Saulius Vasiliauskas. Pelėsiu nedvelkia

2013 m. Nr. 8–9

Marijus Gailius. Šlapias spalis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

Perskaitęs pernai Rašytojų sąjungos leidyklos pirmosios knygos konkursą laimėjusį jaunojo prozininko Marijaus Gailiaus kūrybos rezultatą, svarsčiau, kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti pirmąsias knygas, kokius kriterijus taikyti debiutui, su kuo ir kokiame literatūros kontekste jas lyginti. Pamaniau, kad pirmąją knygą, kad ir kaip keistai skambėtų, tikslingiausia lyginti su ja pačia, o jei autorius tęs savo rašymą, jei galynėsis su neišvengiamomis skaitomų knygų įtakomis, atsiras ir antroji, kurioje jau veikiausiai galėsime įžvelgti grynesnę stilistiką ir, lygindami jos tekstus su pirmosios, lengviau įvardyti autoriaus kalbėjimo savitumą.

Ne vienas šio autoriaus kūrinys publikuotas kultūrinėje spaudoje, todėl su juo galėjome susipažinti dar prieš pasirodant knygai. Keli anksčiau skaityti tekstai man atrodė, vadinkim, vidutiniokai: pastraipos tarsi nederėjo viena šalia kitos; veiksmas, nelyginant senas kompiuteris, striginėjo; kai kur buvo tuščiažodžiaujama, o vienas kitas dialogas ar monologas stokojo tikroviškumo, natūralumo. Knygoje tokių tekstų ar vietų juose taip pat rastume (suprantama, viskas kruopščiai peržiūrėta ir korektorės, ir paties autoriaus, patekusio į antrąjį PK etapą, kuriame vertinami autorių jau patobulinti kūriniai), tačiau tokie „klupinėjimai“ savaip reikalingi – jie rodo jaunojo prozininko paieškas.

Už, man regis, ne itin vykusio, žurnalistinio stiliaus viršelio, kurio autorius, be kita ko, nenurodytas, skleidžiasi Palangoje augusio, Paryžiuje kurti pradėjusio jaunuolio patirtys: XXI amžiaus „(N) kartos“ atstovo santykiai su tėvais, draugais, merginomis; fotografo, žurnalisto, menui neabejingo personažo žvilgsnis į save ir kitus. Novelėse nesunku užčiuopti virtualios realybės įtaką jaunų žmonių santykiams ir iš to kylančią vertybių niveliaciją: tikrų, prasmingų dalykų sumaišymą su menkaverčiais. Bet pasakyti tik tiek apie šią knygą būtų tolygu nepasakyti nieko.

Pirmojoje M. Gailiaus knygoje piešiami personažai ir plėtojamos temos, kiek teko aptikti, o ir pačiam savo rašliavonėse užfiksuoti, būdingos ne vienam pradedančiajam; jos yra tarsi savotiškos kalbėjimo ir sąmonės derinimo pratybos – iššūkiai, kuriuos privalu įveikti, ar žingsniai, be kurių sudėtinga motyvuotai eiti toliau. Tokiais kūrybinio derinimo žingsniais galėtume spėti esant šiuos:

1. Nekonkretus personažas – bevardžio, apleisto, keisto, nežinomo, nepažinto ar svetimo charakterio kūrimas. Novelėje „Žmogus pelėsis“ vaizduojamo benamio bruožus pagrindinis veikėjas prilygina sau: „<…> lyg tai aš pats būčiau benamis, vienišas ir nuskuręs benamis, be šeimos, tėvynės ir pinigų“ (p. 6);

2. Nemotyvuotas laiko nekonkretumas, t. y. laiko nuovokos, datų vengimas, nesvarbumas, pvz.: „Ir regis, tą patį vakarą, o gal jau kitą – vėlgi susipynė laikai…“ (p. 9);

3. Pasakojimo vyksmą reikiama linkme pasukantis išėjimas pasivaikščioti (parke, mieste, taku ar pan.) ir taip pat dažnai pasikartojantis (pavadinkim linksmai) nužvelgiamų merginų motyvas: „Atsiprašiau iš darbo anksčiau ir išėjau pasivaikščioti. Tik tada pastebėjau, kad medžiai jau sodriai žali, o miesto merginos, tarytum protestuodamos prieš lapiją, nusimetė daugumą drapanėlių tiek nuo laibų kojų, tiek nuo krūtinių“ (p. 7). Čia pat apibūdinama jų išorė: „Ir kaip čia mergaitės, merginos, moterys lyg susitarusios visos susyk išsiveržia iš žieminių kokonų ir štai šviečia prieš akis pieniškomis šlaunimis ir skruostų raudoniu?“ (p. 8);

4. Tikrųjų namų paieškos, bandymas juos identifikuoti, pvz.: „<…> nėriau link pilko nykaus pastato, kurį vadinau savo namais“ (ten pat);

5. Tėvų–vaikų, vyro–moters santykiai. Tėvo ir sūnaus ryšį šioje knygoje iliustruoja novelė „Paskui mirė tėtis“, o vyro ir merginos bendravimo, trūkčiojančių, blėstančių jausmų tematika ir problematika aktuali daugumai autoriaus novelių;

6. Veikėjų sapnai. Šioje knygoje jų apstu. Ne sykį keliamas klausimas, ar įmanoma sapnuoti tą patį sapną keliems žmonėms, pvz.: „Gal mes visi sapnavome tą patį sapną“ (p. 15); „Sakau, jeigu būtum sapnavusi tą patį sapną, gal būtum tą žmogų pažinusi?“ (p. 76).

