literatūros žurnalas

Juozo Grušo šviesa „Metuose“

2021 11 23

Šiemet lapkričio 29 d. minime dramaturgo, rašytojo Juozo Grušo 120-ąsias gimimo metines.

Per trisdešimt žurnalo leidybos metų reguliariai skyrėme dėmesio Juozo Grušo (1901–1986) kūrybos aktualumui: čia skelbti laiškai, atsiminimai apie kūrėją, Petro Palilionio palydėta, pirmiausia pasirodė sovietmečiu ilgai dienos šviesos laukusi pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“. Šiandien visas šis, nors kuklus, bet įvairus, archyvinis turinys jau leidžia pasiūlyti skaitytojams gairių, padedančių patiems kritiškai gilinti žinias apie šį kūrėją.

Per gyvenimą J. Grušas susidūrė ir gerai pažino du svarbius laikotarpius – tarpukarį ir sovietmetį, viename brendo, kitame atsiskleidė jo humanistinės dramaturgijos potencialas ir laikysena. „Metuose“ skelbti tekstai prisiliečia prie abiejų, bet daugiausia skirti rašytojo veiklai sovietmečiu. Kultūriškai „nusausėjusiame“ tuometiniame Kaune J. Grušas kurį laiką buvo likęs bene vienintelis profesionalus rašytojas. Turimi biografiniai faktai leidžia stebėti jo pasirinkimus, matyti jo įtakingumą. Vertingame Algimanto Mikutos atsiminimų tekste „Grušas, kopiantis į Žaliakalnį“ pastebima: „Grušas neturėjo dviejų pavidalų: išeiginio ir kasdieniškojo, neretai sutinkamų meno pasaulyje. Tais pačiais žodžiais ir sakiniais, kuriais dėstė savo pažiūras įvairiuose interviu, jis kalbėjo ir privačiuose pokalbiuose „Tulpėje“ ar Kalniečių gatvėje. Ir į mikrofoną, ir tiesiai į mūsų ausis bylojo ta pačia intelektualo ir erudito kalba – logiškai ir aiškiai, pabrėždamas gyvenimo reiškinių prasmę. Tekdavo pasitempti, susikaupti, kad ko nors nepraleistume.“ Vyresnei generacijai priklausantis kūrėjas, jau šešiasdešimtmetis, matomas kaip jaunesnius telkianti ir pastūmėjanti figūra, prisidėjusi prie teatro ir kultūrinės spaudos procesų.

Kita žurnale skelbta dokumentinė medžiaga taip pat teikia nemažai žinių apie kūrėjo darbštumą ir asmenybės kuklumą. J. Grušas, visada suvokęs, kad rašo ne masėms, ypač vertino įžvalgią kritiką. Jo laiškai liudija aukštą literatūrologo Jono Lankučio statusą vertinant jo tekstus ir atsiveria kaip gražus atvejis, kai formalumus ir oficialumus ilgainiui nurungia pagarbi draugystė. Taipogi dokumentika atsiskleidžia rašytojo požiūrį į sovietmečiu galiojusius vertinimus ir cenzūros sukeltas kliūtis, ypač suprantant, kad dramaturgo kūriniai turi gyvuoti scenoje. Kita vertus, kūrėjo vizija ir režisūriniai sprendimai gali nesutapti.

Vytautas Martinkus straipsnyje „Metaforos link“ atidžiai analizuoja kūrybos įtakas (pabrėžiama bręstančiam J. Grušui svarbi Vinco Mykolaičio-Putino figūra, vėliau – santykiai su į dramą jį pastūmėjusiu Juozu Miltiniu) ir idėjas. Vytautas Kubilius bent keletą kartų pasitelkia pjeses kaip atvejį, simboliškai dekonstruojantį sovietinės realybės paradoksus. Laiškuose J. Grušas užsimena apie tai, kad jo kūryba buvo versta į anglų kalbą. Šiokių tokių žinių apie pripažinimą teikia estų literatūros klasiko Friedeberto Tuglaso prisiminimai apie tarpukario kultūrą Lietuvoje.

Kol kas „Metų“ archyvuose liko pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“. Tačiau galime džiaugtis, kad ji išleista atskiru leidiniu ir sulaukė savo laiko scenoje.

Gerų skaitinių!

