literatūros žurnalas

Elena Gasiulytė. Kai medžiai nežydėdavo rudenį

2012 m. Nr. 1

Vytautas P. Bložė. Metų laikai: eilėraščiai. – Klaipėda: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2010. – 136 p.

Išvydus, kad ant tamsiai žalios lyg žemė naujos Vytauto P. Bložės kny­gelės (deminutyvas pavartotas tik dėl nedidelio formato) melsvai lyg vanduo blykčioja pavadinimas „Metų laikai“, nejučia kyla klausimas: kas gi šį kartą bus apie juos pasakyta, mat mene šis motyvas ne kartą buvo įprasmintas. Pirmiausia į galvą ateina du kūriniai – du pradai: užsienietiškasis ir lietuviškasis. Tai italų baroko kompozitoriaus Ąntonio Vivaldi ciklas „Metų laikai“ bei pirmasis grožinis tekstas, parašy­tas lietuvių kalba, – Kristijono Donelaičio „Metai“ (štai kokia įpročio galia – kiekvieną kartą atsiversdami žurnalą, kurį ir dabar laikome rankose, nesusi­mąstome apie jo pavadinime slypintį tradicijos ženklą). Su A. Vivaldi V. Blo­žės kūrinį sieja gal tik formalus pava­dinimo tapatumas, tačiau nuo asocia­cijų neatsiginsi. O štai sąsajų su lie­tuviškąja tradicija neneigia ir pats autorius. V. Bložė pripažįsta, kad „Me­tų laikai“ skirti artėjančiam mūsų li­teratūros klasiko gimimo trijų šimtų metų jubiliejui, kurį Lietuva minės 2014-aisiais. Galėtume numanyti, jog kūrinys bus skaidomas į keturias da­lis. Iškalbingas ir žanrinis apibrėži­mas – ne šiaip poezijos rinkinys, o eilėraščių poema. Toks įvardijimas ir nurodo pretekstą, ir kuria konceptua­lumo, vientisumo nuojautą. Abi prog­nozės pasitvirtina – keturios V. Bložės kūrinio dalys pasakoja vieną minties istoriją.

