literatūros žurnalas

Oksana Zabuzhko. Kai karas buvo dar visai jaunas

2023 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė

„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.

„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.

 

Esė iš rinkinio „Karo padėtis“

Marynai Abelskai

Nežudys tėvas sūnaus,
Vaiko savo…
(Taras Ševčenko, „Gogoliui“)

Gerokai prieš tai, kai 2014 metais tapo realybe, karas pasirodė man dešimtis kartų. Tai šiek tiek priminė viduramžių kronikose minimus epidemiją, marą ar cholerą – tarsi gyvą sutvėrimą, kuris, prieš nusiaubdamas kraštą, pasirodo žmonių pilnose vietose, keliuose ar turguose kaip moteris baltais drabužiais, kaip pasiklydusi maža mergaitė, kaip didžiulė šieno kupeta, judanti savaime… Dabar žinau: tai ne mitai ir ne pasakos. Didelio masto katastrofos – tos viršžmogiškos, dėl kurių mirtis tampa masiniu reiškiniu, iš tragedijos virstančios statistika (skaičiais oficialiose ataskaitose) – iš tiesų turi individualaus egzistavimo požymių, jos nėra vien atsitiktinai susijusių žmonių visuma. Ir kiekviena individuali egzistencija, žinoma, turi savo biografiją: gimsta, auga, bręsta, stojasi ant kojų (mergaitė, moteris, kupeta – tai tik skirtingi brandos etapai), o „visiems matoma“ tampa tik tada, kai suauga, kai pasileidžia į pasaulį.

Prieš tai būna perspėjimų. Visada visada būna perspėjimų: prieš debiutuodamas – šūviu Sarajeve, Lenkijos užpuolimu, įsiveržimu į Ukrainą – karas mokosi, žaidžia, eina į mokyklą, keičia mokytojus… Jis gali vaiko balsu verkti tuščioje gatvėje naktį („Nagi, tai turbūt katės! – Tebūnie katės, bet kur jos slepiasi, kad jų nematyti?..“); jis gali kelioms sekundėms sukaustyti tave siaubu, iš pažiūros nesuprantama, nelaimę lemiančia reklama virš minios (didžiosiomis raudonomis raidėmis, kaip įspėjimu visiems, esantiems apačioje, dar gyviems: „JIS DIRBA“); tarsi iš niekur išdygęs miško keliuky, gali žybtelėti dantimis iš po juodo baikeriško šalmo, kad skriedamas tyčia sutraiškytų vienintelę sraigę ant kelio (ligi šiol girdžiu tą trakštelėjimą ir savo pačios: „NO!“ – kažkodėl angliškai, kaip kvailokame holivudiniame siaubo filme, scenos būta grynai holivudinės, bet tą akimirką tvirtai žinojau – tai karas prašvilpė pro mane…); gali blykstelėti trumputėmis vienkartinėmis repeticijomis, nelyg bandymais, ar mums tiks (uždarytas dėl tolimojo ugnikalnio užgaidos Amsterdamo Schipholio oro uostas 2010-aisiais, negyvos švieslentės, daugiatūkstantinė žmonių minia, paralyžiuota įžūlios nejudros, ir vyrai Armani kostiumais, anemiškais nuo įtūžio veidais, kojomis svaidantys juodaplaukius vaikus, susispietusius ant grindų, – 2022-ųjų pavasarį, Kyjivo evakuacijos metu, teritorinė gynyba vilko tokius šonan ir rodė, iš kur kojos dygsta)… Arba jis gali apsireikšti iškart visu ūgiu, tarsi medis iš ūglio, visu savo neišvengiamu nulemtumu – atsitiktinai išgirstu pokalbiu, kaip radijo pjesė, ir kalbančiais balsais.

(Balsai, na, žinoma, čia ir buvo visa esmė: kaip sykis balsai privertė mane nesąmoningai įsiklausyti – jie įtraukė mane savo intonacijomis.)

