Vytautas Martinkus. Metaforos link

1996 m. Nr. 11–12

95-osioms Juozo Grušo gimimo metinėms

1

Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Za­latoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“¹. Tai tradicinė, nuo nuostabos prasidėjusi filosofinė nuostata, kuri, užuot priėmusi pasaulį be klausimų, reikalauja pažinti racionaliuosius pasaulio dėmenis, kaip sakė Aristotelis, nuolat klausti – kodėl? Be abejo, polinkis analizuoti, klausti ir galbūt atsakyti yra prigimties dovana. Kaip su ja elgėsi J. Grušas, šiek tiek paaiškina ir jo biografijos faktai. Tai, kad vėluodamas kibo į mokslus ir vijosi savo bendraamžius, matyt, ne slopino, o skatino domėjimąsi priežas­tiniais ryšiais, spyrė, rašytojo žodžiais, „daugiau suprasti, mažiau teisti“.

Universitete pasirinktieji studijuoti dalykai (teisė, filosofija, filologija) pratęsė santarvės su prigimtimi liniją. Lavinamas intelektas, aiški konst­ruktyvi sąmonė tapo labai svarbi literatūrinio darbo pradžioje. „Pirmąjį apsakymą sugalvojau (išskirta mano – V. M.) jau būdamas studentas, 1926 metais, tėviškėje, raitas jodinėdamas po laukus. Meilės trikampyje šuoliavo drąsus raitelis, ilgesingai grojo romantiškas smuikininkas, aikčio­jo į dvi dalis plėšoma graži mergina; „užburtas“ smuikas nusivylusio smuikininko sudaužomas į šipulius – pabaiga efektinga ir jaudinanti“².

Rašytojo „šlovės pagunda“ atmetė prastus eilėraščius liaudies dainų sti­liumi, rimuotus epinius posmus arba „poeziją prozoje“ ir ėmė pasikliauti epine-pasakojamąja, intelektualia socialinės-psichologinės prozos erdve. Iki pat 1940 metų, kai Lietuva atsidūrė ant imperijų karo kelio, J. Grušas kaip rašytojas, atrodo, jautėsi gana patogiai ir saugiai šitokioje erdvėje.

Romantinio pasaulėvaizdžio tradicija Lietuvoje ne tiktai saugojo literatūrą nuo modernizmo vėjų, bet ir neleido nykti tradicinio realistiškumo krypčiai, skatino mokytis iš didžiųjų autoritetų. „Estetinio ir filosofinio poveikio turėjo Dostojevskis, L. Tolstojus, Šekspyras, Gogolis. Čechovas, Balzakas, Stendalis, Folkneris³, Bodleras ir daugelis kitų žymių rašytojų ir poetų.“ Novelių rinkinyje „Sunki ranka“ (1937), o iš dalies ir romane „Karjeristai“ (1935) jau galima rasti meistriškai sumodeliuotų ne tik etinių idealų, bet ir žmogaus nuopuolio, tamsiųjų jo prigimties jėgų „kodėl“ punktyrų. F. Dostojevskio, bene dažniausiai paties J. Grušo prisimenamo ir cituojamo, literatūrinė patirtis buvo labai svarbi: „Jaučiau kai kurių personažų tiesioginę įtaką; dariausi sentimentalus, jaudinausi dėl žmonių vargu, kitų skausmą išgyvenau kaip savo“⁴. Patiria anuo metu J. Grušas ir skandinaviškosios literatūros trauką. S. Gaižiūnas teigia, kad H. Ibseno poetika pagristas J. Grušo „Tėvas“⁵.

Literatūrinio kelio pradžioje per įvairias įtakas ieškoma ir savito požiūrio į kūrybą. Kas galėjo žinoti jau anuomet, skaitydamas „Židinyje“ ir kitokio­je spaudoje skelbiamus straipsnius literatūros klausimais, kad jų autorius, pradedantis prozininkas, teišleidęs vos vieną knygą, jau yra atradęs savąjį literatūrinės medžiagos rinkimo (kaupimo, įgijimo) principą, kurį vėliau teprireiks papildyti nauju tos medžiagos transformavimo principu?

Medžiaga rašytojui – viskas, prie ko jis prisiliečia, ką jis išgyvena, išgirsta, perskaito ir t. t. Tokiame universalume slypėjo XX a. prozos, dramos ir poezijos meninių formų integracijos, literatūros ir kitų meno rūšių, jų žanrų sąveikos ir sintezės tendencija.

Vėliau (1974 m.) J. Grušas šitaip formuluos: „Medžiagą renku visur ir visada: skaitau laikraščiuose korespondencijas, klausau pasakojimų apie visokius įvykius, stebiu žmones gatvėje, traukinyje, kavinėje, nejučiom klausausi parke ant suolelių jaunuolių ar senių pasikalbėjimų; visada rašau pastabas bloknote. Iš anksto nežinau, kam tai panaudosiu ir iš viso ar panaudosiu: kartais atrodo, kad visa tai nereikalinga“⁶.

Kam tai panaudoti ir iš viso ar panaudoti priklausė nuo gana raciona­liai iškeliamo kūrybos tikslo ir su juo siejamo literatūrinės medžiagos transformavimo. Rašydamas pirmuosius kūrinius, J. Grušas jau teigė tam tikras tikslo universalijas, kurios negalėjo likti susietos tiktai su romantiniu ar realistiniu⁷ teksto diskursu. „Štai dailiosios literatūros uždavinys: pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoninti, kelti ir auklėti“⁸, – rašė J. Grušas 1926 metais žurnale „Pavasaris“. Praktinė sėkmė nebuvo šim­taprocentinė (V. Mykolaitis-Putinas, recenzuodamas pirmąjį novelių rinkinį, pagyrė tiktai „Žuvėdrų kerštą“ – „jau literatūrine forma perteikianti siužetą“), tačiau analitinis autoriaus žvilgsnis, matyt, neatsitrenkdavo į jokią akliną sieną, tekstas visuomet būdavo parašomas kaip literatūrinis gyvenimo modelis, nepareikalaujantis iš autoriaus tiek. kad tasai nežinotų, kaip rašyti, ką daryti su pačia didžiausia ir sunkiausia medžiagos našta.

Vieną literatūrinę formą į kitą nesunkiai keičiantis intelektas sparčiai grindė kelią į profesionalumą. Nors prieš karą J. Grušas nevalgė duonos iš beletristo plunksnos, tačiau tokią jo plunksną drąsiai galima vadinti pro­fesionalia. Geriausios novelės iš antrojo rinkinio („Už saulę gražesnis“, „Sunki ranka“ ir kt.) parašytos tokia – profesionalia – plunksna, žaidžiant subtiliomis užuominomis į prigimtį, kurią žmogus turi tramdyti, turi valdyti tamsiuosius ir puoselėti šviesiuosius jos pradus.

