literatūros žurnalas

Friederike Mayröcker. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 6

Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas

Friederike Mayröcker (g. 1924) – žymiausia austrų poetė. Yra parašiusi ir romanų, apsakymų, pjesių, knygų vaikams. Jos bibliografijoje kone devyniasdešimt knygų. 1954 m. ji susipažino su austrų eksperimentinės poezijos korifėjumi Ernstu Jandliu (1925–2000), su kuriuo gyveno iki jo mirties.

F. Mayröcker tekstai gana hermetiški ir bekompromisiniai, kai kurie eilėraščiai beveik ne-išverčiami. Poetė dažnai naudoja dada koliažo, autofiksacijos principą, jai artima avangardistinė stilistika. Poetė apie save rašo: „Aš gyvenu vaizduose. Viską matau vaizdais, mano visa praeitis, prisiminimai yra vaizdai. Aš vaizdus paverčiu kalba ir visa pasineriu į vaizdą. Pasineriu tiek, kiek leidžia kalba.“ Eilėraščiams būdingos melancholijos, liūdesio, nykimo, rezignacijos nuotaikos.

 

             Kartais

 

kartais mano ranka atsitiktiniais
judesiais paliečia tavo ranką tavo krumplius
arba mano drabužiuos lindintis kūnas tarsi visai to nejausdamas
mirksniui atsiremia į tavo kūną drabužiuos
tokie nekalti beveik augališki judesiai
tavo skersas žvilgsnis ir akys tyčiom klaidžiojančios po tuštumą
tavo jau pačioj pradžioj gluminantys klausimai ką dabar skaitai
kur trauksi šią vasarą
skradžiai veria širdį
kiaurai gerklę it žvitrus peilis
o aš išsekus it šulinys kaitrią vasarą

 

             Rohrmoos 85

 

rasos išprausti
žali auliniai, mačiau
svirplį žolėj paryčiais
sodo žolėj susiglamžęs
mėnulis sugurintam
sapne atspindy,
sapne tirpstantis atspindys
mėnulio atspindys rugpjūty
tokį vaiskų rytą –
akį staiga patraukia lentelės
su vardais ant sodo vartų,
abi lentelės ant sodo vartų
su mūs vardais: išblukusios
neryškios nuskalbtos lietaus,
lietaus kurs daužės į nakties
vartus ir plakės tarsi virš
kapų… nuo mūs
kapų numazgoti vardai, bevardžiai
kapų akmenys, staiga dingteli man, šalia manęs
tylėjo kitas, greičiausiai galvojo
taip pat

 

             Mano motina

 

mano motina išskėstomis rankomis
kuomet mane sveikino kai pas ją atėjau
mano motina švelniais žodžiais lūpose
kuomet paskambinau kad negaliu ateiti
mano motina persimainiusiu veidu
kuomet dar norėjo šnekėti bet jau nebegalėjo
mano motina užspaustomis akimis
kuomet atėjau per vėlai apkabinti paskutinį kartą

 

             Daincendorfas / žaliuojantis montažas
             arba kur esu jau mačiusi tas išbalusias akis

 

esu kuoktelėjusi esu išsukinėtais kaulais
bet anuomet ant sidabrinių horizonto bėgių
anuomet per tą beržų šventę per tą
nuvytusią beržų šventę virš dievo kūno laukų
virš žaliuojančių laukų vilnijančių laukų
aš dar buvau vaikas – nesusipratęs / pateptas aliejais
pateptasis vaikas o mano akys grimzdo į
dangaus mėlį į flamingų debesį į
fazanų spiečiaus skrydį berniukiška šukuosena ar carré ir įsibedė
į glicinijom apėjusį sodo namelį paskui
dobilai karantys sėklalizdžiai ryto baldakimas –
kaip antai kūdra nudirtu viršugalviu ir smuikų šėlsmas
užrūgęs negyvas vanduo pelės siluetas išblyškę
vilkdalgiai lange mėlynuojantis konsiliumas ar triušiai
kairėj aky kupli medžio viršūnė
yra hiacintai atviros angos
gėlė patogesnė ir šiltesnė už lėlės ranką

 

             gyvenimo tarpsnio inventorizacija

 

mano kuprinėj
čiobrelio stiebelis
dvi monetos
bukas pieštukas
nuspurę užrašai
pyrago trupinys
žalias skalbinių segtukas
japonės germanistės vizitinė
kišeninės išlaužytos šukos
Dali skruzdės* ant šešėliuoto natų lapo

 

                                                  Emai Neckamm


* Greičiausiai turimas omenyje Luiso Bun~uelio ir Salvadoro Dalķ 1928 m. sukurtas filmas „Andalūzijos šuo“, kuriame tarp gausių neįprastų vaizdų yra ir scena – iš delno lendančios skruzdėlės (vert. past.).

