Irma Stadalnykaitė. Netikėta buitinė poezija

2014 m. Nr. 12

Paulius Norvila. Buitinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 104 p.

Keista užtikti poezijos knygą pavadinimu „Buitinė“. Tokio žodžio įprasta tikėtis prekybos centruose, reklaminiuose kataloguose, nuo kurių lūžta pašto dėžutės, ant šiukšlių konteinerių. Tarsi būtų nuoroda į funkcinį kalbos stilių, tačiau tokiai knygai tai netikėtas sprendimas. Atsiribojus nuo visų konotacijų, pavadinimas turėtų kreipti į įprastinį kasdieninį gyvenimą, kuris nebūtinai yra niūrus ir blankus kaip knygos viršelis. Beje, šis įspūdis irgi klaidingas, nes įsižiūrėjus viršelis darosi jaukus, jis maloniai išsiskiria iš visos komercinės leidybos blizgesio. Taip ir buitinė poezija – kad ir kaip keistai atrodo toks junginys – mums gali būti sava ir artima.

Paulius Norvila savo poetines nuostatas atskleidė bemaž prieš aštuonerius metus, debiutavęs knyga „Septyni metų laikai“ (2006). Antroje knygoje „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“ (2012) išryškėjo savojo poetinio ritualo erdvių ir formų paieškos. Poetui tai buvo lūžis – šešerius metus skaitęs kitų poeziją, užčiuopia gilesnius kūrybos klodus, jo tekstas darosi konkretesnis, realistiškesnis (Mindaugo Nastaravičiaus ir Pauliaus Norvilos pokalbis „Literatūros akiračiuose“, 2013 11 03). Dar po dvejų metų pasirodžiusią „Buitinę“ poetas reklamuoja taip: „knyga – mįslė / iš atminties skeveldrų, iš kasdienybės trupinių / laukianti atsakymo, kuris nebūtinai teisingas / laukianti skaitytojo, kuris nebūtinai pasirodys laiku / knyga – mįslė / dažnai – ir pačiam autoriui“ (ketvirtojo viršelio tekstas). O atlanke knygos redaktorius Arnas Ališauskas bando spėti, kad tai poezija, kuri turi galios (ji „Bus. Yra“). Pats autorius, lygindamas savo tris knygas, teigia, kad „Buitinę“ lengviausia suprasti, nes tereikia atrasti mums jau pažįstamą pasaulį (pirmojoje pasaulis buvęs kuriamas tarsi iš naujo, o antrojoje sukurtasis lygintas su esamu (Ievos Liškevičiūtės interviu, www.bernardinai.lt, 2014 09 20).

A. Ališauskas įspėja, kad pavadinimas gali suklaidinti, knyga ne vien apie buities smulkmenas. Tai aišku ir iš skyrių pavadinimų: „Jis“, „Ji“, „Jie / jos“, „Mes“. Tokie pavadinimai nurodo asmenis kaip stebimus objektus, atrodytų, kad stebėjimas sukuria distanciją, tačiau pačiuose tekstuose stebėjimas suvokiamas kaip įprasminantis santykis. Stebimas objektas tampa ypatingas: „stebėk kaip rausta / žiedlapis gėlės // ir prisipildo / aure / paslapties“ (p. 55). Kiekvienas stebimasis kartu yra ir stebėtojas, o štai trečiame skyriuje („Jie / jos“) pasirodžiusi „keleivių kontrolė“ (p. 79) ne vien stebi, bet ir turi galią veikti. Stebimas objektas nebūtinai matomas, pvz., vėjas už lango, nors tekstai pakankamai vizualūs. Antai eilėraštyje „Matau tuos veidus“ (p. 69–70) nuo subjekto gebėjimo matyti prasideda visa istorija, o atvaizdas netgi konkuruoja su „originalu“: „vienu pirštu / bakst / ir jau nebegyvas / šypsosi / dokumentuose“ (p. 79). Beje, tai, kas matoma, ne visada atitinka tikrovę: „ūgis – / daugiau kaip du metrai / vaikšto rankas iškėlęs // katedros kryžių / delnais apkabinęs / vaiko šešėlis“ (p. 73).