Tai tik keli galimi motyvai, kuriuos vienaip ar kitaip panaudoja prozos debiutantai.

M. Gailiaus knygoje pasakotojui ir veikėjams nuolat kyla keli pagrindiniai klausimai: emigracija; sovietmečiu augusios ir nepriklausomoje šalyje savirealizacijos tebeieškančios „(N) kartos“ skirtumai; didmiesčio vienvaldystė nykstančio, apleisto kaimo atžvilgiu; religija, jos vaidmens visuomenėje nykimas; tautiškumo ir tapatybės samprata.

Emigracija novelėje „Sutemų namai“ suvokiama kaip gimtosios vietos (nebūtinai šalies, tiesiog vietos) apleidimas. Ji pakeičiama sinonimu – evakuacija: „Arba bet kurio kito miestelio, lyg per evakuaciją, iškart po mokyklos apleisto dar neapsiplunksnavusių jaunuolių, vėliau nė menkiausios dingsties neturinčių grįžti į tėviškę iš tokių gerovės citadelių kaip Vilnius ar Londonas ir su nauja jėga perimti tėvelių ūkių. Tad ūkiams tenka apsigaubti netekties ūku…“ (p. 18). O štai novelėje „Sutiksiąs lūšį“ keliama ir Lietuvoje paliktų vaikų, kurių tėvai dirba užsienyje, santykių su globėjais problema: „<…> tik teta nepritrūkdama žodžių skundėsi sau ant galvos užsikrovusi didžiausią vargą, kad sutiko prižiūrėti tokį šmikį, kol jo mama išvažiavusi semtis svarų ir sterlingų į Londoną. <…> Žinoma, vergauk ten, pamesk vaiką, pamiršk seserį, užkrauk rūpestį…“ (p. 73–74).

Neretai minima „sovietmečio karta“ novelėse simbolizuoja okupacijos įkaltus ir sąmonėje įstrigusius menkavertiškumo, priklausomybės ir panašius kompleksus: „<…> sovietmečiui nostalgiją išlaikę seneliai išsyk atsidustų: tai buvę pigu ir užtekdavę viskam!“ (p. 40); „<…> ji atitiko per santvarkų virsmą sužeistos kartos tipažą, tą sovietmečio išdresiruotą ir į laisvąją rinką kapstytis išmestą proletarą“ (p. 18). Kasdieniai daiktai taip pat vertinami remiantis jų pagaminimo laiku, pvz.: „<…> vienas žadintuvas <…> sieninis, iš sovietmečio, bet be isteriškosios automatinės gegutės“ (p. 75).

Naujoji karta, nors gyvena ir auga nepriklausomybėje, suprantama kaip „nerami karta“, turinti krūvą problemų – žaizdų, likusių iš praeities arba atsiradusių dėl naujų technologijų integracijos į asmens kasdienybę: „Toks šitas laikas, visuomenės būvis, neapčiuopiamosios ir nesuturimosios (N) kartos pasaulėvoka: jaunikliai skuba, gula, mylisi, kartu gyvena, tuoktis nemano ir paskui tarsi atitolsta – kas tą N individą apskritai sieja su Kitu?“ (p. 77). Ne vienoje novelėje apnuoginamas šios kartos įpročių beprasmiškumas, priklausymo grupei, taikymosi prie kitų, noro išlikti „elitinėje“ bendruomenėje bruožai: „<…> šeštadienio naktį privalu praleisti tradiciškai: eiti lėbaut“ (p. 44). Savaip tai atskleidžiama kūrinyje „Atsuktuvas“, kur išryškinama lengvabūdės XXI a. merginos būsena, psichologija, emocijos. Neretai akcentuojamas ir šios kartos egzistenciją, jos bendravimą veikiantis „Facebook’as“: „<…> būrelis žmonių atseit netgi paspaudė: patinka. Vadinasi, dar gyvas, jeigu patinka! Patinka, ergo, esi“ (p. 35); „Akistata buvo netikėta, lyg gatvėje kaktomuša susidurtum su feisbukiškuoju bičiuliu, kurio iš tiesų nepažįsti, nežinai tikro vardo ir apskritai nesi akyse regėjęs“ (p. 5).