 

             Hokusajau, geriau klajoti mintyse

 

gulom ant nugaros, arba po spingsule,
traukti Fudzijamos priekalnių link ir žvelgti aukštyn
į snieguotą viršūnės smaigą, auliniai
drėgni ir šalti, apykaklė atkarus.
Klausykit, kaip pažinti tolius
nuosavomis kojomis, klausykit, kaip patirti tolybę
nuosavomis akimis. Kaip suderinti tolių ilgesį
ir sėslumą. Kaip koją ir akį,
ašaras ir džiugesį.

 

             *

 

       kaip aš tave vadinu
       kai galvoju apie tave

o tavęs nėra:

mano žemuoge
mano cukrinis drieže
mano paguodos tūtele
mano šilkverpi
mano nerimo išgąsti
mano Aurelija
mano sudužusių širdžių klube
mano snūduro vaike
mano ryto ranka
mano juodoji užmarštie
mano lango kryžiau
mano mėnulio slapstytojau
mano sidabrine lazda
mano vakaro švytėjime
mano saulės gija
mano straubliakiški
mano elnio galva
mano kiškio letena
mano varle ant laiptų
mano šviesos vainike
mano pavasario vagie
mano virpantis kuine
mano sidabro sraige
mano rašaline
mano lapino uodega
mano medžių vartytojau
mano vėtrų bėgly
mano meškų sergėtojau
mano dantų rodytojau
mano arklio ausie
mano Praterio medi
mano riestaragi
mano krepšy su beždžionės galva
mano žiemos persilaužime
mano artišoke
mano vidurnakti
mano atbulas skaitikli
(da capo!*)


* nuo pradžios (pakartoti kūrinį ar jo dalį; it.).

Gytis Norvilas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / jau rudeniop skendo sodas, obelys įsibridusios į vandenį nusiplovė rankas ir kojas. ir iš kur tokie ryškūs kraujo ratilai, ir iš kur? obuoliai plūduriavo ir vartėsi iš krantų išėjusioje visatoje, o mano akys dangaus ertmėse…

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Gytis Norvilas: „Esu gyvybės ir aistros pusėje“

2017 m. Nr. 11 / 2017 metų Jotvingių premijos laureatas, poetas, eseistas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas atsako į Gedimino Kajėno klausimus. / Pirmiausia sveikinu…

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Gytis Norvilas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 4 / iš burnos išneria dylančio mėnulio kajakas
jame sėdi vaikas degančia gerkle
kurį maitinau savo sapnais
į jūrą tįsta raudona seilė

Gytis Norvilas: „Metafora – apsauga nuo beprotybės“

2014 m. Nr. 10 / Poetas Gytis Norvilas atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Dalis poetų mėgina save racionalizuoti – paaiškinti, kas juos padarė tokius, kokie dabar yra. Gal ir Tu galėtum pateikti savo tapsmo versiją. Ir asmenybinio, ir kūrybinio.

Gytis Norvilas. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 5–6 / miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, tuščiam kely ant blizgančio
asfalto, rytą mano akyse raitėsi katinas, matyt, ką tik numuštas

Elžbieta Banytė. Proziškas tekstas apie poezijos almanachą

2013 m. Nr. 10 / Poezijos pavasaris 2013. Sudarytojai – Antanas Šimkus, Gytis Norvilas, Benediktas Januševičius. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013. – 248 p. Dailininkas – Tomas Mrazauskas.

Martyna Bražiūnaitė. Besisukantis poezijos vilkelis

2013 m. Nr. 4 / Gytis Norvilas. Išlydžių zonos. – Kaunas: Kitos knygos, 2012. – 80 p.

„Metų“ anketa. Donatas Petrošius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita, Gytis Norvilas

2011 m. Nr. 4 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?