literatūros žurnalas

„Poezija man didžiausias gyvenimo tikslas“: Julijos Švabaitės-Gylienės laiškai Kaziui Bradūnui

2022 m. Nr. 2

Žemininkų kartos rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė (1921–2016) paliko neišdildomus pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje – nuo jaunystės brandinusi kūrybos žodį liko jam ištikima iki gyvenimo pabaigos. Jos kūrybinis derlius – dešimt įvairaus žanro knygų: romanas, humoristiniai apsakymai, apysaka vaikams. Tačiau jos mėgstamiausias žanras buvo poezija – Čikagoje bei Lietuvoje pasirodė septyni eilėraščių rinkiniai, viena rinktinė – „Tu niekur neišėjai“ (1991). Už savo kūrybą pelnė „Draugo“ romano, Lietuvių rašytojų draugijos premijas.

J. Švabaitė gimė 1921 metų gegužės 2l d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius (Vilkaviškio r.). Gyveno netoliese nuo rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės. Šiuose namuose ji tapo dažna viešnia: ne tik skolindavosi knygas, bet ir susitikus su iš Kauno atvykusiu dėstytoju, jau žinomu rašytoju A. Vaičiulaičiu, klausinėdavo jį apie literatūrą, kultūrinius įvykius, o svarbiausia – apie kūrybą. Su ypatinga atida įsiklausydavo į pamokymus. Polinkį į literatūrą nulėmė ir Mama – gražiabalsė Gižų parapijos choro dainininkė, užburdavusi ne tik ilgesingomis dainomis, bet ir sekamomis, savo sukurtomis pasakomis ir legendomis.

Būsima poetė mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje: archyviniame rinkinyje yra retų ir originalių nuotraukų, liudijančių apie gimnazistų veiklą. J. Švabaitė buvo aktyvi ateitininkų kuopoje, literatų būrelyje bei vaidintojų grupėje. Bendradarbiavo anuomet slapta leidžiamame ateitininkų laikraštyje „Naujas kelias“, pasirašydama Raselės slapyvardžiu. Nuotraukose kartu su J. Švabaite įamžinti būsimieji literatai – poetas Kazys Bradūnas ir literatūros kritiku tapęs Vincas Natkevičius.

Sėkmingai baigusi Vilkaviškio Jono Basanavičiaus gimnaziją (buv. „Žiburio“) ir gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją išvyko studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą į Prancūziją. Metai praleisti Paryžiuje suteikė profesionalių žinių, praplėtė pasaulėvaizdį. Išklausiusi prancūzų kalbos ir literatūros kursą ir išlaikiusi egzaminus, gavo Prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Francaise) pažymėjimą, pasirašytą žymaus rašytojo Georges Duhamelio. Prancūzų kalbos ir literatūros studijas tęsė Kauno, o vėliau Vilniaus universitetuose.

J. Švabaitė pirmuosius eilėraščius skelbė „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“. Vilniuje, „Aušros vartų“ šventovėje sumainė žiedus su teisininku Jurgiu Gyliu. Tačiau antroji sovietinė okupacija išstūmė jaunavedžius iš gimtosios žemės į Austriją, o vėliau persikėlė į Vokietiją. Gyvenimas tremtyje buvo fiziniai skurdus ir vargingas: trūko maisto, drabužių, o ir gimus dviem vaikams prisidėjo nauji rūpesčiai. Tačiau lietuviškas kultūrinis, literatūrinis gyvenimas tęsėsi visų pajėgumu: įsteigta LRTD, vyko literatūros vakarai, premijų už geriausius kūrinius įteikimai, muzikos ir teatro renginiai. Apsigyvenę Ravensburge Gyliai artimai bendravo su kaimynais literatais – Bernardu Brazdžioniu, Stasiu Santvaru, Henriku Radausku ir kt. Su pastaruoju kiek artimiau susibičiuliavusi, vėliau rašė: „Jis man turėjo likiminės įtakos.“

Sklaidant rašytojos archyvinę medžiagą dėmesį patraukę gausus ir vertingas epistolinis palikimas. Iš turtingo masyvo norėtųsi išskirti laiškus, rašytus savo pirmam mokytojui, kritikui, patarėjui, draugui – poetui Kaziui Bradūnui (1917–2009), kurio 105-ąsias gimimo metines vasario mėnesį minime. Graži bičiulystė užsimezgė dar Vilkaviškio gimnazijoje, vėliau abu studijavo universitetuose, priklausė „Šatrijos“ draugijai“, lankė Vinco Mykolaičio-Putino literatūros seminarą, abu su šeimomis išvyko į Vakarus. Vėliau Gyliams persikėlus iš Australijos į Čikagą, K. Bradūnai atvykę iš Baltimorės gyveno svetingose Gylių namuose.

