Stasys Stacevičius. Skersvėjai Merkinėje
2011 m. Nr. 6
Įtartina erkė įkando, rodos, 1997 m. vasarą, net kaulus ėmė gelti, o taip nesinori pas miestelio gydytojas, nė sykio dar nebuvęs tame rūme, pastatytame prieš tris dešimtis metų. Lėtai slenku, pirmiausia aplankau tėvo irgi senolių kapavietę pasikalbu su dviem pasikorusiais klasiokais, paskui kulniuoju per Partizanų kalnelį, kur mano darbų mokytojas Juozas Kaupinis, dar paaugliu būdamas, vieną rytą pamatė iš po žemių kyšančią kruviną partizano ranką… Mat naktį stribai skubėjo, gal pakaušę buvo, negiliai užkasė, o ryte atbėgo visai sulysęs baltas šuniokas, gal ištremtųjų ciuckis, kaip reikiant išsibadavęs, ir štai atkapstė jisai iš po šviežiai suraustų žemių žmogaus ranką, ir styro ta ranka ištiesta dangopi, o baltas šunelis, jau ir patsai susikruvinęs, kad graužia, kad skuba…
Lėtai nenorom einu pas gydytojas, traukiu pro kalnioką, kur sulaidoti sovietų kareiviai, žuvę 1944 m., forsuojant Nemuną. Jau 1990 m. buvusioji pionierių vadovė liovėsi prižiūrėti tas kapines, ir jas iš šonų, iš pakalnės gražiai apgaubė krūmokšniai, ir pasidarė nuostabiausia vieta gėrėjams susiburti, ypač kai šilta ir nelyja, karčema po atviru dangumi, visiška savitarna ir mistika – juk rusai irgi mėgsta kapinėse išlenkti už jau negalinčius to padaryti, o ir mūsų pagonys protėviai vaišes ant kapų rengdavę. Taigi už tuos nežinomus, kurių pavardės jau nieko nesako, – girdėti dabar: būk sveikas… gerk per amžius… Vėliau, kai krūmokšniai bus iškirsti, vėl visu karingu ūgiu pasirodys paminklinis sovietų kareivis su automatu ir šalmu ant kalnioko šalia kryžių partizanams, ir… Vienas jau senstelėjęs veikėjas, atvažiavęs pas mane šauks: trotilo, trotilo! Aš gi jam sakysiu: neskubėki, gal išsaugokim kaip eksponatą po atviru dangumi, nebūkim kaip anie, juk ne miestelio vidury tas kareivis, o kad šalia partizanų – tai tik istoriškesnis, kontrastingesnis kraštovaizdis… Bet anasai po dienos ir vėl: trotilo, trotilo!.. O aš jam: sapnavau labai gražų sapną, sugulėt jūs su nuostabia žmonele savo nameliuose ir tavo brangiausioji kažkaip užčiuopė trotilo strypą lovoje, ir detonavo, ir kilo demografinis sprogimas, ir jūsų gentis akimirksniu pasidaugino tūkstančius kartų, ir tiek daug lietuvių pasidarė, kad mes liovėmės bijoti svetimų paminklų savo žemėje, o rusai leido be vizų mums lankyti tremtinių kapines, ir apskritai pagerėjo Lietuvos ir Rusijos santykiai… Ai, supyko ant manęs tąsyk veikėjas, net skundus rašė… Vėliau, kai už Rusijos ambasados pinigus tos kapinės buvo restauruotos, tai naktį kažkas nugurino betoniniam kareiviui galvą, bet neišsivežė su savim, todėl ji buvo priklijuota.
