Stasys Stacevičius. Dainava kaip būsena

2012 m. Nr. 4

Dainava – tai būsena, kai siela pati dainuoja… Kad ir be garso. Andai Vasario 160oji sutapo su Užgavėnėm, ir Merkinės kultūros centro moterėlės labai kruopš­čiai ir nerimastingai rengėsi šventės programai… Prasidedant renginiui salėje dar buvo daug laisvų vietų, ir tai nedžiugino seniūno Gintauto Tebėros, nežavėjo pačių kultūrininkių… Užtat atėjo du broliai, kailiniuoti ir gėrybiškai besišyp­santys, bet kažkodėl nešini dideliu kirviu, kurio gal nerado kur pasidėti, tai vis glaudė prie savęs. Kultūrininkėms ir žiūrovams formavosi klausimėlis: ko broliai taip gėrybiškai ir linksmai šypsosi, jeigu į iškilmingą koncertą atėjo su dideliu kirviu? Ir kam jie atsinešė tą kirvį, jeigu taip geraširdiškai ir linksmai šypsosi – vienas pro barzdą, kitas pro kepurę… Tai aš kaltas: brolius susitikau parduotu­vėje dar prieš dvi valandas. Jie, apsirūpinę gėrybėmis, jau buvo beeiną ekečių kirsti Bedugnyje ir Laujoje, dūstančių žuvelių gelbėti… O aš jiems: būkit Merki­nės patriotai, ateikit į Vasario 16-osios paminėjimą ir koncertą. Tai jie ir paklausė, tik gal sušilo per neplanuotai susidariusį laisvalaikį. Bet… Mūsų jauni proprotėviai, gal jotvingiai, dainaviai, senovės koncertuose tikriausiai irgi su kirviais sėdėdavo, su trumpomis ietimis, su vėzdais, su šypsenom.

Dainava – jotvingių genties dainavių kraštas. Iš dalies sutampantis su dabar­tine Dzūkija, kurią tik XIX a. „išrado“ ar „atrado“ kalbininkai. Kartais jie atrodo lyg šventi tautos gelbėtojai, bet sykiais, sykiais… Niekad nesijaučiau esąs dzū­kas. Ne todėl, kad aukštaičiai ar žemaičiai tuos dzūkus kartais rūšiuoja į …yzdziukus, dzūkus ir oberdzūkus. Manyje gal 30 procentų aukštaičio, 30 procentų jotvingio, 30 procentų totoriaus, o 10 procentų… Nežinau, kiek su kuo ne nusi­dėjo, o mylėjosi jauni mano protėviai ir pramotės, kurių, grįžtant į anuos amžius, pavojingai daugėja, jie tampa pagonimis, jie atstato Merkinės pilį, jie eina kulti kryžiuočių, o nuo galvų kūlimo persimaino kultūra ir dainos… Gal nėra čia jokios Dzūkijos. Čia Dainava. Kaip kraštas. O kaip būsena – dainava – kartais gali būti ir Žemaitijoje, ir už Uralo, ir Ugnies Žemėje, ir… Tik norinčių girdėti dainas ir regėti kultūrą ne TV ekrane, o gyvai, betarpiškai čia, Dainavoje, gal jau mažiau j negu dainuojančių, grojančių, šokančių…

Anų metų gale miestelyje vyko šviesuomenės diskusija dėl klausimėlio: kodėl merkiniškiai taip negausiai, nenoriai eina į kultūros centro moterėlių organizuo­jamus renginius. O iš aplinkinių kaimų ir visai neina. Ir kaip čia bus su tuo kultūros ministro Arūno Gelūno užmoju priartinti kultūrą prie provincijos? Liko dvi moteriškaitės Merkinės kultūros centre, neis jos per kaimus, neneš kultūros, nekuls minčių, širdžių anei galvų bobutėms ir senoliams, anei jauniems ūkininkams, nekruš proto naujiesiems oberdzūkams, supirkusiems sodybas. Niekas ten jų, tų kultūrininkių, dainavos ir Dainavos kūlėjų, nei laukia, nei ką. Yra televizorius. Šal­dytuvas. Krosnis. Lova. Ko dar?