Žemiau publikuojamuose laiškuose, rašytuose K. Bradūnui 1946–1959 metais, ryškėja anų dienų įvykiai Vokietijoje, Australijoje ir Amerikoje. Laiškuose savo bičiuliui išsako moterų kūrėjų rūpesčius, įvardija svajonę – kurti ir tobulėti. Prasiveržia ir skausminga gaida: „Nenoriu būti užgožta tik šeimos rūpesčiais ir vargais.“ Laiškuose išryškėja J. Švabaitės -Gylienės literatūrinis skonis, pomėgių spektras: žavisi Gabrielos Mistral ir Selmos Lagerliof kūryba. Su nuostaba rašo apie talentingą Birutės Pūkelevičiūtės poezijos knygą „Metūgės“, kuri sukrėtė ir privertė atidžiau pažvelgti į savo rašomus žodžius. Artimas sielai lieka ir Jono Meko „Idilių“ poetinis laukas. Tačiau kritiškai atsiliepia apie savo studijų bendramokslio Alfonso Nykos-Niliūno poeziją. Manykime, kad toks požiūris susiformavo pastarajam nepalankiai atsiliepus apie B. Pūkelevičiūtės eilėraščius. Jos sielai artima buvo ir liko K. Bradūno poezija – gėrisi jo poetiniu žodžiu, vertina poemą „Maras“, knygą „Morenų ugnis“.

Laiškuose iš pat pradžių pulsuoja noras – tik rašyti… Tačiau ilgainiui atsiranda siekis – pasidalinti kūrybos žodžiu, pamatyti savo kūrybos kūdikį: „Bet išleisti knygutę noriu. Noriu parodyti kai kam, t. y. tiems, kurie mano kančia tiki ir joje randa save, noriu tikrai parodyti nuogą žmogaus sielą, nes meluoti nė sau, nė kitiems aš nemoku. O ką aš atiduočiau už gerą formą! Kaip man jos trūksta! Pasistengsiu po Kalėdų kai jau nedirbsiu, greit pabaigti nors porą „Van Gogh“ ir Tau juos parodyti.“ Ilgai eita į pirmą rinkinį, kruopščiai taisyta: „Priekabi sau – „aš amžinai taisau ir braukau, pamatytum koks chaosas pas mane, bet tegu jie susitvarko taip kaip aš noriu, tada išeitų geresni…“

K. Bradūnas vertino J. Švabaitės kūrybos žodį, skatino poetę rašyti ir padėjo su knygų leidyba. J. Švabaitė įsiklausė į bičiulio pamokymus, patarimus. „Tavo nuomonę didžiai gerbiu ir vertinu, ir gal tu tik vienas mano poetinį pasaulį išjudini…“

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

1946 11 20, Reutlingen

Mielas Kazimierai,

Vartau taip retai, tik labai retai į mano rankas užklystančius „Aidus“1 ir širdį skauda. Nejaugi aš esu tikrai viso pasaulio pamiršta ir neturiu teisės siekti tų kūrybos tolių, kuriais jūs visi žavitės!

Mane tiesiog sukrečia pasauliai, kuriuos matau paskleistus prieš save, tokius tikrai prasmingus, tokius, kurie tikrai atveria „naujų ir brangių išgyvenimų ir nevaikščiotų kelių“.

Kazimierai, ar ne per daug ir mes, moterys, užmirštamos? Besąlyginiai! Ar mes jau nebeturim teisės nuo vaikų bent dalinai atsiskleisti toms gelmėms, kuriomis jūs visu kūnu ir visa siela žavitės! Kurias jūs turit pilnutiniam išsėmimui, nes tik tam pašvęstos jūsų jėgos. O mes! Mus net nėra kas pakelia, paugdo…

Kazy, mano vienintelis troškimas – nepamirškit, kad ir mes siekiam kurti, kad ir mes reikalingos to kažko, kuo jūs vienas kitą maitinate.

Dabar kaip išstumta iš šio pasaulio aš tik nuotrupomis savo kasdieniško gyvenimo gėriuosi ir veržiuosi į tai, kas man ypač sunku pasiekti. Tada telieka man tik susitraukti savam kiautule (kaip jūs – egoistai!) ir stebėti, tik stebėti ir džiaugtis kitų laimėjimu. Gal neverta manęs remti, bet nė vienas iki šiol negalvojo, kad jis yra visai niekas. – Kodėl aš turiu taip galvoti, vien dėl to, kad esu moteris – kad Selma Lagerliof, Gabriela Mistral ir kitos, yra tik kelios?