Pagaliau, sukaupęs valią, pirmąsyk gyvenime atvėriau tas ambulatorijos duris, ir staiga – taip gera, lengva… Registratūros langelyje pamatau ne rimtą moterį baltu chalatu, o juodu kostiumu pasipuošusį, suprakaitavusį ir barzdotą skulptorių Vytautą Šibailą iš Gudakiemio… Vytautui, suvargusiam kelionėse, viena iš gydytojų neša kavą, o jis, matot, geidžia spiritėlio… Kostiumuotas todėl, kad ką tik iš Švedijos… Pro registratūros langelį skulptorius į mane pasižiūrėjo taip, lyg būčiau atėjęs pačiu laiku į būtiniausią vietą… Daugiau nelaimėlių tądien, jau po pietų, kaip ir nelaukė, ir dvi gydytojos iškart mane apžiūrėjo, reikšmingai tarpusavy susižvalgiusios viena kitai tarė: tai jam nuo žaidimų… Supratau, kad erkė niekuo dėta.
Na ir gydytojos provincijoj, pagalvojau, tik žvilgteli į kūną ir diagnozuoja šimtu procentų…
Taip, tuomet žmonos neturėjau, prieš dvi tris dienas, grįžtant paežerėm iš aistringosios namų, ir įkibo ta erkė… Tik vėliau jau namuose susiprotėsiu atsukti veidrodžiui nugarą. O naguota švelni žvėrie!.. Tačiau tąsyk skulptorius V. Šibaila mintis kreipė kitur, nes…
Tą dieną nekalė jis kryžiaus,
nė velnio ne, pačiu laiku
iš Švedijos jis buvo grįžęs,
kaip visada – be pinigų.
Jo mintys buvo baisiai liūdnos
ir kryžium perbrauktas meniu,
bet duonos atriekė seniūnas,
klebonas davė lašinių.
Ir muz. direktorė pridėjo gėrybę,
slėptą nuo rudens,
už krūmo jautėme Paryžių,
o Pelekiškę už vandens.
Pelekiškė, kur dabar surasi nebent dailininkę Teresę Jankauskaitę ir dar vieną kitą menininką, andai buvo nemažas kaimas. O Merkinė su visom savo Magdeburgo teisėm – vienas reikšmingiausių LDK miestų. Vytautas Didysis čia buvojo ir vieną kartą net Jogailos įgulą Vytauto kariai pilyje ištvatijo… O po keletos amžių, 1648 m., Merkinėje apsinakvojo karalius Vaza, jau ne kartą šiame krašte medžiojęs, sykį nuo maro čia išsislapstęs… Apsistojo jis čia susirgęs, pajuto giltinę artėjant ir pavaldiniams įsakė išnešti jį iš nakvynės namų į aikštę, kad žmonės pamatytų, jog ir karaliai miršta kaip visi…
– Geografinė padėtis rodo, kad čia turi būti ne miestelis, o didis miestas, – rimtu veidu ištaria kažkuris iniciatyvinės grupės narys ir baksteli į žemėlapį, kur susikryžiuoja strateginiai keliai, susitinka Nemunas su Merkiu ir dar Stangė įsrovena ties piliakalniu.
Apsiversk, viešpatėli, aukštielninkas – 2007 m. pavasarį Merkinėje susibūrė iniciatyvinė grupė savivaldybei įkurti. O kaip kitaip? Būti seniūnija ir priklausyti Varėnos savivaldybei – tai toks paniekinimas Merkinei… Ir kad posėdžiaujam, kad skaičiuojam gyventojus. Trūksta… Pačioj Merkinėj nėra nė pusantro tūkstančio gyvų sielų… Visi tik miršta, tik emigruoja, tik…
O kodėl Merkinė po Antrojo pasaulinio karo neaugo panašiai kaip Druskininkai? Pasak tebegyvų liudytojų, kalta viena granata, padėta po tuomet nedidelio partijos ir tarybų valdžios veikėjo užpakaliu, po kėde… Ta granata turėjo būti arba stipresnė, arba jos visai neturėjo būti. Na, vyko partizaninis karas, o valdžia gimnazijoj organizavo moksleivių irgi visuomenės sutikimą su vadinamaisiais liaudies gynėjais, su stribais ir aktyvistais… Partizanai turėjo narsių ryšininkų tarp gimnazistų, vaikinai ir įtaisė sprogmenį po kėde, ir kai tas tarybų valdžios kūrėjas patogiai atsisėdo ir buvo įjungtas kontaktas, ir driokstelėjo po užpakaliu… Bet atgaivino ir pagydė jį daktarai, gal tik su kūno nepritekliais jau teko gyventi, bet iš tikrųjų granata, kadangi buvo per silpna, jį tik iškėlė į valdžios irgi partijos aukštumas. Įvairias reikšmingas pareigas pasprogdintasis ėjo, net „Gosplane“ dirbo.
