literatūros žurnalas

Juozo Grušo laiškai Jonui Lankučiui

2001 m. Nr. 11

Juozui Grušui – 100

Lapkričio 29-ąją sukanka šimtas metų, kai gimė Juozas Gras – prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas. Šių metų vasario 8 dieną sukako septyniasdešimt šešeri metai, kai gimė literatūros tyrinėtojas Jonas Lan­kutis. Kas siejo šiuos du žmones – rašytoją ir akademiką – gyvenime? Hu­manizmas, kurio taip trūksta šių dienų Lietuvoje. Publikuojami rašytojo laiškai kaip epochos dokumentas liudija daug ką – visų pirma tarpusavio supratimą, ti­kėjimą ir pasitikėjimą.

Epistolinis J. Grušo palikimas turėtų būti nemažas. Jį reikia surinkti, jį būti­na publikuoti, jį verta apmąstyti. Rašytojo laiškų autografai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne (F1–6415–6417). Komentarai – parengėjo.

Laiškų kalba netaisyta.

Jonas Šlekys

 

Brangus drauge Lankuti!
Nuoširdžiai dėkoju už laišką ir už svarbias pastabas dėl mano pjesės1. Aš pats visą laiką galvojau ir su drg. Vancevičium tariausi dėl Andriaus akcijos visuo­meninių motyvų sustiprinimo. Pasirodo, ir Jūs tą patį iškėlėte. Bet aš ir bijau, kad neliktų vien tik visuomeniniai motyvai, kas jį darytų per mažai žmogišką.
„Skyrybų“ scena, žinoma, yra daugiau komedijinio pobūdžio. Dėl jos ir veikalą pavadinau pjese, ne drama. Sąmoningai maišiau žanrus, ryžausi pasirinkti tokią formą, kuri duotų galimumo trumpiausiu laiku atskleisti nemaža ryškių neigiamų charakterio bruožų. Bet dabar atrodo, kad iš tikrųjų būsiu perlenkęs lazdą. Be to, tos dvi scenos labai blogai patašytos (III v. I ir II sc.). Jas taisysiu. Norėčiau dar su Jumis pasikonsultuoti. Atvažiuosiu kada į Vilnių ir užsuksiu pas Jus.
Dar kartą dėkoju ir spaudžiu dešinę.
J. Grušas
Kaunas, 1958.III.18

 

Draugas Lankuti,
Atleiskite, kad trukdau Jums brangų laiką. Perskaitykite mano naują pjesę.
Jei dogmatikai norės mane sudraskyti, užstokite savo autoritetu (Jūs visada buvote mano gynėjas).
Būsiu labai Jums dėkingas. Ir kritiškos pastabos Jūsų bus man labai naudingos.
Rankraštį, jei nesudarys Jums sunkumų, perduokite Chlivickui.
Nuoširdžiai Jūsų
J. Grušas
1965.XII.2

 

Draugas Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju Jums už straipsnį „Pergalėj“ apie „Adomą Brunzą“ ir „K. Sierakauską“2. Nedažnai tenka skaityti tokių straipsnių, kurių autoriai taip gi­liai pajustų ir suprastų tragizmo dvasią. Jūs pasakėte kažką be galo svarbaus ir esminio. Tai praplėtė man tragizmo supratimo ribas. Rašydamas pjesę aš kai ką taip giliai nesuvokiau. Pav., Ksaveros žodžiai apie laužą man nebuvo tokie reikšmingi, nors ir buvau jais sujaudintas. Dabar aš daug galvoju apie tragizmo emocionalinę pusę. Labai reikšmingos Jūsų pastabos dėl tų vietų, kur pjesės veiksme lieka vien logika. Jūsų straipsnyje daug vertingų minčių.
Dar kartą dėkoju, nors ir nesijaučiu vertas tokio gilaus vispusiško, labai teigiamai vertinančio straipsnio.
Jūsų Juozas Grušas
Kaunas. 1967.V.24

 

Gerb. Drg. Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už gerus žodžius. Jūsų žodžiai, Jūsų straipsniai visada man buvo didelė dvasinė paspirtis. Man kaip A Mileriui užtenka, kad intelektualai įvertina. Populiarumo plačiose masėse neieškau.
Su geriausiais linkėjimais spaudžiu Jūsų ranką.
J. Grušas
1968.I.3