Aš prisiekiu nenuleisti rankų, vis vien, ar tau ir juokinga tai atrodo. Aš turiu kada nors suvokti tai, ko troškau dar mažytė būdama, kai buvau tavo pirmoji mokinė, (kuo tu pats tada mokėdavai uždegti) ir ko dar vis negaliu užgesinti jau subrendusioj motinos širdy. Tik karčių priekaištų sau metu dėl to, kad man patarė kadais – savo polėkius palikti tęsti savo sūnui. – Kazimierai, taip negalima tyčiotis iš kitų! Egoiste, tu!

Nepyk už priekaištus, aš rašau labai iš širdies, ir ne tam, kad tu numestumei laišką į laikraščių dėžę.

Prašau, atsiųsk man „Aidus“. Turiu tik pirmuosius tris numerius iš viso. Nepamiršk manęs. Retkarčiais parašyk savo mintis, kurios man tikrai labai reikalingos. Aš skęstu labai baisioj kovoj tarp Nietzschės ir Idealistų. Vienintelis žmogus – tai H. Radauskas, kuris prašviečia mažu spinduliu tuos tolimuosius kelius, kurių tokie nesupratėliai, kaip aš, vis dėlto siekia!

Sveikink Kazytę!

Julija


1953 12 19, Kensington

Mielas Kazimierai,

Labai ačiū už tokį įdomų literatūrinį laišką ir ypač už eiles, dėl kurių jau pačioje laiško pradžioje turiu Tau pasiaiškinti. Beskaitant Tavo laišką ėmė ir pasitaikė taip, kad atvažiavo pas mus mūsų kapelionas kun. Vaseris, kuris yra kaip tik ir mūsų katalikiško neperiodinio laikraštėlio redaktorius… Jam, kaip mylinčiam poeziją, paskaičiau kai kurias laiško ištraukas (dovanok) ir Tavo tuos du gražiuosius eilėraščius… Ir žinai, kas atsitiko? Jis kuo ne pro ašaras ištraukė iš manęs tuos eilėraščius, kuriuos perrašius ir padaviau jam į „Švyturį“2, su trumpu aprašymu apie Tave… Aš žinau, kad taip nesidaro, bet nepyk, Kazimierai, tas laikraštėlis spausdinamas rotatoriumi, be to, Tu esi toks geras poetas, kad nieko nepakenks tavo eilėms, jei jas ir keletą kartų spausdintum… Taigi, tokia mintimi nuraminusi save, pasižadėjau Tavęs labai gražiai atsiprašyti… Be to, tai didelis geras darbas ir iš Tavo pusės, nes mūsų laikraštis, tokių poetų bendradarbiaujamas, tikrai įgauna didesnės vertės… Taigi, dovanok!

Tiesa, aš į „Švyturį“ parašiau ir kai kuriuos įdomius dalykus apie Baltimorę, kas mūsų skaitytojams bus tikrai įdomi medžiaga.

Kaip gerai, kad Tu esi man toks atviras ir mielas! Kazimierai, aš Tau tikrai pasiunčiau prastus eilėraščius! Aš tuoj tai supratau pati ir drebėjau, kad tik Tu jų nespausdintum! Aš žinau, kad mano pasirinktas kelias yra neblogas, bet to dar neužtenka. Visa tai, ką Tu sakai, yra tiesa, ir kuo atviriau prieinu prie savo poezijos, tuo man lengviau darosi paskui, ir pamažu aš pradedu surasti save. Aš tik bijau, kad gali man jau būti vėlu, todėl norėčiau dabar išleisti šį pirmą rinkinuką, ir tuoj po to kitą, kuriam jau daug turiu pradėjusi (aš amžinai taisau ir braukau, pamatytum, koks chaosas pas mane, bet tegu tik jie susitvarko taip, kaip aš noriu, tada išeitų geresni kaip šie. Spaudoj paskelbė beveik per prievartą, nes gavau keletą laiškų iš Amerikos, kad mano eilės publikai patinka (tik kokiai publikai? Be abejo, tai a la Santvaras ar net kartais ir Aistis, kokia nesąmonė, kaip jie pametė literatūrinį skonį!), Australijoj taip pat atsirado gerbėjų (gal dėl mano ne visai pasenusių akių, kuriomis nesigailiu kartais iš išdykumo pamirksėti), na ir paskelbė, kad ieškau leidėjo. Tai padarė, beveik tikra esu, kad Baronas, nes jis be galo įsiutęs ant Jūsų visų ir žada kurti naują srovę, su nuskriaustaisiais, žinoma, įskaitydamas į jų tarpą ir mane… O iš tiesų yra taip: aš tikrai tikrai norėčiau su Tavimi pasitarti. Dėl iliustravimo parašiau laišką Telesforui Valiui, kažin ar iš viso jis sutiks man iliustruoti. Vardą pasirinkau „Našlaičiai“. Įdedu ir iš jaunystės kai kuriuos, kurie man atrodo stipresni. Vienu žodžiu, susidarytų kaip tik apie penkiasdešimt. Kadangi po Kalėdų jau nedirbsiu, paatostogausiu, tai gerai visus perrūšiuosiu, perrašysiu ir kaip galima greičiau siųsiu Tau. Tavimi aš labai pasitikiu ir Tu tikrai man padėsi, savo nuožiūra pataisysi, pertvarkysi, gal kai kur ir vardai pas mane labai šabloniški, aš Tavęs labai prašau man padėti, nes savo tik jėgomis bijau nepajėgti… Antrą rinkinį, kurį tikrai užsispyrus sekančiais metais pabaigti, manau pavadinti „Kryžiaus keliais“, kur jau įeitų tik iš Kristaus stočių išeinančios problemos.

