Linas Daugėla. Espreso gurkšniai
2024 m. Nr. 1
Ričardas Šileika. Pertrauka: dienoraščiai. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2023. – 112 p. Knygos dizaineris – Rokas Gelažius.
Kai išėjo nauja poeto, fotografo Ričardo Šileikos knyga, buvo lengva nuspėti, kad tai bus kažkas įdomaus, intriguojančio, neįprasto, žaismingo, neįspraudžiamo į jokius rėmus. Išties į jokius rėmus „Pertraukos“, su paantrašte „Dienoraščiai“, įsprausti neįmanoma vien kalbant apie žanrą. Knygoje pateikiamos nuotrupos iš dienoraščių, fragmentuotai užrašomi pastebėjimai. Užrašymai gali būti ir poezijos eilutės, ir nuogirdos, ir savinuogirdos. Knyga pretenduoja į dienoraštį, nors datuojami tik metai. Ko gero, savinuogirdų žanras būtų arčiausiai to, kaip knygoje kuriama žaismė su savimi, su kitais.
Knygos pradžioje ir pabaigoje daug nuorodų į daugelį R. Šileikos veiklų, joje apskritai daug autobiografiškumo. Pramaišiui pateikiamos „Nacionalinio tupėjimo kilnojamojo punkto“ nuotraukos, atvirlaiškiai, mokėjimo kvitai, užrašytos nuogirdos, įvairių ciklų nuotraukos, laiškai, juodraščiai, gydytojų išrašai, pirštų atspaudai, rentgeno nuotraukos, bilietai, raštai. Visa tai puikiai dera su knygos fragmentiškumu. Knygoje yra ir išplėšiamas skirtukas, ant kurio pavaizduota geležėlė, atspindinti R. Šileikos pomėgį jas rinkti.
Knyga – tarsi pertrauka, skaitytoją skatinanti sustoti, perskaityti trumpą mintį, apmąstyti.
Tekstuose daug žaismės: „Sirpios balos kieme / Dar nė vienas neišėjo parūkyti“ (p. 29); „Švelnus mano rankdarbis / Pakasiau tau tarpumentę“ (p. 29); „Pūstapilvių maišelių gatvėje / Svajingi šokiai“ (p. 30); „Talentas! / Ar miegodamas įveri siūlą adaton?“ (p. 36). Ironizuojama, žaidžiama, džiaugiamasi, išdykaujama paprasčiausiose gyvenimo situacijose, jose bandant pastebėti tai, ko kiti nepastebi, užčiuopti, kas gali lengvai prasprūsti pro akis.
Kai kur bandoma skaitytoją prigauti netikėtumu: „Įspėjimas! / Baigiasi teksto galiojimo laikas!“ (p. 36); „Sutartinė / Vyrai danguje su plaktukais“ (p. 42); „Linksmosios migrantės / Troškūnų pranciškonų vienuolyno vienvaldės blakės“ (p. 49); „Save of Web / Visą penkių dienų rojuje gigabaitą“ (p. 41); „Reformatorius / Nuplėšiau. Priklijavau“ (p. 60).
Kitur juokiamasi iš lengvai apverčiamo vertės suvokimo: „Pridedamoji vertė, atstumiamoji vertė, apsukamoji vertė, nučiulpiamoji vertė…“ (p. 72). Jaučiama, jog tikroji vertė nemateriali: „Netikėtai praturtėjau / Anądien bičiulis Andrius atvilko man visą maišioką tuščių dėžutėlių“ (p. 59).
Kai kur jaučiamas maištas: „Kvietimas / Eikimos pasispjaudyti viešoje vietoje“ (p. 38). Nebijoma pastebti nereikšmingų dalykų: „Liepos dešimtosios / Istorija apie trynį, palikusį baltymą“ (p. 41); „Visuomenei naudingas darbas / Durų varstymas“ (p. 91). Įvyksta tarsi apvertimas: visuomenėje svarbūs dalykai nuvainikuojami, jie tampa nereikšmingi, pajuokiami, o kasdieniai mažmožiai sureikšminami.
Kai kuriuose užrašuose kibirkščiuoja šileikiška raiška ir naujadarai: „Džiūgautinės / Amžinoji laikinybė“ (p. 67); „Priešdėliavimas / Priekelnis, užkelnis, nuokelnis, pakelnis, apykelnis“ (p. 69); „Vėjo linksniai / Tavo plaukų daugiskaitoje“ (p. 23).
Kai kurie fragmentai – tarsi kasdienybės konstatavimas. Kalbantysis išdrįsta pasakyti tai, kas visuomenėje dažniausiai nutylima: „Esu nepažįstamas / Mat dažnai pavardžių niekaip nesusieju su veidais“ (p. 33); „Visada žinau / Kad ketinimai suvesti galus iki galo ir sudėlioti taškus ant visų savo susigalvotų „i“ yra su visam bergždutėliai“ (p. 23); kai kurios savinuogirdos – it receptai, kaip būti: „Kad praeitų kaltė / Reikia neritmingai kvėpuoti, negerti jokio alkoholio, atsukti čiaupą, sukišti plaštakas į smėlį. Ir laukti, kolei išsiliepsnos“ (p. 35).