 

Draugas Lankuti,
Esu sužavėtas recenzija ir dėkingas Jums – nesusilaikau neparašęs Jums laiško.
Niekas taip giliai ir taip teisingai neišaiškino šios pjesės dramatizmo esmės (net spektaklio režisieriai), kaip Jūs savo straipsnyje „Literatūroje ir mene“3. Jei nebūtų Beatričės, nebūtų aktyvaus geno prado, nebūtų nė dramos. Jei Beatričė nesiveržtų taip į savo pražūtį, nebūtų įtemptos bekompromisinės draminės ko­vos, niekas neužkirstų kelio blogiui, jis tik triumfuotų.
Rašydamas aš neturėjau tokių tikslių precizijų, vadovavaus daugiau kūry­bine intuicija. Noriu pasakyti, kad man kėlė įkvėpimo viena Bodlero frazė apie Rembrandtą: „Nelaukti spinduliai nušviečia veidus tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių“. Iš karto kilo Beatričės vaizdas. Ir pjesės veiksmą plėtodamas, naudojau staigius kontrastus, „nelauktus spindulius“.
Rašydamas šią pjesę, laikiausi ir to metodo, kurį susidariau rašydamas „Brunzą’: leisti veikėjams tiek „įsisiautėti“ – jei dar žingsnis, prasidėtų beprotybė. Tada, man rodos, geriausiai atsiskleidžia žmogaus dvasios galios – iki neribotos pasąmonės. Ir neatsisakiau nuo principo, kurį esu taip susiformulavęs: už regimojo pasaulio neregimasis daro savo stebuklus.
Žinoma, dėl to nepasiekiau reikšmingesnių laimėjimų, nes viską lemia ne kūrybiniai principai, bet kūrybinis darbas. Tačiau vis lengviau darosi, kai prakerti nors mažą langelį toje tamsioje nežinios sienoje, kurią turi pralaužti.
Dar kartą dėkoju Jums už gerą straipsnį ir už didelę dvasinę paramą, tokiu metu, kai ji labai reikalinga.
Jūsų J. Grušas
Kaunas, 1968 m. kovo 7 d.

 

Mielas drauge Lankuti,
Dėkoju Jums už laišką – labai nuoširdų ir turiningą laišką, kuris mane tikrai sujaudino. Jūs apie mane esate parašęs pačius geriausius žodžius ir mano kūry­bą aukštai iškėlęs. Galvoju, kad ir patys geriausi iš tų, ką esu parašęs, nėra verti tokios aukštos kainos. Bet, žinoma, mane tai jaudina ir džiugina, ir aš tada galvo­ju: teišgirsta dangus Jūsų žodžius!
Man didelė paguoda, kad Jūs taip gerai įvertinote išspausdintą „L. ir M.“ „paradoksinę“ novelę4, kurią „Vagos“ redaktoriai norėjo išmesti iš leidžiamo no­velių rinkinio. Jie norėjo išmesti „Tris paradoksines noveles apie švarą“ ir „Nuogi atrodo negražiai“ (apie cirką). Tada aš paprašiau visai nebeleisti rinkinio (nors jau buvo korektūros peržiūrėtos). Ir taip buvome susitarę. Po kurio laiko jie pasiūlė tik vieną išmesti (trečiąją „paradoksinę“, mano supratimu, pačią svarbiausią). Su kompromisu sutikau, nors dėl to labai nukentėjo ir pirmųjų dviejų vertė.
Man atrodo, aš kuriu būties tragiškumo konstrukcijas visuotinai paėmus, o kai kas į tas konstrukcijas stengiasi sugrūsti konkrečius mūsų gyvenimo reiš­kinius ir, žinoma, išsigąsta.
Malonu, kad „Meilė…“ gerai „pasirodė“ profsąjungų teatre5. Panevėžys, siek­damas dinamikos, per daug padarė kupiūrų.
Siunčiu pačius nuoširdžiausius Naujametinius linkėjimus Jums ir Jūsų žmonai.
Su meile ir dėkingumu
J. Grušas
[1969 m. pabaiga]

 

Brangus Drauge Lankuti,
Dėkoju Jums už tokius gražius Naujametinius sveikinimo žodžius, už linkėjimus, už nuoširdumą.
Sveikinu Jus, linkiu Jums surasti gyvenime ir kūryboje tai, ką vadiname laime.
Perduokite savo žmonai pačius nuoširdžiausius mano linkėjimus.
Siunčia Jums geriausius linkėjimus mano žmona –
Su pagarba ir meile
J. Grušas
Kaunas, 1969/1970 m.