Tai buvo 2013-ųjų liepą Kretoje, kur mudu su vyru, mirtinai nusidirbę (tą vasarą atidarėme savo leidyklą – per patį rusiškų knygų ekspansijos Ukrainoje piką!), stačiai paskutinę minutę ištrūkome „įkvėpti truputį jūros“, tad buvome iš anksto pasirengę rusų dominavimui (tais metais reikėjo kur kas daugiau pastangų išsirinkti ką nors „menkiau populiaresnio tarp rusų turistų“!), – ir todėl prisižadėjome tiesiog „negirdėti“ aplink skambančios rusų kalbos. Sėdėjome perpildytame pakrantės restoranėlyje, gėrėme, valgėme, šnekėjome, juokėmės, kai staiga mane perjungė – ir aš savo vyrui, sėdinčiam kitoje stalo pusėje, nutaisiau „siaubo akis“ ir įsiklausiau į balsus už savęs.

Ten vakarieniavo maskviečiai (po kelių frazių tapo aišku, kad iš Maskvos), keturių asmenų šeima – tėvas, motina, berniukas paauglys ir maža mergaitė – ši dar bebalsis personažas, kartkartėmis ko nors prašantis iš mamos lėkštės, apskritai moterys šioje dramoje veikė kaip pritariantieji balsai – monologai priklausė vyrijai. Berniukas, užsikirsdamas, entuziastingai gyrėsi tėvams, kaip su draugais klasėje „prikūlė armėniokus“, – štai kur prasideda, akimoju užakcentavau, „tėvynainių karai“ jų kariuomenėje! – bet mano dėmesį užkabino ne šitai, o tėvo balsas: pažinau tą racionalią, „sokratišką“ intonaciją, kokia inteligentiškose šeimose kalbama su prasikaltusiomis atžalomis, rimtą pedagoginį pokalbį, kad anie patys suvoktų, kokių kvailysčių prikrėtė, ir įsisąmonintų „daugiau taip nedarysią“. Vaikystėje su manimi lygiai taip pat buvo kalbama sudėtingais moraliniais klausimais; iš to ramaus „majeutiško“ tono gero (spurgos ar pagyrimo) nelauk, todėl mintyse iškart pradėjau sirgti „už tėvą“, o mano klausa taip įsitempė, kad restorano lalesys virto fonu.

– Na, žiūrėk, – iš tolo pradėjo tėvas. – Tu sakai „jie“ ir sakai „mes“. Ir vadini juos „armėniokais“. Kodėl „armėniokai“, o ne armėnai?

– Gerai jau, armėnai…

– Ne „gerai jau“, o tai svarbu. Juk didžiuojiesi, kad esi rusas, ar aš teisus?..

– Taip! Didžiuojuos! – berniuko balse nuskambėjo protestas: arba jis, kaip ir aš, nujautė, kad tėvas ruošiasi pakišti jam koją, arba tai veikiausiai buvo nebe pirmas pokalbis šia tema, o ankstesnieji nedavė apčiuopiamų vaisių.

– Tad kodėl nepripažįsti tokios pat jų teisės didžiuotis, kad jie yra armėnai?

Berniukas kažin ką burbtelėjo po nosimi, ko aš nenugirdau.

– Kitaip tariant, manai, kad tik rusai gali savimi didžiuotis? O amerikiečiai negali didžiuotis, kad jie amerikiečiai? Arba, tarkim, kartvelai – kad yra kartvelai?.. O jei jie didžiuosis, jūs irgi eisite jų mušti?..

Mano nuostabai, šis argumentas berniuko nenuginklavo (o turėtų – vadovaujantis mano psichologine rekognoskuote: berniukas nekvailas, šeima sveika ir mylinti, tėvai sąmoningi, vaikas jais pasitiki, – regis, ko dar reikia auklėjamosios procedūros sėkmei?..). Vaikis šiek tiek painiojosi žodžiuose, veikiausiai nedrįsdamas pakartoti formuluočių, prie kurių priprato bendraamžių aplinkoje, bet jo prieštarų prasmė nenumaldomai dreifavo „rusai visų geriausi“ pusėn. Ir štai čia tėvas staigiai pakirsdavo – ir traukė žuvį už vienintelio neginčijamo moralinio rusų kultūroje absoliuto kabliuko, absoliutaus nulio, neklystamo atskaitos taško moralės skalėje:

– Ar suvoki, kad lygiai taip, kaip tu dabar, samprotavo fašistai Vokietijoje?..