Peržaidžiama ir literatūra: „Meistras ir klientė / Juos sieja glaudūs ir tvarūs ekonominiai santykiai“ (p. 43). Aliuzija į Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ pritaikoma šiandienei kasdienybei, taikliai pajuokiama visuomenė.
Žaisdamas poetas išsako tai, kas glūdi jo viduje. Žaismingumas gali perteikti ir skausmą, kuris kai kur įsisavinuogirdina. Tekstas įgauna lengvumo, nepretenduojama į itin ryškią išmintį, nesigriebiama pretenzingos raiškos ar įmantresnio pasakymo: „Mano kalnuose totalios griūtys / O debesys plaukia kaip plaukę“ (p. 59); „0,16 mm / Nuo pykčio iki bejėgystės“ (p. 27). Interviu1 autorius teigia, jog nesiekia skaitytojo paveikti ar priversti pamatyti tą skausmą, tad paliekama galimybė perskaityti tik žaismę ar įdomesnį pasakymą.
Kai kurie minčių fragmentai, užfiksuoti sau ar kitam, tiesiog yra, jais nebandoma kažko išreikšti. Jie lyg užrašyti tik tam, kad įrodytų, jog tada būta, jausta, skaudėta, kad buvo pabusta: „Saldėsis / Būti sau. Viešpaties uždarytam maloningos beprasmybės makštyje“ (p. 28). Tai primena Joną Meką, kuris irgi teigė, jog „niekas ar beveik niekas nėra svarbu – visa tiesiog yra“2. Tokia būtis sukuria lengvumo jausmą, leidžia atsiriboti nuo visų tikslų ir siekių, būti tiesiog stebint gyvenimo vyksmą.
Į kai kuriuos R. Šileikos fragmentus įsišaknijęs liūdesys, tačiau ir čia bemaž jokio deklaratyvumo nėra: „Artėjančios šventės / Vis retesnis pažįstamas veidas“ (p. 27); „Senstančios mudviejų plaštakos / Juknėnuose mudu godžiai kertame juodąjį šokoladą“ (p. 42); „Patenkintas / Vieną apgyniau. Kitą įžeidžiau“ (p. 43). Tarsi suvokiama, kad kitaip nebuvo įmanoma, tačiau po šmaikštumu paslėptas nejaukumas: „Trumparegystė / Kliudo patys artimiausieji“ (p. 44); „Nėra kito pasirinkimo / Tik leistis manipuliuojamam“ (p. 54); „Tau ne pakeliui / Vis tiek dalinuosi savo stotele“ (p. 63).
Geriausi pastebėjimai tie, kurie tarsi savaime suprantami, tačiau tiek paprasti, kad nė nepastebimi: „Ruošiuosi – ir atidėlioju / Keistarūšis malonumas“ (p. 39); „Skalbinių segtukas / Dirba ir po darbo“ (p. 22); „Lengvata / Jau po mirties. Net neįtariau, kad tai man“ (p. 26); „O ką, manai, aš nenoriu? / Tik apsimetėliškai stoviu nuošalyje“ (p. 53); „Ketvirtame aukšte / Ruduo ne ką menkesnis“ (p. 40); „Šiandien / Nebūtinai „dar“. Nebūtinai „jau“ (p. 40). Kalbantysis suvokia, kad tai, kas vyksta per dažnai, nebeįvertinama: „Malonumas po malonumo, malonumas po malonumo / Žinai, net karstelėjo“ (p. 43); „Klausimų klausimas / Ar aš ten būsiu stabiliai laikinas?“ (p. 44); „Proginė / Tokia meilės rūšis“ (p. 30).
Tokio tipo „pertraukas“ norisi lyginti su Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiais, kuriuose taip pat ryškus fragmentiškumas, vidinė savistaba. R. Šileika pateikia mažiau filosofijos ir literatūrinių kontekstų, tačiau kur kas labiau žaidžia, yra nenuspėjamesnis, ironiškesnis, jis nebando iš skausmo nulipdyti altoriaus, nors kartais ir išsiduoda, kad šis žaidimas yra šiek tiek skausmingas.
„Pertrauka“ – niliūniškai taiklios įžvalgos, nors kai kada tik paprasta kasdienybės akimirka. Kai kuriuos įrašus išgeri kaip paprastą brazilišką espresą, kai kurie turi įdomesnių poskonių, žaismingą vaisių poskonį it Kolumbijos espresas, kai kuriuose labiau jaučiasi gaivumas ir vasara, kai kurie brangūs ir sodrūs – lyg Peru espresas. Tad kiek pavyksta užčiuopti gilumo, priklauso nuo skonio, bet Ričardas Šileika neabejotinai yra unikalus žodžio taupumu, minties vingrumu ir apsukrumu, kartu ir jaukia žaisme, kuri neįpareigoja nei skaudintis, nei džiaugtis, gal tik nustebti. Poetė Rasa Milerytė teigia, jog „Pertrauką“ rekomenduotų gydytojai ir vaistininkai. Išties galima pritarti.
1 https: / /www.lrytas.lt /kultura /literatura /2023 /10 /17 /news /rasytojas-ir-tupinetojas-ricardas-sileika-apie-mazulelius-dalykus-ir-reikalelius-28774672.
2 Mekas J. Spirgai. – Vilnius: Odilė, 2023. – P. 288.