Kol kas negaliu Tau parodyti, nes taisomi, taisomi ir nepabaigti. Aš labai daug vilčių turiu dėl šių antrųjų, nes be galo daug naujų minčių ir išgyvenimų esu tam paskyrusi. Turiu pradėjus ir eilę eilių „Van Gogh“, bet tai, Dieve mano, dar tik braukymas ir ašaros…

Lankams“3 aš paruošiu kiek vėliau. Norėčiau tikrai gerų atsiųsti…

Kai kuriuos pasiunčiau „Aidams“, nes Vaičiulaitis seniai buvo prašęs, o aš vis nieko gero neturėjau. Na bet jie ten ir neblogo šlamštelio atspausdina…

Kaip laukiu „Lankų“ trečio numerio… Štai įdedu du dolerius, Kazimierai, atsiųskit man „Lankus“, kai tik pasirodys, ir „Metūges“4, aš be galo noriu greitai gauti. Jei mažai siuntimo išlaidoms, rašyk, aš greit pasiųsiu daugiau, nes dabar galiu čia pas vieną prietelių išsikeisti po keletą dolerių, tai Jums nebūtų vargo. Žinoma, ateity ir Niliūno rinkinio lauksiu pati pirmutinė…

Įdomus tas Maceina, aš jau Reutlingene jo eilėraščių skaičiau ir man jie labai patiko, atsimenu, vienas apie mirusiuosius „šventadieniškai pasirėdžiusius“ ir kt. Iš jo trykšta didelė jėga, Dieve, duok jam mūsų literatūrą, t. y. poeziją, persunkti tikrai nuoširdžiai išgyventu religiniu jausmu, kurio pas mus taip maža…

Be galo patinka man ir Eliot, kurio čia literatūriniuose prieduose gana apstu. Tiesa, kai po Kalėdų turėsiu daugiau laiko, galėsiu kai ką daugiau parašyti ir apie australų poeziją, kurios yra tikrai geros, neiškęsiu ir įrašysiu vieną, kuris man labai patiko, tai, rodos, tikrai australo David Rowbotham. <…>

Iš žymesniųjų australų dar paminėtini A. L. Gordon, rašąs daugiau balades, W. J. Turner, Jack Lindsey, bet kadangi jie jau ilgas laikas gyvena Anglijoj, sunkiai juos kas už australus palaiko. Man labai patinka populiari jų, t. y. australų, katalikė poetė Judith Wright, modernusis James Mc. Auley, Harold Stewart, neblogi ir Bernard Dowd, Mary Gilmore, Mc. Cray, Brennan, kai kurie iš jų grynai vaizduoja Australijos tropikų nykią, mistinę nuotaiką, išalkusius piktus pingvinus, baisiai numirėliškai veikiančius gumos medžius, arklius, kengūras, koalą ir kt. gyvulėlius…

Kai turėsiu kada laiko, nupirksiu Tau ir atsiųsiu Australijos poetų poezijos antologiją, kur rasi tikrai gražių dalykų. Gaila tik, kad to laiko taip maža, juk Tu žinai, kokie rūpesčiai mamai su dviem mažais vaikais, dirbančiai fabrike, dar užsiimti tokiais nerealiais dalykais…

Būtinai keiskite „Lankų“ formą. Dabar taip gaila juos lankstyti ir įkišti tarp „Draugų“5 ir kt. panašiai atrodančių laikraščių…