Tačiau „profesionalo“ ir „menininko“ sąvokos vis dėlto skiriasi. Vienas dalykas – profesionaliai rašyti tekstą pagal proto aprobuotą, tegu ir įspū­dingą literatūrinės medžiagos transformacijos į novelę ar romaną prin­cipą, visai kitas – rizikuoti daryti tai, ko protas nepalaimino, kas atsiranda ir iš pradžių būna vien kaip vidinė sąmonės paslaptis, vien vidinė sąmonės erdvės-laiko forma, toji absoliuti savo subjektyvumu valios pastanga sujungti dorovinę (anot V. Kubiliaus, „imperatyviąją“) ir visas kitas gali­mas sielos vertikales į vieną bekompromisinę menininko ištarmę.

Analizuodamas prieškarinę J. Grušo novelistiką, A. Zalatorius pabrėžia: „Nepažinęs pavojų, kurie tūno jame pačiame, nekeldamas sau apsisprendimo alternatyvos, nepradėdamas nuo savęs, žmogus gali niekais paversti daugelį racionaliai sukonstruotų gražių idealų ir išeičių“⁹. Tai pasakyta apie J. Grušo personažus, tačiau šiose pastabose keliamų klausimų kontekste litera­tūrologo žodžiai turi platesnės reikšmės: ar pats autorius yra išgyvenęs pradžią „nuo savęs“, ar tik renkasi ir matuojasi svetimą patirtį, nes raciona­liai išsiaiškino tokio meninio kelio privalumus?

Paklausykime J. Grušo: „Kalbant apie rašytojo darbą, reikia pastebėti dar vieną dalyką: iki karo, iki didžiųjų įvykių buvome pripratę prie papras­to žmogaus modelio (žinoma, tai nereiškia, kad iš esmės buvo papras­tas), matėme žmogų ramioje buityje, smulkiose intrigose, kovoje dėl valdžios, klasiniuose susidūrimuose… Ir visa tai lydėjo tam tikras aišku­mas, suprantamumas, visa tai buvo suimama į logikos kategorijas“¹⁰. Nuvalius mintyse nuo komentaro 1974 metais dar būtinas konjunktūros kerpes („klasių kova“, 1940-ųjų „didingumas“), jo esmė nė kiek nesuseklėja. Jei pradžia „nuo savęs“ protu nepatiriama, jos reikėtų ieškoti istorinėje-asmeninėje laiko atkarpoje po 1940-ųjų… Išvada grindžiama tiktai tuo, kad šitoje atkarpoje rikiuojasi nauji J. Grušo draminiai ir prozos tekstai, apšviesti šviesos, kurios neįprasta kryptis, be abejonės, yra paties autoriaus fenomenologinė-egzistencinė patirtis. Jos estetinė-literatūrinė forma čia pasižymi visais mūsų amžiui būdingais žanrų kaitos, jų tar­pusavio įtakos, taip pat ir sintezės bruožais.

Kita vertus, jokios fenomenologinės patirties, matyt, nereikia sieti su jos modernia raiškos galimybe literatūroje. Šitai būtina pasakyti, kad nepa­manytume, jog tarpukario gyvenimas visiškai šykštėjo tokios patirties, vadinasi – ir galimybės. Viską vertindamas kaip literatūrinę medžiagą, J. Grušas (kaip kiekvienas „realistas“) tebejuto jos rūšių nelygiavertiškumą: perskaitytos knygos, išgirstos nuomonės, ginčai su kolegomis liko antrine, kultūros srities tikrove, kuri tik formaliai lygiomis teisėmis kartu su egzis­tencinės realybės proveržiais buvo kraunama į transformacijos kamerą.

Paradoksalu yra tai, kad J. Grušas tik antroje savo gyvenimo pusėje pri­artėjo prie to, ką jam artimi žmonės savo kalbomis ir asmeniniu pavyzdžiu atskleidė pirm sovietinės okupacijos.

2

Kodėl J. Grušas neišgirsta aistringų monologų apie meną kaip dva­sios gamtą, apie metafora virstančią ne tik visą poeziją, bet ir dramą, visą teatrą, apie jausmo ir minties sinchroniškumą, medžiagos ir formos sintezę, apie improvizaciją kaip nuolatinį žmogaus atgimimą?.. Tokius monologus jam 1937 metais sako ką tik iš Paryžiaus į Lietuvą sugrįžęs ir naujame J. Grušo name Žaliakalnyje laikinai apsigyvenęs Juozas Miltinis.

Ne tik neišgirsta, bet ir supyksta.

Pakaušęs ar iš proto besikraustantis rašytojo bičiulis galįs padegti lovą, namą…

Ir išvaro J. Miltinį kaip „velnią“¹¹ iš savo namų.

Galbūt todėl, kad tuose naujuose rašytojo namuose lieka laukiamas ir dažnas svečias V. Mykolaitis-Putinas?

J. Grušą ir V. Mykolaitį-Putiną siejo ypatinga dvasinė artuma.

„Baigęs gimnaziją, iš karto įstojau į teisių fakultetą (anuo metu egzaminų laikyti nereikėjo) ir nueidavau į Mykolaičio-Putino paskaitas teologi­jos filosofijos fakultete, kur jis dėstė lietuvių literatūrą ir estetiką¹². Pro­fesorius savo paskaitose skelbė tokius dalykus, kurie man atrodė esminiai ir būtini. Persikėliau į šio fakulteto filosofijos skyrių.

Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas giliausia to žodžio prasme: rašytojo ir žmogaus pavyzdys <…>.

Užsimezgusi draugystė su Mykolaičiu-Putinu nenutrūko niekada; buvau laimingas, kad profesorius domėjosi mano kūryba, laikė mane savo drau­gu. kviesdavosi pas save, lankydavosi mano namuose“¹³.

Šiandien jau įprasta susieti J. Grušą ir V. Mykolaitį-Putiną kaip tam tik­ros vienos tradicijos kūrėjus: „Juozas Grušas mūsų literatūros take yra per­ėmęs klasikinių humanizmo idealų estafetę iš Vinco Mykolaičio-Putino ir ne­ša tą skaidriai spinduliuojanti deglą toliau“¹⁴. Moderni J. Grušo psicho­analizė ar intelektualinis dramatizmas ne vieno tyrinėtojo kildinamas iš V. Mykolaičio-Putino tekstams nesvetimo psichologizmo ar intelektualu­mo. Arba: J. Grušo pastangos matyti už daiktų idėjas (aišku, ne tradicine, o fenomenologine eidos, t. y. daikto esmės, prasme) gali būti susietos su sim­bolistinėmis (neoromantinėmis) V. Mykolaičio-Putino pasaulio vertikalėmis.

