Augustė Žičkytė. Žmogiškoji drama prie publicistikos slenksčio

2011 m. Nr. 8–9

Vanda Juknaitė. Ponios Alisos gimtadienis: dramaturgija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 120 p.

Pastarieji metai lietuvių drama­turgijos gerbėjams iš tikrųjų džiaugs­mingi. Turiu galvoje nuo 2005 m. ren­giamą Nacionalinės dramaturgijos fes­tivalį „Versmės“ bei 2010 m. išleistą knygą „XXI amžiaus lietuvių drama­turgija“ (joje publikuota dešimt geriausiomis pripažintų pjesių). Dėl kalbos tikslumo, istorinių įvykių reflektavimo, ironijos, egzistencinių problemų nagrinėjimo šiam kontekstui, ko gero, priskirtume ir Vandą Juknaitę bei jos „Ponios Alisos gimtadienį“. Bent no­rėčiau taip teigti ir galvoti. O galvoti iš tiesų yra apie ką – ar tik kartais minė­ta rašytoja nėra pernelyg tradiciška, o gal atvirkščiai – pernelyg universali, kad galėtume įrašyti ją į šiandieninių dramaturgų būrį? Tokios mintys kilo, kai perskaičiau 2010 m. išleistą V. Juk­naitės pjesių knygą „Ponios Alisos gimtadienis“. Ir dabar jau norisi ati­tarti pranašo Dovydo žodžiams: „Iš­bandyk mane ir ištirk mano mintis“, kad tik nenukentėčiau dėl savo iš­ankstinio nusistatymo. Juk V. Juknai­tę išgarsino proza, esė bei atviri po­kalbiai su sunkaus likimo vaikais, todėl į jos dramos kūrinius, dar net jų neperskaičius, norisi žiūrėti itin atsar­giai, o kalbėti apie juos – atsakingai.

Knygoje publikuojamos dvi skirtin­gu metu parašytos pjesės. Nauja pjesė yra „Ponios Alisos gimtadienis“, o „Formulė“ (2000) jau yra žinoma ir aptarta. Pastarąją Aušra Martišiūtė dėl biblinės tematikos gretina su Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“. Šioje pjesėje Marijos, kūdikio bei Juozapo gyvenimo istorija perkeliama į dvidešimto amžiaus antrąją pusę. „Ponios Alisos gimtadienyje“ pasakojama trijų senukų istorija, pateikiamas kiekvieno savitas požiūris į gyvenimą, gimimą ir mirtį. Skaitydama ją, nejučiomis prisiminiau olandų dramaturgės Suzan van Lohuizein pjesę vaikams „Trys senukai, kurie nenorėjo mirti“. Gal ir gerai, kad šias dvi pjeses galima sieti, lyginti – bendra tema išryškina V. Juknaitės tragikomedijos spragas. Nenorėčiau senyvo amžiaus žmonių vaizdavimo laikyti autorės savirefleksija. Atvirkščiai, būtų netgi įdomu to tapatinimo atsisakyti.

