Ričardas Šileika. Druskininkai. Poezija. Oras

2004 m. Nr. 11

Nuo vilos „Mauritanica“ terasos plūdo muilo burbulų debesys. „Širdelės“ kavinėje vienas priešais kitą sėdėjo abstinentai Aidas Marčėnas ir Alis Balbierius (Aliui lyg tyčia vieną Poetinio Druskininkų rudens dieną stuktelėjo penkias­dešimt metų, tačiau žiniasklaida visaip stengėsi šį faktą nuslėpti). Vienas maukė bealkoholinį alų, antras siurbčiojo kokakolą. Alis lyg ir su­peikė Jurgio Kunčino romanus. Aidas retoriškai užprotestavo: o ką tu geresnio esi skaitęs už „Tūlą“? „Širdelės“ barmenė Rasa vos spėjo suk­tis ir visiems šypsotis. Kompaktinių plokštelių grotuve optimaliu greičiu sukosi The Tiger Lillies „Circus Songs“.

Penkioliktajam tarptautiniam literatūros festivaliui „Poetinis Druskininkų ruduo“ čio­nykščiai dangaus tarnybininkai parūpino išties blaivų ir vaiskų orą. Ir konferencijos tema buvo artima kiekvieno gyvo poeto plaučiams irgi liežuviui. Taigi „Poezija ir sti­chijos: oras, suvirpintas garso“ pranešimai, komentarai ir diskusijos putojo apie pačią neapčiuopiamiausią materiją.

Festivalio pirmasis asmuo Kornelijus Pla­telis, mintydamas apie teksto garsiaraštį, prisipažino, kad nemėgstąs, kai kas nors kitas balsu skaito jo poeziją. Tačiau sakė, jog tiek prasmės, tiek garso požiūriu suvokėjas neiš­vengiamai interpretuoja ir tylomis sau skaito­mą spausdintą tekstą. Aš esu linkęs manyti, kad tekstą skaitantis aktorius yra tarpininkas, o kuo mažiau tarpininkų, tuo objektyvesnė (nesumeluotesnė) subjektyvybė. Bet baltarusių poetas Andrejus Chadanovičius paliudijo, kad Baltarusijoje dabartiniam politiniam režimui nelojaliam literatui, neturinčiam šansų iš­spausdinti savo tekstų, lieka vienintelė išei­tis – eiti į susitikimus su skaitytojais ir jiems byloti orališkai. A. Chadanovičius tikino, kad Minske į poezijos vakarą susirinkęs pustūkstantis klausytojų – nestebinantis reiškinys.

Audinga Peluritytė pagal eileraštiją ėmė klasifikuoti poetus į orininkus, ugnininkus, vandenininkus ir žemininkus. O Agnė Žagrakalytė smagiai suregistravo su oru susiniusius mūsų fizinio gyvenimo dalykus, metafizikai palikdama mirt| ir moteris (ypač jaunas filologes). O aš sau vienas šaltakraujiškai varčiau ispano .Salvadoro Dali traktatą „Pirsčiojimo menas, arba Artileristo Pasalūno instrukcija“. Gaila ir apmaudu, kad nė vienos lūpos neprabilo apie oro taršą, kad ne vienas čia buvęs pilietis nepareiškė iniciatyvos ultimatyviai kreiptis į Seimą, Prezidentą ir Oro sinoptikų federaciją.

Naujų knygų šį rudenį leidyklos išleido nemažai. Štai „Aldų“ leidykla į „Rudenį“ atvežė Miriam van hee „Gervuogių skynimą“ ir Boog Mark. „Retai kada šitaip aiškiai gebėjom įžvelgti“. Gausiausią intelektualinį derlių, žinoma, suskaičiavo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Iš viso nuo rudens iki rudens pastaroji išleido septyniolika poezijos knygų. Pačios naujausios, tiesiai iš spaustuvės festivalin atvežtos buvo Leonardo Gu­tausko „In fine“, Donato Petrošiaus pirmoji knyga „Iš tvermės D“, telšiškio Stepono Algirdo Dačkevičiaus „Staktos“, Daivos Čepauskaitės „Nereikia tikriausiai būtina“, Kornelijaus Platelio „Palimpsestai“, Knuto Skujenieko latviška–lietuviška  „Aš esu toli viešėjęs“. Todėl leidyklos vyriausiajam redak­toriui Valentinui Sventickui buvo įteiktas šauniausiojo leidėjo prizas – Gintaro Žilio meninė spalvota fotografija.