Neginčydami tokių ir jokių kitų realių sąsajų, galėtume tik apgailestau­ti. kad J. Grušas nepaliko konkrečių atsiminimų iš savo studijų universitete laikų (nenorėjo „tampyti už ūsų liūto“, t. y. erzinti sovietinės valdžios: jo patriotinė-tautinė veikla ir visa, kas su ja susiję, buvo tabu per visą sovietmetį). Kas traukė ir tapo literatūrine medžiaga J. Grušui, besi­klausančiam V. Mykolaičio-Putino paskaitų, tenka spėlioti iš antrinių šal­tinių: paties profesoriaus paskaitų ir straipsnių tekstų arba kitų anuome­tinių studentų įspūdžių.

Anuomet „skrajojantys po visą Europos civilizaciją“ (V. Katilius) kai kur vis dėlto ilgiau sustodavo: jų dėmesys būdavo kreipiamas į vokiečių-austrų literatūros tradicijas, pabrėžiamas filosofijos ir literatūros ryšys, po simbolizmo ir liaudies meno poetikos buvo atvertos meninių krypčių ir formų integracijos bei sintezės galimybės. Nusigręžiama nuo tradicinio realizmo, po neoromantizmo ir modernizmo pakeltu dionisiškuoju kūrybos sparnu – prieblanda: iracionalumas, subjektyvumas, prieštaringumas, fragmentiškumas, asociatyvumas, alegoriškumas, metaforiškumas, intui­tyvumas, fantastiškumas, pesimistiškumas, avangardinis ryžtingumas griaunant senas ir ieškant naujų meno taisyklių. Iš po tokio sparno neleng­va prasimušti apoloniškajai šviesai – analitiškumui, objektyvumui, socialumui, optimistiškumui, aiškumui, harmonijos ilgesiui, pažinimui, tikėjimui pažanga ir autoritetais.

J. Grušas, jau atšventęs savo 75-metį, iš atminties cituodavo Aris­totelį, Platoną, Nietzsehe, Goethe, Schellingą, Kantą, T. G. Masaryką (juo remdavosi apmąstymuose apie demokratiją). Iš savų profesorių, be V. Mykolaičio-Putino, vis minėdavo L. Karsaviną.

Tad per draugystę su V. Mykolaičiu-Putinu į J. Grušo transformavimo kamerą, atrodytų, buvo sudėti tokie dalykai, kurie kaip esminiai ir būti­ni negalėjo būti suimti į logikos kategorijas. Ne tik paskaitų kursai ar perskaitytos knygos, bet ir pati V. Mykolaičio-Putino paradoksali, roman­tiškai maištinga dvasia, konfliktiška jos vidaus vertikalė negalėjo būti apibrėžta profesionalios rašytojo plunksnos. Šioje vertikalėje rikiavosi antinomiški įvaizdžiai (viršūnės ir gelmės, dangus ir žemė, skausmas ir laimė, gyvenimas ir mirtis, šviesa ir šešėlis etc.), dramatiškas kon­trastingumas valdė ne tik į asmenybę plūstančią ar jos pačios kuriamą dvasią. Literatūrinės medžiagos, suvokiant ją tik kaip kalbą su jai įprastinėmis reikmėmis, asociacijomis, metaforinis žodžio judesys V. Mykolaičiui-Putinui buvo labai svarbus. „Giliai filosofinės refleksijos bei mintys“, kurios „gali būti išgyvenamos emociniai ir duoti medžiagos lyrikos menui“ (V. Mykolaitis-Putinas), buvo nuoroda ir į simbolišką būties mirksnių didybę: neautentiškos, nepagaunamos amžinybės raišką, ryšį su kitais pasauliais, XX amžiaus vizijos trapumą.

V. Mykolaitis-Putinas kartu su J. Grušu liko okupuotoje Lietuvoje, juodu susiejo tie patys (arba panašūs) išgyvenimai, tačiau estetinis vertybių lūžis J. Grušo kūryboje formavosi per „velnią Miltinį“. Vertėjui, aktoriui ir režisieriui J. Miltiniui likimas skyrė „švento Juozapo“ gundytojo vaidmenį: vis aplankyda­mas bičiulį su knyga, vyno buteliu ar vien gerai pakabintu liežuviu, sutikda­mas pats statyti naują dramaturgo pjesę arba pasiūlydamas ją kitam teatrui, J. Miltinis skatino J. Grušą ieškoti autentiško pradžios taško – „nuo savęs“, padėjo pakeisti ne tiek bičiulio santykį su pasauliu, kiek su savimi pačiu – kūrybos procesu, įsivaizduojamu estetiniu teksto poveikiu skaitytojui.

3

Kaip vyko šių dviejų menininkų požiūrių į kūrybos procesą suartėjimas, šiandien tegalima spėlioti. Negalima abejoti tik pačiu suartėjimo faktu. Jau minėta, kad J. Miltinis kvietė (ragino, drąsino) J. Grušą imtis dramos¹⁵. Nėra abejonės, kad jau pirmoji pjesė „Tėvas“ (vėliau vadinama „Tėvas ir sūnus“) buvo parašyta per diskusiją su J. Miltiniu. (Jos premjera įvyko 1944 m. Kaune.) Estetinė (ir psichologinė) intencija, kurios link ėmė kryp­ti rašytojas, šitos pjesės tekste (Jos formoje arba struktūroje) dar nėra ryški. (Keista, kad griežtasis J. Miltinis liko ja patenkintas.) Žanro studi­jos, diskusijos tekstui suteikė estetinę struktūrą, medžiaga ištirpo for­moje, tapo kalba (literatūrine ir teatrine) apie žmogų, jo santykį su amžiaus dvasia, tačiau intelektualinės kūrybos galios liko tradicijos nelaisvėje. XX a. dvasia, kurią J. Grušui teigė ir V. Mykolaitis-Putinas, ir J. Miltinis, matyt, nebuvo baigusi kristalizuotis. Ji tebebuvo matoma kaip ištikimybė Švietimo epochos vizijai, kur žmogus – visatos centras, o pažanga ir pažinimas – beribiai, ir romantiškajai XIX a. vizijai, kur asmens saviraiška blaškėsi tarp kasdienybės ir svajonės, skendo apokaliptinio angelo atra­kinto šulinio bedugnėje.

Paradoksalu buvo ir tai, kad sovietinė ideologija stiprino senus naujo žmogaus racionalaus kūrimo principus, rašytojai ir filosofai (kartu su kitais intelektualais) buvo spiriami propaguoti ir vykdyti tokį projektą. Socialistinio realizmo kodas, kurį po 1940 metų privalėjo įsiminti kiekvienas lietuvių rašytojas, aukštyn kojomis vertė tikruosius XX a. dvasios bruožus, moder­niąją (ir postmoderniąją) pasaulio viziją. Lyg ir neliko pažangos ir Dievo, pažinimo beribiškumo, vertybių piramidės, žmogus ėmė pralaimėti žvėriui.

