Andrij Liubka. Roasted Uganda

2023 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė

„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.

„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.

 

Esė iš rinkinio „Karo padėtis“

 

Iš visų mano gabentų dalykų Ukrainos kariams fronte svarbiausias buvo kava. Vienas kilogramas šviežiai skrudintos kavos iš hipsteriškos kavinės-skrudyklos Užhorodo centre. Stačiakampio formos blizgi pakuotė su stilingu lipduku „Roasted Uganda“. Labiau tiko instagramui nei frontui.

Tačiau ji iš esmės atliko gynybinę funkciją, nors ir padėjo apsaugoti ne kūną, o kai ką svarbesnio už kūną. Žmogų žmoguje. Anksčiau, kai rašiau poeziją, šią keistą substanciją būčiau pavadinęs siela, o dabar tebūnie tai psichika. Ta kava padėjo apsaugoti dvasią, nes leido pasijusti ne vien mėsos gabalu, snaiperių ir bombų taikiniu, bet žmogumi. Asmeniu, turinčiu skonį, pomėgius ir įpročius.

Puikiai atsimenu tą rytmetį. Gegužės pradžia, kai naktys dar šaltos, bet ryto oras greit įšyla ir pakvimpa. Kaimas kažkur už Slovjansko Donbase. Kaimas, kuriame karių gerokai daugiau nei vietos gyventojų. Vietiniai išsivažinėjo, mat apylinkės kasdien apšaudomos, naktimis neįmanoma užmigti dėl sprogimų. Beje, naktį jie girdisi geriau, apčiuopiamiau; grėsmingai aidi tamsioje tyloje tarsi svetimi širdies dūžiai.

Tąkart mūsų savanorių komanda į karinio dalinio vietą atvyko per vėlai. Mus ilgai tikrino patikros punktuose, kelionės būta sudėtingos, o dėl ryšio nebuvimo klaidžiojome nepažįstamais keliais, todėl į vietą atvykome, kai dar nebuvo sutemę, bet jau norėjosi įsijungti šviesą. Tai reiškė, kad naktį turėsime praleisti su kariais: dėl šviesos maskavimo režimo iš tų vietų naktį išvažiuoti neįmanoma. Internetiniai žemėlapiai neveikia, vietovė mums nepažįstama, draudžiama jungti žibintus – galėjome netyčia patekti į rusų pozicijas. Taigi likome nakvoti.

Kai pabudome po trumpo neramaus miego, nuolatos trikdomo artimesnių ir tolimesnių sprogimų garsų, turėjome skubiai vykti į kitą punktą. Tačiau mano draugas, kuris po vasario 24 d. apsivilko karinę uniformą ir dabar tarnavo šiame dalinyje, mus sustabdė: lukterėkit, sako, išvirsiu kavos. Elektros nebuvo, todėl jis užvedė dyzelinį generatorių, prijungė prie jo nedidelį kavinuką, įpylė vandens, o tada iš dėžės, kurią vakar jam atvežiau, ištraukė pakelį kavos. „Roasted Uganda“ – skelbė užrašas. Subėrė į kavinuką – ir jau po minutėlės rytinis gegužės oras kvepėjo elitine arabika.

Spėju, maždaug taip buvo rašoma Biblija. Kai Jėzus ėmė dalyti žmonėms žuvį ir duoną, jie turėjo būti nepaprastai nustebę. Tatai buvo savotiškas stebuklas: karščiausioje tuo metu pasaulio vietoje, kažkur Donbase, netoli Slovjansko, karo įkarštyje gauti metalinį puodelį tobulo espreso. Tikriausiai tai buvo bene skaniausia kada nors ragauta kava. Skamba banaliai, bet ką padarysi.

Pastebėjęs mūsų nuostabą, mano draugas išlaikė teatrališką pauzę, o tada atsakė į klausimą, kurio niekas nedrįso ištarti garsiai: „O ką? Gal šiandien žūsiu. Tad kodėl turėčiau atsisakyti įprastinės tradicinės rytinės kavos? Tegu eina jie n…ui, nesiruošiu likti be kavos. Joks putinas man to nesutrukdys. Esu įpratęs rytais gerti gerą espresą – ar bent jau turiu tokią teisę?!“

Vėliau keturiolika kartų leidausi į įvairius karinius dalinius: į šiaurę, pietus ir rytus; prie Rusijos sienos Charkivo srityje, į deokupuotas Ukrainos Juodosios jūros regiono teritorijas netoli Chersono ir į Donbasą, kurį dabar pažįstu kone geriau nei gimtąją Užkarpatę. Trumpai tariant, per šiuos mėnesius daug ką mačiau, girdėjau ir patyriau, bet ši frazė įsirėžė man atmintin. Nes ji atspindi kai ką svarbesnio nei geopolitika, karo veiksmų zonos ir naujienų juostos.