 

Gerbiamas drg. Lankuti,
Nepaprastai malonu gauti iš Jūsų laiškus su Naujametiniais sveikinimais ir gerais linkėjimais. Šį kartą labai teisingai parašėte, kad geriausia darbuotis į nieką nesidairant, nieko nelaukiant ir neeikvojant energijos bereikalingam nervinimuisi. O aš, atvirai sakant, buvau net susirgęs nuo to kvailo nervinimosi… Na tiekto…
Priimkite ir mano nuoširdžiausius sveikinimus ir geriausius linkėjimus – taip pat ir žmonos linkėjimus Jums, Jūsų žmonai ir visai Jūsų šeimai.
Labai dėkoju, kad sutikote recenzuoti pjesių rinkinį. „H. Manto“ neįtraukiau. Kiek aš girdėjau, 6 tome „Sov. dramaturgija“ numatytas spausdinti. Jei Jūs pa­siūlysit – tai tik į gera išeis.
„Meilę, dž. ir v.“ pavadinau „Užgesinimas žiburėlio“, nes pirmasis pavadini­mas (ir „Pražūt. Apsv.“)
Maskvoje, Rašytojų sąjungoj ir Kultūros ministerijoj, žinomi iš blogosios pusės. Išbraukiau ir keletą vietų, kurios kėlė pasipiktinimą. Jei tai galima, nepriminkite senųjų pavadinimų.
Dar kartą už viską dėkoju.
Juozas Grušas
1970/1971

 

Mielas drg. Lankuti,
Jūs parašėte man nepaprastai gerą ir nuoširdų laišką. Sujaudintas skaičiau keletą kartų. Labai dėkingas Jums. Iš visos širdies dėkoju.
Rašiau pjesę su dideliu įkvėpimu, jaučiau, kad liečiu svarbius klausimus, bet nebuvau tikras, kaip man pavyko, dėl kai kurių dalykų abejojau. Laukiau rimtos nuomonės. Ir štai gaunu laišką iš Jūsų, pačio didžiausio autoriteto. Galite įsi­vaizduoti, kokia man buvo šventė.
Nuo „Dūmų“ laikų Jūs buvote tarsi dvasinis krikštatėvis mano pjesių. „Mantą“ Jūs iškėlėte. Kiti kritikai tik pakartojo Jūsų mintis. Tas pats buvo su „Adomo Brunzos paslaptimi“ ir „Pražūtingu apsvaigimu“. Rašydamas „Barborą“, viską grindžiau tikrais istorijos faktais, bet žiūrėjau mūsų dienų menininko akimis. Praeitis man buvo nei daugiau, nei mažiau kaip dabartis.
Ministerija veikalą nupirko, Kauno dramos teatras įtraukė į repertuarą, bet aš prisibijau, kad specialistai nepradėtų „distiliuoti“, tai yra „pakeisti tirpalo koncent­raciją“. Jaučiu tai iš teatro direktoriaus kai kurių užuominų. Na, pažiūrėsim…
Nuoširdžiai Jūsų J. Grušas
Kaunas, 1971 m. gegužės 23 d.

 

Gerb. Drauge Lankuti,
Būčiau labai dėkingas, jei Jūs perduotumėt vengrų vertėjui Marazui (nežinau, ar teisingai rašau pavardę) mano pjesės „Meilė, džiazas ir velnias“ rusišką vertimą. Jis verčia mano noveles, buvo atvykęs į Kauną ir prašė rusiško šitos pjesės teksto.
Jūsų J. Grušas
Palanga, 1971 m. liepos 14 d.