O pačiame miestelyje? Skelbk neskelbęs, kviesk nekvietęs, ateina tik bran­duolys – dvi, trys ar net penkios dešimtys įdomesnių galvų… O jeigu kultūros centro mūre, kursai savo sovietine architektūra panašus gal į krematoriumą ar į CK (centrinę katilinę), telpa keli šimtai? O jeigu tą mūrą dabar renovuoja už Eu­ropos Sąjungos pinigus? Ir kyla klausimas: kur ir kam metami pinigai?.. Kai anąsyk KC (ar CK) moterėlėms pasiūliau rengti ne įprastinį koncertėlį, o poetinę impro­vizaciją, tai jos – tikriausiai teisingai – pasakė, kad tokiu atveju ir visai niekas neateis, net branduolys… Nebent visiems į namus išnešioti po spalvingą kvietimą ir dar, nusilenkus iki žemelės, maloniai paprašyti: jeigu negalit ateiti, tai bent atlinguokit, atkrypuokit, atsliūkinkit, atsivilkite, at… Na, galima ir ant kumelės atjoti, ir BMW ar viesulu atūžti… Ne, nekvepia KC direktorei Jūratei Bingelienei juokais diskusijoje dėl kultūros reiškinių Merkinėje, kuri, anot fotomenininko Algimanto Černiausko, yra dvasinė sostinė. Kam – Dzūkijos. Kam – Dainavos.

– Charizmos! Charizmos direktorė neturi! Todėl ir neina žmonės paskui ją, – pareiškia tremtinių ir politkalinių vadas Algimantas Vasiliauskas ir lyg senas sausumos vikingas liuobia kieta ranka į stalą. Net Krėvė, lauke stovintis ant postamento, atrodo, sumirkčiojo. Ar turėjo Krėvė charizmą? Tikriausiai ne tai jam rūpėjo.

O, pagalvoju, jeigu A. Vasiliauskas, jau gerokai žilstelėjęs, bet dar turintis pa­rako, taptų Merkinės seniūnu. Ar stebuklingu būdu pataptų Varėnos rajono meru. O jeigu dar stebuklingesniu būdu jį pamatytume Lietuvos kultūros ministro ar premjero poste. Tai…

Charizma – pagal tarptautinių žodžių žodyną, išleistą sovietmetyje, – tai Die­vo dovana, malonė… Bet pagal šį apibrėžimą išeitų, kad charizmatiškų žmonių nemažai yra visur… Ir net dabartinė Merkinės kultūros centro direktorė Jūratė, štai svarstoma diskusijoje, yra charizmatiška, bent jau mano akimis žiūrint… O jeigu, anot A. Vasiliausko, jinai tos charizmos vis dėlto neturi? Vadinasi, tai kaž­kas daugiau. Dievulio dovana ir malonė, plius įsitikinimai, plius tvirtumas, prin­cipai, įvaizdis, įpročiai, plius visa tai per daug metų, plius… Ką Lietuvoje dabar galim vadinti charizmatiškais žmonėmis? Tikriausiai profesorių, neminint visų jo vardų ir nuopelnų, Vytautą Landsbergį. Bet jeigu neabejotina charizmos galia yra vesti tautą ar piliečius paskui save, tai… Išeitų, kad po Nepriklausomybės at­kūrimo laimėjęs pirmuosius prezidento rinkimus Algirdas Mykolas Brazauskas buvo charizmatiškesnis? Kažin kažin?

Mano vyresnis bičiulis, buvęs politkalinys Benediktas Navickas, kurį va­dindavom vėliavininku Barzdele, neabejoju, buvo charizmatiškas. Katalikiškai charizmatiškas. Vienas sau dar ankstyvoje jaunystėje prisiėmė „kaltę“ už tris­palvės iškėlimą virš kolūkio malūno Pakruojo rajone. Vienas už visą pogrindinin­kų būrelį „pagydytas“ beprotnamyje… Daug mažų odisėjų išgyveno, paskui slap­ta pėsčiomis iš šiaurės Lietuvos į Dainavą – per Baltarusiją – visą vasarą ėjo… Jis iki pat pabaigos laikėsi savo: be pykčio kalbėjo apie priešus, neprašė malonių net iš draugų, o juolab iš valdžios, net jeigu ta valdžia jau sava, beveik nevarto­jo svaigalų, drožinėjo, užsiiminėjo kraštotyra, rašė… Bet nėjo daug žmonių pas­kui dar gyvą vėliavininką Barzdelę… Kur ten kaimiečiai eis paskui Sąjūdžio spaudos labdaringą nešiotoją, paskui kiaulių komplekso Gudakiemyje naktinį sargą ar paskui jau pasiligojusį ir vienišą bedarbį, kuris kartais žolių šaknimis ir sraigėmis pramisdavo… Jo vidinė dainava buvo lyg svetimų apsiaustyje – gy­vent daugiabučiame sovietiniame kaimo mūre, kur savo balkone per šventes Benediktas vis iškeldavo trispalvę, bet net ir pirmaisiais Nepriklausomybės me­tais kaimynai nesekė jo pavyzdžiu, nors visi lietuviškai kalba, vis tiek žiūrėjo į tą jo trispalvę kaip į vėliavininko Barzdelės keistenybę… Ir tik keliolika gyvųjų ėjo per pūgą paskui charizmatiškojo Benedikto Navicko karstą.