Ir kai tik jo kolegos sumanydavo Merkinėj statyti nors ir nedidutį fabrikėlį, viešbutėlį ar dar ką nors, anasai, prisiminęs sprogimą, užkaukdavęs daugmaž taip:
– Tik per mano lavoną! Kol aš gyvas, Merkinė bus tik kaimas, tik purvinas kaimas.
Tokia dešimtmečius pokariu Merkinė ir buvo.
O dabar? Jeigu prie manęs, kai pėdinu, tame miestelyje sustoja nepažįstamų automobilis, tai nesunku atspėti, ko paklaus. Kur degalinė? Arba kur Povilo piramidė?
Degalinė dėl painių žemės nuosavybės reikalų ir kt. nepaaiškinamų priežasčių jau gerą dešimtmetį čia neegzistuoja, o iki artimiausios – beveik 30 km. Na, yra pogrindžio verslininkų, tačiau – tik pažįstamiems… Taigi ką galiu pasakyti tautiečiams su tuščiu baku.
Karališko benzino noris,
kai kolonėlės nėr ilgai?
Prieš baką prasisek, bajore,
ir švilpk lyg Vytauto laikais.
O taip, Vytautas Didysis Merkinės pilyje yra rašęs laišką Kryžiuočių ordinui. Bet pastaraisiais metais Povilo piramidė prie Merkinės, Česukų kaime, buvo populiaresnė ne tik už piliakalnį, bet ir už bažnyčią. Dėl to dabartinis Merkinės klebonas, bažnytinės teisės mokslų daktaras Robertas Rumšas, net yra pavadinęs erezija visa tai, ką savo piramidėje skelbia ir daro Povilas Žėkas beigi jo mama Onutė. Didelių lankytojų antplūdžių, su pertraukom, bangomis būta… Dėl tų meditavimų, magnetinių laukų piramidėje, dėl pasveikimų ir nepasveikimų – ištisus tyrinėjimus galėtų rašyti fizikai, teologai, medikai, psichologai ir kt.
Ne dėl pasveikimo, o šiaip iš smalsumo aną pavasarį su trimis menininkais vėl nuvažiavome pas Povilą. Su žvakėm. Vidunaktį po stiklo kupolu degančios rankose žvakės gausiuose stiklo trikampiuose pasidaugino šimtus kartų, ir mes pasidauginom, tapom ugninga gentimi, dangiška tauta… Ėmiau skaityti Jono Strielkūno „Aš nemoku dainų“, ir labai savotiškas aidesys, nuaidėjimai, užaidėjimai mus taip pagavo, kad… Nežinau, ką tą naktį sapnavo tuomet dar gyvas Jonas, tačiau mums kilo noras surengti po piramidės kupolu ne poezijos vakarą, o poezijos naktį… Povilas ir motina Onutė sakė, kad jie nieko prieš… Jau ir patys ketina pasikviesti bardų būrelį – dar didesniam kai kurių valdininkų įsiūčiui… Mat tą stiklinį kupolą pareikalauta nugriauti – savavališka statyba. Dzūkijos nacionalinio parko direkcija padavė piramidininkus į teismą. Pradžiai apylinkės teismas skyrė baudą – 13 tūkst. litų. Velnio tuzinas padaugintas iš tūkstančio… Pasak Onutės, tai teisėjo humoro jausmas. Bet bylinėjimasis vyksta toliau.
Na taip, neprašė Povilas valdžios leidimo statyti kupolo virš piramidės, nes žinojo, kad jo negautų.