 

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už laišką. Įraše pasakyta gryna tiesa jau nuo „Dūmų“ laikų, kai mane daug kas negailestingai puolė, Jūs buvote mano atrama. Jūs iškėlėte „Mantą“. Kiti tik pakartojo Jūsų mintis.
O „Brunza , „Džiazas“? Ką bekalbėti. Aš privalau būti Jums dėkingas.
Sveikinkit žmoną.
Jūsų J. Grušas
1972.IX.8

 

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiausiai dėkoju ui labai turiningą straipsnį apie mano dramas, ypač apie „Barborą Radvilaitę“6, kuri iki šiol turėjo pergyventi kažką panašaus į baimę. Vis atrodė, kad kuris nors iš dvasios tėvų ims šaukti: „Heretikė! Tegu prasmenga!“ Dabar atrodo, viskas bus tvarkoje. Jūs visada apginate mano rašymus, sudarote estetines, moralines, technikines dokumentacijas.
Planuoju parašyti dar vieną pjesę. Nors sveikata šią žiemą labai pašlijo, bet šiaip taip, pasiramsčiuodamas ramentais, mėginsiu kopti į kalną. Noriu tikrovę vėl maišyti su fantazija, veržtis į tai, kas yra anapus realių galimybių, mėginti atrasti tokias dvasines tikroves, kurias atrasti paprastomis aplinkybėmis neįmanoma. Aišku, rizikuoju susilaukti nesėkmės. Bet, kaip sakoma, kiekviena siena gali virsti vartais.
Siunčia linkėjimus Grušienė, sveikinkit drg. Lankutienę.
Jūsų J. Grušas
Kaunas, 1973.11.25

 

Mielas Drauge Lankuti,
Dėkoju už laišką, už Jūsų nuoširdumą, už pastovų gerą vertinimą mano kūry­bos. Labai džiugu, kad šviečiasi stambesnis Jūsų darbas apie mano pjeses.
Dabar guliu ligoninėje. Gydo mane nuo širdies… Dificilo (10–20 kartų dau­giau širdis sumuša, negu jaučiasi pulse. Tai esą pavojinga), elektrošokas ir kiti malonumai vis pramoga.
Perduokite mano linkėjimus savo šeimai.
Jūsų Juozas Grušas
1973.IV.17

 

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiausiai dėkoju Jums už gerą ir turiningą mano novelių recenziją „Pergalės“ nr. 77. Jūs visada mano kūryboje atrandate kai ką vertingą, iškeliate ir įtikinate skaitytoją, net ir… patį autorių.
Dabar graudingai susimąsčiau, kad iš tikrųjų per mažai parašiau. Per daug blaškė mane gyvenimas (nors neišmesdamas kur nors toli iš namų), dezorienta­vo ideologijos, socialiniai perversmai, vertybių perkainojimai… Jaunystėje neturėjau tikro supratimo, kas yra kūryba, galbūt neturėjau net gilesnės nuo­vokos apie žmogų, aistras, išmintį ir… beprotybes… Galbūt tik praėjęs visus gyvenimo išbandymus ir susidūręs akistaton su visokiais dievais, priėjau išvadą, kad žmonija to šventojo kelio į tiesą ir teisybę negali surasti, ir ėmiau ieškoti „auksinio sapno“. Gal tai tragiška, bet paguodžiančio…
Norėčiau dar keletą veikalų parašyti, bet štai senatvė, ligos, graudžiai pilkos karšinčiaus dienos. (Beveik jau pusmetis, kai nieko negaliu dirbti.)
Taigi, liūdna, bet „taip turi būti“.
Jūsų Juozas Grušas
P. S. Perduokite nuoširdžius linkėjimus nuo mano žmonos (ir nuo manęs) savo žmonai.
J. G.
1973.VII.30

 

