Sigitas Geda. Prisiminimų poezija

1992 m. Nr. 11

Kazys Bradūnas. Duona ir druska: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992. – 150 p.

„Tet, Kazimierai, – pasakytų J. Tysliava, – išleidai dar vieną knygą, o aš spėjau išmaudyti arklius…“

Tokio pokalbio, žinoma, niekad ne­bus, bet knyga tikrai yra, išėjusi va­sarą. Ją dovanodamas Kazys Bradūnas pasakojo, kaip atsikliuvęs Ame­rikoje vienu metu dirbo geležies fab­rike. Reikėdavę labai nedaug – imti po geležies lapą ir užlenkti vieną kampą. Taip per visą pamainą. Vis ta pati detalė, vis ta pati operacija. Vel­niškai nuobodu! – padejavo.

O kas jau žmogaus gyvenime ne­nuobodu, kas nepabosta? Vasara ir ruduo, žiema ir pavasaris, vėl vasara ir ruduo, žiema ir pavasaris. Kaip ir kodėl žmogus neišprotėja nuo šitos monotonijos, tai tik jis vienas ir žino. Pasitaiko tokių, kurie nepakeldami nepakeliamo būties lengvumo (M. Kunderos metafora) ima rašyti kny­gas, tapyti paveikslus, gerti degtinę. Kiti dirba, sportuoja, vagia, kortuoja, perka ir parduoda. Visaip gelbstisi. Poetai iš tų, kurie besi gelbėdami pa­tys dar ir kitiems palieka – vienas mažiau, kitas daugiau – gerų žodžių – dvasinės duonos ir druskos. Taip aiškinuosi K. Bradūno knygos pava­dinimą. Kas nors gali suprasti (ir vi­sai nesuklys), kad antraštę įtaigojo gyvenimas, eilėraščiai, sugrįžimas namo, į tėviškę, kur jis ir jo artimie­ji pasitinkami su duona ir druska. Vi­sa tai per paskutinius metus išgy­venta, patirta. Ir autorius, ir knyga kybo tarp dviejų erdvių – svetur ir Lietuvoje. Ilgainiui tokios patirties meninių apibendrinimų gausės, šiuo metu K. Bradūno rinkinys unikalus, nors neteisybė būtų sakyti, kad čia pakliuvę tik paskutiniųjų metų eilė­raščiai, ką tik parašyti, atausti. Pa­vyzdžiui, „Pasivaikščiojimą sekmadie­nį“ Laimonas Noreika pradėjo skai­tyti jau neatsimenu kada… Ir visi ataudai, ir visas raštas galėtų būti priskiriamas ankstesniam Bradūnui, kaip knygoje „Krikšto vanduo Joni­nių naktį“, išleistoje 1987 metais Či­kagoje. Autorius eilėraščių nedatuo­ja, todėl galime tik spėlioti. Šiaip ar taip, tokį eilėraštį jis anksčiau ar vė­liau turėjo parašyti: visas jo poezijos kontekstas, sava, lietuviška Dievo samprata panašaus apibendrinimo, regis, prašyte prasėsi. Dėl to lietuviškumo čia galima daug malkų priskaldyti, gal užtektų pasakyti „bradūniškas eilėraštis“. Kas ieškos ištakų, prisimins ir V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“, ir medines mūsų vės medžio drožėjų skulptūras. Toli gražu ne visose Kristus vaizduojant kenčiantis, ietimi veriamas, iškamuotas. Esama ir Dievo maištininko, ir Dievo gelbėtojo, jauno ir stipraus renesansiško.

Su Dievuliu įbridom nusimaudyti
Į Širvintą už klebonijos sodo.
Ir saulėje įdegęs Dievo kūnas
Nebuvo dar tas nuimtas nuo kryžiaus,
O sveikas, raumeningas kaip Klemenso,
Vigojančio pavasari laukus. (p. 58)

Poetiškumas – ypatinga Dievo ar­tuma, jausmas, kad jis čia pat, kad nesi jam niekuo prasikaltęs. Tokia natūrali prieškarinio Lietuvos sodie­čio sekmadienių būtis?