Atvirai metų laikas įvardytas tik pirmosios dalies pavadinime – „Vėl pavasaris“. Žodelytis vėl šiame kon­tekste labai svarbus – iš karto jaučia­mas laiko cikliškumas, amžinas pasi­kartojimas, nukeliantis skaitytoją ne tik j K. Donelaičio pastoriavimo Tolminkiemyje laikus, bet ir sukuriantis natūralaus gamtos pasaulio įspūdį. Pavasaris nepriklausomai nuo aplin­kybių visada ateina, kaip ir Salomėjos Neries eilėraštyje, kur jis vėl atjoja drąsiai. Taip jungiasi skirtingi epochų vadovėlinių lietuviškos poezijos kori­fėjų konotacijos. Prie jų vertėtų pridėti Antano Baranausko intonacijai, ret­karčiais ataidinčiai V. Bložės knygoje. „Kai išeini / būdavo, į slėnį“ („Ir man taip bus“) nori nenori primena „Miš­kan, būdavo, eini – tai net akį veria“. Baranauskiškas yra ir gamtos įspū­džių akustiškumas, veik onomatopėjiškumas – visa kas čia kukuoja, tū­tuoja, plepasi, dūzgia… Pirmojo trečio skyriaus eilėraščio „Ženklai“ išnašoje V. Bložė prisipažįsta, kad knygoje ran­dami jo paties „tiesa, kiek laisvoki, vertimai – sekimai“. Šiam darbui tu­rėtų užtekti ir kelių minėtų lietuviš­kų šaltinių, antraip čia tuoj pat rei­kėtų prisiminti ir Aleksandrą Puš­kiną, ir Michailą Lermontovą, ir Franzą Kafką. Modernistą F. Kafką verta paminėti, nes V. Bložė A. Baranauską stilizuoja, kaip jam ir įprasta, moder­niai. Džiugus ir šviesus požiūris į gamtą kartais kelia lengvą šypseną, tačiau tokios šio kūrinio skaitymo taisyklės, prie kurių reikia prisitai­kyti. Jei didžiąją knygos dalį su­darančius trieilius, dažnai pavadintus tiesiog „III“, skaitytume atskirai, iš pirmo žvilgsnio jie regėtųsi naivoki. Tačiau V. Bložės kūrinys yra eilėraščių poema, kurioje atskirų eilėraščių pras­mės ryškėja bendrame kontekste, pi­nasi į vientisą audinį. Kita vertus, mi­nėtieji trieiliai savo koncepcija primena japoniškuosius haiku ir, nors V. Bložė neskaičiuoja skiemenų ir eilučių nevaržo griežtomis formom tai­syklėmis, rytietiškas tikslas išlieka – pamėginti pagauti vos juntamą trum­putį dažniausiai vienos gamtos detalia įspūdį ir išsakyti jį kaip įmanomu tau­piau. Nejučia vėl grįžtame prie tiesioginių ar netiesioginių įtakų bei panašumų ieškojimo – į galvą ateina Donaldo Kajoko pavardė… Galime įžvelgti, kad prasminį eilėraščių lauką neretai plečia pavadinimai – nepa­neigsi minties, kad eilėraščio „Deja, ne visiems“ antraštė, kad ir formaliai atskirta, sudaro vientisą sakinį su pa­čiu eilėraščiu: „raminantis / varlių kurkimas: vaistas / nuo nemigos“. Ir įvardytų, ir kukliai romėniškais treje­tais nutylėtų kūrinėlių idėja ta pati – būti gamtoje ir kartu su gamta – reiškia iš tikrųjų gyventi. Užsimiršęs „iškrisi iš ciklo, iš ritmo: tartum / sausa pernykštė puokštė / už balkio“. Kadangi vanduo turi aiškią gyvybės semą, išdživimas – jo praradimas – tolygus mirčiai. Dar toliau skaitome: „save savy / t. y. many, atpažindama bitelė“ („Sekminės“). Tokia gamtos ar­timumo nuostata siejasi su lietuvių tautosaka, kurios įvaizdžių taip pat esama V. Bložės knygoje: „ir aš turė­jau: / margą tėvų dvarelį“ („Atgaila kabutėse“). Tiesa, tiek ironiškas eilė­raščio pavadinimas, tiek vėliau jame pasirodančios istorinės realijos („<…> dvarelį, kurį // žmonės išsidalijo: / kny­gom, raktais, paveikslais // <…> kaip mūsų žemę ir mišką“) tautosakiškumui daugiausia vietos palieka ab­straktesnėje gamtiškoje eilėraščių at­mosferoje.

Keliaudami knygos skyriais, antro­sios dalies pavadinime neberandame tikslios nuorodos į metų laiką. Tai ne­stebina, juk, kitaip nei Švietimo epo­choje, modernistinis tekstas nereika­lauja nuoseklumo. Jam svarbesnės aliuzijos ir interpretacijos. Šiokios to­kios informacijos antrojo skyriaus pavadinimas suteikia – sužinome, kad knygos vyksme svarbią vietą užima Daktaras Jonas, mat antrojo skyriaus antraštė byloja apie jo sodą. Sodas, kaip vešėjimo, derėjimo, gausos simbo­lis, galėtų būti susijęs su vasara – gamtos ciklo apogėjumi. Tokį spėjimą patvirtina pirmasis skyriaus eilėraš­tis, kuriuo konstatuojama, kad dabar kūrinyje vyraus „vasaros žalumas“, Paprastos Jono istorijos, at­pasakojamos gan epiškais eilėraščiais, susipina su paprasta filosofija. Po pasakojimo apie zuikelį, kurio, stoviniuojančio pakrantėje, nenorėta išgąsdinti, lyg tarp kitko pasakoma: „neprasilenkėm / kaip kad ir gyvenime, būna“. Taigi eilėraščio prasmė dažnai koncentruojama keliuose pabaigos žo­džiuose. Toks išminties paprastumas primena Antoine’o de Saint–Exupery filosofinę pasaką „Mažasis princas“. V. Bložė užsimena, kad „ir darže (ir mūsų sąmonėse) / piktžolės auga grei­čiau / nei tai, kas išbedžiojus pasėta“ („Tik sukis tik sukis“) – čia juntamas neišsakytas Mažojo princo kvietimas išsiravėti baobabus iš savo planetos, kol jie dar maži ir nepridarė neatitai­somos žalos.

