Konstantinas Kavafis. Eilėraščiai
1995 m. Nr. 11
Konstantinas Kavafis (1863–1933) – naująja graikų kalba rašęs poetas, tos kalbos, galima sakyti, kūrėjas, vienas geriausių XX a. poetų (kai kieno laikomas pačiu geriausiu) – mano dėmesį patraukė prieš daugelį metų T.Venclovos skelbtais tikrai įspūdingais vertimais (iš anglų k.). Laukęs nesulaukęs lietuviškos Kavafio knygos ar bent naujų vertimų, beveik prieš 15 metų įsigijau lenkišką Z. Kublako Kavafį ir pats nusprendžiau versti. Jonas Zdanys (ačiū jam) netruko man parūpinti ir angliškąją Kavafio versiją. Parengiau jau ir knygą. Visus savo senuosius – skelbtus ir neskelbtus – vertimus poržiūrėjau lygindamas su angliškaisiais. Vienas kitas ir šios publikacijos yra nauja (ir, tikiuosi, tobulesnė) ankstesnio mano paties vertimo redakcija.
[Redakcijos pastaba: daugiau apie Konstantiną Kavafį ir vertėjo, poeto Vytauto P. Bložės santykį skaitykite straipsnyje: Menas išteisina, arba Kaip ir kodėl aš verčiau Konstantiną Kavafį]
Žingsniai
juodmedžio guolyj, kurį karūnuoja
koralo ereliai, miega saldžiai Neronas[1],
kaip ir jo sąžinė – ramus ir laimingas.
Žydėte žydi tvirtas jo kūnas,
švytėte švyti jaunystė jo.
Bet alebastro salėj, kur saugomas
jo protėvių. Ahenobarbų, larariumas. –
ko taip sunerimo jo larai?
Dreba, namų dievukai, ir kaip įmanydami
slapsto menkučius kūnelius.
Išgirdo mat šiurpų dundesį,
mirtiną – laiptais kopiantį – trenksmą,
geležinius pakopom grumančius žingsnius.
Vargšai, paklaikę iš baimės, larai
spraudžias į kuo gilesnį skrynutės kampą,
grūdasi, bejėgiai dievukai,
griūna kniubdami ant viens kito.
Nes žino, kas tai per garsai,
atpažįsta žingsnius – Erinijų.
Kovo idos
Garbės ir patetikos saugokis, siela.
O jei nebeįstengsi ambicijų savo įveikti,
tai atsargiai ir apdairiai
praleisk jas pirm savęs. Ir kuo aukščiau įkopsi,
tuo skvarbesnė būk ir atidesnė.
O kai – Cezaris pagaliau – pasieksi viršūnę
ir imsiesi jo, garsingojo, vaidmens –
ypač tada, o galybių valdove, gatvėn išėjęs
lydimas svitos, žiūrėk,
ar kartais neišnyra iš minios
koks Artmidoras[2], laikydamas rankoje laišką
ir skubomis netaria tau: „Tuoj pat perskaityk.
tatai itin svarbu ir liečia tave.“
Privalai sustot; privalai atidėt
derybas ir darbus, privalai atstumti
tuos, kas tave sveikina, lankstosi tau
(vėlesnę valandėlę į juos dirstelsi), tepalaukia
net pats senatas – permesk tuoj pat akimis
svarbią žinią iš Artemidoro tau.
Gatvėje
Patraukius veidas, vos vos pablyškęs;
rudos akys, tarsi pavargusios.
Dvidešimt penkerių jis,
o duotum tik dvidešimt.
Kaip ir ką jis dėvi – kažkas į dailininką:
gal kaklaraiščio spalva, gal apykakle.
Be tikslo plaukia gatve, tarsi apsvaigęs nuo
draudžiamo džiaugsmo, labai labai
draudžiamo džiaugsmo, kurį patyrė.
Kai jos atgyja
Stenkis išsaugot jas, poete,
savo meilės vizijas,
nors kaskart mažiau ir mažiau jų belieka.
Įdiek jas, pusiau nuslėptas, tarp eilučių.
Suturėk jas, kai
tavo galvoj jos atgis
naktį ar šviesų vidudienį.
Pilkos
Apžiūrėdamas palkšvą opalo brangakmenį,
staiga prisiminiau dvi pilkas gražias akis:
jas mačiau prieš dvidešimt metų…
Mylėjomės kokį mėnesį.
Paskui išvyko dirbti į, rodos, Smirną.
ir jau niekada nebesusitikom.
Tos pilkos akys, jos jau praradę tą žavesį – jei iš viso jis gyvas dar:
o malonus veidas – turbūt nuvytęs jau.
Išsaugok jas, atmintie, kokios buvo.
Ir, atmintie, nors ką, nors ką nors – iš tos mano meilės
prikelk man šįvakar…
Vakare
Tai neturėjo trukti ilgai – žinau
iš metų patirties. O vis tiek per greit per greit
suveikė, visa tai nutraukdama. Lemtis.
