Jonas Šlekys. Gražiai išleista knyga, tačiau…

2011 m. Nr. 1

Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 2009. – 488 p.

Atsiminimų apie Juozą Tumą-Vaiž­gantą mūsų visuomenei seniai tikrai reikėjo. Laimei, tokia knyga 2009-aisiais pasirodė.

Reikėtų sveikinti jos sudarytojo Alfo Pakėno užmojį – pristatyti J. Tu­mo-Vaižganto asmenybę platesniems skaitytojų sluoksniams viename leidi­nyje, kuriame rastume visko: atsimini­mų, esė, straipsnių, laiškų, archyvinių dokumentų, netgi eilėraščių.

Knygą labai gražiai apipavidalino dailininkas Romas Orantas ir estetiš­kai sumaketavo Dalia Kavaliūnaitė. Tikrai vertinga knygos ikonografija (36 fotonuotraukos ir 7 rankraščių fak­similės), kurios didžioji dalis pirmą kartą publikuojama iš Maironio lietu­vių literatūros muziejaus fondų.

Leidinys tikrai įdomus pažintiniu atžvilgiu ir šviečiamąją funkciją ne­abejotinai atliks. Kas niekad nėra domėjęsis J. Tumu-Vaižgantu, galbūt ims ir susidomės. Taigi knygos visuma ir tekstualial, ir vizualiai priartina mūsų literatūros klasiką, žmogų legendą prie šų dienų žmonių gyvenimo ir teikia peno platesniems apmąstymams. Tuo pagiriamąją recenziją dalį tenka užbaigti ir pradėti kelti ne itin malonius klausimus, prasidedan­čius jungtuku „tačiau“.

Nepritartume pratarmės autoriaus žodžiams, jog „Vaižgantas šiandien ne­labai mylimas, sakytum, primirštas“ (p. 11). Jau vien faktas, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas lei­džia daugiatomius J. Tumo-Vaižganto raštus, minėtą tezę iš esmės paneigia. Niekaip negalima sutikti ir su A. Pa­kėno teiginiu, kad apie J. Tumą-Vaiž­gantą „atsiminimus ar smulkesnius pa­liudijimus paliko daugiau kaip šimtas žmonių“ (p. 12). Jų esama du ar net tris kartus daugiau. Ir tuo galima įsitikin­ti peržiūrėjus vien M. Mažvydo nacio­nalinės bibliotekos lituanistikos skai­tyklų personalijų kartoteką (dėžutė Nr. 406). O ir kitų Lietuvos bibliotekų rankraščių skyriuose atsiminimų apie J. Tumą-Vaižgantą tikrai esama.

Jau publikuoti atsiminimai sudaro maždaug 42 proc. knygos teksto, o iš archyvų atrinkti – apie 40 proc. Žmo­nės, kuriems rūpi šio klasiko paliki­mas, spausdintus atsiminimus apie jį nesunkiai susiras patys. Didesnė pras­mė būtų publikuoti užrašytus, bet dar niekur neskelbtus tekstus.

Pirmieji du knygos skyriai – „Jie gyveno šalia“ ir „Kultūros žmonės“ – didesnių problemų lyg ir nekelia. Jų atsiranda trečiame skyriuje „Su kūry­bos dvasia“. Kaip žinome, nemaža plunksnos žmonių apie J. Tumą-Vaiž­gantą yra rašę ne po vieną kartą. Kuris jų atsiminimų variantas laiko­mas pilniausiu ir autentiškiausiu ir kodėl – taip ir lieka neaišku. Nežinia, kokiais principais vadovavosi sudary­tojas, ištisai skelbdamas labai abejoti­nos vertės Kazimiero Skebėros ir Juozo Keliuočio atsiminimus, o kupiūruodamas tikrai autentiškus

Liudo Giros, Antano Miškinio, Augus­tino Griciaus, Alfonso Nykos-Niliūno bei Jono Kuzmickio atsiminimus?