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už knygą apie Mykolaičio-Putino kūrybą“8. Malonu skaityti taip gerai parašytą knygą, džiaugtis analizes gilumu, minties šakotumu ir spalvingumu.
Jums pasiunčiau naujausios savo pjeses rankraštį (savo kūrybos ataskaitą Jums duodu)9. Pora žodžių paaiškinimui: veikėjai ir svarbiausi įvykiui – isto­riškai autentiški, išskyrus Adonę ir meilės intrigą. Parašiau eilėmis. Drg. Še­petys yra pasakęs, kad jiems lengviau tvarkytis su istorinėmis pjesėmis, kai jos parašytos eiliuota kalba. Rašiau grynu klasikiniu jambu. „Barboroj Radvilaitėj“ jambinę pėdą maišiau su chorojino ir kai kur su daktiline. Tai laisviau ir skam­biau, be to, naujoviškiau. Bet „Pergalės“ redaktoriai nepripažino tokio pjesių ei­liavimo ir pavedė V. Šimkui suvesti į gryną jambą. (Tarp kitko, mane barė Bložė (ir Geda), kad aš sutikau, nes klasikinis jambas nobe madingas.) V. Šimkus labai sąžiningai atliko savo darbą, bet jis jokio supratimo neturi apie dramos repliką. Kauno teatro aktoriai nepriėmė jo pataisymų. (Mes su redaktore Linčiuviene kai ką atstatėme, žinoma, laikydamiesi gryno jambo.) Šį kartą norėjau palengvinti darbą redaktoriams, kad jiems nereikėtų daryti tai, ką aš galiu padaryti.
Žinoma, Jūs labai užverstas darbais, bet aš būčiau labai dėkingas, jei perskaitytumėt ir nurodytumėt labiausiai krentančius į akis trūkumus.
Siunčiu linkėjimus Jūsų šeimai, mano žmona taip pat perduoda linkėjimus Jums visiems.
Jūsų J. Grušas
1973.XI.30

 

Draugas Lankuti,
Gavau iš Oteno laišką, kuriame jis primygtinai prašo įtraukti į recenziją–rekomendaciją visas noveles, kurios išspausdintos knygoj „Laimingasis – tai aš“ ir dar daugiau. Manau, kad užteks ir tų, kurios minimoje knygoje. Mano sąraše nebuvo „Atpildo“, „Pabučiavimo“ ir trijų paradoksinių novelių apie švarą. Jas reikėtų paminėti.
Sąraše pažymėjau tuos dalykus, kurie išversti į rusų kalbą, o reikia pažymėti tik tuos, kurie išspausdinti rusiškai knygoje (žurnalas ar laikraštis nesiskaito). Tai liečia tik tas noveles, kurias išleis „Vaga“. Paskambinsiu Kaplanui (redaktoriui), kad Jums duotų sąrašą. Pjeses liečia tik penkias. „Pijus“, „Smalkės“, „Švitrigaila“, „Zigmantas Sierakauskas“ turi įeiti į Jūsų recenziją, bet skyriuje neišleistų rusų kalba. Ten pat ir kino apysaka „Šeimos tardymas“. (Tikriausiai tai reikalinga hono­rarui nustatyti.)
Su nuoširdžia pagarba ir dėkingumu
J. Grušas
1974.IX.16

 

Mielas Drauge Jonai Lankuti,
Už daug ką ir labai nuoširdžiai Jums turiu padėkoti: už geras „Pijaus“ recenzijas, už tokią vertingą Jūsų knygą ir bendrai už rūpinimąsi lietuviška dramaturgija – beveik visada esančia podukros ar posūnio padėtyje. Dabar sergu (gripu su komplikacijom), guliu lovoje ir galvoju, kad daug lengviau gyventi, kai pasaulyje yra tokie žmonės kaip Jūs. Ačiū už tai, kad gyvenate pasaulyje.
Parašiau naują pjesę (teberašau), paradoksinę trag. komediją „Cirkas“, Galvojau dar pataisyti ir Jums atsiųsti, ir paprašyti kritiškų pastabų. (Nežinau, kas išėjo.) Bet dabar susirgau. Kiek pasveikęs, taisysiu tą „nesusipratimą“ ir vis vien Jums atsiusiu (nors žinau, kad tuo vagiu Jūsų brangų laiką).
Ištikimas J. Grušas
1975.1.27

 

[Telegrama]
Širdingiausiai sveikiname mokslo daktarą daktarato gavimo proga.
Grušai
1975. V. 17