Ne, čia dar kažko esama. „Krikšto vanduo Joninių naktį“ – vien jau šį pavadinimą skaitydamas turi įsijausti į lietuvių istorijos ir lietuviško tikė­jimo specifiką, priešingu atveju – gali ir nesuprasti, kur čia poezija. Manau, kad ir pačiam K. Bradūnui šis žaidimas bus šiek tiek pabodęs, – negi taip teks ir mirti, žinant, kad visi tavo poezijos tyrinėtojai, gerbė­jai ir negerbėjai ieškos pagoniškos simbolikos, folklorinių intonacijų, aliuzijų į lietuviškas sakmes ir pasa­kas? Lyg būtum žmogus, neturėjęs paprastos, be jokių simbolių vaikys­tės ir jaunystės, prabėgusios konkre­čiam gamtovaizdy Suvalkijoje, Vilka­viškyje, Kiršuose, vėliau – studijų Vilniuje, kur vaikščiota Pilies ar Di­džiąja gatve, klausyta paskaitų. Uni­versitete, pėsčiomis eita iš Vilniaus į Kauną su liesučiu Mamertu Indriliūnu. Tai jis apsinuodijusį vokiškais konservais ir apalpusį miške Kazi­mierą netoli Rumšiškių maitins žem­uogėmis iš saujos. Dokumentiški čia beveik visi geriausieji K. Bradūno eilėraščiai. Įspūdžiai ir prisimini­mai yra toji medžiaga, iš kurios viš­tos siuvama. Žinau, kad įspūdžiai la­bai dažnai įspūdžiais ir lieka, akimirksnius registruoti – patrauklus dalykas, tačiau prisiminimas išauga daugelio įspūdžių, arba iš vieno, bet laiko patikrinto įspūdžio. Prisi­minimai – vienintelis daiktas, kas lieka, visa kita nusineša užmaršties upė, pasiglemžia istorijos chaosas, tačiau ir tai dar ne viskas. Kada ir kaip iš prisiminimo gimsta eilėraštis – žino vien tik poetai. „Prisimenu, ką prisimenu, prisimindamas“, – apie savo pasakojimo metodą yra prasitaręs Claude Simonas, ne per seniausiai lietuviškai išėjusio romano „Flandrijos kelias“ autorius, ir tai liudija tam tikrą atminties tragizmą bei sąlygotumą. Labai išplečiant są­voką – viskas yra prisiminimai. Gal­būt įdomiau, jog paskutiniuoju metu lietuvių literatūra tik jais gali pasi­džiaugt ir pasididžiuoti. Tik reikėtų atskirti eilėraštį, sukurtą prisiminimo forma (imituojantį prisiminimą) nuo apskritai mus užplūdusių atsiminimų apie lagerius, tremtį. Jie gali būti la­bai konkretūs, dokumentiški, beletri­zuoti, bet žanras yra žanras. Tuo tarpu eilėraštis-prisiminimas, mano galva, išniro ne per seniausiai. Ypač toks kaip K. Bradūno. Lietuvoje to­kius eilėraščius gal geriausiai rašė A. Žukauskas. Ne kiekvienas juos ir gali rašyti. Pirmiausia tikram prisimi­nimui reikia didelės distancijos, lai­ko tarpo. Kuriam galui? Ogi todėl, kad prabėgęs laikas gal netgi pats savaime įgyja vertės, grožio. Tarki­me, mus guodžia pats faktas, kad prieš penkiasdešimt metų tomis pa­čiomis gatvelėmis vaikščiojo Mačer­nis. Ne tik guodžia, bet ir daug pa­sako, susieja mus su kitu gyvenimu ir mirtimi. Naujoji poezija, pasinau­dodama tokia dokumento estetika, dar labiau išplečia prisiminimą, žai­džia laikais, supindama tikra netikra.