Trumpas jis buvo, nuostabusis gyvenimas.
O kokie stiprūs smilko kvapai,
į kokią gundančią mes sugulėm lovą,
kokiems geismams atsidavėm.
Aidas tų meilės dienų,
grįžta, tų dienų aidas,
į mane, kažkas – iš mudviejų ugnia pasidalintos jaunystės.
Vėl paėmiau laišką
ir skaičiau, dar ir dar kartą, kol sutemo.
Paskui, liūdnas, išėjau į balkoną,
kad nors mintis pakeisčiau, dirstelčiau
į mylimą miestą, kad nors nežymų
šurmulį pamatyčiau – gatvių ir krautuvių.
Taip užsižiūrėjau…
Į grožį taip užsižiūrėjau,
jog liejasi per kraštus jo vizija.
Kūno linijos. Lūpos. Gundantys sąnariai.
Plaukai – tarsi graikų statulų,
visad nuostabūs – net nešukuoti,
vos vos krintantys ant blyškių kaktų.
Meilės pavidalai, kaip ilgisi jų
mano poezija… Jaunystės naktyse,
mano naktyse, slapta sutiktų…
1903 metų dienos
Niekad nebesutikau jų – taip greit prarastų…
poetiškų akių, blyškaus veido…
gatvių sutemose…
Niekad nebesutikau jų – mano tokių netikėtų
o taip lengvai išsižadėtų,
paskui ilgesio, tokio skausmingo, primenamų.
Poetiškų akių, blyškaus veido,
lūpų – niekad nebesutikau jų.
Tabako krautuvės vitrina
Prieš apšviestą tabako krautuvės vitriną
jie stoviniavo, kaip ir kiti tokie pat.
Jų žvilgsniai netikėtai susitiko,
ir droviai, nedrąsiai tvilktelėjo
draudžiami, nelegalūs geismai.
Paskui keletas neužtikrintų žingsnių šaligatviu,
galop šypsnys, tylus supratimas.
O štai jau uždara puskarietė,
jutiminė pažintis, kūnas prie kūno,
delnas delne, lūpos prie lūpų.
Kaip įmanydamas
Jei negali tvarkyt savo gyvenimo taip, kaip norėtum,
mažų mažiausiai siek to
kaip įmanydamas: kad nepažemintum jo
per daug su pasauliu bendraudamas,
tauškėdamas, bėginėdamas.
Nuskurdintum jį, visur su savim tampydamas,
vailiodamas, visiems rodydamas –
po draugiškus pobūvius, banketus,
po kasdienę bukaprotybę – paversdamas jį
svetima sau našta.
Itakė
Kai jau išsiruoši Itakėn,
žiūrėk, kad užsitęstų kelionė,
kad nuotykių būtų pilna ir atradimų.
Lestrigonai, kiklopai,
rūsius Poseidonas – nesibijok jų –
jie kelio tau nepastos, kol
tavo mintis kyla aukštyn, kol
kilnus jaudulys
tavo dvasią globia ir kūną.
Lestrigonai, kiklopai, nuožmus Poseidonas –
jų nė nesutiksi, jei pakeliui
sielos gelmėj jų negludinsi, jei
tavo siela pati neprikels jų tavo akims.
Žiūrėk, kad užsitęstų kelionė.
Kad daug tau švistų vasaros aušrų, kai
džiaugsmingai, palaimingai
artėsi prie krantinių, niekad lig tol nematytų;
žiūrėk, kad stabteltum Jinikiečių prekyvietėse
dailių nusipirkti daikčiukų, iš ten neišsemiamų versmių –
perlamutro, koralo, gintaro, juodmedžio – įvairių
įvairiausio jutiminio masalo,
įmanomai daugiau – juslinės patirties;
irgi Egipto tiktų tau pamatyt daugel miestų,
kad pasimokytum, dar ir dar – iš jų, mokytojų.
Visąlaik Itakę turėk omeny.
Ją pasiekt – tavo pašaukimas.
Tačiau, gink Dieve, nespartink kelionės.
Geriau, kad ji tęstųsi metų metais,
kad senas jau būdamas salą pasiektum,
turtingas, ko pakeliui pasipelnęs,
nė nesitikėdamas praturtėt iš Itakės.
Itakė kelionę stebuklingąją davė tau.
Jei ne ji, nebūtum išsijudinęs.
Nieko daugiau nebesitikėk iš jos.
Ir jei net rastum ją varganą, Itakė tavęs neapvylė.
Išmintingas, patirties turtingas
tu supratai, kas yra Itakė.
[1] Neronas – Romos imperatorius, pasižymėjęs ištvirkimu ir žiaurumu. Larariumas – dėžutė, kur būdavo saugomi larai, namų židinio dievai. Erinijos – keršto deivės. (Vert. past.)
[2] Kovo idų dieną (III,15) Julijus Cezaris nužudytas senate, apie kurį bandė įspėti sofistas Artemidoras.