Mielas Drauge Lankuti,
Širdingiausiai dėkoju už recenziją „Tiesoje“10. Tai nepaprastai svarbus mano dviejų pjesių įvertinimas, ypač, kad „Pijus…“ tik po trejų metų įžengė į sceną ir tai drebėdamas ir apsidairydamas, ar nečiumpa kas nors už kalnieriaus ir nemeta atgal. Dabar Jūs ir „Tiesa“ davėte kelią į gyvenimą, sudarėte literatūrinę ir teatrinę dokumentaciją. Dar kartą ačiū!
Jūsų Juozas Grušas
1975.VII.7

 

Didžiai Gerbiamas ir Brangus Jonai Lankuti,
Iš visos širdies dėkoju Jums už „Unijos“ recenziją, kurią gavau iš drg. J. Čekio. Šia recenzija, kaip ir visada, Jūs labai tiksliai pastebite pjesės trūkumus ir teigiamus privalomus. Galvoju, Jūs turbūt ir pats neįsivaizduojate, kiek daug gera man esate padaręs ir kiek daug esate padėjęs pasiekti to mano pjesių lygio, kurį Jūs patys pripažįstate. Šį kartą taip pat (beveik visą žiemą sirgęs), dary­damas naują pjesės variantą, naudojuos Jūsų nepaprastai vertingomis pasta­bomis.
Prof. Jurginis nurodė kai kuriuos netiksliai panaudotus istorinius faktus. Kai ko nežinojau, o daug ką sąmoningai pergrupavau pagal dramaturgijos principus ir logiką. Aš profesoriui labai dėkingas. Rašydamas pjesę, naudojaus „Drevnik liublinskogo seima 1568 goda“ (C. nexep6ypr, 1869 r.). Ir pjesėje pažymėjau – Liublino dienoraštis. Dabar tai išmetu. Man atrodo, duos daugiau laisvės.
Dar viena dalykas: negalėjau pilnai parodyti lietuvių tragiškos padėties – Ivanas Rūstusis ar lenkai.
Kitos išeities nebuvo. Ir lenkai tuo naudojosi.
Tikiuosi, kad naujas variantas bus, kiek begalima, labiau išbaigtas.
Dar kartą dėkoju.
Jūsų J. Grušas
1977.III.23

 

Mielas Jonai Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už knygą apie J. Marcinkevičiaus draminę trilogiją (labai gerai, kad parašėte apie šiuos veikalus)11. Dėkoju ir už įrašą, bet jis per daug išaukština mane. Nesijaučiu šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos meniniu vadovu. Aš blaškaus, ieškau ir visada rizikuoju patekti į Bermudo salyną.
Pavėluotai Jums rašau. Buvau Palangoje naujojoj reabilitacinėj kardioioginėj ligoninėje. Ten mane „reabilitavo“. Jaučiuos šiek tiek geriau. Ačiū už viską, Jonai Lankuti.
J. Grušas
1977.X.10

Mielas Drauge Jonai Lankuti, mielas Kolega,
Širdingiausiai dėkoju už straipsni „Naujose knygose“ apie mano naująsias istorines pjeses12. Straipsnis pasirodė labai laiku ir buvo nepaprastai reikalin­gas. Atsirado žmonių, ieškančių mano kukliose dramose to, ko nėra, ir besisten­giančių sudaryti neigiamą nuomonę apie mano kūrybą, ypač apie istorines dra­mas. Jūs giliai ir objektyviai išanalizavote veikalus ir davėte gaires tolesniam jų aiškinimui. Savo kūryba, analitine kritika Jūs visada iškeldavote, kas yra es­minio mano veikaluose, ir savo autoritetu užkirsdavote kelią paviršutiniškam ir diletantiškam aiškinimui.
Su gilia pagarba ir dėkingumu
Jūsų J. Grušas
1978.X.29

 

