Ričardas Šileika Toks. O juk taip smagu yra apgauti save!
2023 m. Nr. 5–6
Dienoraščiai juk neprivalomai rašomi kasdien. Dienoraščiai nebūtinai rašomi dienomis. Aidas Marčėnas štai rašė naktiraščius. Taigi valia būti ir rytraščiams, vakaroraščiams, vasaroraščiams, žiemoraščiams, skausmoraščiams, meilėraščiams, tuščiaraščiams etc.
O kuriems galams išvis rašomi dienoraščiai? Kodėl rašau aš? Manding: kad paliudyčiau ir patvirtinčiau – pirmų pirmiausia sau – nugyventos dienos nuveiktus, įvykusius, patirtus, ragautus, justus dalykus. Kad sustabdyčiau (už)plaukusias mintis, kad nutverčiau kaipmat tirpstantį ir akimirksniškai prasliuogiantį. Kad įpaminklinčiau paregėta per savo akinius, per savo žiūronus, sukirbinta per savo širdį, per savo pajautas, kas „sužinota“ per savo sapnus, per savo imtuvą.
Kad per raštą, kad raštu, kad rašte įrodyčiau save – esantį ar buvusį. Kad aiškiau, rišliau, akivaizdžiau suvokčiau per mane einančią esatį. Gi fiksuodamas patirta ar atlikta, jau atsitolinu nuo patirto ar atlikto.
Ar dienoraščiuose autorius yra atviresnis? Ar dienoraščiai yra didesnė tiesa už grožinę literatūrą?
Jeigu tuo metu (už)rašančiajam taip atrodė, tai jam tiesa. Jeigu tuo metu skaitančiajam taip atrodė, tai irgi jam tiesa. Kokios dar tiesos tikiesi? Kokios dar tiesos tikiuosi?
2000-ųjų lapkričio 22-ąją perdien net du poetu! Apie vidurdienį paregiu Kornelijų Platelį, žingsniuojantį skersai Katedros aikštę. Plateliškai platoniška eigastis. Jau nebe ministras. Laisvas. Todėl ir eina sau pėsčias, kaip žmogus, kaip poetas.
Vakare, jau sutemusį grindinį pašviečiant žibintams, netoli laikrodžio išvydau stoviniuojantį juodą paltą. Tai Donaldas Kajokas. Lyg pasivaidenęs angelas, pro kurį praeinantieji jo neregi. Aš savo rūpesčiais sudrumsčiau jo ramybę.
Andrius Surgailis sako: taigi aš gimiau tik dešimt metų po karo. Įsivaizduoji! O kiek metų po karo tu gimei?
Skeryčioju rankomis, kraipau galvą ir sukinėjuosi ant vienos, ant kitos kojos kulno. Mano pasiekimus, mano nuopelnus įrašo, įrėžia į garbės storaknyges, įtraukia į aukso fondus, pavardę riebiausiomis raidėmis iškala ant rūmų, pilių, bažnyčių fasadų. Apkarsto – nuo kaklo iki pimpalo – visų laipsnių medaliais ir ordinais. Esu panegiriškai linksniuojamas žiniasklaidų.
O juk tuomet man taip suko vidurius, taip norėjau tuštintis!
Man nepatinka dedikuoti eilėraščiai. Tai primena dovanėles suvenyrus. Jėėė, gi nė vieno eilėraščio, dedikuoto kopūstų laukui, nugaišusiam žvirbliui, palaidam vasario vėjui.
Sleñkstis. Durų staktos apačia. Nykstantis, beveik išnykęs objektas – todėl ir žodis. Juk išeina daiktas iš mūsų gyvenimo ir išsineša savo vardą. O mano vaikystėje laukujų durų slenkstis oho ho buvo! Prisėsdavome ant jo kaip ant zuslanėlio. Atkočesin atitekėjus mano mama Veronika Staškūnaitė (vis papasakodavo) nešė laukan, regis, pamazgų viedrą. Užkliuvo koja už to slenksčio ir apvirto. Tai sarmata buvo prieš vyro tėvus.
Pasakose po slenksčiu pakasdavo duobę, pripildavo žarijų. „Slenkstis jau senokai tik poezijoje tebeegzistuoja“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Dienoraščio fragmentai, 1971–1998“, p. 574).
Eina žmogus sau per lauką, prisivalgęs virtinių. (Henrikas Algis Čigriejus)
Gruodžio 6-ąją Vilniuje, Vokiečių 5-22, apie 19 valandą buvo įsteigta visuomeninė organizacija „Poetinis Druskininkų ruduo“. Ričardo Šileikos siūlymu pirmininku išrinktas Kornelijus Platelis (šitaip protokoluoja posėdžio sekretorius Antanas A. Jonynas). Pirmininko pavaduotoju išrinktas Antanas A. Jonynas.
Ta proga Kornelijus (anot Almanto Samalavičiaus spontaniškos improvizacijos) atkimšo butelį (kurio neturėjo) ir užkaitė indiškos Asamo arbatos. Butelio pirktų lėkė jauniausieji (ginčijosi, kuris iš jų jaunesnis) Laurynas Katkus ir Gintaras Bleizgys. Dešimčia litų prie pirmininko ištrauktų penkiasdešimties litų prisidėjo pavaduotojas. Atsirišo ir pasipylė linksmašnekės ir anekdotai. Gražiai ištuštėjo Stumbro spanguolinės butelaitėlis. Ačiū už darbą, – išlydėdamas visiems spaudė dešines Kornelijus.