J. Grušo straipsniuose ir interviu, paskelbtuose sovietinės okupacijos metais, yra duoklės konjunktūrai ir cenzūrai apakinti. Juose randame sąvokų „socializmas“ ir „komunizmas“, „teigiamas herojus“ ir „tarybinio teatro principai“, tačiau tie maskaradiniai kalbos drabužiai nė kiek neslepia tikrosios jo intelektinių ieškojimų krypties – kalbėti epochos kalba. Atsar­giai nubrėžta punktyrinė linija tarp gyvenimo iki karo ir po karo iš tikrųjų reiškė lūžį jo egzistencinių klausimų srityje. Gal taip „velnias Miltinis“ įgijo nelauktų bendrininkų? 1974 metais J. Grušas rašė, kad „dalis žmonių karų ir audrų sūku­riuose, bėgdami iš baimės ar gindamiesi grobį, pamynė žmogaus vardą, nuėjo gyvulėjimo keliu“¹⁶, ir tai buvojo paties egzistencinė patirtis. 1940 metų socialinės-politinės pervartos, viena po kitos ėjusios Lietuvos oku­pacijos. pagaliau pokarinio stalinistinio režimo sąlygomis J. Grušas pats išgyveno ne vieną akistatos su baime, mirtimi, gyvulėjimu valandą, kuri anksčiau tebuvo vien racionaliai pagrįstas literatūros formos elementas.

Ką reiškė Jam pačiam galimybė rinktis, anot J. P. Sartre’o, situacijose, kuriose jis atsidurdavo? Reiškęs „lojalumą“ okupacinei valdžiai iš Rytų, P. Cvirkos padėjėjo įrašytas tarp pirmąją karo dieną atsišaukimą J. Stalinui kūrusių asmenų, neišdrįsęs priimti ministro portfelio laikinojoje J. Ambrazevičiaus vyriausybėje, pasislėpęs nuo nacių žmonos tėviškėje (kur ir sulaukė karo pabaigos). J. Grušas, kaip ir kiti žinomi mūsų literatai, pa­kliūva į labai racionaliai sugalvotas ir praktiškai tobulai įrengtas menininkų perauklėjimo girnas. Ima kankinti ir ligos, duonos šeimai stygius.

Pastangos (ne)rašyti taip, kaip reikalaujama, ištikimybė „klasikiniams humanizmo idealams“ J. Grušą slėgė ne menkiau nei V. Mykolaitį-Putiną. Galbūt net labiau slėgė, nes Juk J. Grušo tuoj po karo nesaugojo gyvojo klasiko vainikas. 1953 metais po ritualinių pasiaiškinimų su Rašytojų sąjungos vadovybe, ką jis kaip tarybinis rašytojas rašąs, buvo pervestas į narius-kandidatus. Kitas (potencialus) žingsnis – ir šito statuso praradi­mas. Pašalintas iš Rašytojų sąjungos – jau kandidatas į gulagininkus. Laimei, J. Staliną ištiko mirtis, o po Jos prasidėjo ir atlydys. J. Grušas. Prisimindamas 1953-iuosius. sakydavo: „jau sėdėjome ant „čemodanų“, V. Kubiliaus pastabą, kad J. Grušas „atkakliai tylėjęs stalinizmo metais, gresiant represijoms“¹⁷, reikėtų tikslinti: J. Grušas ne „atkakliai tylėjo“, o atkakliai ieškojo savo balso intonacijos, kuri net tomis brutaliomis, prie­šiškomis laisvai kūrybai sąlygomis negalėjo nebūti filosofiška. Galbūt jinai ir tapo kliūtimi „Dūmų“ ir „Nenuoramos žmonos“ kelyje į teatro sceną (po „Tėvo ir sūnaus“ premjeros kitos – „Dūmų“ premjeros – teko laukti lygiai dešimt metų), o pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“, dėl kurios pastabas iš J. Šimkaus gavo 1949 metų rudenį, rankraštyje liko iki 1991-ųjų… „Teatrų ir leidyklos durys, kaip rašė P. Palilionis, palydėdamas šią pjesę pas „Metų“ skaitytojus, J. Grušui be ceremonijų buvo užtrenktos.“

Atlydžiui tylenis J. Grušas buvo netikėtas, bet reikalingas radinys. „Herkaus Manto“ triumfas praveria ne tik leidyklų, bet ir bet kurio Lietu­vos teatro duris. Tačiau J. Miltinio teatras Panevėžyje savos pjesės – „Adomo Brunzos paslapties“ – turės palaukti… visą dešimtmetį. (Premjera įvyko 1966 m.)

Pradėti „nuo savęs“ J. Grušui reiškė ne tik pačiam patirti egzistencinę laiko-būties atvertį, bet ir išsaugoti vertybių erdvę, kurioje jis, kaip žmo­gus, galėtų racionaliai veikti. Kaip klausinėti „kodėl?“ XX amžiuje, kuris R. Descartes’o tradicija grindžiamą mokslą prilygina magijai, kaip argu­mentuoti moralės principus, kurie kartu būtų ir teisingumo bei kūrybos principai? Ar „epochos kalboje“, iš kurios išbrauktos viduramžių, nau­jųjų amžių, pagaliau net XIX a. vertybių reikšmės, gali išlikti pareiga kaip kategorinis proto dėsnis (I. Kantas)?

Posūkis teatro link, žanro keitimas ir žanrų sintezė teikė naujos pras­mės tokiems ir panašiems J. Grušo klausimams, keitė prozininko lite­ratūrinę patirtį. „Teatrinio meno veikalas sąlygojamas teatro galimumų, jis turi laikytis bent būtiniausių dramaturgijos dėsnių: griežtos įvykių ir charakterių vystymosi logikos, labai šykščių, glaustų ir taiklių žmogaus vidaus atskleidimo priemonių“¹⁸. Pripažindamas, kad kiekvienas žanras turi savo privalumų ir sunkumų, J. Grušas visur ir visada pabrėždavo, kad „dramaturgijos sunkumai – didesni“, o teatras turi „savo magiją, stipriausią meno poveikį, prilygstantį muzikos galybei“¹⁹. Visažiniui (moralistui) Aš tvir­ta žemė slysta iš po kojų. Ar ir naujame kelyje J. Grušas gali negirdėti „vel­nio Miltinio“: „Kaip kurti meną, niekas nežino. Ir Dievas nežinojo, kaip jis kūrė pasaulį. Dirbo, dirbo visą dieną, nuvargo ir atsigulė pailsėti. Kas žino, gal daug kas liko nepadaryta“²⁰. Pradėdamas naują pjesę, dramaturgas J. Grušas dažnai tekalba tik apie „vaizdą – be siužeto ar net pagrindinės kolizijos, o svarbiausiu dalyku jam tampa dramatiškumo esmė, kurią tegalima vien justi“.