„Rašau mažai. Rašymas man yra tik būdas suprasti“, – yra prasitarusi autorė. Ką gi, gerai. Jei jau kūriniai yra būdas suprasti, vadinasi, svarbu išsiaiškinti, kas įkvėpė rašytoją. O įkvėpė, ko gero, noras iš naujo ir šį kartą kitaip išryškinti žmogaus egzis­tencijos problematiką. Sakydama „ki­taip“, turiu mintyje biblinių istorijų bei ypatingų personažų interpre­tavimą, juos sužmoginant, subuitinant jų egzistenciją. Taip pjesėje „Formulė“ Juozapas, Marija „apgyvendinami“ buvusioje šventykloje, kurioje įrengtos traktorių dirbtuvės, o Elžbieta bei jos akla įdukra įsikuria kaimynystėje. Be šių personažų, yra dar aštuoni (vadi­nami kelintinias skaitvardžiais) – ro­botas PU ir žmonių minia. Dėl šių ypa­tybių pjesę galime vadinti postmodernia, tačiau ar visa tai harmoningai veikia, ar įvyksta prasminga visų pjesės ele­mentų sąveika? Efektingų motyvų pjesėje galėtume rasti daug: „Šalinant vaisių reikėtų supjaustyti. Pradžioje re­komenduojama atskirti galvą. Tikslinga būtų padalinti ją į dvi dalis…“ (p. 108) Tokius drastiškus sprendimus siūlyti tik modernusis pasaulis, kaip tik tai regis, autorė ir akcentuoja. Susidūrus „praeičiai“ ir „dabarčiai“, kvestionuojama religija, jos svarba. Marijos šūksnis („O Dieve… Rašte… Mes nesam vienodai atsakingi“) ir Juozapo rezignacija („Tu nieko nepakeisi, Marija. Visa išsipildys“, p. 117) parodo abiejų veikėjų bejėgiškumą pasipriešinti ag­resyvaus pasaulio aplinkybėms. Gyve­nimas sovietmečiu pjesėje perteikia­mas per biblinės Šeimos perspektyvą, taip kuriasi dvisluoksnis naratyvas: interpretuojamas Jėzaus šeimos gyve­nimas – net kūdikis turi dar kartą gimti tam, kad išsipildytų Raštas, pa­rodoma žmogaus, gyvenančio konkre­čiu laikotarpiu, būsena, kuriama intriga. Pjesės finalas primena vieną Philipo Groningo filmo „Didžioji tyla“ epizodą, kai giedančių vienuolių balsus užgožia artėjančių sraigtasparnių ūžesys, bet, giesmei aidint ir toliau, grėsmė (sraig­tasparniai) pasitraukia ir vėl įsivyrau­ja ramybė. V. Juknaitės pjesė baigiasi kitaip: „Žmonės gieda, tačiau girdisi tik motorų ūžimas“ (p. 118). Galima prisiminti Juozapo tartus žodžius: „Dabar žinai. Viskam galėsi iš anksto pasirengti“ (p. 72). Ar Marija ir turėjo ruoštis artėjančiai mirčiai? Mašinų įsiveržimui? O gal jai reikėjo pasiruošti dar vienam gimdymui? Jei šioje pjesė­je ji buvo Marija ar „paprasta“ mote­ris, negi šio įspėjimo negalėtume adre­suoti skaitytojui?

Pjesės „Ponios Alisos gimtadienis“ personažai – tipizuoti ryškių charak­terių senukai. Svečių priėmimas ir gimtadienio šventimas pjesėje vaiz­duojami kaip ritualas, tačiau gimta­dienio prasmė suvokiama tik siūlomos pasirinkti mirties kontekste. Tiksliau, pats gimtadienis jau gali būti tapati­namas su artėjančia ir Alisos lūkuriuojančia mirtimi. Pirmoji nuoroda – skambutis: „Vieną minutėlę! Vieną minutėlę! Atidarau. (Pauzė) Kaip, čia nieko nėra? Tai kas čia skambino?“ (p. 71). Minėtoje S. van Lohuizein pjesėje „mirtis“ trims senukams atsiunčia laišką ir įspėja, kad ši diena jiems paskutinė: „Muzika. Pro pašto dėžutę šviečia stipri šviesa. Laiškas praslysta pro ją ir bumbtelėdamas krenta ant kilimėlio.“ V. Juknaitės pjesėje Alisa sulaukia skambučio iš ateities kolo­nizavimo projektų vadybos grupės, kuri tarsi „įkūnija“ mirtį, tarsi kviečia pasinaudoti savo paslaugomis. Čia įdo­mus dramaturgės pasirinkimas – opozi­ciškai kuriami veikėjai. Paulius, Ieva ir Alisa elgiasi kaip naivuoliai, net ir išgirdę pasiūlymą pasitraukti iš gy­venimo, to pasiūlymo nepriima rimtai. Bent tokia interpretacijos laisvė pa­liekama skaitytojui: „ALISA. Atrodo, aš ką tik gavau pasiūlymą nusižudyti. IEVA. O, Alisa, savo juokus kartais tik tu pati ir supranti. <…> IEVA. Alisa, man skambint į policiją? ALISA (tyli). IEVA. Tu negali kalbėti? Jei man kvies­ti policiją, pasakyk khmm khmm… (Krenkščia) ALISA. Radau skėtį. Gali užeiti. To, manau, užteks. (Krenkščia) Khmm, khmm“ (p. 23–24).

Svarbu, kad net ir tokioms situaci­joms adekvati reakcija (pagalbos šauks­mas) čia ironizuojama, nesureikšmina­ma, kelionė greičiau suvokiama kaip „projektas“, šou. Tačiau kiti veikėjai – projekto vadybininkai, Liudvigas Morelli, Wilhelmas, Gretchen – „bandy­mą“ vykdo racionaliai ir nuosekliai.