Šiųmetį maudymosi sezoną Balsio ežere užbaigiau gruodžio 9-ąją, šeštadienį.
Paskambino menininkas ir poetas Rimvydas Pupelis iš Obelių. Pranešė, kad jam jau įvedė telefoną. Numeris 8 278 78427.
Gruodžio 19-osios vakarą užsukęs Užupio krautuvėn, prieangyje, ant geltonai teptos tinkasienės, taksofono aparato dešinėje pusėje, po skelbimėliu, kad išnuomoja kambarį, skaitau užrašyta pieštuku spausdintinėmis raidėmis: TAI VA. JEIGU KAS NORS PASIJUSTŲ TAIP TRUPUTĮ YPATINGAI LIŪDNAS, ILGESINGAS, LYRIŠKAS AR ŠIAIP, TAI SKAITYTI J. VAIČIŪNAITĖS EILĖRAŠČIUS. PRAŠOM.
– Pabučiuok mane dar kartą, – sako karalaitė, – pabučiuok dar kartą mane lelijų darželyje.
– Taip, mano mieloji, taip, – atsako slibinas. (Sigitas Poškus. Iš knygos „Rečitatyvai“)
Važiuoju į Jeruzalę pirkti „Šiaurės Atėnų“. Trisdešimt šeštame autobuse keleivis, labai jau panašus į dailininką ir poetą Eduardą Juchnevičių. Iš Šiaulių.
Gruodžio 28-oji Aristavoje. Snieginas kiemas šaikyte prišaikytas vištų. Kurios būriu puola šuniokų bliūduosna ir gvelbia ką tik sesers Stasės Kuliešienės iš Vilniaus atvežtus įmestus sudžiūvėlius blynus. Ant stalo virtuvėje – eglės šaka, papuošta senobiniais žaisliukais. Viršutinės kelios šakeliukės apnarpliotos voratinkleliais. Pasirodo, čia apsigyvenę trys (gal net keturi) mažvoriai, kurie linksmiausiai erzeliuoja, šokčioja, mankštinasi. Vienas kabojo kaip papuošalytis: nusileisdavo savuoju lynu kone iki stalo paviršiaus, vėlėk mikliai užsitraukdavo pašakėn.
Mama sako: gal kas kalvek atsilauš. Tai reiškia, atvažiuos ar ateis.
Prašome nefotografuoti, nefilmuoti, išjungti mobiliuosius telefonus, prašome nusiimti kepures, nusiauti batus, išsiimti peilius ir dujų balionėlius, prašome už durų palikti šunis, kates ir ožkas. Komposteris pažymės jūsų plaštakas, ausis, smegenis. Jūs netapsite žinomas, jūs tapsite bijomas. (Iš laiško Vytautui Butvilui Mažyliui)
2001-ųjų sausio 8-ąją brūkšteliu sveikinimą Kęstučiui Kebliui ing Baton Rouge:
Smarkiai sveikindamas patį, Kęstai, su gimtadieniu, siunčiu vieną ispanų ir vieną žydų patarlę, aptiktas 1928-ųjų spaudoje:
Italijoje gera gimti, Prancūzijoje gyventi, o Ispanijoje mirti.
Ožio reikia saugotis iš priekio, arklio iš užpakalio, o nuo durniaus – iš visų pusių.
(Prieš)rinkiminės agitacijos afišos. Iš fotoplakatų žvelgia žmonės, geidžiantys geresnio gyvenimo (teisus Gintaras Beresnevičius). Didžiuma jų prisiversdami demonstruoja jiems visiškai nebūdingas šypsenas ir nuotaikas. Nuo to jų fizionomijos tik išsikreipia pokvailėmis kaukėmis.
Man patrauklūs ir įdomūs tų viešų „abrozdų“ anonimiški apipavidalinimai – aprašinėjimai, apipaišeliojimai. Tatai yra teisinga. Žmonės reaguoja į jiems adresuotą „aktą“ – nuoširdžiai įširdę.
Jeigu kas dar bent kiek spindi – tegul spindi iš tolo, Ričardai. (Iš Solveigos Daugirdaitės laiško, 1989 11 29)
Kunigų seminarijos auklėtinis, augus vyras, juodo tiršto plauko. Barzda stilingai prakarpyta, pabrėžianti smakro kampuotumą. Žinoma, sutanotas (ant viršaus užsimetęs puspaltį). Troleibuse nutvertas be talono. Paleistas be baudos.
Adolfo ir Jono Mekų „Knygoje apie karalius ir žmones“ (p. 14) skaitau: keleivio kakta pasidarė kaip šaktarpis. Man nežinomas žodis. Ver(č)iu lietuvių kalbos žodyną. Šaktarpis – tarpušakis, tarpas tarp šakių virbų; kelio išsišakojimo vieta; tarpkojis; laiko tarpas pavasarį arba rudenį, kai dėl silpno šalčio neįmanoma upėmis ar Kuršių mariomis plaukioti, ledu eiti, bekelė; žemės sklypas, įsikišęs į kitų sklypų tarpą; susiskaldymas, schizma.
Tik kažin ar bent kuris aiškinimas tinka tam, ką turėję omenyje autoriai. Manding, jųjų šaktarpis turėtų ir dar ką reikšti.
Vanda Juknaitė: Turbūt vėl savaip iškyla buvimo svetimoje terpėje klausimas?