Kažin ar vertėjo dėti į leidinį An­tano Vienuolio apsakymą „Dvejos lai­dotuvės“, nes šis kūrinėlis su atsiminimais neturi nieko bendra. Panašių abejonių kelia ir Česlovo Kudabos straipsnis „Gamtos sietuvų dainius“, su atsiminimais vėlgi nieko bendra ne­turintis.

Ketvirtame knygos skyriuje pub­likuojama „vaižgantika“. Betgi ši sąvo­ka yra tiek plati, o vaižgantinės me­džiagos yra tiek daug ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, kad jos neįmanoma sudėti ne tik į vieną skyrių, bet ir į atskirą lei­dinį (tam reikėtų ištisos knygų serijos).

Teigiamai reikia vertinti tai, kad šiame skyriuje publikuojama trylika tekstų iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo. Bet A. Pakėnas nenurodo, kad šiuos tekstus jis ne pats surado, o dau­giausia nusirašė iš A. Merkelio mono­grafijos „Juozas Tumas-Vaižgantas“ (1934) bei Vigmanto Butkaus publika­cijos „Darbuose ir dienose“ (1995, t. 1 (10). Palyginus tekstologiškai tikslius V. Butkaus tekstus su šioje knygoje pateikiamais nevykusiais jų nurašymais, belieka tik liūdnai nusišypsoti…

Dirbtinai atrodo ir penktas skyrius „Neprarandamas“, kuriame sudėti keturi labai jau skirtingos stilistikos tekstai.

Pernelyg kukliai knygos pabaigoje pristatyti atsiminimų pateikėjai, daugeliu atvejų trūksta elementarių biografinių duomenų – nenurodyta nei kada jie gimė, nei kada mirė.

Regis sudarytojui rūpi tik pats J. Tumas-Vaižgantas, o jį pažinojusių žmonių asmenybės mažai tedomina. Pavyzdžiui, pirmame skyriuje nurodyti atsiminimų autorių vardai ir pavardės, apytikris jų amžius, pažymėta, kada atsiminimai užrašyti, ir galiausiai – nuoroda, kas juos užrašo. Toliau šios praktikos atsisakoma. Štai antrame skyriuje bent penkiolikoje vietų trūks­ta nuorodų, kada atsiminimai užrašyti.

Ketvirtame skyriuje į akis krinta tai, kad A. Pakėnas, matyt, nežino, jog Lietuvos mokslų biblioteka, kaip ir Vilniaus universiteto bib­lioteka, turi rankraščių skyrius, o ne archyvus, kaip jis rašo (p. 430, 440, 441, 443, 447, 457).

O kaip turėtume vertinti grynai moksliniu požiūriu tokias nuorodas „MLLM archyvas“, kurių knygoje iš vi­so yra bent dvidešimt trys? Kyla noras imti į rankas pieštuką ir prirašinėti prie minėtos santrumpos: fondas, nu­meris. Juk rankraščiai bei mašinraš­čiai turi konkrečias signatūras.

Labai įvairuoja ir publikuojamų tekstų bibliografiniai aprašai. Kartais pateikiamas tik periodinio leidinio pavadinimas ir numeris, nenurodant puslapių (p. 69, 163, 165, 193, 351, 365, 409, 444). Kitais kartais nurodomas tik publikacijos pirmasis puslapis (p. 189, 282, 373). Dar kitur nurodytas tik pirmieji knygos pavadinimas (p. 271), arba tik pirmieji puslapiai (p. 391, 432).

Visa šita bibliografinių aprašų įvairovė, o ypač tekstologinis knygos parengimas jos sudarytojui garbės tikrai nedaro. Regis, kad gera poetė (šios knygos redaktorė) Dovilė Zelčiūtė į minėtus dalykus taip pat bus pasižiūrėjusi pro pirštus.

Ką būtų galima pasakyti reziumuojant – knyga gražiai išleista, ne vienoje Lietuvos vietoje pristatyta visuomenei ir, tikėkimės, bus išpirkta. Tad ar nereikėtų pagalvoti apie pakartotinį, pa­pildytą ir deramai parengtą jos leidimą, kad ir 2013 m. – J. Tumo-Vaižganto 80-ųjų mirties metinių proga?