Brangus drg. Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju Jums už laišką ir už dėmesį kukliai mano kūrybai.
Straipsnis „Literatūroje ir mene“ apie „Gintarinę vilą“ buvo puikus – gili filosofinė analizė13. Po tokio Jūsų straipsnio kaltinimas, kad aš nedraugiškai pa­rašęs apie gydytojus, nebeturi prasmės. Čia visai kas kita.
Labai džiaugiuos, tiesiog esu laimingas, kad Jūs 1981 m. išleisite knygą apie mano literatūrinius darbus. Matau, kad Jūsų veikalas bus apvainikavimas iš­einančių mano Raštų, ir atskleis, įvertins turinį tų aruodų, į kuriuos supiltas beveik visas vieno literato darbo derlius.
Jūs rašote, kad imate darbštumo pavyzdį iš manęs, kaip gražu! – iš ko begali­ma imti darbštumo pavyzdį, jei ne iš Jūsų?
Perduokite linkėjimus visai savo šeimai.
Jūsų J. Grušas
1979.X.1

 

Brangus kolega Lankuti,
Perskaičiau „Kelias į literatūrą“14. Radau porą mažų netikslumų. Jūs pernelyg mane išgiriate. Žinoma, aš labai dėkingas Jums, bet ar aš to vertas? Jei pažymėjote anglų kalba išleistus novelių rinkinius, gal reikėtų paminėti mokyklų chrestomatiją, kurioje įdėta mano novelė „Kelionė su kliūtimis“. Praėjusią vasarą gavau: labai gražus leidinys (780 psl., didelio formato), nuo graikų beveik iki šių dienų, su mokykliniais nagrinėjimais, klausimais, žymiųjų pasaulio dailininkų reprodukcijomis15.
Dar kartą dėkoju.
Perduokite mano linkėjimus savo šeimai.
Jūsų J. Grušas
1980.IV.21

 

Mielas kolega Lankuti,
Algis Samulionis sakė, kad aš turįs parūpinti Jūsų knygai nuotraukų. Romas Rakauskas žadėjo iki liepos 4 d. pagaminti, kol aš grįšiu iš Druskininkų. Gydausi „Lietuvos“ sanatorijoje.
Linkėjimai Jūsų šeimai
Jūsų J. Grušas
Druskininkai, 1980.VI.15

 

Brangus drauge Jonai Lankuti,
Perskaičiau Jūsų „Etiudus…“ Esu sujaudintas, nudžiugęs ir laimingas. Tai įprasminimas ir įteisinimas mano penkių tomų. Be Jūsų knygos, Raštai ir jų išleidi­mo faktas būtų ne visai suprantami, lyg ore pakibtų. Aš gi nesu taip populiarus, kaip kuris kitas mūsų rašytojas. Ir dabar dar išgirstu abejonių: ar būtinai reikėjo leisti?
Jūs atlikote ypač svarbų dalyką: kuklius mano kūrinius įvedėte į dabarties literatūros tėkmę ir pasakėte, kad leisti reikėjo. Dabar prieš savo oponentus galėsiu remtis Jūsų dideliu autoritetu.
Nors knygą pavadinote kukliai: etiudais, bet padarėte labai aukštos kvali­fikacijos kūrinių analizę, paliesdamas esminius dramaturgijos ir prozos dėsnius, klasikos ir modernizmo, formulavote nuostabiai preciziškai; turbūt tai pavyksta tik dideliems talentams, metodiškai dirbant ir tikrai logiškai galvojant.
Dar svarbi Jūsų darbo ypatybė: parodėte mane gyvą, tebedirbantį ir su supranta­mom kūrybos sėkmėm, ir nesėkmėm, parodėte santykyje su kitais rašytojais ir jų veikalais.
Tas faktas, kad Jūsų knyga išėjo kartu su mano Raštais, liudija apie mūsų Leidyklos žmonių rimtą požiūrį ir mūsų literatūros vispusišką išaugimą.
O Jūsų išganingą įvertinimą ir globą jaučiu nuo audringų „Dūmų“ Panevėžio teatre.
Ačiū, kolega, šimtą kartų ačiū.
Jūsų J. Grušas
1981.VII.8

 

Brangus Drauge Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už knygą ir dar kartą labai dėkoju už Jūsų pastovius palankius žodžius apie mane ir mano kūrybą.
Dabar, slegiamas ligos ir išgyvendamas vienatvę, esu galbūt senatviški jautrus kiekvienam geram žodžiui ir palankiam veiksmui. Jaučiuos, lyg būčiau jau peržengęs tą didįjį slenkstį ir viską aš pats priimu kaip praeitį. Ir Jūs, nuo­lat primindamas mane ir mano kuklius darbus, kurie buvo mano gyvenimo prasmė, darote mane dar gyvą. Ačiū už tai. Ačiū, brangus kolega.
Jūsų J. Grušas
1983.X.8


