Gintarė Bernotienė. Tikrovės įtrūkių užglostymas
2024 m. Nr. 10
Ramutė Skučaitė. Akimirksniui užteks. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 128 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.
Naujausioji Ramutės Skučaitės poezijos knyga „Akimirksniui užteks“, pavasarį išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, perlieja lyg jau pažįstama nuotaika: autorė, pastebėdama daugybę gyvenamos tikrovės nelygumų, giliųjų įtrūkių, kurie žmogaus egzistenciją veikia iš esmės, su elegišku šypsniu stengiasi visa tai aprašyti taip, lyg neskaudėtų – švelniai, nekategoriškai, žvelgdama į gyvenimą iš kelių perspektyvų ir kaskart pasitikrindama abejonę mūsų perskaitymo geba, tačiau tai tik dar labiau dreskia.
Šio poezijos rinkinio perskyrimais virtusią „Nepadainuotą dainą“ skaičiau 2023 m. Nr. 11 „Metų“ žurnale. Tada nustebino vykęs, tačiau vis tiek netikėtas poetės panirimas į liaudies dainos poetiką – lyg ir atsisakoma asmeniškumo, atsiduodama tautosakai prieinamam patirties suvisuotinimui, bendruomenę steigiančiai giliajai empatijai, tačiau toks rašymas, meistriškas liaudies dainos stilizavimas, regis, visiškai paklūstant kanonui, jį tik ornamentuojant, iš nusprendusios byloti formulėmis pareikalauja ypatingo lankstumo – pastangos rašyti taip, kad iš apibendrintų, o ne poezijai įprastesnių konkrečių laiko ir erdvės įspaudų, iš tik užmenamų, o ne plačiai atveriamų išgyvenimų, kaip būdinga šiais laikais dominuojančiam išpažintiniam potyrių srautui, plyksteltų pasakyto ugnis. Labai atidžiai įsiskaičius, įveikus keliaprasmį simbolinių dainos figūrų – strielčiuko, zuikelio – sąlygiškumą, „Nepadainuota daina“ atsiveria kaip glaustas XX amžiaus Lietuvos istorijos lūžių pėdsakas, kaip šeimos ir valstybės istorija, kuri nesibaigia, o tęsiasi ir naujo amžiaus ketvirtį siekiančiame istoriniame laike su tuo pačiu naikinimą išgyvenusiojo, ant jo slenksčio tebestovinčiojo nerimu – zuikelio būsena, zuikelio daina. Nepadainuota – šis žodis svarbus santūriai R. Skučaitės laikysenai, atveriantis tai, ką daugiau nei penkiasdešimt knygų išleidusi poetė yra išskleidusi poezijoje, ką yra linkusi pasilikti tik sau, o kuo subtiliai, nerėksmingai po daugelio metų dalijasi.
„Metų“ žurnale publikuotuose Birutės Jonuškaitės ir Dainos Opolskaitės interviu R. Skučaitė yra atsivėrusi kaip asmuo, kuris, išgyvenęs tėvo žūtį ir dešimtį metų tremtyje atskirai nuo lageryje kalinamos mamos, siaubingoje patirčių grandyje turi jėgų keisti tai, kas yra jos valioje: „Bet aš tikrai nesu jų teisėja ir, esu įsitikinusi, – neprivalau būti. Neabejoju vis dar mus smaugiančios keršto virvės buvimu. Taip pat esu įsitikinusi, jog kiekvienam, kas žino, ką reiškia ta iš gėrio ir blogio siūlelių susivijusi virvė, privalu – kiek pats pajėgi! – tuos siūlus nukirpti. Ir karpyti nuolatos – kad blogis nesmaugtų mūsų visų“1. Tai tikinčiojo Dievo veikimu prerogatyva, šį kelią, permąstydamas tremties tragediją Daliai Grinkevičiūtei dedikuotoje poemoje „Veidrodis žiemą“, ryškino Leonardas Gutauskas. D. Opolskaitės klausiama apie kūrybinį kelią, R. Skučaitė pripažįsta, kad sistema kilnumu atleisti jos pačios kankintiesiems nepasižymėjo: „O gal vis dėlto visa tai buvo – sprendžiant apie atleidinėjimus iš darboviečių – ir tėvų „kaltė“, ir labiausiai tragiško likimo tėvo brolio – buvusio nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministro“2. Šios dvi ištaros – apie stiprybę nekeršyti ir prisipažinimas visą tolesnį gyvenimą jutus ilgalaikes tremties pasekmes, man regis, formavo ne tik jos gyvenimo, bet ir rašymo estetiką. Neužmirštu, kaip sujaudino šeimos nuotraukomis iliustruotas R. Skučaitės poezijos rinkinys „Takelis iš naujo“, 2001 m. išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, kuriame pirmąkart užrašytą Skučų šeimos istoriją gaubė mintinai mokėti eilėraščiai iš jos rinkinio „Žvangučiai“, galbūt švelniausios vaikystės poezijos knygos. Istorinį, ne tik vienos šeimos likimą sekantį pasakojimą ji vis taip pat punktyriškai po kelerių metų tęsė 2006 m. išleistame rinkinyje „Varinis angelas“ – jame likimais rašytos prozos ir poezijos yra daugiau nei šiame „Akimirksniui užteks“, iškristalizavusiame jas į dainą.