Dėl Lėto aš visai kitos nuomonės. Jame aš randu tik manierizmą, kuris nepateisinamas, jeigu Vakarų pasaulyje tokia forma jau senokai yra, tai dar nieko, nes po ja vis dėlto randame idėjas. O ką rasti pas Lėtą, kurio jau pretenzinga ir nuotrauka parodo tik tuščią tuščią įsivaizdavimą. Nepradėkime garbinti, ko patys nesuprantame (čia netaikau Tau, Tu, tikiu, jį supranti). Čia kaip tik ir prisimena man Nykos „Inferno“6, kur jis tikrai šaukiasi enciklopedijų ir žodynų. Reiškia, pirma apsikrauk knygomis, o paskui tik ieškok taip mielos lietuviškos širdies. Jis gudrauja, nes baigia išsisemti, jis plėšosi formose, išsireiškimuose. Pažiūrėk tik į jo Motiną, kaip jis ją vaizduoja. Jam reiktų įsigilinti į taip paprastą Gabriela Mistral, kuri paprastu šiltu žodžiu laimėjo pasaulio širdį. Nyka per daug gerai galvoja apie save ir save tik vienintelį. Nežinau, kur dar jis nuvažiuos su savo kūriniais, bet ankstyvieji jo eilėraščiai tikrai geresni. Juk jis kartojasi ir ar Tu to nepastebi, jis jau nebekuria, o sunkia iš savęs, graibydamasis taip lengvai pasisavinamų svetimų dievų. Kazimierai, lik toks pat. Tavo „Maras“7 tai amžinai pasiliekanti mūsų žemės kraujo daina, Tu tikrai ir pasiliksi ištikimas mūsų Lietuvai, ko mums taip reikia. Tiesiog pikta pasiskaičius tokius Ultra-sophisticated dalykus, nors yra nemažai žmonių, kurie daug tarptautinių žodžių žino ir be žodynų. Man atrodo, Nyką daugiausia iškėlė Girnius, kuris pats daug ko nesupranta ir mėgsta kaip tik kartais girti tai, kas itin sunkiai jam pačiam suprantama. Tą girdėjau jau seniai iš truputį geresnių filosofų kaip jis. Na, bet tiek to, kas man rūpi. Kaip kritiką Niliūną aš labai ir labai vertinu, jis turėtų daugiau recenzijų rašyti, bet nepamiršti ir savęs… Tiesa, dar tu rašai „niekas ligi šiol neužgriebė tokio gilumo ir tokio platumo, ir tokio lietuviškumo“. Dieve, Dieve, argi Tu taip, Kazimierai, gali kalbėti? Kur tas gilumas ir platumas? Jau Mačernis tikrai ir gilesnis, ir platesnis, ir lietuviškesnis savo tame tikrai negausiame palikime, o kai kurie Brazdžionio, Kossu, o Miškinis kur? O Salomėja ar ne lietuviška? O ką jau kalbėti apie Tave, ar Tavo eilėse nėra tos gilios mūsų žemės protėvių kančios problemos, to tikro kaimiško lietuviškumo? Niliūno lietuviškumas yra su pretenzijomis, tai ne mūsų žemė, tai jau svetima; miesčioniškumas, o ne tikra lietuv. nuotaika jo poezijoje. Aš atvirai sakau, Tu stovi visa galva aukščiau už visus niliūnus ir ateitis tai parodys, kas mums išliks brangiau… Jis madoje, bet tai praeinantis dalykas!

Ak, gal aš tokia kvaišė, nesuprantu nieko, nepyk ir nesakyk Niliūnui.

Smagu, kad ir Tau patiko Škėma. Mane čia visi apšaukė bedievių gerbėja. Bet tas nesvarbu. Bet man atrodo, Škėma yra labai gilus. Be to, koks puikus jo stilius!

Tu teisus dėl mano eilių formos. Bet aš save poete nelaikau. Aš tik rašau, kadangi kažkas liepia. O galiu ir jų nespausdinti. Pretenzijų jokių nereiškiu, net į Rašytojų draugiją niekada nemanau prašytis. Bet išleisti knygutę noriu. Noriu parodyti kai kam, t. y. tiems, kurie mano kančia tiki ir joje randa save, noriu tikrai parodyti nuogą žmogaus sielą, nes meluoti nė sau, nė kitiems aš nemoku. O ką aš atiduočiau už gerą formą! Kaip man jos trūksta! Pasistengsiu po Kalėdų, kai jau nedirbsiu, greit pabaigti nors porą „Van Gogh“ ir Tau juos parodyti. Kaip aš myliu Van Gogh, jo gėles su juoda kraujuojančia širdimi, jo beprotiškam skausme susuktus medžius… Tau pirmiausia juos atsiųsiu, ką Tu dėl jų pasakysi? Juos sudėčiau kartu su „Kryžiaus keliais“, būtų tik apie 25 eil. Dieve, padėk man juos užbaigti!..