1 Kalbama apie pjesę „Vedybų sukaktis“’; jos premjera Kauno muzikiniame dramos teatre įvyko 1958 m. gruodžio 27 d.
2 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Makbetiška tragizmo dvasia“ (Pergalė. – 1967. – Nr. 5 134–138).
3 Kalbama apie J, Lankučio recenziją „Psichoanalitinio dramatizmo keliu“ (Literatūra ir menas –1968. – Kovo 2. – P. 2), kurioje analizuojama drama „Meilė, džiazas ir velnias“ (Vilnius: Vaga, 1967. –106 p.).
4 Turima gaivoje „Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją“ iš ciklo „Paradoksinės novelės apie švarą“ (Literatūra ir menas. – 1968. – Gruodžio 5 – p. 6–7)
5 Pjesės „Meilė, džiazas ir velnias“ premjera Respublikinių profsąjungų kultūros liaudies teatre įvyko 1969 m, lapkričio 23 d.
6 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Rūstus dramatizmas“ (Literatūra ir menas. – 1973. – Vasario 24. – P. 3), kurioje aptartas Grušo „Raštų“ antrasis tomas „Barbora Radvilaitė“ (Vilnius: Vaga, 1972. – 473 p.)
7 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Juozo Grušo novelių tomas“ (Pergalė. – 1973 – Nr. 7. – P. 67–170), kurioje aptartas rašytojo „Raštų“ trečiasis tomas „Laimingasis – tai aš“ (Vilnius: Vaga, 1973. – 295 p.)
8 Kalbama apie J. Lankčio monografijos „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“ antrąjį leidimą (Vilnius: Vaga, 1973. – 350 p.).
9 Kalbama apie dramą „Švitrigaila“.
10 Kalbama apie J. Lankučio recenzijų „Minties ir emocijų darna. Pastabos apie Grušo dramos veikalus“ (Tiesa. – 1975. – Liepos 6. – P. 4), kurioje nagrinėjami pjesių „Pijus nebuvo protingas“ bei „Švitrigaila“ pastatymai Panevėžio ir Kauno dramos teatruose.
11 Kalbama apie J. Lankučio knygą „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija“ (Vilnius: Vaga, 1977. – 204 p.).
12 Kalbama apie Lankučio recenziją „Naujos Juozo Grušo istorinės dramos“ (Naujos knygos. – 1978. – Nr 9. – P. 22–23), kurioje aptariama „Rekviem bajorams“ ir „Unija“ (Vilnius: Vaga, 1978. – 279 p.)
13 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Sąžinės šauksmas“ (Literatūra ir menas. – 1979. – Liepos 21. – P. 4), kurioje nagrinėjama drama „Gintarinė vila“ (Vilnius: Vaga, 1979. – 91 p.).
14 Atrodo, kad J. Grušas skaitė J. Lankučio knygos „Etiudai apie Juozą Grušą“ (Vilnius: Vaga, 1981. – 310 p ) mašinraštį dar prieš knygai išeinant iš spaudos. Pirmasis jos skyrius būtent taip ir pavadintas: „Kelias į literatūrą“.
15 Atrodo, kad turimas galvoje veikalas „British and Western Literature“ (New York, 1979), kuriame išspausdintas ir minėtos J. Grušo novelės vertimas (p. 415–421).

Juozo Grušo šviesa „Metuose“

2021 11 23 / Per trisdešimt žurnalo leidybos metų reguliariai skyrėme dėmesio Juozo Grušo (1901–1986) kūrybos aktualumui: čia pasirodė pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“, skelbti laiškai, atsiminimai apie kūrėją.

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu (Pabaiga)

2009 m. Nr. 11 / Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu

2009 m. Nr. 10 / 1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos…

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga)

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia)

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

Vytautas Martinkus. Metaforos link

1996 m. Nr. 11–12 / Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Za­latoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“. Tai tradicinė…