Leidimą esą davęs Dievulis.
Kita vertus – o jeigu Dievulis išduos Povilui leidimą statyti dangoraižį?
Na, tikėkimės, neduos, jau ir taip daug davė.
Taigi, susitaikom su trūkumais ir pertekliais, ir… 2009 m. pavasarį per pačią krizę miestelį pagyvina žinia – sukanka 650 metų, kai Merkinės pilis pirmąsyk paminėta rašytiniuose šaltiniuose, kažkur Novgorodo irgi Pskovo metraščiuose.
Ir seniūnas Gintautas Tebėra suburia organizacinį komitetą… Ir ugnies misterijos, dangiškos ministerijos apgaubia piliakalnį… Ir atsiranda Merkinėj akmeninis milžiniškas magistrato antspaudas, sveriantis daug tonų, ir tie, kas atsistos jo šešėlyje, bus „užantspauduoti“… Iškalė tą antspaudą skulptorius Kęstutis Lanauskas, pusiau kaunietis, pusiau merkiniškis, su dideliu būriu talkininku kitoj akmens pusėje iškaltos aukotojų, davusių nemažiau 1 tūkst. litų, pavardes.
– Dėk tūkstantį ir bus… – optimistiškai tąsyk gundė ir mane skulptorius.
Tuo metu tūkstantį turėjau, bet pagalvojau, kad po metų gal ir lito neturėsiu.
Ir taip galvodamas neklydau.
Dabar jau rečiau, kuo rečiau stengiuosi būti toj Merkinėj, iki kurios nuo mano vienkiemio penki km. Tik pasirodyk tenai – vienas paklaus, kokie šios minutės planai, kitas tiesiai pasiūlys prisėsti prie reikalo, trečias paprašys paskolinti, viena nusišypsos šiltai, kita – kitoniškai, trečia… Bet praėjusį galužiemį atvažiuojame su seserim apsipirkti, galvoju: paskubom aplėksiu „Cento“ parduotuvę, kuo greičiau, kad neatsirastų neplanuotų… Bet. Prie apledėjusių „Cento“ laiptų, žiū, nugriuvo patsai Osama Binladenas, pasiremia visom galūnėm, atsikelia ir vėl nugriūva, pakyla ir vėl… Toks gėiybiškas, su šypsena barzdotame ir dvasingame veide, aukštokas, liesas, aš jam net pavydžiu, kad toks gėiybiškas išlieka, nors ir kibirą alkoholio suvartotų, nors it tuzinas moterų ant jo rėktų. Osama Binladenas labai taikingas ir gražus žmogus iš gretimo kaimo, o teroristų vado pravardę jam davė draugai – dėl išorinio panašumo į aną… Ir štai jau temsta, žvarbu ir nieks Osamos negelbsti, o jo kaimas toli, sušals žmogus gal… Man belieka su dar viena pažįstama Binladeną boginti į autobusų stotelę šalia seniūnijos, skambinti galintiems jį išgelbėti, o viešai slapta policininkų videokamera virš seniūnijos stogo gal veikia, gal ne…
Paskui prisimenu 1982-ųjų rudenį. Tąsyk mano draugužis, universiteto pirmakursis, savaitgalį važiavo namo, bet pakeliui su draugais užkopė ant Merkinės piliakalnio ir jie ten regėjo gal, kaip lietuviai eina dangumi lyg audros debesys ir atima iš kryžiuočių veislinius žirgus, o paskui pats magistras, sukėlęs ant kojų pusę Europos, juodu debesiu užgriūva Merkinę – baltų arklių atsiimti.
Nubudo studentas nuo rudeniško šaltuko… Žiū, virš galvos spalio žvaigždės… Bet po galva pagalvė… Dešinėj – miestelio gatvė, kairėj – miškas, ant kūno – antklodė… Anava į dangų duria bažnyčios bokštas. Bet po nugara – šalta žemė… Ir švinta jau… Po galais… Linksmas būrys nepastebėjo, kad draugas krito pakelėj, paskui iš gretimos sodybos žmonės atnešė pagalvę, antklodę… Čia Merkinė.