Maniau, kad knygos redaktorius Valentinas Sventickas bus pasiūlęs „Nepadainuotą dainą“ padalinti į keturiolika fragmentų, tačiau sužinojau, jog tai buvo pačios autorės sprendimas. Suskaidyta ji tampa teminiu rinkinio centru, jautrumo kamertonu. Tai aliuzijos į keturiolika Kryžiaus kelio stočių, ir jos neatsitiktinės. Palyginus publikacijas „Metų“ žurnale ir esančias šiame rinkinyje, matyti, kad kursyvu išskiriami skirtingi dainos segmentai – žurnale paryškinti autentiški advento laiko liaudies dainos invariantai, taigi – folkloro citatos, o knygoje, atvirkščiai, kursyvu išskirta tai, kas sukurta pačios R. Skučaitės. Taigi didžiausioji rinkinio dalis, originalioji poetės kūryba, įliejama į kolektyvinės kūrybos verpetą, pabrėžtinai pateikiama tik kaip citata. Liaudies dainos stilistika knygoje išnaudota meistriškai, individualesnis yra melodinis dainos kontūras, kuris menkai teprimena ilgesingą liaudies dainos pradžią – „Sodai sodai, leliumoj, / Sodeliai žalieji, leliumoj, / Jau jūs nesprogsit, leliumoj, / Jau jūs nežaliuosit, leliumoj.“
Tik prisiminus šią tautosakoje įvairiai plėtojamą kalendorinę liaudies dainą, graudų jos minorą ir išdainuotą suabejojimą įprasta gyvenimo vaga, pilniau atsiveria R. Skučaitės stilistinio folkloro inkrustavimo tikslingumas: taip – anonimiškai ir sykiu visuotinai, – į kultūrą sugrąžinama išgyventų traumų patirtis, patvirtinamas dainose išjaustas archetipinis gyvenimų trapumas, grėsminga nebūties galimybė, kylanti iš suvoktos pareigos ir pajausta tą pareigą vykdant („nuo pavojų nuo nedraugo / dvarelius gimtuosius saugo“, p. 61). Kad minimi tikri įvykiai, ženklu iš neginčijamomis nuorodomis virtusių epitetų – „kęsti ledinių dienelių“, „duobė baisi iškasta“, „ant turgaus akmenėlių“. Neįvardyti, tačiau neabejotinai atpažįstami – ištremtieji, gynusieji valstybingumą, žydai, – fragmentiškai apie juos, kaimynus, rašyta „Variniame angele“. Priminsiu įstrigusį jo sakinį, išgyvento laikmečio įspaudą – „varinio angelo vaikai – prakeiktos sielos“ (p. 131). Laikas, „Nepadainuotos dainos“ laikelis, laikmetis, laikysena yra turbūt svarbiausios rinkinyje gvildenamos temos.
R. Skučaitės kalbėjimas ir semantinės fokusuotės šiame rinkinyje – ne tik estetizuotos, suminkštintos, bet ir turinčios sodrios šimkiškos ironijos – „[vagonuose – G. B.] Dainoms per ruporą gražiai / Akompanavo garvežiai“ (p. 16). Atminties, tremties, istorinė tematika rinkinyje dominuoja, yra eilėraščių – tikrų įvykių poetinių etiudų: po kedrų pjuvenomis uždususios Irutės istorija, pradėta „Variniame angele“, šiame rinkinyje virtusi eilėraščiu „Truputis miego“ (p. 90), sušalusio paukščio mirtis, išgyventa kaip grožio blyksnis belaukiant eilėje duonos (eil. „Duona (seniai, 1950)“, p. 8). Įstringa vaikystėje senelės sektõs pasakos vaizdinys – švytintis, lapų nenumetantis krūmas, eilėraštyje sėjantis nesuvokiamą nerimą (eil. „Laikinai“, p. 81), patraukia vaizdo, tapybos meno, kitoniško nei literatūra, pagavus fiksavimas (eil. „Apie nieką“, p. 18). Nemaža eilėraščių, kuriuose už dailių sąskambių, klasikinio eiliavimo kuriamo dermės įspūdžio šmėkšo sunki abejonė. Nepraslysta pro akis eilėraščiuose galbūt nesąmoningai vis pasikartojantis neigiantis priešdėlis „ne-“ – kaip įtampos, žmogiškųjų pasirinkimų sunkumo ženklas, kaip abejonė, ar bus, kas atsilieptų į aukštuosius lūkesčius, kas bent suvoktų juos egzistuojant. Tarsi lygiagrečios, nesusiliečiančios linijos visame rinkinyje kibirkščiuoja praeitis ir dabartis. Jų susidūrimas nepelnytai žeidžia („Nes praeities žibintai užgesinti, / Ir buvusiems šviesumo nebėra“, p. 7) – galėtume sakyti, tai tipiška klasikų tema. Eilėraščiuose „Būk“, „Siena“ akivaizdi dabarties kritika virsta rimtu konfliktu, nebesurandamomis bendromis apibrėžtimis („Nauji jauni tvirti tyrėjai / Atėjo rytmetį šukuot. <…> Kai tau nurodo savo vietą, / Tie, kas neturi patirčių“, eil. „Pagalba“, p. 108).