Šitai buvo jo auksinė akcija, jo argumentas nec plus ultra – jis vėl ir vėl didaktiškai kompetentingai grįždavo prie jo, nosimi besdamas vaikį į tiesiogines analogijas („Mokytojas, ne kitaip“, – konstatavau energinga futbolo aistruolės pantomima, sveikindama ypač sėkmingus pasažus, – mano vyro džiaugsmui, kuris iš savo vietos rusų negirdėjo, tačiau, kaip tam anekdote apie turistą viešnamyje, „stebėjo stebėtoją“). Bet kuo toliau, tuo labiau niaukiausi ir beveik nebesilinksminau: už berniuko, sakytum, būta sienos, kurios tėvo retorika neįveikia. Vieną akimirką jis burbtelėjo – kaip man pasirodė, gan nederamai – maždaug „rusai nugalėjo fašistus“. Tikrąją šių žodžių prasmę suvokiau gerokai vėliau, kai „rusai“ aneksavo Krymą ir šeimininkavo, kaip norėjo, Donbase. Žodis „fašistai“, priešingai nei tėvo, vaiko žodyne jau turėjo kitą prasmę. „Fašistai“ nebuvo ideologijos, skirstančios tautas į „geresnes“ ir „blogesnes“, išpažinėjai, darantys praktines išvadas, kas ir kiek turi teisės į lebensraumą (kas – ir neturi, tada geriau juos visai pašalinti), – ne, „fašistai“ buvo grynai mitologinė sąvoka, kaip kad velniai viduramžių freskose ar „svetimi“ Ridley’io Scotto filmuose, abstraktūs išsigimę siaubūnai, gebantys įvykdyti kraupiausius nusikaltimus, apie kuriuos užteko žinoti, kad kitados Didžiajame kare juos didvyriškai „nugalėjo rusai“.

Šioje binarinėje opozicijoje: Gėris–Blogis, Šviesa–Tamsa, Viršus–Apačia, „rusai“–„fašistai“ – laikėsi visas tas pirminis Kosmosas, kuriame bet kokia analogija tarp „rusų“ ir „fašistų“ buvo pašalinta iš pagrindų (tai, prie ko primygtinai tėvas vedė sūnų): išties, kaip „rusas“ gali būti kuo nors „panašus į fašistą“, kai „fašistas“ sulig numatytąja nuostata — „ruso“ antitezė, netgi galima teigti (ir tai bus tiksliausias apibrėžimas: per neigimą, kaip blogis, anot palaimintojo Augustino!) – „antirusas“?..

(Kai Putinas paskelbė, kad Ukraina „virsta antirusija“, naujojo rusų mito kalba kaip sykis ir reiškė, o milijonams mito nešėjų taip ir nuskambėjo – „tampa fašistinė“. Toliau jau galima tikėti bet kokiais siaubo filmais šitaip pažymėtoje teritorijoje: kad Ukraina pati „bombarduoja Donbasą“, „nukryžiuoja berniuką“, „legalizuoja kanibalizmą“, – ką besugalvotų, nes visi baisumai jau verifikuoti iš anksto, vienu ypu, o „denacifikacija“, kaip Vokietijos atkartojimas 1945 m., atrodo vienintelė iš to išplaukianti logiška išvada: kadangi šalia yra fašistai, rusas turi eiti jų „nugalėti“, ir kokio b… čia neaišku?.. Fundamentali klaida – analizuoti militaristinius Putino pasisakymus iš istorinio žiūros taško, kam marias laiko sugaišo mūsų ir ne mūsų istorikų kariauna. Šių tekstų dekonstravimui reikalingas, santykinai kalbant, ne Snyderis, o Frazeris – ne istorikas, o kultūros antropologas, mat šie tekstai ne istoriniai, o mitologiniai, ir, kaip tokie, jie visiškai nuoseklūs ir funkcionalūs – gebantys aprūpinti jei ne visuotine gyventojų mobilizacija „šventajam karui su fašizmu“, tai bent jau pasyvia tokio karo parama.)