Druskininkų sporto centre vyko poetų krepšinio lygos (PKL) Jurgio Kunčino PDR taurės superfinalo rungtynės URBS CONTRA ORBEM (miestas prieš pasaulį). Susitiko Vilniaus ir likusios Lietuvos poetų komandos. Varžybų aistras komentavo krepšių ir bulvių žinovas Alvydas Šlepikas. Komandų treneriai Tomas Staniulis ir Aleksandras Makejevas profesionaliai mosikavo rankomis, purtė galvas ir tyliai keikėsi. Nepriekaištingai teisėjavo Rolandas Dailidė (Druskininkai). Nusižengusieji, kaip numatė reglamentas, pri­valėjo išsipirkti eilių skaitymu. tačiau šis įsakymas nevykdytas. Pertraukėlių metu publiką dirgino breikereliai, Kauno poetės Erika, Dovilė, Daiva su avangardiste šiauliete Olita Dautartaite (visos turėjo balionų) ir komandų talismanai peliukė Laima ir sutigrėjęs liūtas Ričardas. Komandų žaidėjus nustebino sirgalių pasyvumas ir erozija. Daugiau taškų į priešininkų krepšį pasvaidė Pasaulio komanda, todėl ant jos žaidėjų galvų sužaliavo (rudens metą) ąžuolų vainiklapiai. Moterys nugalėtojams negailėjo bučinių. Mano gi ausys prie tualeto durų nugirdo sprangią repliką: kas stipresnis, to intelektas menkesnis.

Iškilmingas baigiamasis poezijos vakaras prasidėjo šiemet į amžinybę iškeliavusio Nobelio literatūros premijos laureato Czeslawo Miloszo balsu skaitomais eilėraščiais. Paskui Jotvingių premijos komiteto, kurį sudaro visi ankstesnieji laureatai, pirmi­ninkas Vladas Braziūnas ir šios premijos įsteigėjas Sigilas Geda perskaitė rugpjūčio 28 dienos nutarimą. Jame parašyta, kad dvidešimtuoju Jotvingių premijos laimėtoju išrinktas poetas Stasys Jonauskas (pretendavo į laurus ir Gintaras Grajauskas) už „Vagos“ leidyklos šiemet išleistą eilėraščių rinktinę „Žolės balsas“, kuri sudaryta iš poeto septynių

ligi šiolei išleistų knygų tekstų, taip pat iš pačių naujausių eilėraščių. Nutarimas skelbia, kad Poetinio Druskininkų rudens premija už poetinį debiutą paskirta poetui Donatui Petrošiui (pretendentės buvo ir Enrika Striogaitė bei Nijolė Daujotytė) už pirmąją knygą „Iš tvermės D“. Prizus abiem poetams įteikė Kultūros ministerijos valstybes sekretorius Juozas Širvinskas ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja Vilma Jurgelevičienė.

Anoniminių eilėraščių konkurso nugalėtojus paskelbė vertinimo komisijos pirmininkas Vytautas Ališauskas. Vieno geriausio eilė­raščio konkurso laimėtojų penketukas: Andri Snaer Magnasonas (Islandija), Rimvydas Stankevičius, Aleksejus Aliochinas (Maskva), Vyturys Jarutis, Esther Morgan (Didžioji Britanija). Vieno skambiausio eilėraščio konkurso tris premijas savo kišenėsna susišlavė Mindaugas Valiukas, Daiva Čepauskaitė ir Arvydas Genys. Temimo („Sporto poezija, poezijos sportas“) konkurso, skirto olim­pinėms žaidynėms, geriausių eilėraščių autoriai – A. Aliochinas, G. Patackas ir V. Braziūnas. Šios poetų lošybos patvirtina, kad lite­ratūra ir menas taip pat yra pramoga, kad poezija taip pat yra sportas Todėl citius, altius, fortius besąlygiškai pasiglemžia religiją, politiką, žiniasklaidą, ekonomiką ir šventąja laikytą kultūrą.

