jaučiuosi šiuo metų laiku.
Vėlinėms artėjant dangus leidžiasi žemyn ir viskas atrodo truputį keista, nekasdieniška. Antai sustojome vakare prekybos centro aikštelėje ir prieš einant pirkinių akį patraukė keistas vaizdas: virš mūsų tamsus, beveik juodas dangus, sunkus debesis per visą skliautą, jokių ten jame žvaigždžių, apie kurias kalba Immanuelis Kantas ir Vincas Mykolaitis-Putinas, jokios transcendencijos, tačiau horizonte oranžine spalva šviečia siauras saulėlydžio plyšys – tokia ilgiausia riba, skirianti žemę ir švininį dangų, o pačioje žemėje – išsidriekę efemeriški miesto žiburiai. Apačioje daug mirguliuojančių šviesų, bet dangaus tamsa yra tikresnė. O labiausiai mane nustebino tai, jog šis debesis yra tarsi įdrėkstas – jame matosi penkios lyg kokių nagų žymės, tokie nejudrūs blankios šviesos taškai. Nors sovietinėje armijoje, Baltarusijoje buvau priverstas studijuoti meteorologiją ir paskui pusantrų metų analizavau atmosferinius reiškinius viename Ukrainos tolimosios aviacijos bombonešių aerodrome (rusai bombas jais gabena iki šiol), tokio keisto debesų fraktalo reiškinio nebuvau regėjęs ir nežinau, kaip jį paaiškinti. Ar matai, koks tasai debesis – lyg kokios letenos būtų įdrėkstas? – paklausiau žmonos, bet juk tokių ženklų nei suprasi, nei paaiškinsi. Tiesiog nerimą keliantis dangus, nes kažkur netoli vyksta karas, pati netikėčiausia XXI amžiaus beprotystė, ir niekas daugiau.
Kliedintis Kremliaus diktatorius, įkvėptas Petro I testamento, primetantį Rusijai nuolatinio karo būtinybę, ir prisiskaitęs Aleksandro Dugino šovinistinių pseudofilosofinių idėjų, apimtas didybės manijos sumanė užkariauti Europą, atkurti Rusijos imperijos ribas. Siekiant tokio didingo Rusijos mesianistinio tikslo buvo būtina užvaldyti Ukrainą sunaikinant pačią Ukrainą kaip naciją – juk kaip tik tokią strategiją numatė JAV politikas Zbigniewas Brzezińskis, į kurį Kremliaus galvos buvo rimtai įsiskaičiusios. Tada jau galima kovoti su supuvusiu Vakarų pasauliu, pradedant nuo Lenkijos ir Baltijos šalių. Panslavistinės didybės manija atsispindi kalboje, miestų pavadinimuose: Vladivostokas, Vladikaukazas, t. y. valdyk Rytus, valdyk Kaukazą. Argumentas tokiai agresijos ekspansijai vienintelis – karinė jėga, kuri auginama sunaikinant demokratinius visuomenės pagrindus. Rusijoje taip visada buvo, kaip sakoma, nuo caro Gorocho (Žirnio) laikų, ir tebėra iki šiuolaikinės kėgėbisto diktatūros.
Šita pati dehumanizuotos galios ideologija, fašistinis jėgos kultas jau šmėkšo ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Make Amerika great again, veblena rudaplaukis avantiūristas, keletą kartų bankrutavęs verslininkas, praganęs tėvų palikimą ir kaip politinis klounas išniręs į viešumą, o masės jam pritaria… Masių sukilimas, kaip pranašavo José Ortega y Gassetas, ir ne kitaip. Esama tokių filosofų ir poetų, kurie jautriai jaučia pasaulio pulsą, kurie yra tarsi naujųjų laikų pranašai.
Per Vėlines su žmona lankome kapus. Ne tik savo artimųjų, bet ir poetų, rašytojų, menininkų… Jie visi mums buvo artimi. Ir mąstau prie vieno ar kito kapo beveik V. Mykolaičio-Putino mintimis – laimingi mirusieji, gyvieji jums pavydi… Tariu jiems: jūs tikrai esate laimingi, ir, tikiuosi, ilsitės ramybėje. Nes jūs nepažinote šito absurdiško karo, ir Artimųjų Rytų kariniai konfliktai jums nežinomi, nes jūsų stabiliame pasaulyje, kurio nebėra, visa tai buvo tolima ir gal net nesvarbu. Dabar tai viskas sukritę į krūvą, viskas sukasi homeomerijos sūkuryje, o dangus metų laiko pabaigoje yra arčiau žemės. Bet pavasaris visada nugali žiemą, toks jau tas amžinas gamtiškas gyvybės dėsnis. Kaip sakė poetas, Justinas Marcinkevičius: „ir atgimsta iš naujo, ir viltis ir drąsa.“
Drąsa gyventi metų pabaigoje.