Bet visa tai gerai matoma, ir apie tai lengva rašyti šiandien. O prieš devynetą metų, krapštant aštuonkojį Kretos žvejų kaimelio restorane ir klausantis net ne ausimis, o visa nugaros oda, kiekvienu styrančiu gyvaplaukiu besivystančios dramos už savęs, net neišsyk suvokiau, kad laimingos pabaigos čia nebus – suaugęs „gerasis rusas“ (kalbant šiandienos terminologija) nebesusigrąžins vaiko, jau užverbuoto naujojo hitlerjugendo. Vis laukiau (kaip visas pasaulis, įskaitant ukrainiečius, 2022 metų pavasarį, kad Rusijos „gerieji rusai“ išeis į gatves ir nuvers Putiną), kad tėvas ims veikti kitu kampu, atras rusų kultūroje kokį nors moralinį mandatą, dar vieną darbinį argumentą, kad prisibels į savo vaiką ir atkerės jį, išsklaidys blogio mito kerus. Tas žmogus vis dėlto labai stengėsi, blaškėsi it žuvis ant ledo, tai aiškiai buvo jam gyvybiškai reikšminga, o aš net apmiriau iš gailesčio, kai jis, jau nujausdamas eilinį sykį (jiedu, ko gero, nebe pirmą kartą apie tai kalbėjo!) savo pralaimėjimą, valandėlei, regis, prarado savitvardą ir pratrūko šaukti iš bejėgiškumo maldaujančiu nevilties kupinu šauksmu:

– Tik nebekartok „jie“! Aš tavęs prašau nebesakyti „jie“, nes nuo to pradėjo fašistai!..

Čia talkon suskubo jo žmona – iki tol ji nesikišo, tykiai rūpinosi mergaite („Leisk, tau žuvytės įdėsiu“). Nuo pirmųjų jos balso tonų tapo aišku, iš kur vaikas paveldėjo užsispyrimą – ji ilgai tylomis ant mažos ugnies kaitino savo smerktį sūnui, o kartu pritarimą tėvo pedagoginiam užsidegimui.

– Štai, kai aš mokiausi institute, – ištarė taip piktai, tarytum kaukštelėtų sūnui šaukštu į kaktą, – devintajame dešimtmetyje, dar Sovietų Sąjungoje, – čia jos toną nejučiomis suminkštino pagarbi gaidelė, – mūsų bendrabutyje buvo daugiau nei dvi dešimtys tautybių – ir visi gyveno draugiškai!

„O Dieve!“ – besugebėjau išspausti.

„Kas ten?“ – bebalsėmis lūpomis pasiteiravo per stalą manasis „stebėtojo stebėtojas“, suglumintas mano nuotaikos pokyčio.

Paprašėme sąskaitos.

Tada nusileidome į nakties gaubiamą paplūdimį, stovėjome ten, ant gurgždančio žvyro ruožo, tarsi ant dviejų pasaulių ribos, iš vienos pusės supami „pirmosios linijos“ įstaigų šviesos, šurmulio, muzikos, o iš kitos — nenugalimos ir neįveikiamos kaip tamsi ateitis naktinės jūros. Aš rūkiau, ir gerai prisimenu, kaip drebėjo rankos, viskas viduje drebėjo tarytum nuo šalčio, tarsi būtų ne Kretos vakaras liepą, o kokios nors Donecko „Izoliacijos“ rūsys po metų…