Tai gal ir KC direktorės charizmos didumas ar mažumas nėra svarbiausia? Gal bendruomenė neveikli, neorganizuota, ne… Vos pajutęs potencialius kaltini­mus bendruomenės pirmininkas, Merkinės pagrindinės mokyklos direktorius, impozantiškas barzdočius Bernardas Sakalauskas gal šimtąjį kartą per savo pir­mininkavimą viešai ir nuoširdžiausiai pareiškia;

– Atsistatydinu, atsistatydinu, tik imkit kas nors tas pareigas, imkit.

Bet niekas iš Bernardo tų gražių pareigų neima.

Tik Dzūkijos nacionalinio parko mokslinis bendradarbis Mindaugas Lapelė tie­siai paaiškina, kad darni bendruomenė egzistuoja nebent popieriuje… Juk per karą Medvinėje neliko ne tik žydų bendruomenės. Dauguma dabartinių gyventojų – at­eiviai, užeiviai. Iš tikrųjų, nors neregistruotos, egzistuoja gal trys ar penkios bend­ruomenės.

Sambūriai pagal partijas, pagal interesus, pagal pomėgius, pagal… Užpernai partizanų paminėjimui kruopščiai ruošėsi Merkinės kraštotyros muziejaus di­rektorė Aldona Raugalaitė. Bet didingosios V. Krėvės gimnazijos gimnazistai dar iš ryto gyvu vainiku apjuosė Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų baž­nyčią, padėjo gėlių prie partizanų koplytėlės, o į svarbiausią renginį Partizanų kalnelyje neatėjo. Konservatoriai ir prie jų prisiglaudusieji surengė atskirą savo mitingą ir bendrą paminėjimą taip pat praleido. Ir tik saujelė, saujelė… Tik prisiminimas – šimtai gražių žmonių susirinkdavę į partizaniškas dainavas pir­maisiais Nepriklausomybės metais. Vieni išmirė, kitiems partiniai politikavimai ir ta pati muzikėlė atsibodo. Reiktų naujų formų… Aišku, virš žuvusiųjų kaulų nekalbėsi, kad ne visi partizanai buvo šventi. Nepasakosi, kaip partizanas, ap­simetęs paklydusiu svečiu, troboje netikėtai išsitraukė iš po kailinių ginklą ir nudobė stribą prie jo paskutinės vakarienės stalo. Nemintysi, kaip ir kodėl jau Nepriklausomybės metais Merkinėje vienas po kito pasikorė trys susenę stri­bai… Bet yra daugybė būdų pačią praeitį kalbinti vis kitaip.

O kokia buvo ta partizanų Dainava ir dainavai Štai politikas, žygeivis ir žurnalistas Gediminas Jakavonis rodo draugams ypatingą senieną: jauni Mardasavo kaimo vyrai senoje nuotraukoje, darytoje iki karo. Vienas kaimo muzi­kantas ir du mokytojai, visi, anot Gedimino, buvo dainingi ir mylimi ne tik Mardasave. Vienas jų – Adolfas Bilinskas – būsimasis partizanas Jurginas. Tas pats, kuris drauge su dar keletu bendražygių, užklupti stribų, kris vienoje Mardasavo sodyboje, kažkuris dar nubėgs iki Merkio, kuriuo tų 1945–ųjų gruodžio pradžioje plaukė ižas… Ir nuplauks atversta partizanų maldaknygė ledo lytimi, ir Kas­čiūnų kaime, pakrantėje nuo to ledo sugriebs ją tuomet jaunutis Juozas Jaka­vonis, būsimasis partizanas Tigras, kuris gyvas dar, kai rašau šias eilutes. Ir Adolfas Ramanauskas–Vanagas, tuomet turėjęs bunkerį Jakavonių sodyboje, žiū­rėdamas į tą maldaknygę, sumanys Merkinės puolimą, ir… Vis po dainą kiek­vienam garbingai žuvusiam partizanui rašys nežinomi autoriai, po dainą: Jurginui, Šernui, Siaubui, Šermukšniui, Merkinės puolimui…