Alicija Rybalko: Vienas dalykas, kai esi kitatautis šalyje su nepritekliais, ir visai kitas, kai esi šalyje, kur materialinė bazė yra sukurta su kaupu. („Šiaurės Atėnai“, 2000 12 16)
Pranešu, kad tamsta buvai susapnuotas. Sapno vieta – miegantis Šileika. Laikas – antra nakties pusė iš sausio trisdešimtosios į trisdešimt pirmąją. Sapno scenografija ir siužetas:
obeliškio Rimvydo Pupelio kiemas (tik gerokai erdvesnis). Įvažiuoja automobiliu kokis tai vyras (gal Rimvydo uošvis?) ir rėkia, kad atidarytum tvartą. Tada jis paleidžia (ar iš maišo?) visą gaują mažyčių ir mitrių, ir rausvutėlių paršiokėlių. Tie žviegdami, risdamiesi vieni per kitus supuola tavo tvartelin. Esi itin rimtai papykęs, keikiesi (regis, lietuviškai), šauki, kad anas, tasai vyras, susisemtų tuos nelemtus paršus, nes tau jie nereikalingi, jų neketini šerti ir laikyti. Paršeliai, lyg supratę tavo didį nepasitenkinimą, vėl visu būriu ermyderiuodami neria lauk. Tu užveri tvartelio duris, atsidūsti, sakai (o gal tik pagalvoji): gyvensiu dabar toliau. (Rimvydui Pupeliui išsiųstas mano sapno aprašas)
Būti namuose: naminėti: išplauti grindis, gurkšnoti arbatą, užkandžiauti, landžioti į šaldytuvą, akimis klejoti lango peizaže, slysčioti nuo raudono žaislo smėldėžėje iki slėnyje gryčios leidžiamo kamino dūmo. Justi permainas: tylon įsiuvamą / įsiūtą paukštuko balsą, vėjo haiku, saulės gniūžtes kambarin, šlapėjančią žemę, keliuko praeivius, nežinia kokios euforijos pagautą strykčiojantį šunelioką, skalbinius ant virvių, staiga užplūdusį sniego debesį, reguliuojamą vėjo bangų, pavasarinę dieną, persimaišančią su žiemine. Stulpo šešėlį, stumiančiuosius automobilį, dangaus plotus gožiančius gelžbetonius, vėl sniego pliūpsnį, šarką, nuskėryčiojusią prieš vėją į pušynėlio prieglaudą. Galop atlėgusį dangų.
Varstyti tualeto duris, sėdėti prie rašomojo stalo, kiurksoti fotelyje, kuistis popieryne: iškarpose, segtuvuose, straipsniuose, negatyvuose, fotografijose, gailėti išmesti. Nieko ne(nu)veikti.
Sekmadienio peizažo ir nuotaikų mainymaisi. Laikas – tylintis telefonas, tuštėjantis arbatos puodelis. Laikas – miegas, liga, vaikščiojimas pašaliais, muzikos klausymasis. Oho, ilgiausios disertacijos apie laiką. Laiko desertas yra dulkės. 2001-ųjų vasario 18-oji.
Benediktas Januševičius „Trečiame brolyje“ paima man ir sau po burnelę „Suktinio“ ir kavos. Atsiverčia Levo Rubinšteino knygą „Регулярное письмо“, paskutinę kataloginę „skrynelę“ „Это я“ ir skaito:
49.
И мы видим кучку собачьего говна со свежим следом велосипедного колеса1.
56.
И тут наконец-то появляется большая серебряная пуговица на дорожном плаще молодого человека, едущего навестить умирающего родственника2.
Kam žmogui savo gyvenamajame urve reikia tiek knygų rietinių? Kam man, po velnių, tiek šimtų knygų, albumų, žurnalų? Ogi kad galėčiau sau kada pasidingojęs prieiti, neprognozuojamai išsitraukti tik kokią vieną. Atsivertęs netyčinį puslapį, gurkštelėčiau, lyžtelėčiau, pasigardžiuočiau eilėraščiu. Būtent tuo, kurio reikėjo šiandienos profilaktikai. Kad sklaidydamas meno albumą stabtelėčiau ilgesniam prie vieno vaizdo ir pastingčiau jame, pasihipnotizuočiau. Ir tiek.
Kovo 16-ąją Verkių Riešės stotelėje stabteli poetas Jonas Liniauskas. Sveikinu jį su knygnešio diena. Jis teiraujasi: o kodėl tavo tašėje buteliai barška? Gangreit sumoju atsakymą: ir butelius reikia mokėti skaityti.
„…ir iš viso to tik viena nebuvo mirę, vienas mano žvilgsnis, kuris dėl nesuprantamų priežasčių liks mano amžiams, būtent tas, kai visiškai atsitiktinai žvilgtelėjau į uosto vandenį, vieną sekundę mačiau akmens sieną, žibintą ant šaligatvio, šalia stulpą su skelbimu, tolėliau siūbuojančias valtis ir laivelius, žalią kranto juostą… Štai kaip man baigėsi Argentina: vienu nereikšmingu, išsiblaškiusiu žvilgsniu pirma pasitaikiusia kryptimi: „žibintas, skelbimas, vanduo – štai kas amžiams susigėrė į mane.“ (Witold Gombrowicz. Dienoraštis. III tomas. Vertė Irena Aleksaitė)
Šeštadienio situacija: skaitinėju „Šiaurės Atėnus“, pokalbį su Aleksandru Piatigorskiu. Apie kiną. Jis: „Manau, galimas požiūris, kad visi garsieji filmai galų gale yra apie mirtį.“
2003-iųjų gruodžio 30-osios baltakailė, bailiaakė katė. Akivaizdžiai kambarinukė. Sutinkama gretimos laiptinės koridoriuje. Dabar po beržais. Išsitempia, riečiasi kaži kaip deformuotai, be jokios katiškos elegancijos, kelia persuktą uodegą. Tuštinasi. Negrabiai, priekine letena brauko sugultą nepjautą žolės veltinį. Kapsto visiškai ne ten, kur pridirbo, kaži kaip nemokšiškai, paslikai kniaukdama.