Šitai dramatiškumo esmei teksto konstrukcija kuriama neatsisakant filosofavimo: ar mes pakankamai pažįstame šių dienų žmogų? ar turime teisingą požiūrį į jį? ar gerai suprantame pagrindines jo gyvenimo ir charakterio vystymosi tiesas? Tačiau klausimų (ir dalinių atsakymų) dalia J. Grušo tekstuose yra paradoksali. J. Miltinis reikalaudavo, kad aktorius visų pirma būtų filosofas, o paskui uždrausdavo jam tokiam būti. J. Grušas ėmė elgtis panašiai: sveikina (bet jau ne vien iš tradicijos) filosofiją ir tuo pat metu lyg mūsų amžiaus nihilistas Emile’is M. Cioranas taria jai „sudie“. („Mes ne diskutuojame apie visatą, o išreiškiame ją. O filosofija jos neišreiškia. <…> Tikrą gyvenimą imame gyventi tik ten, kur filosofija baigiasi – jos griuvėsiuose. Supratę, kad ji – grynas niekis, kad bergž­džiai jos ėmėmės, kad ji nepadeda“²¹.)

Filosofija skatina apmąstyti situaciją, suvokti jos santykius su visomis gyvenimo pusėmis, bet tai tėra artėjimas prie ribos, už kurios prasideda (turėtų prasidėti) teksto semiotinių reikšmių (prasmių) gausa. Kas vyks­ta ties riba, kur jau dingsta filosofija?

J. Miltinis: „Aš, tarsi „Makbeto“ raganos, į savo žinių katilą metu viską: drakono nagus, gyvatės mėsą, šuns liežuvį, salamandros akį – žodžiu, viską, ką randu. Katilas verda, kunkuliuoja, ir pagaliau išverda kažkoks viralas, kurį jūs vadinate mano mokykla“²². J. Grušas elgiasi panašiai. Į jo transformacijos kamerą“, kaip ir J. Miltinio raganišką katilą, lekia visa, kas yra tikra ir yra netikra, asmeniška ir visuotina, dieviška ir vel­niška. Čia atsiduria ir žinios, ir jėga (pažanga), ir sąžinė, ir grožis, tačiau ten pat verda ir visos tokių vertybių antinomijos – melas, bejėgiškumas, antiistoriškumas, moralinis nihilizmas, žvėris žmoguje ir t. t.

Nei J. Miltinis, nei J. Grušas nebuvo jokie pirmeiviai, pasiekę filosofi­jos ribą ir savaip tariantys jai „sudie“. Riba tebuvo nuoroda į ką kita, į pasaulį, kurio kitaip ir negalima išreikšti. Pavyzdžiui, anot P. Valėry, tai organiškų ir laisvų proto potencialių galimybių pasaulis“, Pasak poeto, jis apibūdinamas kaip „traukos, trumpiausių kelių, rezonansų“ pasaulis, kibirkšties „fotopoetinis fenomenas“, tetrunkantis vieną mirksnį, nes „mes negalime kibirkšties pakeisti į pastoviai nukreiptą šviesą“²³.

Taigi filosofijos „nykimas“ yra poetinės šviesos, metaforos, nurodančios Kitus pasaulius, akimirka, sustabdytas laikas, literatūrinio teksto struk­tūros sukuriamas vertikalusis laikas, laikas kaip erdvės metafora. Apie tokią akimirką svajojo ne tik P. Valėry, bet ir S. Mallarmė, T. S. Eliotas ir kiti poetai. J. Grušas suvokė, kad draminis tekstas – ne trumpas eilėraštis, tačiau ji kerėjo pati metaforos – perkeltinės teksto reikšmės – magija. J. Grušui (kaip ir J. Miltiniui) parūpo metaforiškoji meno kalbos prigimtis, transcendentalus tokios kalbos subjektas.

Literatūriniame dramos tekste J. Grušas stengiasi išgirsti kalbos kalbėjimą (M. Heideggeris). stengiasi pažadinti kiekvienoje kalbos, kaip visumos, dalyje slypinti alegoriškumą, metaforiškumą. Transformacijos principu tampa transcendentinis žodžių reikšmių keitimas. J. Miltinio filosofinėje vertikalėje atsirandantis begalinumas (išmintis „kyla“ aukš­tyn. beprotybė leidžiasi žemyn) apčiuopiamybę išreiškia ne vien žodžiais; J. Grušas, tai pabrėždamas, sako. kad teatrinė kalba „ne visada sutampa su literatūrine pjesės kalba“, kad teatras, „visada priklausęs nuo lite­ratūros. stengiasi nuo jos išsivaduoti; vietoj teksto leidžia kalbėti rankoms, kojoms, spalvotiems skėčiams, balionams, dėžėms, kėdėms, ratams, karstams“²⁴. Sustabdyta P. Valėry poetinės akimirkos vertikalė apšviečia (išreiškia) daiktus kitų pasaulių, kurių apšviesti negalima, fone. J. Grušas savojoje vertikalėje, kur tariama sudie filosofijai, akina skaitytoją gali­mybėmis peržengti kalbos ženkliškumą, skleidžia vertikalės Logą (Dievy­bę, Imperatyvą) per kalbos dialogiškumą ir dialektiškumą.

4

Tad tiems, kas stengtųsi atskleisti metaforos principą J. Grušo kūry­boje. būtų nelengva nustatyti pradines perkeltine reikšme vartojamų žodžių (scenų) izotopijas, paties autoriaus brėžiamas konkrečiuose dramų ar novelių tekstuose. Tai ir nebūtų labai svarbi analizės kryptis, nes kūry­binė (literatūrinė) medžiaga gana smarkiai keisdavo J. Grušo sumany­mus, taigi jie neturėtų būti mąstomi atsietai nuo galutinio teksto. (Draminių veikalų tekstus J. Grušas keitė repeticijų ir net popremjerinių spektaklių metu.) Kita vertus, skaitytojo (aktoriaus, režisieriaus, žiūrovo) kaip tam tikro kintamojo x reikšmė kalbos dialogiškumui, jos metaforiškumui yra nemažiau svarbi nei paties autoriaus kūrybinė intencija.