2011-ųjų pavasaris miestelyje didelėm linksmybėm nekvepia, bet ir liūdėti nėra ko.
Visiškai atsitiktinai susitinku fotomenininką Algimantą Černiauską – pagyvėjęs. Po labai ilgo remonto vėl atidarytas svarbiausias Dzūkijos nacionalinio parko rūmas. Algimantas vėl organizuos parodas: keramikos, tapybos, skulptūros… Tiesą sakant, jeigu žmonėms asmeniškai neįteiki kvietimo ir nenusilenki pakviesdamas, tai tik atsakingi kultūrininkai ir autoriaus atsikviestieji bebus parodos atidaryme. Lyg nebūtų miestelyje didingos V Krėvės gimnazijos, dar daug įstaigų, šviesuomenės. Bet ir knygynėlis jau seniai panašus į kanceliarinių prekių krautuvėlę.
– Penktadienį kūrensiu pirtį, – išblaško mano liūdesį Petras Pretkelis, puodžius ir keramikas, Zakavolių ir Pelekiškės kaimų bendruomenės pirmininkas. Toj bendruomenėj – keliolika asmenybių, beveik vieni menininkai, vietiniai ar tik sodybas čia nusipirkę… Tokie kaip aktorė Olita Dautartaitė, fotomenininkas Narcizas Freimanas, skulptorius Kęstutis Lanauskas, dailininkė Teresė Jankauskaitė… Bendruomenė per kelerius gyvavimo metus surengė dvi kolektyvines parodas Merkinėje. Pirmajai Petras paprašė paramos iš rąjono savivaldybės – ir gavo pinigėlių, nedaug, bet kai reikėjo atsiskaityti, tai bendruomenė nesunešė jokių čekių ir Petras patyrė nuostolių.
Todėl antra paroda buvo surengta jau be valdiškos paramos – tiesiog bendruomenės dovana tautai irgi Lietuvai. O kokia nauda bendruomenei ir pirmininkui
Svajojo jis atstatyti malūną ant Sraujos, įrengti ten parodų salę ir meno reikmenų parduotuvę, tačiau kam Briuselyje ar Vilniuje rūpės Petro projektai.
O pirtis – per keliasdešimt žingsnių nuo Sraujos, ir, viduržiemį gavęs gero garo, išleki į minus 20 pagal Celsijų, neri į sraunios upelės properšą… Ūūū!.. Aaa!.. Stūgauja narsūs bendruomenės vyrai ir ekstremalios jų moterys pusiaunaktį vidur upelės…
Andai po panašių maudynių sapnavau, kad išlekiu iš garo katilo, pūkšteliu į Sraują, bet išnirti nepavyksta, srovė mane pagauna, neša po ledu, ir plaukiu, plaukiu… Pro žiemojančius upėtakius, pro malūno griuvėsius su upele patenku į poledinį Nemuną ir pasroviui, pasroviui… Girdžiu, kaip viename krante Dzūkijos nacionalinio parko ekologas ir publicistas Henrikas Gudavičius aiškina, kad jis gyvensiąs ilgai, todėl neskuba leisti savo raštų… Kitame krante girdėti šūksniai: trotilo, trotilo! O virš galvos tokie garsai, lyg Povilo piramidėje bardai giedotų, paskui – lyg kas Merkinės stačiatikių cerkvę griautų ir jos vietoj istorinę rotušę atstatinėtų, vėliau, atrodo, O. Dautartaitė mane deklamuoja:
Kaip mintys Nemunas banguoja,
išblaivo vikingų laivus,
Šibaila genialiai važiuoja,
Jo motoroleris blaivus.
Fu, negi pranašingas sapnas?
O pirtis gera.
Vyrai ir moterys drauge, visi kaip adomai ir ievos rojuje, kai drabužiai dar nebuvo žinomi, todėl nieks nebuvo nuogas.