Už lango stadione vaikai lipdo besmegenį, o aš govėdą maištaujančių paauglių mokau įterpinio skyrybos. (Elenos Karnauskaitės teležinelė, 2004 01 14)
Albertas Kuliešius, mano svainis, Vilniaus baldų kombinate pradirbo trisdešimt metų. Ta proga pats generolas, anot paties Alberto (tai yra generalinis direktorius), pasveikino. Parsinešė rožių, garbės raštą ir įsakymą jam sumokėti pusės atlyginimo premiją. Baldų gamybos gręžimo baro operatorius. Džiugu, kad darbo žmogų dar nors taip pagerbia. Tačiau netolimoje ateityje darbo vietų pastovumas bus nebe pasididžiavimas. Be to, praktiškai bus nebeįmanoma vienoj darbovietėj išbūti tiek metų. Nes vis laukėjantis kitimas tokiam stabilumui nepaliks jokių šansų.
Sutikau vieną apypietę Pilies gatvėje švariai apsiskutusį tapytoją Viktorą Zuozą. Einąs į teismą skirtis su žmona.
2004-ųjų sausio 23-ioji „Trečiame brolyje“. Prisiartinęs prie baro valau garu apsitraukusius akinius. Kreipiasi kažin koks moteriškas balsas. Tai Marija, Dariaus Pocevičiaus moteris. Kreipiasi į barmenę: duokit visko, ko šis žmogus norės. Ji perka visam stalui „Starkos“ butelį. Prisėdu prie visų mielų veidų. Esu nuolat Marijos dėmesio dėmesyje. Vos tik ištuštinu stiklelį, Marija iš lėto ir nepastebimai pristumia arčiau manęs vėl pripildytą.
Sausio 28-osios Elenos Karnauskaitės telefono skambutis. Mano vakarykštė vėlai siųsta teležinelė neliko be reakcijos. Josios vyras esąs pavydus. Turėjusi išsisukinėti, girdi, čia tik atsitiktinai paklydusi žinelė. Ji prašo manęs rašyti tik dieną, pamokų metu. Juokaudama pabaigė pokalbį: tu donžuanas, griauni šeimas.
Šiandien bent tris kartus pradėjau rašyti jai tokiu sakiniu: rašau tau leistinu laiku. Ir neįgalėdavau tęsti, ištrindavau.
Vasario 10-ąją „Trečian brolin“ užėjęs anūkas skelbia prie stalelio sėdintiems bendrašnekovams, kad šiandien jo babai aštuoniasdešimt metų. Tai poetas Gytis Norvilas.
Ar turėčiau jausti kaltę, kad svetiman gyveniman pribarstau savojo? Ar neatimu garbės įsiamžindamas svetimoj istorijoj? Kodėl dar ilgai tampomas mirusiojo Gyvenimas? (Gintauto Dainio teležinelė, 2004 03 23)
Kovo trisdešimt pirmąją Lentvaryje puikiausia pagada. „Saulutės“ prekybos centre čionykščiai pašėliškai stveria, šluoja rupią druską. Jaunutė pardavėja bando tramdyti: galima tik po penkis kilogramus! Kadangi aš teperku jogurtą ir avižinių sausainių, tai ji užkalbina, ar paimčiau savo porciją moteriškės vardu? O šioji čiumpa visą pakuotę – 15 kilogramų!
Dovilė Zelčiūtė savo knygą „Atgal į vandenį“, neseniai išleistą „Tyto albos“, per „Poetinį Druskininkų rudenį“ užrašo Vytautui P. Bložei: „Poezijos Maestro Vytautui Bložei sudrebinta Jūsų iki dugno – su pagarba ir meile – Dovilė Zelčiūtė.“
Balandžio 4-osios rytą kaimynai broliai Paulius ir Jonas mane vaišina beržo sula su ponaktiniu ledeliu. Ohoho! Ilgakopėčiom kopiu beržan su gimtadienio proga dovanotu inkilu it su pašto dėžute. Iš apačios stebi visa komisijos ketveriukė. O štai ir kūma Danguolė: be manęs neapsieisit. Per aukštai! Pasuk labiau į langą! Atvingiavęs kaimynas reziumuoja: per žemai!
Apsėsiu daržus. Mat gavom gabalioką žemės – giriuosi bendradarbiui Andriui Surgailiui.
O jis:
– Bet tau tikrai žagrė kyšo iš kišenės!
– Net dvi, iš abiejų kišenių, – pratęsiu jo intonacija.
Gegužės 19-osios rytas vaiskutėlis. Naktį mirė žurnalistas Antanas Naujokaitis. Katedros bokšto laikrodžio varpas aidut aidutėliausias. Pats kaštonžydis, pats gegučių balsingumas, kėkšto mėlynas plunksnų žaibas iš krūmų. Ženklai atsekami vėliau. Viskas įvyksta dabar, kad suvoktume tik vėliau.