Jie mirtį „parduoda“, bet Alisa jos net nesirengia „pirkti“. Pjesėje šis vartoto­jiškos visuomenės fenomenas nuolat permąstomas, gretindama mirties su­vokimo ir nesuvokimo momentus au­torė taikliai išryškina šiandieninės visuomenės problemas. Aišku, kai kur tai jau nuspėjama, todėl ilgainiui tokia ironija ima erzinti.

Manau, atskiro aptarimo reikalau­ja gimtadienio šventimo epizodas. Atpažįstamumas čia bene svarbiausias – vaišių gausa, televizorius, naujų tradi­cijų steigimas. Visa tai (ypač senukų noras viską daryti kartu) tikrai kelia juoką. O prisiminkime ir faktą, kad senukai, užuot ėję į teatrą, pasirinko televizorių ir nori operą žiūrėti per jį. Gal būtų juokinga, tačiau visoms toms situacijoms dramaturge nieko nauja, išskyrus atpažįstamumą, nesuteikia – jos taip ir lieka tik šių dienų realijų atspindžiu. Čia galėtume įžvelgti vie­na – rašytojos norą būti aktualiai. Tai, aišku, sveikintina. Galbūt sveikintinas ir toks pjesės paviršutiniškumas. Gali­me netgi teigti, jog, taip kurdama pje­sę, autorė rodo senyvų žmonių prob­lematiką – tai, kas skaitytojui kelia juoką, šiems yra gyvenimas: viskas jiems prasminga, įdomu, nauja ir siektina. Tačiau autorei nepavyksta išvengti kitos problemos – dėl pjesės paviršuti­niškumo groteskiškai ryškūs veikėjai neįgauna konkretaus, gilesnio charak­terio, o visi pjesėje atsitinkantys įvykiai labai jau arti kasdieniškos publicistikos.

Pjesės interpretacijai svarbus ir vardų–nuorodų pasirinkimas. Galimy­bė atpažinti juos kaip lietuviškus ir nelietuviškus nurodo šių dviejų grupių sąmoningą perskyrą. Atkreipčiau dė­mesį į kunigo Pauliaus ir Alisos bend­ravimą. Autorė, kurdama šį veikėją (biblinio Pauliaus atgarsiai), sukuria kitą galimą pjesės vertinimo projekci­ją. Tada svarbiau ne aprašomų kurio­ziškų įvykių bei ironiškos situacijos at­pažinimas, o egzistencijos klausimai. Pjesėje abu klodai ir perspektyvos kaip tik dėl Pauliaus personažo susi­pina. Tokį mąstymą suponuoja jų dia­logas traukinyje:

„ALISA. Nesuprantu, kaip tu gali būti ku­nigu.
PAULIUS. Ir aš nesuprantu.
ALISA. Garbingiau būtų atsakyt į klau­simą.
PAULIUS. Aš, Alisa, tikiu išimtimis.
ALISA. Nori pasakyti, kad išimtis patvir­tina taisyklę?..
PAULIUS. Mano išimtis taisyklės nepa­tvirtina.
ALISA. Logiškai tai neįmanoma.
PAULIUS. Įmanoma, Alisa. Gailestingu­mas yra išimtis. Jo nepaaiškina jokia taisyklė“ (p. 32).

Alisa tiesiogiai neklausia, o Paulius aiškiai neatsako, tačiau, nepaisant to, jo žodžiai yra gana prasmingi. Netgi galėčiau teigti, – kaip tik šioje pjesės „vietoje“ susitelkia labiausiai žmogaus egzistenciją nusakančios reikšmės. Ironija trumpam dingsta. Bet tik tam, kad jos vėl prireiktų. Ir nežinau, ar tai gerai: ar bandydama kurti šiuolaikinę pjesę, dramaturge neužsižaidžia įvaiz­džiais, realijomis, vardų implikuo­jamomis reikšmėmis, ironija, sužmo­gintų daiktų vaizdavimu. Ar viso to iš tiesų reikia šiai pjesei?

Bandydama apibendrinti šias min­tis, prisimenu Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“: „Čia svarbu gyvenimas, vie­nas tik gyvenimas, stengimasis jį atrasti, nepaliaujamas, nuolatinis ir amžinas, o visai ne pats atradimas.“