literatūros žurnalas

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

1997 m. Nr. 1

Nobelio premijos laureatai

 


Vertė Algimantas Antanavičius

Wisława Szymboraka gimė 1923 m. netoli Poznanės. Krokuvos Jogailos universitete studijavo polonistiką ir sociologiją. Ilgą laiką dirbo laikraštyje „Życie literackie“. Yra išleidusi eilėraščių knygas „Dėl to gyvename“ („Dlatego żyjemy “, 1952), „Ječio šaukimas“ („Wolanie do Yeti, 1957), „Druska“ („Sól“, 1962), „Visaip nutinka“ („Wszelkl wypadek“, 1972), „Žmonės ant tilto“ („Ludzie na moście“, 1986), „Galas ir pradžia“ („Koniec i początek“, 1993) ir kt. Skyriuje „Akiratis“ spausdiname J. Kwietkowskio straipsnį apie Nobelio premijos laureatės W. Szymborskos poeziją.

 

Dovanai nieko

Dovanai nieko, viskas skolinta.
Skolose lig ausų aš paskendus.
Pati savimi turėsiu
už save sumokėti,
gyvybę atiduot už gyvybę.

Taip jau yra sutvarkyta,
kad reiks širdį grąžinti
ir grąžint reikės kepenis,
net pirštelį kiekvieną.

Per vėlu dabar keist sutarties sąlygas.
Skolos man bus nuplėštos
kartu su oda.

Vaikštau pasauly
minioj skolininkų.
Ne vienas turės sparnus atiduoti.
Kiti norom nenorom
atsisveikins su laurais.

Suris viską skolos,
kiekvieną mūsų gyslelę,
net blakstienos, žolės menkutės
negalėsime sau pasiimti.

Tikslus šitas sąrašas, ilgas,
ir aiškiai matyti,
kad lemta mums likti be nieko.

Negaliu prisiminti,
kur, kada ir kodėl
sutikau apmokėti šią sąskaitą.

Protestuojam prieš ją
savo siela.
Ir tai vienintelis daiktas,
neįtrauktas į sąrašą.

 


Laiminga meilė

Laiminga meilė. Argi tai normalu,
ar tai rimta, naudinga –
kas pasauliui iš to, jei du žmonės
nebemato pasaulio?

Didžiuojas vienas kitu, šiaip sau, be nuopelnų,
lyg patys geriausi iš milijono ir įsitikinę,
kad taip turi būti – kaip dovana, bet už ką? už nieką;
šviesa krinta iš niekur –
kodėl tik ant jų, ar kitiems jos nereikia?
Ar tai labai neteisinga? Taip.
Ar tai žeidžia šventuosius įstatymus,
griauna aukščiausią moralę? Ir žeidžia, ir griauna.

Pažvelkit į tuos laiminguosius:
nors kiek apsimestų,
kad drovis žmonių ir bičiulių!
Klausykit, kaip juokiasi – koks įžūlumas.
Kaip kalba, kaip šnekasi – žodžiai nebesuprantami
O tie pasimaivymai, tos ceremonijos,
prasimanytos pareigos vieno kitam –
juk tai sąmokslas, pavojingas žmonijai!

Net sunku pasakyti, kas būtų,
jei pavyzdžiu jų kiti užsikrėstų.
Kuo laikytus religija, kas atsitiktų poezijai,
ką reikėtų minėt, ką pamiršti,
kas būry pasilikti norėtų.

Laiminga meilė. Argi tai būtinybė?
Taktas ir protas liepia ją nutylėti
kaip tą aukštuomenės sferų skandalą.
Ir be jos gimsta puikūs vaikučiai.
Ji viena niekados žemės žmonių nepripildytų,
tad retai ją ir matom.

Žmonės, nepažinę meilės laimingos,
ir toliau tegul sako, kad nebūna meilės laimingos.

Su tokiu tikėjimu lengviau jiems gyventi ir mirti.

 


Mirk iš juoko

Užsimanė laimės,
paskui užsimanė teisybės,
užsimanė galop amžinybės,
žiūrėkite, kas jis!

Vos atskyręs sapnus nuo tikrovės,
vos supratęs, kad jis yra jis,
vos vietoj peleko ranka jam išdygo –
skiltuvą tuoj su ja nusitašė,
pasidarė raketą.
ir jau nori skandinti šaukšte okeano,
pernelyg nejuokingas, kad prajuokintų tuštumą,
akimis tiktai dairos,
ausimis tiktai klausos,

kalbos jo rekordas – nuosaka tariamoji,
protu peikia protą,
žodžiu: beveik niekas,
bet galva jo laisva, visažinė, būties prikimšta
ir mėsos neprotingos,
žiūrėkite, kas jis!

Ar nebus, ko gero. jisai atsiradęs p
o viena iš tų provincialiųjų žvaigždelių.
Gana gajus ir judrus pusėtinai.
Menkas, smulkutis kristalas –
bet kaip rimtai stebisi.
Vaikystę sunkią turėjo bandos despotijoj –
bet dabar jau yra savarankiškas.
Žiūrėkite, kas jis!