R. Skučaitė pilna koja atsistoja pozicijų ginčo lauke – tarp eilučių įskaitomas ir atkaklus jaunosios kartos užsidegimas, kuriam priešinamasi, ir tai, kas kadaise pasakyta Jono Strielkūno eilėraščiu „To neturi jauni…“ ar Marcelijaus Martinaičio biografiniais užrašais „Mes gyvenome“, ir ramybės neduodanti, neišvengiama sovietmečio perkainojimo būtinybė. Iš dabarties ir praeito laiko santykio kylančią ironiją poetė atgręžia ir į save („Geriau tebūna tamsu. / O naktys klampios ir pilkos. / Kai sunkiai savin grimztu, / Kai žodžių mėtomos kilpos / Į viską. / Ir į tave. // Sakau: / Kiek gali – laikykis, / Kol plaukia tingia srove / Prasmių pasikeitęs lygis“, p. 64).
Jusdama, kad jos lyriką persmelkę ne poetiniai, o likiminiai siužetai (interviu B. Jonuškaitei pasakodama apie savo šeimą sakė: „Panašu, kad aš pasakoju labai dažną eilinę pokario istoriją. Kodėl? Kam? Juk apie tai tiek prirašyta! Kažkada buvau Genocido centre, pati mačiau: grindys kone lūžta nuo leidinių apie tą metą“3), ir tikrai nesistengdama jų visų išrašyti, R. Skučaitė būdingu jai detalumu ir neforsuota retorika regėtų tragedijų vaizdus paverčia įstringančia sentencija („Bálta – pralaimėjimo spalva / Klos sniegai ledėjančią slėptuvę“, p. 91). Jokio banalumo rašant šia tema!
Rinkinyje yra ir tiesiog poezijos grynuolių, kuriuose susitinka visi trys Ezros Poundo kadaise išskirti poezijos meno profiliai: vaizdingumas, prasmė, muzikalumas (phanopoeia, logopoeia, melopoeia). Eilėraštis „Gražios dainos (dar seniau, 1944)“ prasideda tokiu plačiu vaizdu ir natūraliu kalbos srovenimu, kuris iš prisiminimo veržiasi, regis, be jokio tikslo, kaip grynasis stebinys („Dar dvelkė vasara išvargusiais arkliais“, p. 11), tačiau apie būtą tikrovę pasako epiškų dalykų. Kaip ir eilėraščių cikle „Arklių diena (12 06)“ (gruodžio šeštoji yra ir keliautojų diena), kuriame arklio figūra sujungia ir sovietinėj kolūkių realybėj nuvarytus arklius („Arkliai – be vandenio, be avižų, / Visi arkliai – darbiniai ir ristūnai – / Parkritę staigiai, mirę pamažu… / Ramybė kūnams. – Tenejaučia kūnai <…>“, p. 57), ir (numanomai) santvarkos nuvarytus žmones, ir dainų žirgą, juntantį atsiskiriant raitelio vėlę, ir žmogišką Tėvynės, žemės ilgesį bei idealų griūtį, kuomet arkliarūgštės stiebą kaip paguodą tiesia viltis. Antrajame ciklo eilėraštyje skučaitiškai susilieja spalvos, skirtingos augalo ir žmogaus gyslų faktūros, arklio prusnų švelnumas ir žmogaus balsą palydinčios lūpos: „Plonos raudonos kraujagyslės, / Žalioj esaty įrašytos, / Varsto švelnumą ir klausą, / Stumdo kankinantį balsą. // Aš iš nežinomos pievos, / Iš atpažįstamo žodžio, / Iš nebetaisomo kelio / Iš plieno kietumo grįžau“ (p. 56–57). Įvairialypiam simbolizmui veržiantis per kraštus neišverčiamai, lyg vėlę iš nebepasiekiamos pievos būtų parvedęs Vytis.
1 „Kad blogis nesmaugtų mūsų visų“: poetę Ramutę Skučaitę kalbina Birutė Jonuškaitė // Metai. – 2024. – Nr. 2. – P. 106.
2 „Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis“: poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė // Metai. – 2021. – Nr. 10. – P. 128. Kaunietė žurnalistė Virginija Skučaitė, poetės pusseserė, savo dėdės generolo Kazimiero Skučo, paskutinės Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vidaus reikalų ministro, istoriją yra aprašiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2021 m. išleistoje knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“.
3 „Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis“: poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė. – P. 124.