Lyrinis subjektas – stebėtojas, kartu ir santykio kūrėjas: „tarp manęs ir tavęs / telpa tiek / kad geriau net nemėginti / užpildyti atsivėrusią / tuštumą žodžiais / daiktais irgi rūbais // neužtektų // vienas prieš kitą nuogi / likę vis vien / nesusisiektume // rankomis“ (p. 94). Jau pirmame eilėraštyje („Pavydas“) linkstama kalbėti apie asmenų jungtis, keistas proporcijas: „storas ir negražus nesugyvenamas / tapsiu aš vieną dieną / kad būtum laiminga / kad tik būtum laiminga / manęs // nepavydėdama“ (p. 7). Šiose ironija nuspalvintose eilutėse kuriama individualybę naikinanti santykių visuma: lyrinis subjektas – vyras, objektas – moteris, o atpažįstama situacija – standartinė. Santykiuose asmuo tarsi išnyksta. Konstatuojamos beprasmiškos ir neįmanomos pastangos konkretizuoti lyrinį subjektą: „tame juodame maiše / galėjo būti bet kas / <…> / stovėjome susispietę / baksnojome pirštais / spėliojome gliaudėme / jau tik skiemenis / bandos jausmo / įaudrinti // paskui / privažiavo katafalkas // po minutės kitos / išsiskirstėm“ (p. 34). Vėl standartinės pasirinkimų situacijos, ryški ironija, tipiškos buitinės kalbos frazės pirmosiose strofų eilutėse ir elementarių priešpriešų derinimas eilėraštyje apie dažniausiai užduodamus klausimus mergaitėms: „grįžti namo laiku / mėgsta nemėgsta // grįžti namo laiku // reikia nereikia“ („DUK mergaitėms“, p. 40). Panašios elgsenų bendrybės, įprastos žmogiškos situacijos kuriamos ir kituose eilėraščiuose. Viename jų – „Į skerdyklą“ – standartiškumo įspūdis kyla ne vien todėl, kad išvardijama visiems žmonėms bendra elgsena, bet ir todėl, kad griežtai laikomasi jos eiliškumo, asmeninėje kultūroje nusistovėjusios veiksmų sekos (nusiprausti, nusiskusti, pasikvėpinti), o veiksmų epitetais pasirenkami įprasti buitinės kalbos prieveiksmiai („švariai nusiprausti“, „apsirengti tvarkingai“, „sočiai pavalgyti“, „skaniai atsigerti“); aprašomos visiems žinomos būsenos („žengti lėtai / pasitikint savimi // apsimetant kad / ne į skerdyklą kad / savo noru“, p. 12). Standartinė šiuolaikinio žmogaus „dienotvarkė“ pateikta eilėraštyje „Iliuzija“, kuriame išryškėja ir kiek netikėta, tačiau vėl visiems žinoma problema – gyvenimas kaip nuolatinis ruošimasis gyventi. Tikimės imti gyventi dukart pavalgę, dukart pasitikrinę paštą, atlikę visus kitus būtinus darbus, įvykdę visus įsipareigojimus ir nė nesusimąstome, kad ši rutina – pačių pasirinktas gyvenimas. Lūkesčių neatitinkantis gyvenimas, jo atidėliojimas ateičiai matyti ir kituose eilėraščiuose: „vis dar šviečia tamsoj / ir nuo atspindžio spindi / ir atrodo kad tuoj – / mes iš tikro laimingi“ (p. 39); „be jokio tikslo / apčiuopiamo rankomis be jokio / gyvenimo visas gyvenimas vien / nesibaigiantys tuneliai / skubančių žingsnių aidas / beformiai balsai / atkartojantys patys save / vis kitomis lūpomis – “ (p. 75). Į visuotinumą orientuotos ir žmogaus materialinės bei dvasinės vertybės, dalis jų tradiciškos, o dalis – naujų laikų realijos: „neduokdie į vakarą dings su visam // internetas“ (p. 22); „karaliui nereikia rūmų / vaišėm nukrauto stalo / vyno pilnų statinių / dulkėmis virstančio kūno // karaliui / kad būtų karalius“ (p. 78). Eilėraštyje „Jaunas ir nepatyręs“ bene kiekvienas atpažins būsenas, kai buitiniuose daiktuose, visokioje asmeniškoje smulkmėje bandoma išsaugoti nematerialųjį asmens matmenį – žmogiškąjį laiką, atmintį, jausmus, – nes materialus pasaulis – tik laikini turtai „nesamos karalystės“ (p. 24).