Kazimierai, nepyk, kad Tave tiek privarginau. Greit nerašyk, nes žinau, koks Tau ypatingai brangus laikas. Man tik gera, kad Tu pasižadėjai padėti sutvarkyti mano rinkinuką. Taigi po Kalėdų siunčiu Tau!

<…>

Tai tokios naujienos pas mane. Dar kartą dovanok už tokį ilgą ir nuobodų laišką ir kada nors (tikriausiai už metų kitų) parašyk…

Linksmų šv. Kalėdų ir sveikinimų nuo visos mano šeimynos…

Julija


1954 02 08, Kensington

Mielas Kazimierai,

Šįryt gavau Tavo laišką ir skubu prašymą išpildyti. Mūsų kioskoje Griciaus rinkinys dar nepasirodė, todėl siunčiu Tau mano nuosavą, kurį jis pats man padovanojo. Aš gausiu kitą, o kad užrašytas man, tas ne taip jau svarbu. Gricių gerai pažįstam, jis kartais mus aplanko, galėčiau gauti ir iš jo paties, bet nežinau, kada dabar jis ateis ir, be to, neturiu adreso. Man jo poezija nepadarė įspūdžio, nors forma atrodo labai gera.

Metūges“ gavau ir tikrai buvau parblokšta, paskaičius tokios puikios poezijos… Negaliu suprasti, kaip Niliūnas gali būti skeptiškas, o gal dėl to, kad pas ją daugiau poezijos negu pas jį (man taip atrodo). Tai tikrai nauja ir stipri jėga mūsų literatūroje. Kam rodžiau čia Melburne, tai niekam nepatiko, o mano Gylys tai išvadino pačia bjauriausia pornografija, ir kiti jau iš anksto degintų ją ant laužo, bet ką jie išmano… Ji man primena Rabindrath Tagore ir kai kur Gabriela Mistral. Ką rašo Amerikos spauda, aš manau, ypač vadinami krikdemai, rašys prieš ją. Kazimierai, kai paskaičiau „Metūges“, praėjo man visas ūpas leisti savo rinkinį, juk tai šiukšlės prieš ją… Kiekvienas sakinys stiprus, kiekviename dalykėlyje kiek poezijos, kiek lietuviškumo!

Dovanok, kad taip ilgai neparašiau ir neatsiunčiau Tau skolos, nors pas mane stalčiuj jau seniai stovi. Matai, po tiek metų fabriko darbo ištrūkusi į laisvę, kaip šunelis nuo „lenciūgo“, vis dar ilsiuosi ir tvarkau namus… Todėl ir su laiškais tokia nerangi. Žinoma, kad per daug brangu siųsti voką oro paštu. Manau, kad „L.L.“ gausim tikrai greit, o Niliūno knygos taip pat nesiųsk oro paštu. Aš maždaug nujaučiu, ką jis ten rašo, be reikalo Tu jį taip garbini…

Kazimierai, tik Tu parašyk, ar gauni mano siųstus pinigus, nes kartais prapuola. Tegu Kazytė randa minutėlę laiko man parašyti. Ar ji dar dirba?

Mano rankraščiai stovi paruošti, bet sakau, aš net neprisiliečiu prie jų, bijau siųsti, nes žinau, kad Tave tikrai nuvilsiu. Palauk truputį, atsiųsiu, kai tas įspūdis bus bent kiek praėjęs…

Tai tiek šį kartą. Dar šiandien išsiunčiu knygą ir laišką, manau, už septynių dienų jau gausi.

Linkėjimų Kazytei!

Įdedu du dolerius siuntimo išlaidoms už „Metūges“. Kitus vėliau.

Julija


1957 06 28

Mieloji Kazyte ir Kazimierai,

Skubinuosi siųsti vėl dalį skolos (penkis svarus) už pereitą 6-tąjį numerį. Šią savaitę gavau „L.L.“ penkiolika egz., jau pradėjau išpardavinėti, tik kodėl man siuntė tiek mažai? Bibliotekoje dar nėra, jei jiems išsiuntėte, tai užteks ir kitiems prenumeratoriams, kurie dar negavę. Nenusimink, Kazimierai, aš atsilyginsiu už viską, tik kad taip jau išėjo, žinai, koks tas pinigas, surenki po septynis šilingus, kad taip padėtum į atskirą dėžutę ir jau nepraimtum, o dabar prijungi prie bendrų pinigų ir kažkaip išslysta.

Aš nežinojau, Kazimierai, ar jau aš taip visai nieko ir neišmanau, bet man dabartinė mūsų jaunųjų poezija nesuprantama, nenuoširdi, skolintinė… Atrodo, lyg prisiskaityta Dylan Thomas, Eliotas, Milašiai abu, Ezra Pound ir daugelis kitų, kurie mūsų jauniesiems, taip gerai mokantiems kalbas, lengvai prieinami, ir to išdava – jų dabartinė poezija. Ji manęs neįtikina. Mekai man patinka. Jų „Idilės“8 puikios. Niliūnas, vis dėlto, įsirausęs į mūsišką žemę, nors ir apipintas svetimu voratinkliu. O kiti nenuoširdūs. Kaip Tu sakai?