O ana fotografija, gelstelėjusi nuo laiko, mažučio formato, bet puikios koky­bės, gal brangokai kainavusi, liudija, kad tie kaimo inteligentai nebuvo turtuo­liai. Labiausiai tikėtina, kad fotografavosi jie netolimoje nuo Mardasavo Mer­kinėje, kur fotoateljė turėjo ne vienas žydelis. Ten iki karo sugyveno žydų ir lietu­vių bendruomenės, varžėsi lietuvių ir žydų futbolo komandos, kaimiečiai gausiai suvažiuodavo į turgų, ūžė malūnai, lentpjūvė, karčiamos, bet nukaušusių viešu­moje retai kas pamatydavo. Visi gerbė viršaitį, mokytojus, policininką, ir net tur­tingiausi į beturtį vargetą kreipdavosi dažniausiai lenkiškai: pan… Lietuvių kal­ba Merkinėje tuomet nebuvo dominuojanti, o Krėvės „iš naujo supiltą“ „Mil­žinkapį“ dar tik pradėjo skaityti būsimi Milžinai ir Nykštukai… Bet iki 1944 m. beveik nieko neliks iš anos Merkinės bendruomenių ir tradicijų, griuvėsiais virs žydų namai, pelenais bus paleistos ne tik nuotraukos.

O Mardasavas, Puvočiai, Margionys?.. Šilų dzūkų turtas buvo gamta, jų vaikai ir dainos – dainuojant lyg nelikdavo to juodo vargo… O nuo mažumės dainuojan­tys nebūna blogi. Kaip pasakoja seni žmonės, būdavo ramų vakarą susirinkę vyrai aidesingoje vietovėje kad uždainuos, kad užtrauks, o miškai pagauna jų dainą, ir neša, neša… Ir ta žmonių bei miškų sutartinė per dešimtis kilometrų pasiekia kitą kaimą, ir čia vyrai ar moterys, merginos atidainuoja aniems, ir vėl miškai pagau­na, neša, neša… Gal į ausį Dievuliui? Gal taip dainuojantys, nors ir ne pinigingai, bet Dievulio ausy gyveno? Tik patys to nežinojo? Beje: Mardasavas – tikriausiai buvęs jotvingių kaimas. Pagal jotvingių kalbos žodynėlį žmogus yra mard. Su­tinkama Dainavoje ir Mardosų pavardė. Plačiau apie tai – 2011 m. „Aušros“ lei­dyklos Punske išleistame jotvingių krašto metraštyje „Terra Jatvezenorum“, jau trečiajame tome, kultūrologo Algirdo Patacko straipsnyje „Jotva – teriota, bet ne­prarasta“. Dabar man tas mard susišaukia su rusišku pagrasinimu: polučiš v mordu – gausi į snukį… Matyt, įsiminė jotvingiai slavams, kaip reikiant įkyrėjo… Juk bebaimė ir mirtinai kovinga buvo jotvingių dainava ir Dainava.

Bet aptilo dainos, bent jau kaimuose nelieka kam dainuoti.

Ir ką kalbėti apie išmirštančius sodžius, jeigu pačios Merkinės KC direktorei už­duodamas klausimas: kodėl miestelyje nebėra diskotekų jaunimui? Pasak direkto­rės, todėl, kad jaunimas jau nesusirinkdavo… Ateidavo tik keliolika, keletas… Ir būtinai įsibrauna koks girtas devintokas ar šeštokas, ir dar nelabai jį išvarysi.

