Marjana Prochasko. Tylos versijos
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.
„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.
Esė iš rinkinio „Karo padėtis“
Jo motina gyvena Kipre. Su vyru vokiečiu. Paskutinį kartą ją mačiau, kai buvau maža mergaitė. Ji šiek tiek vyresnė. Kai mačiau ją tada, kai buvau vaikas, ji nebebuvo paauglė, o man dar buvo toli iki to. Kaip tokiais atvejais būna, jos branda, dar nekalta, bet aiškiai deklaruota, kėlė sumišimą: tarsi man būtų rodoma mano ateitis, tarsi ateitis iš tikrųjų egzistuotų.
Nei ji, nei aš tada dar neįtarėme, kad mūsų bendra ateitis gali būti karas; žinojome, kad visi karai liko praeityje, todėl jie – nerealūs. Dabar mes atsitiktinai susitinkame tų pačių giminaičių namuose ir esame tarsi giminės, nors ir nesusieti kraujo ryšiais. Ji atskrido iš Kipro pasimatyti su sūnumi, grįžusiu iš fronto trumpų atostogų. Atpažįstame viena kitos gyvenimiškos patirties panašumus ir skirtumus, kurie pirmieji mažina amžiaus skirtį, tačiau kartu šios gyvenimo patirtys mus suartina. Prie stalo smagu. Visi geria šampaną. Dania negeria. Jam vos per dvidešimt. Jis aukštas, lieknas ir labai gražus. Jo juodi garbanoti plaukai, nerūpestingai pašiaušti, tik pabrėžia nesuvaidintą, atvirą jaunystės žavesį. Jis nieko nepasakoja apie tai, kaip ten yra, aš ir nedrįstu klausti. Jis dėmesingas ir draugiškas. Kiekviename iš mūsų kažkur tūno su juo susijusi įtampa, o jame – lengvumas ir atsipalaidavimas. „Jo tėtis yra iš Afganistano, – pasakoja ji man vėliau virtuvėje, akivaizdžiai įkaušusi, – nuobodus kaip šis lietus, nieko nesupranta apie šį karą, nieko nesupranta apie Danią, gyvena savo Rygoje, užsiima savo nuobodžiais reikalais ir vis kartoja, kad jį reikia ištraukti iš ten, ištraukti iš karo. Aš meldžiuosi tik dėl vieno: kad Ukraina laimėtų, o jis liktų gyvas. Rytoj eisiu su juo prie Vasios, jo bendražygio, kapo. Prisimenu, mano mama dar buvo gyva, ji prieš pabaigą apako, Vasia žiūrėdavo į ją ir verkdavo… gailėjosi jos…“
Kai susiruošiu eiti, Dania pakyla nuo stalo, kad galėtume apsikabinti. Vis dėlto jis aukštas. „Sakyk, kur galėčiau paskaityti tavo knygų? – draugiškai paklausia. – Mes su bičiuliais paskaitysime.“ – „Tai vaikiškos knygos, – šypteliu, – jums nebus įdomu.“ – „Kaip tik bus“, – sako jis taip, kad iškart patikiu. Tas jo „su bičiuliais“ taip švelniai mane paliečia, kad staiga suprantu: žinau, ką jis ten matė, žinau, ką jis ten patyrė. Tas žodis ir tai, kaip jis jį ištarė, man pasako daugiau nei išsamūs pranešimai iš fronto. Įsivaizduoju šiuos vyrus, suaugusius vyrus, garsiai skaitančius vaikišką knygelę, ir staiga suprantu grožio, kurį kartais, nors ne – dažniau nei kartais, pastebiu kareivių veiduose, šiame veide, prigimtį. Tai paprastumo grožis: tarytum karas savo patamsiais nušvietė jį – tyrą, pirmapradį žmogaus veido grožį.
Apsikeičiame telefonais, susirandu jį socialiniame tinkle „Signalas“, kurio vartotojai – kariai. Paklaustas „Kaip tu?“, jis visados atsako: „Ačiū, gerai“, – visados su šypsniuku. Neklausiu jo „Kur tu?“. Artinasi Kalėdos, ir aš noriu nusiųsti jam dovanėlę, bet jie „nesėdi vienoje vietoje“ ir yra „toli nuo civilizacijos“. Sutariame, kad jis praneš, kai bus netoli „Nova pošta“ skyriaus. „Net jei tai bus po Kalėdų“, – rašau jam galvodama, kad Kalėdos tęsiasi ir po Kalėdų ir kad gal Dievas gimė, mirė ir prisikėlė tik tam, kad žmonės galėtų apie tai papasakoti vieni kitiems, taip pabrėždami tarpusavio ryšį ir jo tęstinumą.