Įprasta, jog po vasaros gamta nu­siramina, tad su trečiuoju knygos sky­riumi ateina „Privaloma užmarštis“. Ei­lėraštis „Šventraščių skaitymas“ kuria rudenišką vaizdą: „lietus už lango / vėjas nešioja ir plėšo / geltonus lapus.“ Kaip ir reikia tikėtis, ketvirtasis sky­rius „Labirintas“ yra žiemiškas. Jame jau laukiama „saulelės, vėl atkopian­čios, žoleles budinančios“ („Gėles sunešus“) – donelaitiško vėl pavasario. Tamsiųjų metų laikų skyriai išsiskiria ir niūresne nuotaika. Vienas iš pavyz­džių – tekstas „Communic Labyrinth“ su kiek netikėtu anglišku pavadinimu. Šis kūrinys rodo, kaip pasiklystama „underground communication“ (pogrindinio bendravimo) labirinte. „Žiema / užsnigo, užpustė / liuką į užkeik­tąją pilį <…> / kas ras / dar gyvus mano palaikus? /<…> ačiū už viską, kas atimta iš manęs.“ Metų laikų ciklo pabaigoje žmogus jaučiasi tuščias, ta­čiau susitaiko su bet kuo. Nėra ko ste­bėtis – prieš stipresnes už mus gamtos stichijas lieka tik rezignuoti. Vis dėlto poema baigiama ne tragiškai, o greičiau viltingai – paskutinysis trieilis žada naujo pavasario pradžią ir teikia vertingą patarimą toliau keliauti tuo ratu: „sek laiko ženklus / juose įžiūrima tai, ko tu ieškai.“ Vienas iš dalykų, į kuriuos žmonija pat savo egzistavimo pradžios ieškojo atsakymų, yra Dievo bei religijos klausimai. Jie svarbūs ir V. Bložei. Jo knygoje ryškėja keli požiūriai. Bendras gamtos sudvasinimas kelia aliuzi­ją į paonybę. Ne kartą minimas Dzievulis primena kaimo žmogaus liaudiš­ką tikėjimą, kur pagoniškieji vaizdi­niai dar neatskirti nuo krikščioniškojo Dievo sampratos. Tokia lietuviškosios religinės sąmonės ypatybė Dievą labai priartina prie žmogaus: „kasryt anksti Dzievuliui – / dūdele tirlirliuojančiam / ranka į save mojančiam – / kaimas pusryčius verda“ („Kvepia malkų dū­mai“). Krikščioniškųjų apraiškų teks­tuose taip pat nestinga, viename jų netgi žaidžiama: „Šventąją Dvasią – vyriškosios giminės ji, tad gal lietu­viškai / vadinkim Šventuoju Dūku?“ („Sekminės“, – eilėraščio pavadinimas nurodo krikščionišką šventę, jame Lietuva suvokiama kaip „Marijos žemė, tremtinių tėvynė“, taigi religija siejama ir su istorija.) Lygiomis ar netgi lygesnėmis teisėmis šalia lietu­viškųjų temų atsiranda ir Indijos religijos įvaizdžiai, kurių tekste išties nemaža. Jau minėtas eilėraštis „Sek­minės“ šiuo požiūriu itin įdomus – rytietiškų motyvų čia apstu: „govių (govis – latviškai – karvė) Govinda / dūdele tirtiliavo žaviosioms piemenė­lėms“, „iš mūsų / skaitymų apie In­diją“… Šalia jau minėto Dzievulio eilėraštyje „Kipšų išvarinėjimas“ (kur vėl veriasi krikščioniškų kontekstų platybės) randame tolų kreipimąsi į hinduizmo dievybę: „o Krišna, mano vaikystės žaidimų drauge!“ Šitoks re­liginis sinkretizmas provokuoja pasvars­tymus apie tai, kokia vis dėlto yra dominuojanti „Metų laikų“ religija. Tokiam klausimui prielaidas sudaro ir eilėraštis „Kryžkelėje siūlančiam nak­vynę“: „nežinau kokiam / dievui mel­džiatės.“ Atsakymas paprastas kaip gamtos ritmas – nė viena iš religijų nė­ra svarbesnė už kitas. Šia savo knyga V. Bložė teigte teigia religijų sutarimo galimybę – juk pagaliau ne taip svar­bu, kokiam Dievui žmogus meldžiasi, jei net viename eilėraštyje darniai su­gyvena skirtingų religinių doktrinų įvaizdžiai. Šiuo atveju svarbiausia, kad žmogus meldžiasi. Religinis sinkretiz­mas paradoksaliai sukelia ne chaoso, o ramybės įspūdį. Galima pakartoti vi­siems gerai žinomą frazę: „Dievas yra vienas, tik skirtingi jo vardai.“