Pasikliaudamas filosofavimu ir per jį atsirandančia išmintimi, J. Grušas patį filosofavimą ir jo rezultatus laiko metaforos dalykais. Taigi metaforiškumas neturėtų būti suprastas kaip konkreti kalba. Filosofijai svarbūs žodžiai J. Grušo tekstuose atsiranda laisvai ir paslaptingai, jie keičia konkrečius žodžius ar vaizdus, ir tik jų metaforiškumas gelbsti juos nuo abstrakcijų sausybės. Pačių aukščiausių filosofinių abstrakcijų ir pačių kasdieniškiausių (buities) žodžių sambūvis J. Grušo tekstams yra savaimingas. Keliolika ar keliasdešimt per visus tekstus keliaujančių, nuolat pasikartojančių filosofinių kategorijų sukuria metaforinę vertikalią erdvę, kurioje ir atsisveikinama su filosofija, ir susiformuoja ypatingos metaforinės slinktys į istoriškumą, visuomeniškumą, individualumą, relia­tyvumą, konkretumą. Dažniausiai suartėja, atsitrenkia viena į kitą, dau­giausia metaforoms gimti reikalingų kibirkščių įskelia trys J. Grušo didžio­jo Logo pusės – Tiesa, Gėris, Grožis. Iš čia kyla beveik visų intelektualių žodžių metaforinių reikšmių tripusiškumas.

Sovietmečiui būdingos meno cenzūros sąlygomis toks metaforinis lite­ratūros formos sluoksnis, sąmoningas formos sudėtingėjimas, turinio ir for­mos inversija buvo reikšmingas kaip politinės, tautinės ir individualios laisvės aktas. J. Lankutis yra rašęs²⁵ apie istoriją kaip metaforą J. Grušo dramaturgijoje. Literatūroje toks jos formos atvejis nėra naujiena: kai autoriui draudžiama prabilti apie ateitį ar dabartį, jis griebiasi laiko inver­sijos ir prabyla apie praeitį kaip dabartį ir ateitį. Daugelio J. Grušo pjesių („Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“, „Unija“, „Švitrigaila“ ir kt.) metaforiškosios sąrangos slinktys yra pagrįstos tokia inversija: negalė­damas kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės rūpestį, patriotinius ar tėvynės išdavimo klausimus, dramaturgas tuos pačius (ir kartu kitus) motyvus perkeldavo į istorinius laikus. Laiko (istorijos, kultūros, valsty­bės, politikos ir t. t.) daugiareikšmiškumo erdvė J. Grušo teksto struk­tūroje yra svarbus orientyras, kai ieškoma semiotinės kūrinio, kaip vieno ženklo, prasmės.

Toldamas nuo epinės kūrybos, kurioje laiko vienalinijiškumas yra būdingas ir net išskirtinis bruožas, J. Grušas linksta į minimalistinį siužetą, o svarbiausiuoju dalyku tampa „dvasinių molekulių sproginėjimai, procesai ir tapsmai, kol iškyla ir sušvinta sielos esmė“²⁶. Nors savo esme dramaturgijos pamatas lieka klasikinis („…pirmiausiai imu veiksmingą charakterį, stengiuosi surasti konfliktinį santykį su kitu žmogumi, o per jį su pasauliu, visuomene, epocha“), tačiau teksto struktūrinių elementų ir jų ryšių ansamblis ima priminti poetinius XX a. tekstus.

Sproginėja jame ne tik dvasinės molekulės, bet ir dvasiniai atomai – žodžiai. Fabulos fragmentiškumas, paradoksiški aforizmai ir dialogai, asociatyvūs ryšiai, užuominos, ženklai, simboliai, metaforos, metonimijos, ironija, groteskas, parabolė paliauja buvę svarbūs kaip anapus teksto ribų esančios tikrovės raiška. Kur kas svarbesni yra vidiniai jų ryšiai, savirefleksija. Prie sustabdytos filosofijos vertikalės teksto sąranga pride­da ir anksčiau jau minėtąją (sustabdytą) poetinę akimirką: joje, kaip laiko erdvėje, vienas šalia kito rikiuojasi įvairūs kūrinio laikai.

Apie sonoristiniu būdu gimstančią poetinę akimirką yra rašęs G. Bachelard’as. Nuo eilėraščio skaitymo laiko (prozodijos), kurį vadina horizontaliuoju, jis eina prie pačios poezijos, sugebančios „pranokti gyve­nimą“, paverčiančios „vientisa labiausiai susiskaldžiusią būtį“, prie sudėtin­gos akimirkos, jungiančios savyje „simultaninę begalybę“, eina griau­damas „paprastą, nuoseklų ir nenutrūkstamą laiką“, kad prieitų vertikalumą – „gylį arba aukštį, sustabdytą akimirką, kurioje tam tikra tvarka išsidėstydami vienalaikiškumai įrodo metafizinę poetinės akimirkos pers­pektyvą“²⁷. Priskyręs tokiai akimirkai dialektines savybes (ambivalentiškumą, androgeniškumą), G. Bachelard’as, kaip ir J. Grušas, patiki tokios akimirkos transformacine galia: „Poetinė akimirka verčia žmogų didinti arba mažinti savąsias vertybes. Poetinę akimirką jis kyla aukštyn arba leidžiasi gilyn, nepriimdamas pasaulio laiko, kuris ambivalentiškumą vėl paverstų antiteze, o vienalaikiškumą – nuoseklumu“²⁸.

„Subjektyvaus santykio galia persmelkti medžiagą“ (V. Kubilius) G. Ba­chelard’as siūlo kokybiškai transformuoti laiką, žodžiais nesuformuluo­damas. o tik pastūmėdamas laiko kaip erdvės link: „Bet ar ši vienos akimirkos viens kitam prieštaraujančių įvykių daugybė, virš poetinės akimirkos sklandanti vertikali perspektyva yra laikas? Taip, nes visi kau­piami vienlaikiškumai dėstomi tam tikra tvarka. Suteikdami šiai akimirkai vidinę tvarką, šie vienlaikiškumai suteikia jai apimtį“²⁹. Tai primena E. Husserlio pastangas nurodyti, kas yra vidinis sąmonės laikas: absoliu­taus sąmonės laiko fone užčiuopti toje pačioje sąmonėje vienas šalia kito glūdinčius fenomenus atmintis-dabartis-laukimas. G. Bachelard’as ištaria tris „nesieti“: 1) nesieti savo asmeninio laiko su kitų žmonių laiku, t. y. griauti laiko socialinius rėmus; 2) nesieti savojo laiko su daiktų laiku, t. y. griauti laiko fenomenalius rėmus; 3) išmokti – o tai yra visų svar­biausia – nesieti savo laiko su gyvenimo laiku, nežinoti, ar plaka tavo širdis, ar jaudina džiaugsmas, t. y. griauti laiko vitališkuosius rėmus), tačiau šitaip tik pailiustruoja savąją ambivalentišką nykstančio argu­mento vertikalę. Kuo iš tikrųjų virsta sustabdytoji poetinė akimirka, G. Bachelard’as tegali nurodyti per perkeltines prozodijos reikšmes. Jeigu poetas, anot G. Bachelard’o, įrodo, kad „forma yra asmuo, o asmuo yra forma, jeigu už tokios akimirkos tėra proza ir daina“³⁰, tai kaip toje prozoje nepastebėti J. Grušo novelių? Arba ieškojusiųjų prarasto laiko (M. Prousto), rašiusiųjų XX a. žmogaus sąmonės bibliją (J. Joyce’o)?