Laikas, laikinumas, atmintis, būsenų kartotė, pradžios ir pabaigos sąveikos – daugelį tekstų susiejančios dominantės. Eilėraščiuose jungiasi praeitis, dabartis ir ateitis – visa tai žmogaus išgyvenamas laikas, turintis ribas, pamatuojamas, bet, deja, nepakeičiamas: „visą gyvenimą po / visą gyvenimą prieš / laikrodžių laiko piemuo / tavo pasaulį nupieš“ (p. 72). Laiko tėkmėje viskas keičiasi, kartojasi, nyksta (p. 25, 76). Išnykimo, praeinamumo, laikinumo problema eilėraštyje „Iš popieriaus“ apmąstoma atsižvelgiant į popieriaus neilgaamžiškumo savybę: „iš popieriaus galima išlankstyti / laivą lėktuvą kepurę galima / kokį tik nori gyvūną ar augalą / <…> / iš popieriaus visa tai / ir / net nereikia lankstyti“ (p. 83). Tad asmeniui svarbu surasti tinkamą santykį su laiku: „visą savaitę karpiau / angelus // visą savaitę klijavau / sparnus // <…> // o tu // per akimojį / juos išmokei / skraidyti“ (p. 43). Reikėtų pripažinti, kad žmogiškojo laiko problema slypi ne pačiame laike, bet žmogaus nuostatose: suvokdami laiko dėsnius vis dėlto pasiduodame jiems greičiau nei reikėtų – mes pernelyg skubame gyventi ir tampame paviršutiniški: „mes taip skubam beviltiškai skubam neturime laiko / nutraukiame pokalbius dar sakinių pradžiose / o kai liekam vieni – atgailaujame ir susitaikom / ir nuo vėstančio kūno pakyla tuštybės liepsna“ (p. 95).

P. Norvilai atrodo svarbu svarstyti ir apie pačią poeziją, jos prigimtį ir esmę. Daug dėmesio skiriama rašymo procesui, tarsi kūryba būtų lyrinio subjekto buitis: „ant mūsų palangės auga / <…> / skaitomų knygų siužetai / rašomų tekstų gijos“ (p. 87), „bet jau dabar pradedu laukti / tos dienos kuomet neberūpės / knygų tiražai ir svetimos moterys / <…> / pradedu jausti – niekas / manęs nesupras“ (p. 33). Vis dėlto kūrybai reikia įkvėpimo: „aš vis ieškau vienintelės tos / nuo kurios prasidės // necituotas tekstas / ištrūkęs iš žodžių lengvumo“ (p. 13). Iškyla moters kaip įkvėpimo, moters kaip poezijos idėja: „aptaki ir beveik riba / kai iš moterų gimsta sonetai // nors turėtų gimti vaikai / ar bent vyrai sukalbami // šitaip juokiasi tavo dievai / praregėję vis vien akli“ (p. 62). Tačiau visuomenė yra akla ir vien juokiasi, nes į moterį žvelgia realistiškai, o ne poetiškai. Pastebimas racionalumo, logikos priešpriešinimas jausminiam pradui. Štai eilėraštyje „Dar gerokai prieš aušrą“ lyrinis subjektas norėtų įveikti žmones skiriantį atstumą, prieiti prie prislėgto žmogaus ir paklausti, ar gali padėti, bet įsijungia proto balsas: „bet baisu / likti nesuprastam / pasmerktam“ (p. 63). Įdomiai prie šios temos prisišlieja eilėraštis „Apkarpius sparnus“ (p. 64). Sparnų apkarpymas virsta žemiškojo gyvenimo su įžemintais ir lengvai pasiekiamais idealais metafora.

Žodžių paieškos aprašomos eilėraštyje „Pilnatis“ (p. 16–17), kur pasakojama ištisa istorija su užuomazga, dėstymu, kulminacija ir atomazga, lyrinis vyksmas pakeičiamas veiksmu ir, regis, tekstu išeinama už lyrikos ribų. Žodis čia yra sielos šešėlis, vidujybės išraiška, tačiau jis neturi tos vienintelės idealios poetinės formos – vieni žodžiai tokie paprasti, buitiški, kad tampa žuvimis ir nugula ant grindinio, kiti ornamentais išpuošia rotušės sienas, virsta ašaromis – „drėgme mano žvilgsnių drabužiuose“ (p. 17), o vienas nusipurto žvynus it realybės atspindžius, virsta paukščiu ir pakyla. Mintis, kad poezijai netinka bet kokie žodžiai, matyti ir eilėraštyje „Pakeitus žodžius“. Poezija išveda sąmonę iš buities, kasdienybės, jos nedera aptarinėti kaip įprastų buities smulkmenų, nes dėl to ji nukenčia: „aptarinėjamas tarytumei žuvis // turgelio aikštėje sekmadienį ryte / eilėraštis prašapo ir deja / atrodo ši žaizdelė neužgis“ (p. 52). Eilėraštyje „Aštrūs“ (p. 44) aktualizuojamas žodžių poveikis – tai didžiausia žmogaus galia. Jie skaudina, tačiau ir gydo: „gydytis galima žodžiais / įtrinti labiau iš vidaus / nei iš išorės glausti / prie skaudamos vietos įsiūčio / garuojančio rando“ (p. 92). Spėjama, kad žodis tuo paveikesnis, kuo labiau atitinka realybę, kuo daugiau jame dramatizmo, o nepaveikus – kai neįtikėtinas: „jeigu išeitų į mišką ir virstų medžiu / šaknimis šakomis / apglėbdamas žemę gentainių / gali būti kad niekas / jo tokio nerastų – net neieškotų“ (p. 59). Paskui seka karalystės griuvimas, nes kiekvienam tas pats žodis gali reikšti vis kita: „ir karalystė / sugriūtų akimirksniu nes / kartais vieno ištarti žodžiai / virsta kito pragaru / kartais vieno ištartas pragaras / virsta kito dangum“ (p. 60).