Grįžkime prie atsargaus pirminio pasvarstymo – ar V. Bložė pasakė ką nors naujo apie metų laikus? Per­skaičius knygą, norisi patikslinti – nebūtina pasakyti ką nors naujo. Kartais kaip tik gerai, kad poezija pri­mena „šį tą seno“. V. Bložės „Metų lai­kai“ palieka skaidrų ir malonų įspūdį kaip tik dėl to, kad ši eilėraščių poema prabyla apie senus kaip pasaulis ir amžinus dalykus, apie tuos laikus, kai, kitaip nei dabar, krūmai, suklaidinti atmosferos šilimo, neimdavo žydėti ru­denį. Apie tuos laikus, kurių mes visi paslapčia ilgimės.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Vytautas P. Bložė: „Gaila tuščio (pražudyto) gyvenimo“

2010 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas P. Bložė atsako į Romo Daugirdo klausimus / Esate vienas produktyviausių (o gal ir pats pats…) Lietuvos poetų. Jei internetas nemeluoja, išleidote šešiolika originalių poezijos knygų…

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

2004 m. Nr. 12 / žiūriu pro langą: kur jie? mano ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas jokio šešėlio, tik stingdanti saulė persmelkianti viską

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

Vytautas P. Bložė. Kelios staigmenos, arba Dar šis tas apie PDR

1997 m. Nr. 1 / Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir’ organizatorių nuomonė – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias.

Vytautas P. Bložė. Menas išteisina, arba Kaip ir kodėl aš verčiau Konstantiną Kavafį

1996 m. Nr. 5 / Būtinai turėjau neblogai žinoti verčiamo poeto biografiją. Ir ji gal net kažkuo turėjo būti panaši į manąją: tarkim, ankstyvos netektys, nesėkmės, kūrybos nepripažinimas. Žavėjo spalvingos, originalios asmenybės…

Konstantinas Kavafis. Eilėraščiai

1995 m. Nr. 11 / Vertė Vytautas P. Bložė
Kai Jau Išsiruoši Itakėn,
žiūrėk, kad užsitęstų kelionė,
kad nuotykių būtų pilna ir atradimų.
Lestrigonai, kiklopai,
rūsius Poseidonas – nesibijok jų –

Oskaras Milašius. Rugsėjo simfonija

1994 m. Nr. 6 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas P. Bložė / Būk pasveikinta, ateinanti manęs pasitikti,
Mano paties žingsniais ataidinti iš tamsaus ir šalto metų koridoriaus glūdumos.