literatūros žurnalas

Hans Magnus Enzensberger. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 1

Iš vokiečių k. vertė Rimantas Kmita

Hansas Magnus Enzensbergeris (g. 1929 m. Kaufbeurene, Vokietijoje) debiutavo 1957 m. eilėraščių rinkiniu „Vilkų gynyba“ („Verteidigung der wölfe“), kuris buvo sutiktas kaip „įtūžusio jauno žmogaus“ balsas. Jau 1963 m. pelnė bene svarbiausią Vokietijos literatūrinę Georgo Büchnerio premiją. Dalyvavo „Grupės 47“ veikloje, nuo 1965 m. iki 1975 m. redagavo neparlamentinės opozicijos žurnalą „Kurscbuch“. Poliglotas, moderniosios poezijos vertėjas ir antologijos „Moderniosios poezijos muziejus“ („Museum der modernen Poesie“, 1960) sudarytojas. Iki šių dienų lieka aktyvus ir įtakingas visuomenės kritikas, ironiškas komentatorius, produktyvus rašytojas.

 

Gražus sekmadienis

 

Senas vyriškis su žandenomis,
trapių kaulų,
kaip jis ten sėdi ant suolelio
prieš bunkerį,

prieš savo nuosavą bunkerį.
Kaip jis sėdi prieš rytmečio saulę
ir mezga, ir murma.
Ką jis pasakė?
Ką jis pasakė?
Gražus šiandien sekmadienis.
Gražus šiandien sekmadienis.

Kaip jis virbalus nuleidžia,
kaip jis uodžia,
kaip jis klausosi,
kaip jis stebi,
ar nepasirodo kas iš už kampo
jo užmušti.

Kaip jis mezga toliau,
kaip niūniuoja jis sau:
Nieko nėra.
Nieko nėra.
Gražus šiandien sekmadienis.

 

Darbuotojas

 

Jis niekada nieko nenužudė. Ne,
jis butelius apverčia netyčia.
Jis norėtų, jis prakaituoja, jis pameta
mėgstamiausią raktą. Jis
nuolat peršąla. Jis žino, kad privalo.
Jis drąsina savo drąsą, jis žiovauja,
savo širdgėlą jis taškuoja ant glaisto.
Jis galvoja, geriau jau ne. Įspraustas
į batų porą, išblyškęs jis tikina
priešingai. Taip, jis užsiregistruoja ir
išsiregistruoja. Jis sako priešingai,
negu norėjo sakyti. Tiesą sakant, jis sako,
tiesą sakant, ne. Kostiumas jam per ankštas,
per laisvas. Jo vieta skauda. Ne,
savo paties rašysenos jis jau seniai
nebegali perskaityti. Jis išsiskyrė,
veltui. Niekas jam neskambina. Visur
jam niežti. Jo tušinukas tepa,
kad ir geriausių norų turėdamas. Jis būna daugkart,
kiekviename kambaryje po sykį, visuomet vienas.
Jis įsipjauna skusdamasis. Taip,
juk jis yra visuomet atidus, kitaip
jis negali miegoti. Jis miega.
Visi bamba, reikia pasakyti,  
visi juokiasi iš jo. Jis nemato,
kas dedasi. Tai jis mato. Jo galvos skausmas
nėra politinis. Jis apsimeta,
vėl mikčioja, užspringsta.
Ką norėjo ką tik sakyti, jis
ką tik užmiršo. Užmiršo
nusižudyti. Kad ir geriausių norų turėdamas.
Slaptai jis gyvena. Ne, jis neturi teisės,
bet jis privalėtų. Jis neturi vėžio,
bet to jis nežino. Jo skrybėlė prakaituoja.
Jam dar niekada taip nesisekė,
kaip dabar. Tiesą sakant, jis nenorėtų,
bet jis privalo. Jis verkia pas kirpėją. Taip,
jis turi galvą, jis atsiprašinėja.
Taip, jis rašo, taip, jis kasosi,
taip, jis privalėtų, bet neturi teisės,
ne, jo dejonės niekas nepastebėjo.