Ten Konstantinas Sirvydas
Pabardavo už aplaidumą
Ir Kontrimas atskleisdavo
Lituanistikos katalogus,
Ten mokė Putinas
Pasidžiaugti knyga,
Kurioje, tarp kitų,
Bent septyni geri eilėraščiai,
O Leonas Karsavinas
Jau pranašavo tremtį… („Pilies 10“, p. 80)

Čia nėra pats geriausias tokio tipo eilėraštis, bet pats principas – aki­vaizdus. Poetinė vaizduotė šalia būto pastato nebūta – Sirvydas ir Kontri­mas šalia Putino ir Karsavino. Jokiuose atsiminimuose tatai neįmano­ma.

Išplėstiniu prisiminimu galėtume pavadinti eilėraštį „Po dviejų karų“. Galima papasakoti tokio eilėraščio tu­rinį, dažnai jie – siužetiški. Po Pir­mojo pasaulinio likusi kumelė Šyvė, po Antrojo – tėviškės arkliai Alpių papėdėje. Tylėję penkerius metus ir nusižvengę, išplaukiant į Ameriką, paliekami… Jų balsas, girdimas po keturiasdešimt metų Čikagoje. Nieko čia nėra, jokių puošmenų, likęs vie­nas „skeletas“, amžiaus santrauka, kas svarbiausia. Šimtmečio istorija, pasakojant ne tautų, ne giminės, o tėvo turėtų arklių istoriją. Tai ir vi­sos meninės priemonės. Tačiau su­gestija didelė.

Eilėraštis „Ar tu atsimeni?“ sukom­ponuotas iš kelių klausimų. Klausia­ma dalykų, kurių žmogus jokiu bū­du negali atsiminti, bet jie labai svar­būs. Paskui pereinama prie konkre­čių – ir aprėpiama labai didelė is­torinė panorama.

Ar tu atsimeni
Bizantija nusidriekė į Rytus
Ir kruvinas rankas mazgoja Pacifike…

Ar tu atsimeni
Dėdės mūšius prie Mukdeno
Ir kaip jis keturioliktais prie Nemuno…

Ar tu atsimeni
Varpo gaudimą
per šventą Oną Alvite… (p. 63)

Kita šios stilistikos ypatybė – pa­prastumas. Jokio išskirtinumo, kiek galint daugiau kasdieniškų, proziškų detalių.

Ieškoti poezijos netradicinėse teri­torijose – proziškame pasakojime, kasdienybės apraiškose, fotografi­niuose vaizduose, faktuose, datose, vietovardžiuose – nepasakysi, kad K. Bradūno sugalvota programa. Bū­ta to ir anksčiau, o ir dabar ne vie­no poeto realizuojama. Gal svarbiau, kad šitie i akis labiau krintantys jo kūrybos pokyčiai natūralūs, plaukia iš viso jo poezijos konteksto. Tai daugiausia tinka pasakyti apie skyrių „Paprastos sakmės“, kur sudėti eilėraščiai – stipriausi, sugestyviausi. Esama apibendrinimų, kurių nepadarys nei proza, nei fotografija, tokių jungčių, tokios sintezės, kurį įmanoma tik geroje retortoje – poeto galvoj, sulydančioj laiko luitus.

Čia žemininkai nuotraukoj
Augsburgo lagery.
Ten Broniaus broliai
Suguldyti ant grindinio,
O mirtis atsiprašo
Jauno Mačernio lūpom
Ir pati išsigąsta,
Kai stribai automato estafetę
Perduoda melioratoriams,
Kad žydinčią tėvų sodybos obelį
Rautų kaip širdį. („Gyvenimas be antraščių“, p. 76)

Jeigu pripažįstame legendinį Ado­mą, tai sykiu su juo – visi mes trem­tiniai. Iš rojaus. Ypač poetai. Bet tų, kurie gyvenome Lietuvoje, tremtis visai kitokia. Mažosios arba negau­sios Europos tautos patyrė ypatingą tremtį, šių tautų poetai sukūrė it ypatingą tremties poeziją. Istorinė tė­vynė, žemė, maži jos lopinėliai, tėvų kapai joje – vietoj mitinio rojaus, auksinės arkadijos. Tokios poezijos, tokio tikro ir visuotinio tremties jausmo vargu ar daug rasim didelių tautų poezijoje.