Negi jau beviltiškai išmiršta ir išsivaikšto dvasinė Dainavos sostinė? Užmirš­dama ir tolimus, ir artimus savo žygdarbius? Ne tik su kryžiuočiais ar slavais kūlėsi, ne tik su stribais ir rusais šaudėsi Merkinė… Būdavo ir pusiau draugiškų jaunimo apsikūlimų tarp savęs, bet ypač – tarp šito ir kito miesto. Lyg savotiškos treniruotės, pratybos, garo nuleidimas… Jau Nepriklausomybės aušroje nutiko taip, kad kovingi merkiniškiai gerokai apkūlė bendraamžius daug didesniame mieste, taip pat pretenduojančiame būti Dzūkijos ar Dainavos sostine. Ir ap­lamdytieji suplanavo keršto žygį, savotišką Merkinės puolimą… Ir kitą savaitga­lį, jau sutemus į Merkinę, atseit, į šokius, į diskoteką net dviem autobusais „Ikarus“ atūžė rinktinės pajėgos… Merkiniškiams tai nebuvo netikėta, į šokius buvo gausiai prisirinkę vietinio ir aplinkinių kaimų jaunimo. Ir vietinis jauni­mas akimirksniu tapo vieninga bendruomene, o bendruomenė pavirto narsia ir disciplinuota kariuomene. Ne bet kokia, o susiskirsčiusią būriais, su vadais, ir… Kautis už Merkinę drauge su savo vaikinais stojo ir pačios šauniausios Merkinės merginos… Didis mūšis tą vasaros naktį vyko, tik be šūvių, be… Per daug savimi pasitikėję užpuolikai buvo išsklaidyti ir visiškai sutriuškinti… Autobusų vairuo­tojai priėmė ultimatumą, ir jų „Ikarusai“ su neiškultais langais, tačiau tušti, aplinkiniu keliu gėdingai išburzgė atgalios… Negana to, bent kelioliką paimtųjų į nelaisvę Merkinės merginos išrengė nuogai, visiškai nuogai, ir paleido juos na­mo bėgte, o iki tų namų – bent trys dešimtys kilometrų… Anot gandų, tą vasaros naktį kažkurių kaimų tarp dviejų dvasinių sostinių kaimiečiai stipriai apstulbo: paryčiais pabeldusieji į langus buvo be menkiausio drabužėlio ir maldavo bent kokių kelnių, senų marškinių… Sako, viena nejauna kaimo mokytoja vos infark­to negavo.

Ne, nesudėta liks daina apie šitą Merkinės puolimą. Ir, gink Dieve, neagituoju auginti kultūros per tokius apsikūlimus. Tai tik pavyzdys: ypatingu momentu bet kurio Dainavos miestelio jaunimas (gal ir senimas) gali akimirksniu tapti bendruomene ar kariuomene. Ir tik palyginimas: miestelyje jaunų buvo daug, o liko – kas liko. Vieni savaitgaliai pasidaro sau tam tikros rūšies dainavą dviejose kavinėse prie biliardo stalų su alumi. Riti – gatvėje. Treti – namuose, sulindę į internetą.

Vasario 16-osios sniegynai plyti aplink mano irgi ištuštėjusią sodybą, kai ra­šau šias eilutes. Tebegyvas, pilnas amalų jauno mano senolio, atsikėlusio iš Mer­kinės dar 1909 m., pasodintas beržas, su stribų kulkom kažkur kamiene,., Ant sniego kraujas, sako, atrodydavo ryškesnis.

Bet sniegas yra ir kultūros lakmusas. Andai Varėna neturėjo viešojo WC, ku­ris atitiktų Europos lygį. Vasarą dėl to lyg ir nekildavo problemų. Bet, kaip sakė vienas kolega, vos tik pasninga, ta problema, žiū, ir išryškėja ant sniego… Įsi­rengė Varėna viešąjį WC, bet ne atskirai, o buvusiame kino teatre, pertvarky­tame į kultūros centro rūmą. Ir net rodyklė kitoje gatvės pusėje vienu metu buvo: WC rodė į KC… Užtat pinigų buvo sutaupyta, gamta sukultūrinta, o kultūra sugamtinta, ir vokiečiai tikrausiai pasakytų: gut, gut… Juk, eidamas dėl žemiško dalyko, žmogus gal neplanuotai pateks į beveik dangišką tapybos ar kitą parodą, ir nušvis jam akys, ir suskambės gal jo vidinė dainava.

Neatsitiktinai iš Europos Sąjungos fondų skirta pinigų ir viešam WC Mer­kinėje pastatyti. Kad problema ant sniego neišryškėtų. O, jeigu Europa būtų bu­vusi tokia kultūringa dar Vytauto Didžiojo laikais, kai lietuviai kūlėsi su kry­žiuočiais! Dabar mums gal nereikėtų ne mūsų pinigų… Už tuos pačius jau remontuojama ir muziejinė stačiatikių cerkvė Merkinėje. Renovuojamas ir so­vietinio stiliaus bukastogis kultūros centro mūras. Su kaminu – kaip didelio kre­matoriumo ar šiluminės elektrinės. Iš karto – trys objektai. Deja, anot fotome­nininko A. Černiausko, tas KC mūras, bent jau išoriškai, tikriausiai ir liks panašus į krematoriumą; gaila, kad prieš rengiant rekonstrukcijos projektą nesitarta su bendruomenės intelektualais.

Gal vertėjo ne trims objektams pinigus išdalyti, o skirti vienam? Kapitališkai perdaryti tą kultūros „krematoriumą“? Kad su šlaitiniu stogu būtų. Švytintys rūmai. Patrauklesni už stačiatikių cerkvę vidury miestelio, turėjusio Magde­burgo teises, rotušę, herbą su vienaragiu. Gal – visiškai perstatytas – taptų ir ne kultūros, o viso miestelio centru, naująja rotuše… Juk atstatinėti senąją rotušę Merkinėje gal būtų sunkiau negu Valdovų rūmus Vilniuje… Bet? Pasak seniūno G. Tebėros, pagal paramos sąlygas privalėjo būti trys objektai. Tokia ES valia. Ne mūsų. Duodantys riboja gaunančių suverenumą. Ir atsiskaityti paprašo.

Todėl nenuostabu, kad toje pačioje diskusijoje seniūnas provokuojamai pa­klausė: gal neverta tų pinigų mesti kultūros centrui, gal geriau mesti į šali­gatvius? T. y.: šaligatviams tiesti ir remontuoti. Šaligatviai – irgi kultūra. Tuose JAV miestuose, kur šaligatvių visiškai nėra, gyventi nenorėčiau. Tai šlykštu. Judėti tik automobiliu. O jeigu pabandysi eiti pėsčiomis, tai tuoj pateksi į kri­minalinį pasaulį, į automobilių, gelžbetonio, dangoraižių ir nusikaltėlių džiung­les. Šiuo požiūriu Merkinė ar Varėna gal kultūringesnės už Niujorką.

Bet?.. Vis tos madų keistenybės. Štai Dzūkijos nacionalinio parko rūme buvo vienintelė Merkinėje saliukė, tinkama viešoms parodoms rengti. Ten, šeimininkau­jant fotomenininkui A. Černiauskui, per kelioliką metų įvyko dešimtys įspūdingų parodų – tapybos, keramikos, grafikos, skulptūros, fotografijos. Paskui keletą metų tas rūmas – buvusi tarybinio ūkio kontora – buvo remontuojamas, renovuojamas, re… Pasibaigus tiems užtrukusiems ir brangiems „re…“, paaiškėjo, kad vienintelė parodų saliukė ne padidėjo, o sumažėjo. Ir apskritai tapo mažiau tinkama paro­doms, nes pagal pasaulinę madą vietoj vienos mūrinės sienos jau stiklas blizga, ir jau neįkalsi vinies į stiklą paveikslui pakabinti… Bet parodas galima rengti ir gatvėje ar piliakalnio papėdėje, ar gamtoje, prie nuošalios trobelės vidury miškų. Bent jau vasaros anticiklono ar giedros sąlygomis.

Tai – jeigu nebus karų, marų ar uraganų – ketina ne pirmą kartą padaryti dai­lininkė Teresė Jankauskaitė prie savo klėtelės miškuose. Rugpjūčio 4 d., kai sueis 100 metų nuo jos amžiną atilsį tėvo Petro gimimo, kuris andai darbavosi ūkvedžiu prezidento Antano Smetonos dvarelyje. Beje, anuometinėje Lietuvoje buvo po­sakis: „Vienas Smetona Lietuvą valdo, Įeitas Smetona akmenis skaldo.“ Krūva vaikų užaugo A. Smetonos tėvų šeimoje, prezidento brolis buvo paprastas akmenskaldys, bet neprašė malonių iš galingojo brolio. Ne vien dėl to jaunasis ūkvedys gerbė visą Smetonų giminę… Sovietmečiu P. Jankauskas tapo pynėjų iš vytelių karaliumi… Turėtų įvykti keturių kartų kūrybos paroda: išlikę tėvo darbai, duk­terų keramika ir tapyba, plius – vaikaičio ir provaikaičio menai. Dar šiek tiek muzikos, dainų ir istorijos – dainava. Dainavoj.

Žiū, sutinku miestelyje vieną iš tų brolių, kur anąsyk į iškilmingą koncertą atėjo nešini kirviu. Guodžiasi, kad tą puikų kirvį jie po koncerto, deja, praganė. Ir patys nepamena, ar į Bedugnio dugną kirvis nuėjo, ar kur sniegynuose liko. Per mane tas nuostolis, per kultūrą. Žiū, ir kitas brolis – lyg dviprasmiškos vidinės dainavos būsenoj…

– Pasakyk, kaip man sustot, – nuoširdžiai prašo patarimo, – jau septinta die­na, kai skaitau ir skaitau, perskaičiau labai ilgus „Terra Jatvezenorum“ met­raščius ir „Labai trumpą pasaulio istoriją“, įveikiau visus pernykščius „Metus“. Darbai nepradėti. Žmona išeiti grasina.

Tai, aišku, iš fantastikos. Jisai skaito etiketes: „Moskovskąja“, „Lithuania“, „Švogerių degtinė“… Ne jis vienas taip. O ir man, kai ateinu į dvasinę sostinę, kažkas nuodėmingas viduje suvirpa, gundo. Anot bičiulio, tai todėl, kad čia daug „nedagėrusių“ užkasta, daug žydų „nedaprekiavo“. O gal tiesiog charizmos nėra? Charizmos!

– O aš, kai buvau kultūros namų direktorė, charizmą turėjau, – sako A. Rau­galaitė, dabartinė Kraštotyros muziejaus direktorė.

– Tai kodėl tave vietiniai politikai išstūmė iš to kultūrnamio?

– Pats žinai, aš komunisto dukra… Norės mušt – lazdą ras.

Toks ten ir komunistas buvo jos amžiną atilsį tėvas, kalvis Vincukas. Partinis bilietas jį išgelbėjo nuo Sibiro, gal ir nuo kalėjimo, nes jis turėjo ryšių su vokie­čiais. Be to, su partiniu bilietu jam buvo ramiau varyti samanę, drąsiau galėjo rašyti nežinomo liaudies poeto eiles ir atsiminimus, kuriuos jo žmonelė kartą su­rinko į krūvą ir išleido. Ir išleido – per krosnį, per krosnį…

Gal koks užsilikęs fragmentas dar nuskardės per eilių skaitymus po Merkinės tiltu per Nemuną… Jau du kartus – maždaug per muziejininkų dieną – Aldona rengė poezijos skaitymus po tiltu… Todėl, kad patiltėje aptikome įdomų aidesį. Ir apskritai – kodėl neskaityti eilėraščių po tiltu, jeigu jis nuo to nesugriūva ir gal tampa šventesnis? Gaila, kad Aldona gerų ir geriausių poetų iš toliau – dėl pinigų amžino nebuvimo – nesiryžta pakviesti. Tad vietiniai literatai dalyvauja, dar koks grafomanų pulkelis iš gretimo miesto. Vis dainava Dainavoj.

O, jeigu grafomanai skaitymui laiko skirtų tiek, kiek rašymui. O, jeigu anas brolis savaitę nenustotų skaitęs?.. Giedresnė būtų miestelio knygynėlio vedėjos Jolantos Keidūnienės dainava… Kam svarbu, kad Jolanta galbūt nusipelnė Ge­dimino ordino iš prezidentės rankų. Jinai – pernai ir užpernai – beveik dvejus metus dirbo be atlyginimo. Krizė slėgė, todėl Varėnos knygyno, kuriam priklau­so Merkinės knygynėlis, tuometis direktorius ir paprašė:

– Pasidarbuok, Jolanta, be atlyginimo, juk tavo vyras tolimojo plaukiojimo kapitonas…

Ir dirbo ne tik Jolanta be atlyginimo iki perversmo tame knygyne.

– Nepervedė man pinigų, dar nepervedė, – prabyla skulptorius Indra Rašė. Taip save pats įvardija. Unikalių paminklų – medinių ir akmeninių – kalėjas, kryžių, anot jo, pliusų kūrėjas, angelų drožėjas, keramikas, nuotaikingas ir nuo­tykingas. O, jeigu jis rašytų taip, kaip pasakoja… Andai, per ledonešį Nemune, Indra sumanė lyg performansą, lyg monospektaklį ir plaukė Nemunu, užšokęs ant ledo lyties, plaukė, plaukė… Vos neišplaukė. Rašė anan pasaulin. Išlipo visas uždusęs ir nenusakomai laimingas, kad gyvas. Tolokai nuo vietos, kur veiksmas prasidėjo. O ten policija ieškojo kažkokio žudiko, maniako, pasmaugusio dar vie­ną bobulę… Ne, nenorėčiau dvi paras būti nekaltai suimtas ir psichologiškai spaudžiamas prisipažinti… O kartą į diskoteką, nors jau ne pirma jaunystė, Ind­ra Rašė atmynė dviračiu ir pašoko jaunimui tango su dviračiu, valsą su dviračiu, ir Dainava praturtėjo naujais šokiais.

Beje – minėtoje diskusijoje kai kurie valdininkai spaudė KC direktorę: kodėl nėra miestelyje pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo… O direktorė atsakė, kad jai mieliau dramos būrelis. Gal ji ir teisi. Kai pamatau scenoje ar piliakalnio papėdėje šokančius pagyvenusius žmones, tai… Pagalvoju: o kodėl niekas nepageidauja senų žmonių šokių kolektyvo? O gal ir pageidauja? Gal pusei diskusijos dalyvių reikalin­ga tik tokia kultūra, kokią matome LTV laidoje „Duokim garo“. Garo kultūra? Bandymas išsaugoti „amžiną“ mūsų kaimiškumą? Dirbtinės dainavos? Tikriausiai masėms reikia to garo… Kad galvos apgaruotų, nugaruotų ir klausimai bei proble­mos iš galvų išgaruotų… Bet man tango su dviračiu daug įdomiau. Ypač, kai…

Turistų minios uosto orą
Ir daros kryžkelėj spūstis.
Tuoj vietoj naujo šviesoforo
Indrašius kryžių pastatys.

Ir plauks dangum Charono valtis,
Žiūrės, kas verda pagiriuos,
Bet supergirininkas Galčius
Jai, aišku, dugną ištarkuos.

Taip skambios sielos savo kūnus
Aptinka priešaušrio lauke,
Ir sako Pranas, pareigūnas:
Visi jie g, visi jie g.

Ką reiškia „g“? Gražus ir geras?,
Ne girtas, o labai garbus.
Seniūnas G. Tebėra taria:
Savivaldybė greit čia bus.

Ir jau nebus čia niekam bloga,
Susigrąžinsime laikus,
Kai Raugala užraugė brogą,
O Raugalaitės – agurkus.

Vėl girdžiu nemokamą kitos Aldonos, mažutės, nors nejaunos Aldutės labda­ringą dainavimą gatvėje vidury Merkinės. Vadinasi, šiandien miestelyje viskas gerai, nes Aldutė nedainuotų, jeigu būtų kitaip. Nedidutė, vaikystėje patyrusi sunkią ligą, ji turi puikų balsą, gražią širdį ir moka daug dainų. Ir dainuoja, kai jaučia, kad jau dainava jos sieloje ir Merkinėje. Dainuoja kryžkelėje ar gatvėje, prie policijos nuovados ar po seniūno langais, dainuoja ir nė cento neprašo. Andai, kai Merkinėje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus su žmona, tai šimtai merkiniškių užtvindė Dariaus ir Girėno aikštę. Net oberdzūkai suplaukė, kad pasiskųstų dėl žemių ir miškų negrąžinimo Dainavoje… O Aldutė atėjo ne pa­siskųsti, bet padainuoti, nors programoje nebuvo numatyta. Tąsyk ji gavo dovanų – saldainių dėžutę – iš Adamkienės rankų. Ir tai buvo viena iš gražiausių dainavų jos gyvenimėlyje.