Aš, anot Sigito Birgelio, už ž o l ė s s k l a i d ą.
Kūnas yra visagalis. Kūnas pritraukia, kūnas atstumia. Todėl neištikimybe laikoma man / tau įsipareigojusiojo kūno santykis su kitu kūnu. Sielos dalijimasis su kita siela nelaikomas išdavyste. Taigi kūnas yra žmogų (prie žmogaus) (pri)rakinanti spyna.
Vilniaus dailės akademijos vairuotojas Stasys Starkus, kol parsivežame užsakytų dažų iš „Rowan Best“, išpasakoja savo biografiją ir šeimos reikalus: kur dirbo, kaip vogė spalvotuosius metalus, kaip numaustydavo ratus, ar susikrovė blokų namui, kurio taip ir nebestatė; kur dirbo sūnus, ką nusipirko, kaip patampė dvi moteris ir išlėkė Anglijon. Kad žentas bankininkas, uošvė nupirkusi butą, bet jo nepriregistruojanti. Kaip jis pats pasidaręs pinigo, bet visus prapisęs. Ar žinąs, ką reiškia prapisęs? Su moterimis.
Vos spėju linkčioti galvą. Visiems reikia uolių klausytojų, terapeutų ir nešališkų nuodėmklausių.
Jau išgertas Antano Sutkaus kyšis „Blended Canadian Whisky“. Jau išleisti Antano Sutkaus už nieką duoti penkiasdešimt litų. Ir nepasinaudota dukartiniu kvietimu ateiti į jo gimimo dienos fiestą.
Pasak Svajūno Udrio, tai mano miestas, kuriame jis nei gimęs, nei augęs. Tą jisai pasakė apie Druskininkus. Nuoširdžiausiai ir atviriausiai perkartoju jo žodžius ir aš.
Artūras Raila, Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, sėdėdami liepos pirmąją kavinėje „Pas Erlicką“, tikino, kad tapytojas Algimantas Kuras daug subtilesnis už Vaitiekūną. Nors ir panėši į bomžiaką.
Liepos tryliktosios rytą atverstas Šopenhaueris pasiūlo savo mintį: „Jei dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių žmogui pasitaiko kuo mažiau susitikti su kitais, tuo geriau jam.“
Birželio pirmąją buvoju pas „Poezijos pavasario“ laureatą Alfonsą Maldonį, jo bute Švyturio gatvėje. Atverčiamoje knygoje – momentinė polaroid fotografijėlė, kurioje poetas sėdįs Bernardo Brazdžionio darbo kabinete. 1972-ieji.
Pirmiausiai: dar nespėtas identifikuoti vibracijas nutveria ausų būgnelių membranos. Šios dažnio bangos prasiskverbia pro klerenos šaldytuvo urzgimą. O jau po to suklūsta akys. Vyzdžiai tyko scenoje prasidėsiančio veiksmo. Suvokties mechanizmas kaipmat sukuria algoritmus ir pajungia atpažinties instaliaciją sąmonės skydinėje. Mėgaudamasis lūkuriuoju pasirodančios lenciūgą tempiančios, įvirtuliuojančios žalmargės. Iš paskos – megztiniuotos moters, rankoj turinčios tik kuolą.
Negyvulėjantis / nugyvulėjantis žmogus. Tolstantis (tolinantis save) nuo vien kūniškumo. Gaminantis antrines (paralelines) tikroves (netikroves). Savo prigimtinius pojūčius naudojantis iš esmės nenaudingam produktui kurti. Taip veikia balsas, klausa, rega, uoslė, lytėjimas.
Ir įdomiausia (nesuvokiamiausia), kad tomis duotimis naudojantys gali visaip šokčioti po penklines ir kurti suvis skirtingus opusus.
Paskambinęs Vilniaus mokytojų namų žmogui Juozui Žitkauskui, teiraujuosi, kas knygyno „Eureka!“ atidarymo fiestą jam gelbėjo pravesti aukcioną? Jis atsako: Eglė Trataitė. Perklausus, jis aiškiau aiškina mano neprigirstą žodį: tratinti, tai yra dulkinti. O! šaukiu, tu jai pasakyk, patark nuo Šileikos, kad ištekėjus nekeistų savo pavardės.
Kovo 30-oji – vėžlio pra-budizmo šventė! Švęskit visi šarvuotieji kerpėtieji klipatos raišieji šiurės ubagai ir iškastruotieji rožiniai beigi diplomuotieji, drebėkit salotos žalieji pienės ridikėliai kojų pirštai akys. Didysis tratikas buria iš kiauto ateitį… (Gyčio Norvilo teležinelė, 2004 03 31)
Iš „Afrikos“ kavinės išlindęs Liudvikas Jakimavičius mojuoja mane vidun. Jiedu su Alvydu Šlepiku agituoja stoti į Poilsio partiją. Kategoriškai atsisakau, motyvuodamas, kad nedirbti neįmanoma: jeigu manome, kad nedirbame, tai vis vien kažkas dirba mumyse arba už mus.
Liudvikas nusipirkęs mazdą, kviečia Alvydą jos žiūrėti, o tajam absoliučiai neįdomu. Sako, kapotą atidarysiu, šaldytuve turiu čekiško alaus. Gatvėn išeina Laurynas Katkus, išeina Kęstutis Grigaliūnas, išeina Mindaugas Šnipas. Liudvikas įsivilioja vidun prošal linguojantį Petrą Repšį, priekabiauja stoti į LPP. Aš tuotarp išsistumiu gatvėn Gintauto Trimako dviratį.