Juozo Grušo kūrybos ir biografijos kontekstai

„Dabar dirbu iš ryto gulėdamas lovoj nuo 8 iki 10 val. Rašau pieštuku pasidėjęs lapą ant segtuvo. Po pusryčių taisau, kas parašyta. Dramaturgui rašymas daug laiko užima. Vienas žodis daug reiškia. Kol surandi mizanscenas, šimtus kartų kartoji, šimtą replikų reikia parašyti, kol vieną tinkamą frazę surandi. Pjesę perrašyti tenka kokius penkis kartus. Būna, kad rašau ir po pietų, bet tada kitą dieną sunku dirbti.“ (Juozas Grušas)

Vytautas Martinkus. Metaforos link

1996 m. Nr. 11–12 / Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Za­latoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“. Tai tradicinė…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5–6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Nota bene: Vlado Žuko publikacija buvo sukritikuota dėl faktinių netikslumų. Ją skaitant svarbu turėti omenyje šiuos Petro Palilionio pataisymus.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu

2009 m. Nr. 10 / 1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos…

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu (Pabaiga)

2009 m. Nr. 11 / Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.

„Pradėti „nuo savęs“ J. Grušui reiškė ne tik pačiam patirti egzistencinę laiko-būties atvertį, bet ir išsaugoti vertybių erdvę, kurioje jis, kaip žmo­gus, galėtų racionaliai veikti. Kaip klausinėti „kodėl?“ XX amžiuje, kuris R. Descartes’o tradicija grindžiamą mokslą prilygina magijai, kaip argu­mentuoti moralės principus, kurie kartu būtų ir teisingumo bei kūrybos principai?“ (Vytautas Martinkus)

Apie Juozo Grušo asmenybę

Iš visų autorių, apie kuriuos esu rašęs, o tokių kelios dešimtys, tik vienintelis Juozas Grušas yra man laišku padėkojęs už recenziją apie jo apsakymų knygą. Buvo jau bene paskutinis iš europietiškos mūsų prieškario kultūros mohikanų… (Algimantas Bučys, Nuo kultinio mokslo – metaliteratūros link)

Juozo Grušo laiškai Jonui Lankučiui

2001 m. Nr. 11 / Lapkričio 29-ąją sukanka šimtas metų, kai gimė Juozas Grušas – prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas. Šių metų vasario 8 dieną sukako septyniasdešimt šešeri metai, kai gimė literatūros tyrinėtojas Jonas Lan­kutis.

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.

Buvo „Meilės, džiazo ir velnio“ premjera Panevėžy. Miltinis, žmogus, kuris Lietuvoj demonstruodavo, kad jis kitoks, kad jam viskas leista. Visi jį toleruodavo, buvo susitaikę su ta mintim. Bet Grušas, kuris buvo uolus katalikas ir mokėdavo išklausyt, klausė, klausė (o buvo net grubių įžeidinėjimų) ir sako: „Na, Miltini, tu buvai ir liksi pusiau Dievas, pusiau gyvulys“. (Iš Sigito Gedos pasakojimo, Netikrieji kentaurai)

Juozo Grušo kūrybos įtakingumas

Vytautas Kubilius. Pamišęs herojus

2001 m. Nr. 4 / Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

  • „Tik matydami tą reikšmių audinį, kurį sovietų Lietuvoje mezgė V. Mykolaičio-Putino „Sukilėliai“, Juozo Grušo istorinės dramos ir tragikomedijos, R. Granausko „Jaučio aukojimas“, Just. Marcinkevičiaus, S. Gedos, M. Martinaičio ir kitų tekstai, suprasime, kaip, iš kokių galių XX amžiaus pabaigoje vėl atkūrėme savo Respubliką. Beje, tuos tekstus interpretuodami geriau pažintume ir dabartinės valstybės silpnybes, ydas.“ (Darius Kuolys, Lietuvos šimtmetis literatūroje)
  • „Metafizinė gėrio ir blogio priešprieša, ryški visoje J. Grušo dramaturgijoje, suteikia neigimo aistros sovietinę tikrovę apšaudantiems paradoksams, o kartu nuteikia autorių, moralistą, karštam pamokslavimui („Sunaikinote žmogų!“). Jis nenori palikti žiūrovo prieštaringumo spąstuose, nenubrėžęs „šviesos ir tamsybės ribų“, kurios susijaukia paradoksų kūliavirsčiuose, nors pats siužetas – teisybė pasakoma tik psichiatrinės ligoninės pacientų vaidinime – buvo groteskiškai tragiškas.“ (Vytautas Kubilius)
  • „Apsakymų rinkinys „Sunki ranka“ – viena populiariausių praėjusių [1938 m.] metų knygų, ir buvo spėjama, kad kaip tik jis pelnys Valstybinę premiją. Tačiau literatūrinis lietuvių skonis vis dėlto suteikė pirmumą šiuo metu tokia netautine laikomai poezijai. J. Grušas ir anksčiau publikuodavo noveles, tačiau kaip tik naujasis rinkinys vertinamas kaip ypač ekspresyvus ir stiprus.“ (Friedebertas Tuglasas)