Vakariausią – bohemiškąjį – vakarą kaip ir praėjusiais, ir užpraėjusiais metais, „važ­nyčiojo“ linksmaplaučių duetas – Alvydas Šlepikas ir labai pasipuošęs Liudvikas Jakimavičius. Tačiau poezijos skaitymai nutrūko dar prieš vidurnaktį. Poetinio Druskininkų rudens generalinis vadas Kornelijus Platelis vos suspėjo padėkoti festivalio rėmėjams ir pagalbininkams, ir „Nakvišos“ kavinės tuštu­mas nesustabdomai užliejo šokantieji. Legendinių roko ir bliuzo grupių opusus grojo ir dainavo Druskininkų instrumentinės grupes „Slam“ ketvertukas Valdas, Ričardas. Saulius ir Gintas. Ekrane buvo rodoma penktadienio ir šeštadienio Poetinio Druskininkų rudens vaizdinija. Tarp stalų nešinas žvakidėje degančia žvake laviravo nepripažintas poetas ir deklamavo Fausto ir Mefistofelio dialogus.

Sekmadienio rytą poetai užkirto kiaušinienės su pomidorų padažu arba garstyčiomis. Higienos reikmenvs ir šlepetės sušoko į kelioninius krepšius. Nusigiedrijo visas pasaulis. K. Platelio glėby anūkas Pranas jautėsi saugus ir patenkintas, pešiojo po rankele pasitaikiusio V. Braziūno barzdą. Labai dailų vilnoni megztinį ant savo kuklaus kūno reklamavo poetas iš Merkinės Stasys Stacevičius (nuo jo liežuvio strikčiojo keistas žodis „debilai“. Jotvingis S. Jonauskas užsidėjo languotą kepurę ir įsėdo į Sigito Poškaus labai nenaują „Renault“ Vienas po kito automobiliai suko iš Maironio gatvės.  Prie „Širdeles“ pasiliekantieji mojavo nosinėmis ir kaklaraiščiais. Fatališki vėjagūsiai sviesdavo ant galvų saujas klevo lapų. Palanki proga ašarai nubraukti. Tačiau van­deningų akių neregėjau. Tik iš aukšto kamino dangun krypuliavo požilis dūmas. Lyg poetų rankraščių ir rudens lapijos virtualūs liku­čiai iš sąmones archyvų plaukte išplaukė Maironio eilutės:

lšnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?

Poetai namo grįžo ne tuščiomis. Visi par­sivežė po festivalio daugiakalbio poezijos almanacho (236 p.!) egzempliorių, įsigytų ir dovanotų knygų, daug įspūdžių, suglamžytus veidus ir neplautas kojines. Mano kišenėje iš Druskininkų į Vilnių nelegaliai emigravo keturios panemunes kaštonseklės. Šalia jau minėto pūstapilvio almanacho glaudėsi Enrikos Striogaitės padovanota jos pirmoji knygeliukė „Lyja“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadybininko Aurimo K. įteiktas kaunietės Daivos Čepauskaitės trečiasis rin­kinys „Nereikia tikriausiai būtina“. Poetinio Druskininkų rudens almanachas šiemet pri­stato aštuoniolika autorių iš JAV, Lenkijos, Šveicarijos, Norvegijos, Anglijos, Nyderlandų, Slovėnijos, Velso, Latvijos, Estijos, Bulgarijos, Rusijos, Islandijos, Belgijos. Lietuvos poezijos ložėj sėdi Donaldas Kajokas, Vytautas P Bložė, Agnė Žagrakalytė, Darius Šimonis. Gintaras Bleizgys, Dovilė Zelčiūtė. Visi tekstai pateikti dviem kalbomis: autorių gimtąja ir lietuvių. O lietuvių poetų – gimtąja ir anglų.

Išsiropščiant iš autobuso prie Sirvydo 6, mano sąmonė padiktavo poezijos festivalyje regėtų, girdėtų ir užuostų įspūdžių reziume: poetai fenomenaliai (be priekaištų) reinkarnuojasi į artistus. Tatai tapo akivaizdu po šveicarų performansininkų trijulės Jurgio Halterio, Pedro Lenzo ir ypač Jurczoko 1001 pasirodymo. Ir nors Vytautas P. Bložė mano, kad devyniasdešimt procentų poezijos skaito­ma sau pačiam, tačiau ne iš piršto laužta ir Mykolo Katkaus išvada, jog poezija iš bendruomenės traukiasi, jog klasikinė knyga nebe tokia svarbi kaip prieš penkiolika metų ir kad poezija neilgtrukus persikraustys į kitas žiniasklaidos formas.