Spalio 5-ąją Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė savo kūrybos vakare Rašytojų klube kelissyk pakartojo „Mes buvom labai jauni“, „Mes buvom labai jauni“…
„Poetinio Druskininkų rudens“ metą „Širdelėje“ prie vieno stalelio Alis Balbierius (gurkšnoja coca colą) ir Aidas Marčėnas (geria nealkoholinį alų). Alis lyg ir supeikia Jurgio Kunčino romanus. O Aidas sugrįžta retorinio klausimo balsu: o ką tu geresnio esi skaitęs už „Tūlą“?
Druskininkų sekmadienio (spalio trečiosios) priešpietį su rožėmis maišelyje ir kletkuota kepure ant galvos pasirodo jau jotvingis (Jotvingių premijos už poezijos rinktinę „Žolės balsas“ laureatas) Stasys Jonauskas. Vilmos (Šileikienės) paprašau jį nufotografuoti. Stabteli. O antram kadrui susizgrimba ir nusismaukia kepurę. Man tatai yra pats labiausias žmogiškosios pajautos, pagarbos, atvirumo ir tolerancijos ženklas. Nusiimti kepurę.
Po to jis sėda į privažiavusį klaipėdiškio Sigito Poškaus Peugeot 309 GRD automobilį (valstybinis numeris LLD 058).
Gruodžio 4-ąją Alytaus „Medos“ kavinėje skamba Mireille Mathieu. Ant palangės vysta trumposios prozos festivalio „Imbiero vakarai“ laureatų vakar gautos rožės. Andrius Jakučiūnas pusryčiauja su kepure. Priežastis – mat nesišukavęs.
Anksčiau Troškūnuose kiaules žmonėms pjaudavo Stasys Ivanauskas, kuris savo dienas baigė melioracijos griovyje: girtas būdamas ėjo per lieptelį. Dabar pjauna buvęs Kazimiero Štaro kolūkio kombainininkas Antanas Gudaitis. Jo nusipirktas kombainas ėjo, kol ėjo, neremontuojamas, kol subyrėjo. Dabar gano ūkininko avis.
Sausio 28-ąją Gudaitis paskerdė vaidloniškio Stanislovo Tamašausko kiaulę. Turėjo po visam abudu vyru sugerti degtienės butelioką. O Janina Tamašauskienė (mergautinė pavardė Mačėnaitė) turėjo įdėti skerstuvių.
2005-ųjų sausio 25-ąją Lietuvos Respublikos sostinėje šlaistosi Šiaulių žemės vaikis, dailininkas, tapytojas, skulptorius, grafikas, rašytojas Petras Rakštikas. Sužinojau užsukęs į „Šiaurės Atėnus“, iš redaktorės Jūratės Visockaitės. Praeitą rudenį Petro rankraštį „Paveiksliukai“ nunešiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklon, Valentinui Sventickui. Guli padėtas, neskaitytas, be dėmesio.
Užgavėnės pas Danguolę ir Lionginą Nekrašus. Prie stalo jų virtuvėje susirinko keturios šeimos. Danutė Vološčenkienė atnešė savo virtų koldūnų su mairūnu. Pati Danguolė privirė žirnių su karka, dargi varškės pyrago. Dukra Justina iškepė tortą. Vilma Šileikienė atnešė puodžioką bulvinių blynų. Todėl Danguolė Dalytei Matulevičiūtei prisakė nieko nebegaminti ir nesirūpinti. Danguolės keptuose pyragėliuose su mėsa turėjęs būti siurprizas: kąskite atsargiai, perspėjo. Mano krimsteltajame švystelėjo monetos kraštas.
Iš Konarskio turgelio tempiu du maišelioku gėlių, ponios Tatjanos prikastų iš savo darželio. Dviejų rūšių bajorės, liatris, mėlynoji kurpelė, ežiuolė, kosmėja. Su tais gėliamaišiais mane prie Rašytojų sąjungos ir nufotografavo Regimantas Tamošaitis. Su tais nešuliais mane pro antro aukšto langą ir išvydo Birutė Jonuškaitė. Tuodu nešuliu nešinas prasilenkiau ir pasilabinau su Palmira Mikėnaite.
Vakare nugaromis, kaklais ir rankomis šerdami gausią uodžių kaimenę mudu su žmona Vilma visą pargabentą gėrį brukame žemės prieglobstin.
Kas realu: lango stiklan besidaužančios musės, smėldėžė kieme, smeigtukas užuolaidoje, apmyžtas klozeto kraštas. Svirpianti dviejų šimtų vatų lemputė. Jaučiuosi labai prastai: aklinai užsikimšusios čakros, nukirsti komunikacijų laidai.
Turiu visokių ydų: keikiuosi rusiškai, bet kiekvieną vakarą plaunu kojines. Plaukus kerpu trumpai, mat taip pigiau. Labiausiai bijau rutinos, nes ji užmigdo ir užšaldo norą dar ką nors norėti ir veikti. Nekenčiu kaklaraiščio mazgo pakaklėje, nesu kačių ir šunų rūpintojas. Ką dar galėčiau teigiama apie save pasakyti? Manau, nereikia nieko fotografuoti, o tik eiti, tik kvėpuoti, nieko nevogti, nes fotografija yra akivaizdžiausia mirtis. O juk taip smagu yra apgauti save – kad gyvenimo bus dar daug ir ilgai. (Iš laiško Aleksandrui Šiekštelei)
Svarbus pranešimas! Balandžio 14-ąją, šeštadienį, 19 valandą 25 minutės – šlapiai ir gausiai sningant – prie Žaliųjų ežerų pirmąjį solo koncertą surengė lakštingala.