 

Trisdešimt trejų

 

Ji įsivaizdavo tai visiškai kitaip.
Amžinai tie surūdiję volkswagenai.
Kartą ji vos neištekėjo už kepėjo.
Iš pradžių ji skaitė Hessę, paskui Handkę.
Dabar ji dažniau sprendžia kryžiažodžius lovoje.
Vyrams ji parodo jų vietą.
Ilgus metus buvo Trockio pasekėja, bet savotiška.
Ji niekada nelaikė rankoje duonos talonų.
Pagalvojus apie Kambodžą jai darosi bloga.
Jos paskutinis draugas, profesorius, vis norėjo būti mušamas.
Žalsva batikos suknelė, kuri jai per ilga.
Amarai ant afrikinės sparmanijos.
Tiesą sakant, ji norėjo tapyti, arba iškeliauti.
Jos disertacija Klasių kova Ulme 1500 –
1512 metais ir jos pėdsakai liaudies dainose:
stipendijos, įžangos ir pilnas lagaminas užrašų.
Kartais močiutė jai atsiunčia pinigų.
Nedrąsūs šokiai vonioje, nežymios grimasos,
valandų valandas agurkų pienas prieš veidrodį.
Ji sako: aš tai jau iš bado nemirsiu.
Kai ji verkia, atrodo tarsi devyniolikos.

 


Skyrybos

 

Pradžioje buvo tik nepastebimas odos virpčiojimas –
„Kaip sau nori“, – ten, kur kūnas tamsiausias.
„Kas tau yra?“ – Nieko. Balkšvi sapnai
apie apsikabinimus, bet kitą rytą
kitas atrodo kitaip, keistai kaulėtas.
Nesusipratimai it peilio ašmenys. „Tada Romoje“ –
To aš niekada nesakiau. Pauzė. Smarkus širdies plakimas,
tokia neapykanta, savotiška. „Ne apie tai kalba.“
Pasikartojimai. Ryškiai spinduliuojantys kaip tikrumas:
Nuo dabar viskas bus neteisingai. Bekvapis ir ryškus
kaip paso nuotrauka, šis nepažįstamasis
su arbatos puodeliu prie stalo, sustingusiu žvilgsniu.
Tai neturi jokios prasmės jokios prasmės jokios prasmės:
litanija galvoje, pykinimo priepuolis.
Baigiasi priekaištai. Pamažu visas
kambarys iki pat lubų prisipildo kaltės.
Dejuojantis balsas yra svetimas, tik batai,
jie bildėdami krinta ant žemės, ne batai.
Kitą kartą, tuščiame restorane,
Viskas sulėtintai, duonos trupiniai, kalba apie pinigus,
juokiantis. Desertas metalo skonio.
Du nepasiekiami. Aštrus protas.
„Šiaip pusė bėdos.“ Bet naktimis
keršto troškimas, nebyli kova, anoniminė,
kaip du kaulėti advokatai, du didžiuliai vėžiai
vandenyje. Tada nuovargis. Pamažu
nutrupa šašas. Nauja tabako krautuvėlė,
naujas adresas. Parijai, baisus palengvėjimas.
Nykstantys šešėliai. Štai dokumentai.
Štai raktų ryšulys. Štai randas.

 

Didžioji Deivė

 

Ji lopo ir lopo,
palinkusi virš savo sudužusio lopomo kiaušinio,
siūlo galas tarp lūpų.
Dieną naktį ji lopo.
Vis naujos išbėgusios akys, naujos skylės.
Kartais ji užsnūsta,
tik akimirką,
vieną šimtmetį.
Staiga kniosteli ji iš miego
ir lopo ir lopo.
Kokia ji tapo maža,
maža, akla ir raukšlėta!
Su savo antpirščiu grabinėja
pasaulio skyles
ir lopo ir lopo.

„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei

2023 m. Nr. 2 / Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų…

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

Rimantas Kmita. Sapnavau, kad miriau

2021 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad miriau. Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.

Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą

2020 m. Nr. 5–6 / Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė

2017 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Rimantas Kmita: „Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

„Metų“ anketa. Liutauras Degėsys, Rimantas Kmita, Selemonas Paltanavičius

2014 m. Nr. 11 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Rimantas Kmita. Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda

2011 m. Nr. 12 / Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.