Vis dėlto poezija – ne vien savitiksliai žodžiai. Eilėraštyje „Savanaudiškas aš“ (p. 27) susilieja kalbėjimas apie moterį ir poeziją – tai ne vien kalba, žodžiai ar sakiniai. Ši raiša, galbūt į ritmą nepataikanti visažinė poezija lyginama su burtais, kuriems niekas negali prilygti. Toliau vėl pabrėžiama, kad tai nėra žodžiai, sakiniai ar loginiai kirčiai, nes „poezijos rakštis“ slypi vidujybėje – „po audiniais / ir po kūnais“ (p. 41). Taigi linkstama kalbėti apie žodžio ir prasmės atskirtį: „jau ne žodžiais – vien prasmėmis / devyngalviais drakonais“ (p. 46); „ten / kur išklysta iš kelio // taip ir neradus / rūmų // sniegenos / tupia ir gelia // prasmę / žodžių siaurumo“ (p. 91). Tuos pačius gyvenimo dalykus galima įvardyti skirtingai ir taip sukurti apgaulingą įspūdį, kad dėl žodžių skirtumo kinta prasmė: „štai tokiais ir kitais žodžiais ji / grindžia šį nuodėmės aktą / ir frazė / buitinis alkoholizmas // viską tik sugadintų“ (p. 56). Rastume ir užuominų į poezijos paprastėjimą, įžvelgiamą net jos formoje: „kuo toliau / tuo didesnės raidės / knygų puslapiuose / netgi poezijos // kuo toliau / tuo labiau / viskas vaikams / veidais pagyvenusiais“ (p. 71).

Vertėtų pabrėžti, kad autoriui svarbu ir poezijos ritmingumas, melodingumas: „poezija ritmingu žingsneliu // pirmyn atgal siūbuoja į šalis“ (p. 52). Kitame eilėraštyje poezija taip pat gyva, personifikuota, ji kuriama opozicijų įtampomis ir juda „šokio žingsneliu“: „ta nepasiekiama / ir ta einanti paskui tave į pasaulio kraštą // ta degančiomis rankomis / ir ta šaltomis kaip ledas / <…> / ta / ir ta // ta / ir ta // ta / ir ta“ (p. 53). Poezija aktualizuoja ir individualumą, nes kiekvienam vis kitaip lūžta sonetai: „kiekvienas daiktas turi savo vietą / žmogus kiekvienas – lūžtantį sonetą / beveik kaip pasakoj – norėtųsi numirt“ (p. 74).

Paskutinis eilėraštis „Kuo toliau“ nuskamba kaip kūrybos programa: pasisakoma už žodžių taupumą, prieš kalbos įmantrumą: „kuo toliau tuo mažiau žodžių / lūžtančiais geluonimis įspaustų / į trupančią odą blyškių pergamentų / skaitomų temstant ir švintant / skandinantis skysčiuose ir / susiliejant atstumuose / atstumtuose ir atstumiančiuose / žaidimuose kalbos / liekančios liudyti mūsų vienatvę nes // kuo toliau tuo mažiau / žodžių – – –“ (p. 102). Gal tiesa, kad kuo toliau, tuo mažiau žodžių reikia prasmei pasakyti. Juolab kai jau ir pati forma ima kalbėti. Cituojant „Buitinės“ tekstus vis pasitikrini – ar taip užrašei, ar nieko nepakeitei. Atpažįsti vietas, kur norisi padėti kablelį, tašką ar parašyti didžiąją raidę, gerai žinomi žodžiai čia atrodo kitokie, daug kur eilėraščio mintis skyla į eilutes visai nenatūraliai. Įdomiausias tokio netikėto skilimo pavyzdys yra eilėraštyje „Marškinėliais baltais“ (p. 38), kur į kitą eilutę nušoka paskutinė žodžio raidė ir taip nušokdama prideda tekstui papildomos emocijos:

marškinėliais baltais
vien tik tai tematau
susegtais prasegtais
šviečia kraštas dangau

                                                    s (p. 38)

Nesinori Pauliaus Norvilos tradiciškai vadinti savitu poetu, nes šis epitetas beveik nieko nebereiškia, tačiau kaip reikėtų apibūdinti poetą, įvaldžiusį tikrai netikėtą kasdieniškų tiesų perteikimą tradicine poetine kalba? Turbūt telieka pasikliauti knygos redaktoriumi ir tikėti, kad aiškesnis šio autoriaus apibūdinimas dar bus.