Įsivaizduokite žmogų, kuris iki vasario 24 d. buvo absoliutus civilis, galbūt net latentinis pacifistas, o prasidėjus plataus masto invazijai atsidūrė fronto linijoje. Viskas jo gyvenime pasikeitė: atplėštas nuo šeimos ir namų, darbo ir draugų rato, gyvenimo būdo ir ateities planų, vilkįs maskuojamąją uniformą, padedančią susilieti ne tik su milijonu kitų karių, bet ir su jį supančia gamta, – toks žmogus, net ir įvilktas į storiausius šarvus, staiga pasijunta nuogas iki kaulų smegenų. Nes jis nebeturi nieko, kas identifikuotų būtent jį, nebeturi savo mėsos ir kraujo – viskas tarnauja bendram, visuotiniam tikslui.

Tada ir atsiveria dar vienas karas – už teisę būti savimi, turėti savo skonį ir neįtikėtina kaina palaikyti savo kasdienį įprotį. Taigi rytais išgerti mėgstamos kavos – tai tarsi atsidurti namie, pabūti su šeima. Pabūti savimi. Bent tris minutes per dieną, kurios skirtos ne globalioms idėjoms, ne šaliai, o tik tau. Mano draugo frazė – apie pagrindinę žmogaus teisę išsaugoti individualumą, savo veidą, apie teisę būti ne tik vienu iš milijonų Ukrainos karių, ginančių gimtąją žemę, bet ir likti savimi. Vieninteliu tokiu.

Taip, tai dar vienas nematomas karas dėl jų asmeninio laiko. Iš dešimčių karių esu girdėjęs, kad per kovinius budėjimus tranšėjose ir apkasuose jie aktyviai skaito. Tai ir knygos, kurias jie aplenkė universitete, ir šiuolaikiniai bestseleriai apie rinkodarą bei verslo imperijų istoriją. Skaito, nes tai suteikia jausmą, kad jie ne veltui švaisto dienas, o išnaudoja jas tobulėti. Nes karas vagia viską, bet bene labiausiai – mūsų laiką, mūsų produktyviuosius metus, laikotarpį, kurį žymi idioma „pačiame jėgų žydėjime“. Jis vagia negrįžtamai, tad ką daryti atsidūrusiems tranšėjose civiliams, jei ne bandyti sugriebti šį laiką už uodegos, atplėšti gabalėlį ir savo – civilio – gyvenimui? Štai kodėl fronte jie mokosi vokiečių kalbos naudodamiesi „Duolingo“ telefone, skaito IKEA korporacijos istoriją arba mokosi vairavimo čia pat, šalia mūšio lauko. Jie skaito ir mokosi, kad jų laikas nenueitų perniek. Taip, žinau, kad tai saviapgaulė, bet ji padeda žmonėms laikytis.

Galbūt dėl šių žinių ir važinėju pas mūsų karius į frontą. Viskas prasidėjo balandį, kai man paskambino draugas – vakarykštis civilis, o dabar karys – ir pokalbio metu užsiminė, kad jų daliniui labiausiai reikia keturiais ratais varomo automobilio. Reikalas tas, kad, prasidėjus karui, Ukrainos kariuomenė išaugo septynis kartus: surinko kareivių, išdavė jiems uniformas ir automatus, o technika – kažin kokie milžiniški sunkvežimiai arba seni autobusai, trūko mobilaus visureigio transporto.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Kovo pradžioje naujai suformuotą dalinį iš mano gimtojo Užhorodo išsiuntė į Donbasą. Kadangi šis dalinys buvo, kaip minėta, naujai suformuotas, jis neturėjo jokio transporto. Kariams vežti buvo duotas senas mokyklinis autobusiukas. Nuo Užhorodo iki Donbaso toliau nei iki Venecijos, todėl nieko keisto, kad tas geltonas autobusiukas pakeliui sugedo. Kariai laukė šaltyje veik parą, tačiau pirmosiomis kovo dienomis šalyje tebetvyrojo chaosas, todėl niekas jiems nesiuntė pagalbos. Galiausiai kariai, maždaug prieš dvi savaites iki tų įvykių buvę civiliai, susimetė patys ir paskutinius du šimtus kilometrų įveikė taksi. Ukrainos karys, vykstantis į frontą taksi, taip pat yra vienas iš šio karo simbolių.