Tebūnie taip ir toliau, nors valandėlę,
nors mirksnį mažytės galaktikos!
Kad pagaliau bent kiek paaiškėtų.
kas jis bus, jeigu šitoks yra.
O yra – atkaklus.
Labai atkaklus, pripažinkim.
Su tuo žiedu, nosin įvertu, su toga, megztiniu.
Mirk iš juoko, bet ką padarysi.
Juk jis, vargšelis,
Tikras žmogus.

 

Neapykanta

Pasižiūrėkit, kokia mikli dar
ir kaip šauniai laikosi
mūsų amžiuje neapykanta.
Kaip lengvai skrieja per aukštas kliūtis.
Vieni juokai jai – užpult, pasivyti.

Ne tokia kaip kitos emocijos.
Ir vyresnė už jas, ir jaunesnė.
Susiranda pati priežasčių,
kurios gyvuoti ją skatina.
Kartais užsnūsta, bet amžinai niekados neužmiega
Nuo nemigos ji ne silpnėja, o gauna stiprybės.

Religija, ką čia religija –
kad tik priklaupus prieš startą.
Tėvynė, ką čia tėvynė – kad tik būtų kur bėgti.
Neblogai ir teisybė iš pradžių.
Paskui jau viena lėkti gali.
Neapykanta. Neapykanta.
Kraipo jos veidą grimasos
meilės ekstazės.

Ak, tos kitos emocijos –
liguistos, ištižusios.
Ar kada nors brolybė
minias suvienys?
O užuojauta ar atbėgo
bent kartą pirmoji prie tikslo?
Ką labai sužavėjo dvejonė?
Žavinga tik ji, kuri žino, ko nori.

Veikli, sumani, visą laiką darbuojas.
Kiek sudėjo dainų, nekalbėsim.
Ir istorijos puslapių kiek sužymėjo.
Minias parpuolusias tarsi kilimus klojo
šitiekoj aikščių ir stadionų.

Bet nešmeižkim:
moka kurti ir grožį.
Akį veria tie jos gaisai juodą naktį.
Puikūs dūmai sprogimų, rytams žaruojant.
Gal sakysite, nėra patoso griuvėsiuos
ir grubaus humoro,
kai pamatai virš jų stypsančią vieną koloną?

Ji meistrė kontrastų:
po griausmų – tylą užleidžia,
krauju raudonu – baltą sniegą aplaisto.
O svarbiausia, kad Jai niekada nepabosta
rodyt, kaip budelis uoliai, rūpestingai
žudo išniekintą auką.

Kas akimirką žygiui naujam pasiruošus.
Jeigu reikia palaukti – palaukia.

Sako, akla ji. Akla?
Mato kaip snaiperis
ir žvelgia drąsiai į ateitį –
ji vienintelė.

 

Visaip nutinka

Atsitikti galėjo.
Atsitikti turėjo.
Atsitiko anksčiau. Paskui. Arčiau. Toliau.
Atsitiko ne tau.

Likai gyvas, nes buvai pirmutinis.

Likai gyvas, nes buvai paskutinis.

Nes vienas. Nes žmonės. Nes kairiau. Dešiniau.
Nes lijo lietus. Nes užslinko šešėlis.
Nes saulėta buvo diena.

Laimė, ten buvo miškas.
Laimė, medžių nebuvo.
Laimė, bėgis, sija, ir sustojai užkliuvęs
už tos nišos, už posūkio, milimetras, sekundė.
Laimė, ten plūduriavo šiaudelis.

Gal dėl to, gal todėl gal kaip tik ne todėl,
kas ten būtų įvykę, jei tau ranką, jei koją,
per žingsnį, per plauką
nuo tų aplinkybių.

Tu jau čia? Iš tos žiojinčios siaubo akimirkos?
Tinklas buvo vienakis, o tu pro tą akį?
Nežinau, kaip stebėtis, nežinau, kaip tylėti.
Klausykis,
kaip plaka, kaip daužos man tavo širdis.

Jerzy Kwiatkowski. Poetė, kuri randa žodį

1997 m. Nr. 1 / Eilėraštis, kuriuo Wisława Szymborska debiutavo, vadinosi „Ieškau žodžio“. Šiandien šitą formulę jau galima kritiškai keisti. Szymborska yra poetė, kuri suranda žodžius.

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda / Dvidešimt septyni kauliukai, trisdešimt penki raumenėliai, apie du tūkstančiai nervų ląstelių kiekvienoje mūsų penkių pirštų pagalvėlėje. To visiškai pakanka, kad parašytum „Mein Kampf“ arba „Mikės Pūkuotuko trobelę“.

Algis Kalėda. Besimainančių prasmių švytėjime…

2012 m. Nr. 3 / Per Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos laidotuves Krokuvoje iš garsiojo Marijos bažnyčios bokšto trimitininkas urbi et orbi grojo melodiją pagal jos eilėraštį…

Birutė Jonuškaitė. Wisława Szymborska – būties poezija

2006 m. Nr. 12 / Sakoma, kad W. Szymborskos yra išspausdinti tik 252 eilėraščiai, vieniems metams tenka keturi penki. Ji iš pirmųjų dviejų savo knygų išsižadėjo dvidešimt penkių tekstų, keleto ir iš vėlesnių. W. Szymborskos devizas…