Gerokai įtemęs vakaras prie kūdros. Šikšnosparnių porelė suka spontaniškus ratus. Pavasario varlių katedra. Ausis pasiekiantis balsas iš radijo imtuvo: apmąstant dvasios vertybes…
Postipris vėjas, šviežias ir gaivus. Keli lašai iš aukštybių.
Lova, rašomasis stalas, knygų spinta rado savo vietas. Įsukau stipresnes elektros lemputes. Surikiavau lentynosna knygas. Užsirašau naują telefono numerį 322 919 (kol įsimins). Dar uždegsiu žvakę ir smilkalą.
Ant virtuvės stalelio neišsitenka išskleisti „Šiaurės Atėnai“ ir arbatos puodelis su baronkėlių lėkštele.
Pašto dėžutėje pirmoji korespondencija: Dainius Gintalas atsiuntęs ant atvirukų užrašytus savo haiku.
Bulviasodis. Tapu tapu paskum bulveles, pirma savęs padedamas. Nusilenkiu prieš kiekvieną paguldydamas praarton vagon, saujoj palaikęs, kiekvieną palaimindamas. Kad jos visos supūtų, pasidaugintų, prisikeltų. Plūgas laidoja visas aliai vienos. Prakaituojanti kumelė, dvylikos metų, kaimyno Kriūno bėroji. Žemė verčiama ant šono. Visi mes užimtom rankom, tarnaujantys šventajai solanum tuberosum. Pavasario mišparai.
Daržų sodinimas. Įdirbti žemę, kad ji taptų klusni ir suvaldoma. Morkos, burokėliai, svogūnai, rūgštynės, žirniai, salotos, sulenktos moterų nugaros. Sulenktas žemės žmogaus gyvenimas. Suriestas trilinkai.
Ežių, lysvių, vagų ornamentika. O dirvoj aptinkama visokiausio turto: dratgalių, šniūrų, kaulų, stiklašukių, geležiokų, medgalių, akmenų, škurlių, cviekų. Pernykščios, užpernykščios, devynioliktojo amžiaus nenaudingosios iškasenos / išarenos.
Gegužės 24-ąją Rašytojų sąjungos kavinėje „Trečias brolis“ dainuojanti Evora! Čia tai bent! Kaušinčius Alis Balbierius pasiėmė „atsuktuvą“, prisėdo prie alų gurkšnojančio Kornelijaus Platelio:
– Ar tu dar laisvai išgeri po ministravimo?
Kornelijus: ką reiškia laisvai? Išsižioji ir pili…
Alis: tu tik nerašyk kritikos! Tavo poezija gera, kritika – šūdas.
Alis dievagojasi, kad per dvidešimt metų nieko neprimušęs.
Kornelijus: aš irgi gal neprimušęs, bet man net tokia mintis neateina.
Kol kas tupiu dar Paryžiuje, po draugo laidotuvių. Tikėjausi šią vasarą ir į Lietuvą užsukti. Bet kol kas neb’žinau ar iš viso pajėgsiu – gal dar rudenop. Trumpai spėjau su Antanu Naujokaičiu New Yorke susieiti. Jis dabar visai man sveikas atrodo – sakė, kad jam New Yorke ramiau, jau po poros dienų jautėsi atsigavęs. Man tai sunku patikėti tuomi – jau virš 30 metų čia (NYC) pagyvenęs, vis erzinuosi, o bent kur už miesto išsprūdus vis tiek ramiau.
Gal kada pats užsimanysi į NYC užsukti. Prašau apsistoti čia: jei vienam, tai vis vietos yr.
Na, reikia vėl ruoštis į tolumą, tai tuom tarpu viso geriausio. (Vyt Bakaičio laiškas, gautas 2001-ųjų birželio 15-ąją)
Vytauto V. Landsbergio filmo apie Vytautą P. Bložę „Švendubrės šamanas“ peržiūra. Algimantas Baltakis pasipiktino, kodėl V. P. B. nepamaldžiai atsiliepęs apie Salomėją Nėrį ir Justiną Marcinkevičių. Prasidėjo nepasitenkinimo antplūdis. Pakilo Kornelijus Platelis, neišturėjau ir aš – „Trečiame brolyje“ sėdome prie alaus bokalų. Pats Vytautas reziumavo: šis filmas – tai pagerintas mano paveikslas.
Prie Ukmergės centrinės ligoninės autobuso laukia du pagyvenėliu. Šalia jų ant suolo – šviežia gėliapuokštė.
Mieste erzelynė. Mergaičių futbolo turnyras Kazimieros Prunskienės prizams laimėti!
– Samagon v studiju! – riktelėjo režisierius Vytautas Česnaitis ir atkimšo šampaną.
– Aš tau, važiuojančiam į durnyną, padangas pradursiu, – sakau poetui Romui Railai. O jis iš degtukų dėžutės traukia ten sudėtus susipjaustytus cigarečių gabalyčius. Labai rūpestingai įtaiso į savadarbį mundštuką. Atsako: reikia taupyti jėgas mišioms.