Perpasakojau vyrui nugirstą pokalbį, bet nesugebėjau atpasakoti karo, kokį jį pajutau, – nežinau, ar tokius dalykus apskritai galima nupasakoti. Jis nesuprato, ko taip išsigandau dėl kažkokių maskolių likimo, kuriuos teregėjau akimirką, eidama išėjimo link, o kitądien sutikusi net nepažinčiau, – „Spjauk tu į juos, na, ko dabar…“

– Tu nesupranti! – šaukiau mūšai vaitojant. – Ką tik tapau liudininke, kaip fašistinė visuomenė pasiglemžia jų vaiką, o jie bejėgiai ką nors padaryti! Žinau, kaip tai sunku, kai, vaikui paaugus, jis ima testuoti tėvus aplinkos fone, o ten jau visi raganosiai, kaip kad Ionesco rašė, – pati buvau toks vaikas prieš keturiasdešimt metų, todėl žinau, kiek mano tėvams kainavo laimėti šį karą, bet jiems pavyko! Jie laimėjo, jie sugebėjo mane įtikinti, kad tiesa yra jų pusėje, nors, išskyrus tiesą, neturėjo daugiau jokių išteklių. Jiems pakako tiesiog mokyti mane Ukrainos istorijos, kad galėčiau teisingai pasirinkti! O rusai neturi į ką atsiremti – nėra priešnuodžio fašizmui! Visa, ką tie žmonės, beje, išsilavinę, sugebėjo savo kultūroje atkrapštyti, ko vaikas, jau galutinai prarytas, galėtų nusitverti, – tai, bliamba, vis tas pats sovietinis sriubos rinkinys: Didysis Tėvynės karas ir tautų draugystė! Viskas!! Po galais, pas juos ten vėlyvasis sovietynas – vis dar reali nostalgijos priežastis, „šviesos ruožas“, gėrio ir teisingumo, bliamba, karalystė, palyginti su tuo, kas išlindo dabar! Ir iš principo, žiūrint iš rusiško žiūros taško, – taip, išties kitados Maskvoje už kokį nors „armėniokų prikūlimą“ ar „tėvynainių peštynes“ armijoje galėjai užsidirbti komjaunimo griežtą papeikimą, tai buvo bent jau teorinis kraštutinių fašizmo formų suvaldymas, „rusitai“ buvo laikomi disidentais… O dabar viskas – bliuznyk, Vania, Dievo nėr! Ir mama neįduoda vaikui jokio amuleto, išskyrus „SSRS visi gyveno draugiškai“, – kas irgi buvo melas! Jie nebeturi nieko visoje savo kultūroje, Rusija – be galimybių, jokių, nulis sveikų nulis dešimtųjų. Ar supranti, koks tai siaubas?!

Ošė jūra. Mano palydovas dūlavo tamsiu siluetu pakrantės žiburių fone ir tylėjo. Iki Rusijos hibridinės atakos – lapkričio 30-osios nakties, kai neatpažintieji „Berkuto“ uniformomis talžė studentus Maidane, – liko keturi mėnesiai…

Dažnai prisimenu tą berniuką: tuomet jam buvo dvylika–trylika, taigi dabar jam turi būti dvidešimt vieni–dvidešimt dveji metai – idealus šauktinių amžius. Tačiau mažai tikėtina, kad jis kariauja Ukrainoje, Rusijos kariuomenės gretose, – jo klasės Maskvos berniukams iki šiol dažniausiai pavykdavo išsisukti. Tačiau net jei jis studijuoja Vakaruose arba dabar vakarieniauja panašiame pajūrio restorane Sakartvele, tai yra jo karas. Jis yra jo ląstelė, ir visus šiuos metus ji augo kartu su juo. Tą naktį Kretoje tapau liudininke, kaip „geroji Rusija“ nesugebėjo sustabdyti jos pačios pagimdyto karo.

Savo kūno iš kūno. Kraujo iš kraujo. Pelenų iš pelenų.

Serhij Žadan. Tebūnie šis tekstas ne apie karą

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / „Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.

Marjana Prochasko. Tylos versijos

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / „Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.

Andrij Liubka. Roasted Uganda

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė / „Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.