Sustabdytos akimirkos proza ir dramaturgija yra būdinga XX a. lite­ratūrai, – atsisakę tai pripažinti daug ko nesuprastume J. Grušo kūryboje.

5

Laiko erdvės vertikalėse atsidūrusios tiesos, gėrio ir grožio sąvokos yra veikiamos keleriopo ambivalentiškumo ir įtraukiamos į daugybę „poliarinių srautų“. Epochos ir kosmoso pusiausvyros deficitas J. Grušo tekstuose skleidžiasi per košmariškus regėjimus, žmogaus ir žvėries andro­geniškumą, sąvokų turinys pereina vienas į kitą transcendentalioje sub­jekto sąmonėje. „Stengiausi sakyti tiesą apie epochą“, – teigė J. Grušas per savo 75-mečio iškilmes, girdint aukščiausios sovietinės valdžios Lietuvoje pareigūnams. Taigi – lūžinėjančiu, trupančiu, sproginėjančiu ir po visus tekstus besiskleidžiančiu moraliniu tiesos sakymo imperatyvu buvo ban­doma kompensuoti išnykusią pasaulio harmoniją. Abstrakčios (nebūtinai – estetinės) kosmoso formos ne sykį žmogui jo istorijoje padėdavo gintis nuo jam priešiškų, susvetimėjusių jėgų.

Postmodernistinės kultūros padangėje J. Grušas ėmėsi klasikinio ir kartu šiuolaikiško darbo: sukurti savą pastovumo ir tvarkos, harmoni­jos ir sielos amžinybės iliuziją, kuriai nereikalingas daiktų pasaulio erdviškumas, o atvirkščiai – nykstant tokiam erdviškumui, literatūrinis teks­tas kuria laiko erdvės formą. Šioje formoje tiesa gali būti tapati gėriui, ir ne vien kaip pažinimo tikslas ar praktinės veiklos instrumentas, bet – svarbiausia! – kaip pareigos (dorovės apskritai ir sąžinės konkrečiai) egzis­tencinis išbandymas: viltį apginti tiesą, gyventi teisingai ir sąžiningai visada lydi baimė – baimė suklysti, netesėti, atsižadėti tiesos kankinimų ar mirties akivaizdoje. Tad tiesa J. Grušo personažams atsiskleidžia apsi­sprendžiant, įveikiant baimę, per sąžinės akistatą, sielos gimdomą gilią intuiciją, aštrią analizę:

„Ir kai, išbalusi ir uždususi, pravėrė raštinės duris, ji pamatė siaubą buhalterio akyse. Sustojo prieš jį be žado ir laukė negailestingo teismo. O jis, norėdamas nustatyti kaltės dydį. ištarė pro dantis:

– Kalbėk!

Tada ji pasiryžo pasakyti jam visą tiesą, pasakyti suvaldžiusi baimę, drąsiai, netgi protingai. Jeigu jau būti teisiamai, tai tiktai už tiesą.“ (Novelė „Mergaitė ir vienišas žmogus“)

Trumpos novelės personažas (mergaitė) savo mąstysena, jausmais, etine tiesos įtampa nenusileidžia personažams iš daug sudėtingesnės struktūros dramų. J. Grušas klausia: „Ar galima nustatyti šviesos ir tam­sybės ribas, tarp kurių sukasi visa, kas gyva?“, ir palengva (prozodiškai) stumia mergaitę prie vertikalės, kuria aukštyn srūva „purvas su dievu ar velniu, bet paskui kažką nemirtingą brolių ir seserų būryje“:

„Ir mirtis, kuri yra šimtą kartų baisesnė vienatvėje, pažadino jos sąžinę, atsakomy­bę, ilgesį, gailestį.

Ji pajuto savyje to žmogaus gyvenimą, tokį mažą ir kartu tokį didelį, – gyvenimą, audrose nepalūžusį, švelnios meilės pripildytą. Ir pajuto jo likimą, nežinomo, užmirš­to žmogaus likimą, nematomais siūlais, saitais surištą su jos likimu. Ji ėjo paskui karstą – ji negalėjo neiti – paskui sielvartą, paskui neišmatuojamą vienatvę.“ (Ten pat, p. 131)

Dviejų žmonių – kasininkės ir buhalterio – akistata dėl pavėluotai ir nesaugiai parneštų atlyginimams išmokėti skirtų pinigų transformuojasi į tiesos vertybę:

„Pradėdama kalbėti jam, ji jautė baimę, bet dabar pati pamatė, kad tai nėra baimės ir silpnumo žodžiai; pati suprato, kad tai iš tikrųjų yra tiesa.“ (Ten pat, p. 136)

Kadangi tiesa J. Grušui niekada nėra „gatavas rezultatas“, o greičiau spindulio analogija (Beatričės tiesa pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“ kaip C. P. Baudelaire’o poetinės akimirkos šviesa: „Staigių spindulių nušviesti veidai tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių“), tai visuomet yra svarbus netiesos (tamsybių, gęstančios šviesos) kontrapunktas. Per san­tykį su autoriaus kuriamo logo daugialaikišku vienlaikiškumu tiesos (taip pat – gėrio, grožio) dialektika apsaugoma nuo reliatyvizmo, tariamybės, apsimestinumo atakų. Žmogui be Dievo atskleidžiama alternatyva: estetinės formos Absoliutas (Tiesa, Gėris, Grožis), jei ir nematomas, tai visur esan­tis. Pasirinkimo situacijoje renkamasi ne didesnė ar mažesnė tiesa, ne didesnis ar mažesnis gėris, ne didesnis ar mažesnis grožis, o svarstoma, pajuntama ir pasirenkama pati alternatyva: kas yra tiesa čia ir dabar? kas yra gėris čia ir dabar? kas yra grožis čia ir dabar? ir t. t.

J. Miltinis yra pastebėjęs, kad J. Grušui gėris visuomet yra abstraktus, O blogis – konkretus: „Neigiamybę Grušas dažniausiai pateika konkrečiai, individualizuodamas, psichologizuodamas, o gėrį Jis suvokia poetiškai, pranašiškai, visuotinai“³¹.