Aš bijau Tau ir rodyti savuosius. Ko man trūksta, aš žinau, todėl ir bijau leisti rinkinį. Viskas dar taisytina. Jei apsiimtum mane sutvarkyti, aš gal ir siųsčiau Tau pažiūrėti. Tarp kasdieninių rūpesčių aš vos atsikvėpt valandėlę susigaunu. Naktimis tegaliu skaityti ir rašyti. O čia vėl turėjom didelių rūpesčių. Mano vyrelis gulėjo prieš dvi savaites ligoninėj – nugarkaulio išsinarinimas, dabar namie, nedirba, kas bus toliau, nežinau. Šitos nuotaikos nenumuša noro kurti, gal priešingai, bet reikia darbo. O laiko maža. Tave kur galas, kaip Tu gražiai dabar rašai! Tu jau užgimei poetu! Atsiųsk vėl vieną kitą.

Tiesa, Kazyte, klausei apie Anelę. Paskutinį laišką gavau iš jų rašytą gegužės 3 d. Anelė rašo, kad Juozui vėl tenka išvykti iš namų, reiškia, vėl ištremtas (jis išbuvo Sibire dešimt metų). Šį kartą už keliasdešimt kilometrų. Siunčiu jiems kiek galiu, o ir Stasiukas, kur vedęs Zoselę Mozūraičių, taip pat sunkiai verčiasi, turi net penketą vaikų. Anelė duoda privačias pianino pamokas, ir pati su dukra Skaistute lanko Muzikos mokyklą. Kada ji išmoko pianinu taip gerai, ir man neaišku.

Labai norėčiau susirašyti su Prane9, jei Jūs rašysite Eugenijui10, paprašykite Pranės adreso, priminkite apie mane. Kas tas jos vyras, nepažįstu.

Kazyte, Tavo veikaliukas11 visai neblogas, kad tik mums pasisektų, nes neturime gerų režisierių. Kai jau būsi paruošusi „Eglė žalčių karalienė“, nepamiršk ir Australijos. Nors daugelis čia nusistatę prieš Salomėją Nėrį, ypač kai paplito apie ją išleista knyga su fotografijomis ne tik jos pačios, bet ir jos kūrinių komunistiniuose laikraštėliuose smetoniniame pogrindy.

Skaičiau „Drauge“ apie jaunųjų Bradūnų gavėnines giesmes. Taip ir įsivaizduoju, Kazyte, juodu vos benulaikančius didelę kantičką. Mano Linas ypatingų gabumų neturi, vis šneka, kad bus kunigu ir važiuos į Romą. Mokosi pas jėzuitus, Aušrelė rašo eilėraščius, žinoma, daugiau angliškai, kurie ir žymiai geresni. Gal iš jos kas išeis, jei mamai taip nesiseka…

Jurgutė, tai kaip piktasis ančiukas, viską tik gadina ir laužo, o Sauliukas jau vienuolikos mėnesių. Pradeda vaikščioti. Naktimis labai nemiega, atsisėda lovytėje ir žaidžia. …Ir po miego mamai! Kitam laiške įdėsiu visų vaikų nuotrauką, nes neseniai juos nufotografavom.

Tai tiek naujienų pas mus. Kazimierui įdedu šį tą pasiskaityti. Parašykite, ar pinigai nežuvo.

Bučiuoju Kazytę ir sveikink visus pažįstamus. Nežinau, kada mes ir pajudėsim į tą Ameriką, visokie gandai tik klaidina, čia jau sako, sekančiais metais, čia vėl, laukite eilės maždaug dar trejus metus. Ir taip kasmet.

Taigi, gerbiamas Poete, šiandien gavau laišką iš U.S.A., iš tokio vieno poezijos gerbėjo. Jis man rimtai sako, kad „gali leisti rinkinį, nebijodama ir „Lankų“, to siaubo, kuris tik save tepripažįsta“. Jei apsiimi man ištaisyti (konfidencialiai, kaip senai kaimynei), tai siunčiu visą rinkinuką. Jei ne, tai nė nerodysiu daugiau.

Kai gausiu atsakymą, parodysiu daugiau ir apie patį rinkinį.