Karas savo juoduma nušviečia žmogiškojo ryšio vertę, nušviečia jį taip, kad pats gyvenimas tampa jam tapatus. Kaip nors priartėti prie karo zonos – tai ne tik dalytis skausmu, ne tik pajausti vienybės jausmą, bet ir prisiliesti prie nuogų vertybių: draugystės, ištikimybės, atsidavimo. Jaunystės laikais mano bendraamžiai žuvo ne kare, jie mirė perdozavę narkotikų, nusižudė, prasmės netektis vadovavo jų pasirinkimams. Kita vertus, karas nepalieka kito pasirinkimo, tik rinktis prasmę.
„Ką darysime po karo?“ – klausimas, nukreiptas į ateitį, suteikia pagrindą laikytis prasmės. Mano draugės draugas nusprendė padovanoti dviratį savo bendražygiui, kuris niekados dviračio neturėjo. Po karo. Jie susitarė dėl to prieš užduotį, kurios metu tas, kuriam turėjo būti padovanotas dviratis, žuvo. Dania atsiranda po Naujųjų metų ir nurodo man pašto filialo, į kurį galima išsiųsti dovaną, adresą. Tiesa, internetas labai prastas – per dvi paras vos kelios minutės, bet man pavyksta paklausti, ar jis nori ko nors konkretaus, kas jam patinka. Ir jis spėja atsakyti: „Tylos.“ Jo prašymas, tas vienas žodis, man pasako daugiau, nei galėtų pasakyti ilgos išpažintys. Bet kaip įvykdyti jo prašymą? Kur galėčiau gauti tylos Daniai? Pirmas dalykas, atėjęs į galvą, – kriauklė. Jūros garsą sauganti kriauklė yra tylos klišė. Mano pažįstama sako turinti tokią kriauklę, suvenyrą iš Krymo, ir galinti man padovanoti, bet ant jos užrašas rusų kalba. Tai labiau pasityčiojimas, o ne jokia tyla. Gaudesys, sprogimai, švilpimas, cypimas, ūžesys, kriokimas, riaumojimas, dejonė, šauksmas – kokia tyla apgaubti šiuos garsus, kokiu šnabždesiu nuginkluoti, kokia paguoda užgožti? Kaip apsaugoti tą, kuris saugo tave? Ar gali tai padaryti mano seniai paruoštos šiltos kojinės? O šokoladiniai batonėliai? Ar gali tai padaryti „Haribo“ guminukai meškiukai? Kaip suteikti šiems daiktams tylos savybių? Ar tylą galima pamatyti, paragauti ir užuosti? Koks jausmas liesti tylą?
Akys stabteli prie širdies formos akmens, gulinčio lentynoje tarp kitų akmenų, ir nusprendžiu, kad akmuo daug geriau atspindi tylą nei kriauklė. Ypač jei tai akmenėlis iš upės, kuri teka mano gimtajame mieste, vadinasi, ir pati yra gimtoji. Pridedu jį prie dovanos. Taip pat upės, kuriai priklausė akmuo, nuotrauką. Bet koks vaizdas, ypač nuotrauka, yra tylos forma, kad ir kaip garsiai jis kalbėtų. Taip pat pridedu vaikišką paveikslėlių knygelę – nenoriu ja apsunkinti, jis nuolat keliauja, bet kadaise į vienam kariui užduotą baisų klausimą „Ar ten yra vaikų?“ šis atsakė: „Taip“, todėl suprantu, kad knygelė galėtų būti dovana kam nors kitam. Šį suvokimą persmelkia bejėgiškumo siaubas.
Išsiunčiu siuntinį, kupiną asmeniško suvokimo apie tylą, šiek tiek nuspalvintą kaltės, kažkokio neapčiuopiamo atgailos jausmo, bet labiau švelnumo, dėkingumo, ir pradedu laukti, kol jis nukeliaus į paštą. Jis nukeliauja.
Praeina kelios dienos, bet niekas jo nepasiima. Daugiau nei savaitę su Dania nėra ryšio. Laukiu. Žlugdanti, baisi, nepakeliama tyla.
Nesuvokiu, kaip ji ją ištveria. Kipre.