Kitaip ir negalėjo būti, kai „geležinis kumštis ties kiekvieno galva“ (J. Grušas), kai XX a. trasimachai kartoja: „Aš teigiu, kad teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam“ (Platonas), kai neįmanoma atskirti, kas yra tikra, o kas – ne (J. Baudrillard’as), pažinimas, moralė ir pati kūryba, kaip menas, turi sugrįžti prie banaliausių savo ištakų – teorijos, imperatyvų, literatūrinių ir kitokių estetinių formų. Metaforomis užmin­uotas didžiojo Logo laukas (vertikalė) negali būti susprogdintas. Žengi­mas į konkrečią situaciją yra amžinas bėgimas ten, kur sprogimas neį­manomas. Literatūra pilna situacijų-pavyzdžių, kuriuose tiesos, teisingu­mo, sąžinės, kosmoso harmonijos klausimai netelpa proto erdvėje, tampa beprotybe. J. Grušas taip pat regi, pavyzdžiui, neteisingumo auką ir tik beprotybe tegali atsakyti į klausimą: „O kas yra teisingumo vietoje?“, tik išprotėjusi auka randa kelią į Absoliutą. Iš to paties Absoliuto kyla „juoddebesiai, nešantys dievų teisingumą“, kyla rankos, „susukusios iš tele­fono vielų rimbus“, „uždarinėjusios langus, kad garsas nepasiektų ko nors“, „užkabinėjusios duris“ ir ėmusios „pliekti“ Konstanciją:

„Plakė ritmingai, retais tikrais smūgiais. Jie vykdė nematomo viešpaties įsakymą, viešpaties, kuris saugo amžinai nusistovėjusią tvarką, turto gėrybes ir padorumą. Ne. Jie ne už pirčių padeginėjimą plakė beprotę, jie vykdė sakramentalinę pareigą.“ („Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją“)

Aukos priešinimasis – simboliškas, sukeliantis tiktai vidinį rūstaus teisingumo pasikeitimą:

„Ji įkando vienam vyrui į ranką. Tada jie pasikeitė. Ėmė plakti tie, kurie laikė. Nors jie buvo dabar jau įpykę, bet stengėsi negalvoti apie pyktį, o tik apie teisingumą.“³²

Paradoksaliai įsisukęs metaforinis žodžių, dialogų, scenų ratas savo ver­tikalėje sustabdo išgalvotą, netikrą teisingumą, tokio teisingumo vykdytojų ideologijos realumą, o akimirkos šviesa teapšviečia paties J. Grušo sukamą Logą. Kam tokios nuorodos nepakanka, tas ir lieka su niūria XX a. vizija. Neteisingumas gimdo vien neteisingumą, kaltės jausmas gimdo priešų – kaltųjų dėl patiriamo savojo kaltės jausmo – gretas, chaosas neprasiveržia iki jokios tvarkos pėdsakų. Labai lengva pradėti elgtis kaip visi, tarnauti neteisingumui lyg teisingumui, skęsti savose kaltėse kaip sve­timose, apsiprasti su nutrūkusiais, nebeegzistuojančiais mūsų ryšiais su kosmosu. Kategorinis J, Grušo imperatyvas novelių ir dramų tekstuose paslėptas, implikuotas ne tiktai kiekviename žodyje ar sakinyje, bet ir vidiniuose charakterių konfliktuose, pačiuose personažuose, kurie tik nujaučia galimybę priartėti prie Absoliuto. Realus priartėjimas niekada neįvyksta, nes kitaip ir negalima: tiktai paties autoriaus, paties J. Grušo transcendentali sąmonė tėra peržengus kalbos antženkliškumo ribą ir metaforų kameroje apšviečianti visą literatūrinę medžiagą savos biografinės atminties atžvilgiu. Tačiau pačios J. Grušo autobiografinės medžiagos čia nelikę. Ją autorius rūpestingai yra išėmęs iš tekstų sąrangos, semantinių tokios medžiagos pėdsakų lengviau rastume vos poroje novelių („Laimin­gasis – tai aš“ ir „Rūstybės šviesa“). Kartu yra išmestas, nuskandintas raktas, kokį Absoliutas teturi vienui vieną.

---

1 Zalatorius A. XX a. lietuvių novelė (iki 1940 metų). V.: Vaga, 1980 – P. 180.
2 Neramios šviesos pasauliai (Red. A. Samulionis). – V.: Vaga, 1976. – P. 23.
3 W. Faulknerio vardas, matyt, yra minimas dėl septintame aštuntame dešimt­mečiais išpopuliarėjusių šio rašytojo knygų Lietuvoje.
4 Ten pat. – P. 21.
5 XX amžiaus lietuvių literatūra (Red. V. Kubilius). – V.: Vaga, 1994. – P. 97.
6 Neramios šviesos pasauliai. – P. 37.
7 „Vertindamas savo paties kūrybą, J. Grušas ją visuomet vadino „realistine“. Kitas klausimas, kas tuo žodžiu buvo mėginama išreikšti. Pvz., „tikrovės daiktams duodu tapatybę, žodžiams įprastą prasmę. Tačiau ieškau šviesos, kuri ateina neįprastu kampu.
8 Grušas J. Raštai. – T. 5. – V.: Vaga, 1981. – P. 7.
9 Zalatorius A. XX a. lietuvių novelė (iki 1940 metų). – V.: Vaga, 1980. – P. 193.
10 Neramios šviesos pasauliai. – P. 25.
11 1976 m. dovanodamas J. Miltiniui savo dramų rinkinį, J. Grušas užrašė: „Tam velniui Miltiniui, kuris įviliojo į dramaturgijos pelkes…“
12 1929 metais V. Mykolaitis–Putinas perėjo dėstyti į Humanitarinių mokslų fakul­tetą.
13 Ten pat. – P. 21.
14 Ten pat. – P. 133.
15 Prie dramos J. Grušą viliojo ir kiti jo bičiuliai: „1938 m. B. Dauguvietis, gatvėje sutikęs, kalbėjo man paradoksalius žodžius: „Grušai, rašyk dramas – tai garbė ir pinigai. Parašyti novelę – tai tas pats, kas pasiūti pirštinę. O dramą – pasaulį sujudinti!“
16 Ten pat. – P. 73.
17 Kubilius V. XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija. – V.: Alma littera, 1995. – P. 608.
18 Neramios šviesos pasauliai. – P. 55.
19 Ten pat. – P. 70.
20 Sakalauskas T. Monologai. – V.: Vaga, 1981. – P. 119.
21 Valery P. Ob iskusstve. – M.: Iskusstvo, 1993. – P. 1.
22 Sakalauskas T. Monologai. – P. 118.
23 Valery P. Ob iskusstve. – P. 162–163.
24 Neramios šviesos pasauliai. – P. 47.
25 Reikėtų prisiminti ir tai, kad žymiausiųjų J. Grušo karybos tyrinėtoju J. Lankučio ir A. Samulionio tekstuose buvo atsiradę lyrinio objektą atitinkančios metaforiškos mąstysenos.
26 Ten pat. – P. 44.
27 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – V.: Vaga, 1993. – P. 51l.
28 Ten pat. – P. 512.
29 Ten pat. – P. 512.
30 Ten pat. – P. 516.
31 Neramios šviesos pasauliai. – P. 97.
32 Grušas J. Raštai. – T. 5. – V.: Vaga, 1981. – P. 370.