Sudiev, Jūsų Julija


1959 02 15, Melbourne

Mielas Kazimierai,

Ačiū už kalėdinius sveikinimus ir gerus žodžius dėl mano eilių. Tavim aš tvirtai tikiu, todėl ir neskubėjau išleisti knygos. Be to, Melburne išleisti nežadu. Kreipsiuos arba į Tininį, kuris siūlėsi pernai, arba į prel. Krupavičių, kuris prieš trejus metus klausė, ar noriu knygą skelbti. Visų pirma, siųsiu visą medžiagą Tau. Nes žinau, kad sakysi tiesą. Netikiu nė vienu žmogum, net ir jūsiškiais poetais. Ko jūs ten vieni kitų taip nekenčiate? Brazdžionis, atrodė, jus su žeme sumaišytų, o aš tik tyliu ir nieko nesakau. Jei teks apsigyventi Los Angeles, turėsiu atvirai Brazdžioniui prisipažinti, kad garbinu lankininkus, su maža išimtim. Bet visa tai nesvarbu! Tavo žodžiai apie „Žemę“12 mane labai sujaudino.

Tu turbūt žinai, kad poezija man didžiausias gyvenimo tikslas, o tokie grubūs keliai į ją… Man visą laiką buvo aišku, kad tie keliai, kuriais į poeziją ėjau, buvo klaidingi. Dabar puikiai žinau savo kelią, bet koks gruodas! Nepajėgiu sutvarkyti medžiagos, taisau dažnai skubėdama. Jau baigiu perrašyti visą knygą ir greit siųsiu Tau. Šį kartą siunčiu kelis pasiskaityti naujus. „Našl. ruduo“ – nesusitvarkau su trečiuoju posmu, „Arimuos“ – turbūt nereikia paskutinio posmo, „Bėgimą“ – pati labai mėgstu, „Mano tėvo dvasia“ – baisi pabaiga… Ar daug nukentėtų, jeigu imtum ir pataisytum? To kritikoj nepriskaitytumei?

Turiu apie aštuonias poemas „Kryžiaus stotys“. Bet daug ir nebaigtų. Dabar jų nė nežiūrau, kai pabaigsim su šiuo, tada imsiuos stočių.

Jau rašiau, kad dėkojame už „Morenų ugnis“13. Manau, kad tai bus tikros gyvybės sultys ateinančiai kartai ir po jos. Ar pavartei kada Liet. išleistas Antano Juškos „Liet. dainas“, kiek ten Tavo plunksnai medžiagos!

L.L.“ aš daugiau negaliu platinti, nes birželio mėn. išvažiuosim (dokumentai taip sako, bet gaunam labai negerus laiškus, tad gali būti ir kitaip), kalbėjau su ponu Butkūnu, jis perims visus mano platintojus. Siųsk 35 egz. mano arba jo vardu. Dingusieji „L.L.“ neatsirado. Skolą, kuri dar Tau priklauso, greit gausi, nes parduodam namą šiomis dienomis. O šiaip neatlieka to pinigo, ir gana. Kai kurie „L.L.“ skaitytojai ir visai neatsiskaitę.

Kaip laikosi tėveliai, Kazytė ir jaunimas? Tegu ji man nepatingi parašyti.

Viso geriausio. Julija

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė


1 Žurnalas „Aidai“, leistas lietuvių išeivių 1944–1949 m. Vokietijoje; 1949–1992 m. – Amerikoje ir nuo 1992 m. perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su žurnalu „Naujasis židinys“.
2 1953–1955 m. Melburne ėjęs religinis tautinis žurnalo formato laikraštis.
3 „Literatūros lankai“ – JAV lietuvių literatūros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1952–1959 m. Buenos Airėse.
4 Pirmoji Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) poezijos knyga, išleista 1952 m.
5 „Draugas“– seniausias lietuvių laikraštis, 1909 m. įsteigtas Pensilvanijoje; dabar leidžiamas Čikagoje.
6 Turimas mintyje Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Inferno“.
7 Kazio Bradūno knyga „Maras“, išleista 1948 m.
8 Jono Meko knyga „Idilės“, išleista 1947 m.
9 Pranė Aukštikalnytė (1922–1989), Lietuvos tautosakininkė, poetė.
10 Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), poetas, vertėjas.
11 Kazimieros Bradūnienės parašytas vaidinimas vaikams.
12 Tikriausiai turima omenyje lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“, išėjusi 1951 m.
13 K. Bradūno poezijos knyga „Morenų ugnis“, išleista 1958 m.

Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius

2018 m. Nr. 7 / Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“, nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją,

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

„Kol aš juos redaguosiu, literatūra nebus ten nuskriausta“. Kazio Bradūno laiškai draugams

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

Sigitas Geda. Prisiminimų poezija

1992 m. Nr. 11 / Kazys Bradūnas. Duona ir druska: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992. – 150 p.