Leons Briedis. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 12

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Leonas Briedis (g. 1949 m. gruodžio 12 d.) debiutavo poezijos rinkiniu 1974-aisiais. Jau tada Knutas Skujeniekas jauną literatą įrašė į pirmąjį latvių poetų trejetą, kuriems būsią  lemta  kurti latvių poezijos ateitį. Per beveik keturis kūrybinio darbo dešimtmečius  šis latvių poetas išleido tris dešimtis poezijos, prozos,  esė, vertimų knygų.

Tai poetas maksimalistas; savo meistriškumą tobulina versdamas F. Petrarcą, F. T. Marinetti’į, F. G. Lorcą, P. Valéry, H. L. Bergsoną, F. Pessoa’ą, T. S. Eliotą, W. B. Yaetsą, W. Soyinką  ir kitus didelio talento kūrėjus.

Pelnė dešimtis literatūrinių apdovanojimų, daugiausia tarptautinių, už vertimus. Redaguoja žurnalą „Kentaurs“.

 

poezija: tai tyla Keliai

       

poezija: tai tyla Keliai kuriais ji
veda mus kol dingsta intymi šneka  Ne
svarbu ar tokia kalba gyva ar tokią
sukurti reikia tačiau tikrovė slypinti joje
mus verčia išsižadėti ją ištarti
nes gali ji atskleisti mūsų esmę O
esmės mūsiškės iš
raiška  tikroji yra tyla ne
priklausanti nė vienam

 

Sūnus palaidūnas

pagaliau esu išduotas
ir tai pajaust galiu
iš angelų slidžių
vasnojimų negirdimų
dusliai ataidinčių į mano sielą

kaip aš,
Sniegas,
galėjau žiemą šią
taip ilgai neveikti nieko?
o gal aš pats save buvau pamiršęs

vast
angelai pračiuožia
ir Dievas
ten, aukštai,
pabudintas iš miego
kosti
pykdamas ant manęs
Sniego:
Žiemos (ir jo paties)
sūnaus palaidūno

 

barbarai

      

visi žmonės šiam pasauly broliai
tik barbarai čia svetimi

jie siaubia mūsų romas jie žudo mūsų mintis
jie išprievartauja mūsų jausmus

jie valgo mūsų duoną
jie geria mūsų vyną
jie glemžia mūsų kasdienybės druską

ir nepastebimai
aplinkui tiek daug jų atsiranda
tarsi jie jau būtų broliai šiam pasauly
kuriame mes,
žmonės,
negalime valgyti jų duonos
gerti jų vyno
ir glemžti jų kasdienybės druskos

gal todėl mes tokie nepakantūs
dabar siaubiam jų romas žudom jų mintis
ir prievartaujam jų jausmus

 

Bangų dykumoje

mes esame bangos
dykumoje
mirusios jūros atmintis
plūstam ir plūstam
į vis tolstantį krantą
nenujausdamos
jog esame mirusios
anksčiau už jūrą
toje mirty
pirmesnėj už  mūsų užgimimą

 

laivas dykumoje

      

karščio nualsintais stiebais
smėlio išėsdintais  bortais
laivas dykumoje

„kadaise čia jūra buvo“
jo sutrūnijusioj sieloj bando šnabždėti
nesančios Atlantidos vėjas

„ačiū“
nebyliai dėkoja laivo siela
„visą  gyvenimą vien tik apie oazę svajojau
gal todėl toks nelaimingas dabar jaučiuosi
į ją atplaukęs“

 

Dantyse su rugiagėle Dievas

Dantyse su rugiagėle Dievas
dykuma keliauja: ir ne vienas
nevalios išreikšt žodžiu pavieniu
to ką žino vien tik skaičius Vienas

Už ausies su ramunėle Dievas
kaip valstietis sėja rugelius
negalvodamas kad juos vieną dieną
kirs tas nedalusis skaičius Du

Saujoj su baltagalve  Dievas
į namus labai pavargęs grįš
žino kad šypsodamasis priešais
pasitiks jį skaičius Trys

 

Ant Didžiosios Upės kranto

Stovime ant Didžiosios Upės begalinės tėkmės kranto
Teka vanduo teka laikas ir mes pasenstam
Sensta  rankos sensta akys ir širdis tačiau
           mes net nepajaučiam
Bangos gena bangą

Šešėliai vis ilgyn ilgyn
Sensta vanduo sensta laikas ir pasaulis
           Debesys dulkėmis virsta dulkės
                  akmenimis tačiau mes net nepajaučiam
Diena seka dieną
Naktys vis ilgyn ilgyn
Sensta kūnas sensta kraujas siela
           tačiau mes net nepajaučiam
Gyvenimas seka gyvenimą
Amžinybė vis ilgyn ilgyn
Sensta tyla sensta horizontas ir begalybė
           Žvaigždėta visata dulkėmis virsta
           dulkės  dangaus švytuliais
           tačiau mes net nepajaučiam
Mes tie kurie kartą neatgailaudami ir nesutrikę
           stovėjome ant Didžiosios Upės  kranto
           patys  nejučia  tapom Didžiąja Upe ant kurios
           begalinės tėkmės kranto vis dar kažkas
           stovi ir nepajaučia

 

Nihil novi

viskas teka:
ir upė
ir Herakleitas
bet niekas nesikeičia

po saule:
nihil novi

rankraščiai sudega
kad po amžių penkių
tarsi Feniksas
atgimtų iš pelenų

ir miršta ne Dievas
o tik jo mirtis

 

Psalmė

tamsa klykia manyje
Viešpatie,
tamsa
galbūt todėl aplinkui viskas
taip ūmai nušvito
ir aš gerai galiu matyti
kiek mano kelio nukeliauta

jei jau  sugrįžau
beveik nepasiruošęs skausmui
koks užgulė išėjus
kokia prasmė tuomet  man buvo iškeliauti,
Viešpatie?

viena iš daugelio:
nesuskaičiuojamų it smiltys
o  jų priskaičiavau užtektinai
kol pamiršau visus jūsų žodžius
(nors nebuvo nė vieno žodžio
kuriame nebūčiau į valias numiręs)
atsiklaupiau
priešais tą didelį ir neužkopiamą kalną
kurį nešioju savyje,
Viešpatie

aš
kurs esu niekas
ir nieko nereiškiu
ir kuriame dabar
visiems laikams
klykia tik tamsa,
Viešpatie