Vytauto Vyčo veidas poliūdnis: sutrikęs širdies ritmas. Egidijus Darulis atsišliejęs į epušę. Šviečia Nijolės Stunskaitės lūpos. Su fotografu Albinu Kuliešiumi pereiname senamiesčio kiemais. Jonas Kevelkšta visiškai nukaušta. Ukmergiškiai vis dar pliaupia HBH alų. Podraug su Vaidu Ramoška spirginame į autobusų stotį. Alyvų krūmuose plūstasi aukštaitės lakštingalos. Išvykstant iš Ukmergės mano širdyje kirbteli pasaulio saldžios pabaigos (ne žūties, o minkšto užtemimo, užsnūdimo) nuojauta.
Kęstučiui Kebliui sakau: dabar gyvenu proletarų rajone (Žemuosiuose Paneriuose). Vitalijai Bogutaitei jis išverčia: Ričardas gyvena negrų kvartale. Jiedu, peržiūrėję Liudviko Jakimavičiaus dvikalbę poezijos knygą „Medinė / Wooden“, tvirtina vienbalsiai, kad vertimai klaikūs, gal tik du eilėraščiai tvarkingi.
Birželio 9-ąją Druskininkų „Mažojoje galerijoje“ medžio meistras, tautodailininkas Balys Dabrukas deklamuoja Eduardą Mieželaitį. Ištiesia šimtinę kompozitoriui Kęstučiui Bieliukui, kuris magišku mostu ją paverčia „Auksine degtine“. Toliau Balys (abi rankos kišenėse) jau deklamuoja Bernardą Brazdžionį. Gintaras Žilys: o Kornelijų Platelį padeklamuotum?
Aristava, buvęs Antano Sniečkaus kolūkis. Čia, Liepų alėja 8, gyvena mano mama, o tėvas – gyvenvietės gale, kapinėse. Kėdainių turguje agurkų kilogramas kainuoja litą ir šešiasdešimt centų. Nerūkyti lašiniai – penki ir penkiasdešimt centų. Obuolių šiemet nebus – šakos tuščios. Pinavijų kokia senamadiška erotika! Kolorado vabalų gausybė ant kiekvieno bulvių kerelio. Du šuniokai užsikrėtę utelėmis. Ok, kaip čirškauja skregždės, sėdėk sau kieme ir svaiginkis!
Moterys – motina ir dukra – bėgančios skersai kelią. Teliūškuojančios keturios krūtys.
Vasara jau įliepojo. Moterys su vyrais irgi vaikais lenda (savo noru) vandenin. Nuskęsta pernelyg retai. Likusysis pasaulis maukia alų, žemuogiauja, mėlyniauja ir masturbuojasi. O kur likimas tave nešioja? Todėl nėra jokios garantijos, jog šisai mano fotoatvirukas su pavytusiais šermukšniais papuls į tavo pašto dėžutę. Prisipažįstu: laukiu rudens, rūkų ir miglų meto, spalio lapakričio. Nes šiandien apstu, net koktu, kiek žmonijos. Maža oro ir menka manęs. Buvimo dangaus pakraštyje – trumpa, pėdinimo basomis paupiu be jokių nuoseklių minčių – stinga. Gausu ir tiršta triukšmo ir arogancijos.
Laikraščių neskaitau, televizoriaus nežiūriu, automobilio nevairuoju. Kartais lendu į vandenį, maukiu alų, žemuogiauju, mėlyniauju ir masturbuojuos. (Iš išsiųsto atvirlaiškio Elanai Dadu)
Atkočesi klaimi (tik untėjis, pu kairij, kumpi) stuvėja tėva šepela, krautu apkrautu raktuis, cvekais, šribais, visukiom gelažim i kitukiais mana, vaika, paauglia, akis masinunčiis dalikėliis. Pri tos šepelas sienas senojij irgi buva apkarstyti viskuom – lunciugui, kulai, apynasrij… Ki privešdavam i prikraudavam klaimi šienu, ti iki pat to teva klundaika. Būdava nuveinu jis vis klaiman, trukteli iš kakliuka. A mama paskiau lėkdava žirėt, puldava ješkote, kur anus tū arielku paslepis…
Rašytojų sąjungoje man palikta knyga voke. Pagal rašto braižą bandau įspėti. Tik atplėšęs sužinau: Aldonos Veščiūnaitės „Medžiai ryto laisvėj“. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1999.
Nemoku sakyti komplimentų, nemoku žaisti šachmatais, skambinti fortepijonu ir gitara, nemoku šokti valso. Nemoku pasigerti iki sąmonės užtemimo, nemoku nesusierzinti dėl smulkmenų. Nemoku priprasti prie trankomų durų ir taukuotų rankenų. Nemoku gyventi čia ir dabar, nemoku elgtis bet kaip, nemoku profesionaliai ir atsakingai meluoti, nemoku nutylėti, nemoku iš adatos priskaldyti vežimo, toleruoti netoleruojančių aplinkinių, netoleruojančių manęs ir mano artimo, nemoku mylėti grožio, nemoku lengvai susitaikyti, vis neišmokstu pasakyti trumpą ir aiškų ne.
1 Ir matome krūvelę šunšūdžių su šviežiu dviračio pėdsaku (iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius).
2 Ir pagaliau jaunuolio, vykstančio aplankyti mirštančio giminaičio, lietpaltyje atsiranda didžiulė sidabrinė saga (iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius).