Petras Mendeika. Menininkų gyvenimo koma

2012 m. Nr. 1

Mūsų visuomenė gyvena principu „Duonos ir žaidimų“ (panem et circensis – lot,). Ji meną priskiria žaidimų kategorijai. Tai suformuoja požiūrį į menininką kaip į žmogų, užpildantį ir praturtinantį mūsų laisvalaikį, tačiau tiesiogiai nedalyvaujantį „duonos“ gamyboje.

Žinoma, išsilavinusi visuomenė suvokia meno svarbą ugdant žmogų ir jo in­telektą. Maža to, visuomenė net pripažįsta išskirtinį meno vaidmenį kuriant tautą vienijantį mentalitetą. Iškiliausi tautos atstovai netgi teigia, kad mus vie­nija ne ekonomika ir ne ji sutelkia mus vienybei. Ne ekonomika lemia mūsų tau­tinį identitetą. Ir netgi ne tikėjimas – nes daug yra katalikiškų kraštų. Pripažįs­tama, kad lemiamas bendrumo požymis yra kalba ir ypač – papročiai, kuriuos formuoja dvasinis gyvenimas ir jo raiškos viršukalnė – menas. Jame – ir liaudies kūryba, ir meno profesionalai. Sunaikink kalbą, ypač – papročius, ir sunaikinsi tautą, nutrauksi ją vienijančias gijas. Tai labai gerai žino visi okupantai.

Tačiau šiandien – ne apie meno vaidmenį ir svarbą, paliesiu kitą temą – me­nininko savijautą „duonos ir žaidimų“ visuomenėje. Menininko visuomeninį ak­tyvumą.

Dažnai girdime klausiant – kodėl šiandienos menininkai tokie pasyvūs visuo­meniniame gyvenime?

Priežasčių, kodėl nepanaudojamas šis milžiniškas kūrybinis potencialas visuo­meniniuose judėjimuose, daug. Tarp jų – ir nusivylimas tokios veiklos rezultatais, ir kitos priežastys. Tačiau, manau, svarbiausia – pačios visuomenės požiūris į kūrybinį darbą. Į kūrybininkų indėlį sukuriant nacionalinį ūkio produktą, dar kitaip vadinamą BVP. O tai jau ekonominė kategorija, nulemta didžiosios visuomenės daugumos požiūrio, – esate išlaikytiniai! Esate remiami ne jūsų, o mūsų uždirbtais pinigais. Esate prašytojai. Ir sunkiais ekonominiais laikais mes, nors ir vertiname jūsų kūrybą, menkai tegalime jus paremti. Todėl paremsime tik pagal išgales.

Išanalizavau visų pagrindinių partijų rinkimų programas ir ypač atidžiai tą jų dalį, kuri skirta menui ir kūrybai. Todėl drąsiai galiu konstatuoti, kad visų partijų programos tarsi nusirašytos nuo TSKP partijos suvažiavimų ir viena nuo kitos. Nes visos jos pagrįstos teiginiu – remsim kultūrą. Visose – primityvus kul­tūros indėlio visuomenės gyvenime supratimas, gal išskyrus Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), kurie kultūrinio proceso analitinei daliai ir kultūros reikšmės įvertinimui skyrė rimčiausią dėmesį. Tačiau ir jie, pagrįsdami tos pro­gramos ekonominį įgyvendinimą, pasirodo bejėgiai, nes lygiai taip pat, kaip ir kitos partijos, mano, kad kultūrą reikia remti.

Lieka konstatuoti faktą, kad nuo komunizmo eros iki dabar požiūris į kultūrą visiškai nepasikeitė. Partijos ir toliau priskiria kultūrai tik laisvalaikio ir švieti­mo funkciją. Visiškai neanalizuodamos ekonominio kultūros poveikio ir reikšmės.

Bendraudamas su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, įsitikinau, kad ir jie mąsto panašiai. O kaip kitaip galima mąstyti, kai tau nuo gimimo jau tiek de­šimtmečių kalama, kad kultūra yra išlaikytinė. Ir tai kala jau savi, o ne svetimi.

Tačiau tai būtų pusė bėdos. Baisiausia, kad taip ėmė galvoti ir patys menininkai. Dažnas jų tikrai pasakytų, kad be paramos kultūra ir ypač profesionalusis menas neišgyventų. Manau, kad paklausti ir jie beveik vienu balsu teigtų, kad šiandien kultūra labai menkai remiama, todėl vegetuoja. Kad būtina gausiau kitų uždirbtais pinigais paremti.

Todėl ir Prezidentės iniciatyva sukurtų „Kultūros politikos gairių“ niekas entuziastingai nesutiko, tvirtindami, kad begalė tų gairių jau sukurta ir nieko iš to gero nebus. Menininkai net neišgirdo aptariant gaires Prezidentės pasakytų žodžių, kad kultūrai reikia sugrąžinti jos uždirbtus pinigus. O gal nenorėjo girdėti, many­dami, kad kultūra labai mažai uždirba, yra išlaikytinė ir Prezidentė kalba niekus.

Kodėl tokia reakcija?

Nieko nuostabaus. Ilgametė kvailinimo misija pasiekta – menininkai jau vi­suotinai tiki, kad jie – našta visuomenei. Nors suvokia, kad dirba labai reikalingą darbą, bet pritaria, kad iš savojo triūso negali išgyventi. Tačiau, būdami orūs, išmaldos neprašys, tenkinsis tuo, ką duos, o eiti ir reikalauti neturi moralinės teisės.

Štai čia, manau, ir slypi visuomeninio pasyvumo priežastis, vedanti į atsiribojimą ir nenorą dalyvauti aktyviame visuomeniniame gyvenime. Tai ne dvasinio, o ekonominio visuomenės menininkų nuvertinimo pasekmė.

Tačiau gal jau gana?! Užteks kvailinti ir kvailintis. Laikas suskaičiuoti kultūros uždirbtus pinigus. Tokią būtinybę suvokiame visi. Nes kaip galima duoti pinigus tam, kuris jų neskaičiuoja. Tačiau skaičiuoti, pasirodo, nenorima. Kodėl mūsų politikai ir Kultūros ministerija to nedaro ir nepasitelkia į pagalbą spe­cialistų? Kodėl skaičiuoja ir paskirsto tik iš biudžeto skirtus 250 milijonų ir kont­roliuoja tik valstybinių kultūros įstaigų uždirbtus pinigus? Kodėl nenorima ir nesistengiama suskaičiuoti viso BVP, kurį sukuria kultūra?

Gal kuris nors iš jūsų žinote, kokią dalį BVP Lietuvoje sukuria kultūra? Juk kultūros žmonės BVP kuria ne tik Kultūros ministerijai priklausančiose kultū­rinėse įstaigose.

Drąsiai galiu teigti, kad be kultūrininkų žlugtų visa Lietuvos pramonė.

Vaizdumo dėlei noriu paklausti: ką austų audimo fabrikai be dailininkų – bespalvę ar vienspalvę drobulę? Ką siūtų siuvimo fabrikai be modeliuotojų? Ką gamintų mūsų lengvoji pramonė be dizainerių? Ką statytų statybininkai be architektų, interjero ir eksterjero specialistų? Kokius baldus gamintų mūsų baldžiai? Ir taip toliau, ir taip toliau. Visų nacionalinio produkto kūrimo sričių, kuriose dalyvauja menininkai, nevardysiu. Net žemės ūkis gamina tik žaliavą. O kad ji virstų produktu, reikia, kad ir ne tokio didelio kaip kitose gamybos sferose, bet vis dėlto – ir menininkų indėlio. Faktai liudija didelį menininkų indėlį kuriant nacionalinį BVP. Bet kažkodėl vis dar manome, kad menininko indėlis – tik sukurti turiningą dirbančiojo laisvalaiki, kad jis, kultūringai pailsėjęs, našiau dirbtų? Vertinimas – kaip komunistiniais laikais.

Kodėl niekas nė nebando sukurti mechanizmo, kaip šį BVP apskaičiuoti? Dvi­račio išradinėti nereikės. Štai kad ir suomiai – jie seniai paskaičiavo ir konstatavo, kad kultūra Suomijoje sukuria vieną didžiausių šalies BVP produkto dalių.

Mūsų nepriklausomi ekspertai taip pat mėgino skaičiuoti. Skaičiai įspūdingi, nors tik apytikriai. Jų teigimu, kultūra Lietuvoje sukuria iki 7 procentų bendro­jo BVP. O tai – apie 7 milijardus litų. Taip. Milijardai, ne milijonai.

Kalbantis su dabartiniu kultūros ministru ponu Arūnu Gelūnu, tiesiogiai da­lyvavusiu kuriant minėtas kultūros politikos gaires, jis apsiribojo 5 milijardais.

Štai kodėl būtina ne tik išgirsti, bet ir per visas visuomenės informavimo Priemones kartoti Prezidentės raginimą kultūrai sugrąžinti jos uždirbtus pinigus. Tačiau kaip raginsi, jei net nesirengi tų pinigų suskaičiuoti?

Netikiu, kad išsilavinę menininkai neišgirs ir nepabus iš juos kvailinančios komos. Bet, ar visuomene pakeis savo požiūrį į menininkų indėlį, ekonominį indėlį? Nežinau, nežinau… tikriausiai negreit, kaip ir Seimo nariai, kuriems tokį kultūros ekonominio vertinimo modelį ne vienam net raštiškai pateikiau. Jų atsakymas – nė „mur mur“. Tik ponas Mantas Adomėnas atsakė: „Gal ir taip. Bet sunku apskaičiuoti.“ O aš ir nesakau, kad lengva. Bet kad niekas nenori skai­čiuoti, nes tektų keisti kultūros finansavimo modelį ir šaltinius. Patogiau gyven­ti nieko nekeičiant, nes gali sugriūti kažkam labai patogi pinigų plovimo siste­ma. Tuomet ir menininkai gali pradėti ne prašyti, o reikalauti…

Tik suskaičiuokit, kaip apvagiami meno žmonės. Kultūrai iš biudžeto atseikė­jama vos 250 milijonų. Nors iš gerbiamo ministro pripažintų 5 milijardų pusę atskaičiavus mokesčiams, liktų apie 2,5 milijardo mūsų uždirbtų ir mums grą­žintinų pinigų. Tačiau grąžinama tik 10 procentų ir dar ciniškai tvirtinant, kad mes jus remiame ir išlaikome.

Nemanykit, kad ponas ministras ar kiti valdžios atstovai to nesupranta ar nežino. Aš pats jiems per kultūros įstaigų vadovų susitikimą, skirtą kultūros politikos gairėms svarstyti, dalyvaujant ne tik aukščiausiems Kultūros minis­terijos vadovams, bet ir Seimo Kultūros komitetui, visiems girdint, į akis sakiau – ką ten sakiau, šaukiau, ir nieko… O į mano klausimą, ar bent bandoma ministe­rijoje suburti įvairiose gamybos srityse menininkų sukurtą BVP skaičiuosiančią grupę, į kurią būtų pakviesti teisininkai, ekonomistai bei kultūros atstovai, at­sakyta tiesiai šviesiai – ne. Ką čia pridursi…

Tuomet jūs, gerbiamieji, man atsakykite, kaip galima reikalauti iš menininkų visuomeninio aktyvumo šitaip juos kvailinant ir apvagiant? Šitaip žeminant jų orumą.

Ir kas galėtų paneigti, kad daug patogiau vogti pinigus, kai jie neskaičiuojami.

Maža to, naujai kuriama Meno taryba, atsižvelgiant į tai, kaip ji formuojama, sugalvota menininkams sukiršinti, nes tuomet bus galima teigti – patys gi dali­jate pinigus. Aiškinkitės tarpusavyje. O kad daugumą toje taryboje sudarys savi partiečiai, nesvarbu. Ir kad dalysitės tik 10 procentų jums priklausančių pinigų – tai taip pat visiškai nesvarbu…

Tai daroma visiems mums tylint ir, kaip sakė klasikas, stovint po medžiu.

Todėl, prašau, nekaltinkime menininkų dėl jų visuomeninio pasyvumo, nes mes visi juos tokiais padarėme.