Taigi, kai 2022 m. pavasarį iš draugo išgirdau, kad jų daliniui labai reikia visureigio, savaime panorau padėti. Pradėjau svarstyti apie draugus ar labdaros organizacijas, kurios galėtų greitai išspręsti šią problemą, bet netrukus supratau, kad niekas taip skubiai nieko nepadarys. Taigi, teko pažvelgti į veidrodį ir imtis veiksmų pačiam, o ne ieškoti labdaros organizacijų. Tą vakarą feisbuko paskyroje paskelbiau žinutę, kad daliniui Donbase renku pinigus visureigiui, ir nurodžiau savo banko kortelės numerį. Kai atsibudau, mano sąskaitoje buvo pinigų dviem visureigiams.

Šitaip tarsi savaime buvo nulemta mano dabartinė atsakomybės sritis šiame kare. Nuo 2022 m. balandžio mėn. nebesu rašytojas, nes apskritai nieko neberašau. Vietoj to renku pinigus ir perku automobilius Ukrainos kariuomenei. Kartu su bendraminčių komanda juos remontuojame, dažome kamufliažinėmis spalvomis ir vežame tiesiai į frontą. Iki šios dienos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nupirkau šimtą aštuoniolika automobilių ir atlikau penkiolika reisų į karinius dalinius.

Visa tai tapo įmanoma dėl skaitytojų, skaičiusių mano tekstus ir ateidavusių į knygų pristatymus, o dabar savo pinigais remiančių mano savanorišką veiklą. Rašytojui ypatingas malonumas ir pripažinimas matyti, kad skaitytojai tavimi pasitiki tikrame gyvenime, suprasti, kad tavo parašytos knygos sukūrė nematomą, bet patikimą bendruomenę. Rašytojas, kuris nieko nerašo, galbūt taip pat yra vienas iš karo simbolių. Kartais juokauju, kad skaitytojai taip aktyviai man aukoja tam, kad susitelkčiau tik į automobilius ir daugiau nieko nerašyčiau.

Nors turiu apie ką rašyti. Kai su visureigių kolona keliaujame į rytus, o kelionė į vieną pusę trunka pusantros paros, turiu daug laiko mąstyti ir svajoti. Tomis valandomis įsivaizduoju savo pirmąją pokario knygą. Ji bus apie viską, tik ne apie automobilius. Po karo nusipirksiu dviratį ir į automobilius daugiau nė nežiūrėsiu – man taip jie įsiėdė. Ir daug rašysiu, taip kompensuodamas karo primestą prievartinę pauzę.

Rašysiu apie žmones, apie žmogiškumą, apie situacijas ir balsus. Apie karą kaip asmeninę patirtį, o ne kaip geopolitinę suirutę. Rašysiu apie tai, kaip baisu buvo pirmą kartą iš ramaus Užhorodo leistis į fronto liniją Donbase. Bet nuvykus paaiškėjo, kad ten, greta karo, baimės nėra, nes baimė – vidinė, o ne geografinė sąvoka.

Parašysiu apie vieną iš mūsų komandos vairuotojų, kuris, sustojus Slovjanske, ruošė mums sumuštinius ir, atidarydamas konservų skardinę, susižalojo ranką. Po penkerių ar dešimties metų, kai anūkai jo paklaus: „Seneli, ką tu veikei per karą?“, jis galės jiems pasakyti tiesą: „Daug nepapasakosiu, galiu tik pasakyti, kad praliejau savo kraują Slovjanske.“

Tik nerašysiu apie pokalbį su vienu kareiviu, kuris grįžo namo trumpų atostogų, išgėrė per daug vyno ir man išsipasakojo: „Žinai, noriu tik vieno dalyko. Tai artilerijos karas, didžiąją laiko dalį tūnome tranšėjose ir meldžiamės, kad į mus nepataikytų bombos. Kariauju jau devynis mėnesius, o savo taikiklyje nemačiau nė vieno ruso. Todėl bijau, kad ant manęs nukris bomba ir aš žūsiu. Esu pasiruošęs mirti, nebijau mirties. Bijau mirti nuo bombos miegodamas, pietaudamas, prie stalo arba – baisu net pagalvoti – tualete. Bomba juk nesirenka vietos. Išėjau į karą ir susitaikiau su mirties galimybe, bet prašau tik vieno: tegul mane nužudo žmogus, o ne bomba, lai savo akimis pamatysiu priešą. Tegul Dievas suteikia man šią paskutinę žmogišką malonę – mirti nuo žmogaus rankos. Nejau per daug prašau?“