Tautiškumas ir patriotiškumas knygoje traktuojami kaip žmogaus atsakomybė padėti savo šaliai nepaisant gyvenamosios vietos, tačiau nemaža ir užuominų, perteikiančių vienybės, susitelkimo nebuvimą ir jaunosios kartos ydas: „Lietuvoje pasilikti nebegali, bet nebegali ir nebedirbti Lietuvai, tad turėsiąs tėvynei ir turtu, ir raštu tarnauti iš užrubežio“ (p. 88); „Porelės užnugary, vos už kelių žingsnių, dunksojo granitinė arka su masyviu užrašu: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“, arka, tarytum deklaruojanti vienovę, bet nuskelta ir perskirta, savo šaukiniu tuščiai kvietė net šiuos girtus nepriklausomos šalies vaikus“ (p. 49).

Atitolus nuo kaimo ir gamtos, bene geriausioje knygos novelėje „Šlapias spalis“ akcentuojamos urbanizacijos grėsmės, galimos pasekmės: „Tik neabejoju ir tuo, kad jau jūsų karta, vaikaičių karta kentės nuo šių inžinerinių stebuklų – miestus okupuosiančių pragariškų mašinų, ligosis nuo taršos ir kriks dėl dirbtinių žmonių šaltų širdžių ir bedvasybės“ (p. 95).

Kalbant apie pasakojimo stilių, verta paminėti gausiai naudojamus, tačiau neįkyrinčius, įtaigius palyginimus, pvz.: „Nors ir po dviejų nakties, mikli mergiūkštė sukosi kaip vilkelis, tarp žėruojančių taurių spinduliavo nuoširdumą, plačiai šypsojosi apnuogindama žavų tarpą tarp priekinių dantų – lyg tarpą tarp dviejų poezijos strofų“ (p. 46); „<…> išspardė turinį po visą Herkaus Manto gatvę kaip nemokšišką biliardo partiją“ (p. 48); „Pridega šviesiaplaukei madmuazelei plonytę, kaip tas prieš dešimt minučių ant peties nutūpęs plaukas, cigaretę“ (p. 64) ir t. t. Dėmesio verti rečiau bendrinėje kalboje vartojami veiksmažodžiai, pvz.: spriegė, išsikepurnėjo ir kt. Taip pat novelėse žavi netikėtos situacijos, pvz., prisėdusiojo nepažįstamojo klausimas: „Ką ketinate veikti po savo mirties?“ (p. 98). Pro akis nepraslysta ir žaidimo su asociacijomis bei skaitytojo lūkesčiais rezultatai, pvz.: „Velnias maitinamas auga, bet maitinamas žmoguje auga ir Dievas – juk milijardai žmonių Žemėje atrado Viešpatį būtent jo šaukdamiesi, – aiškino australas ir iš striukės vidinės kišenės išsiėmė telefoną žaliu korpusu. – Šit jeigu telefoną laikytume siela, tai Kristus būtų kroviklis, o Dievas – srovės šaltinis. Pasikrauname ir užmezgame ryšį! Alio? – Kristofas atsiliepė į skambutį. Tiesa, skambino ne Viešpats – gydytoja“ (p. 100).

Knygoje tarp kitų, mano galva, išsiskiria „Vienos kovos aprašymas“, „Šlapias spalis“, nuo jų kiek atsilieka „Atsuktuvas“, novelių trijulės dalis „Promenada“. Atskiro komentaro nusipelno novelės „Šlapias spalis“ struktūra, skaldanti veiksmą į tris dalis, tris istorinius laikotarpius, o veikėjus – į tris kartas: pirmoje dalyje veikia aušrininkas Jonas Šliūpas, antrojoje jo proanūkis Jokūbas sužino apie šį giminystės ryšį ir paveldi rezidenciją Kalifornijoje, o trečiojoje paveldėtojo Jokūbo anūkas vaizduojamas ateityje. Pagyrimo vertos išnašos, kuriose komentuojamos ateities hipotezės, įvykiai, pvz.: Pipas – pirmasis istorinis prasiliejimas (PIP), įvykęs dėl klimato kaitos; ar KKK – kapital(ist)inis Kinijos karas, tarptautinis konfliktas dėl išteklių, kurį paskatino minėtas Pipas ir sukėlė Kinija (2053–2054). Nykstanti religijos reikšmė, dievoieška ir amžinybės klausimas suriša tris novelės „Šlapias spalis“ dalis.

Šmaikštumu ir eksperimentine stilistika jaunojo prozininko amuniciją praplečia paskutinioji novelė „Birutės pagrobimas“. Neišsiplėsdamas cituoju Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laišką broliui Kęstučiui, akivaizdžiai primenantį dabartinę, mobiliąją komunikaciją:

Brangus broli!

Varom mergų.

Su pagarba,
Trakų ir Žemaičių valdovas Kęstutis (p. 112)

Baigdamas pridursiu, kad pirmojoje knygoje, ypač prastesniuose jos tekstuose, galime rasti kalbos sklandumo, vidinės teksto logikos ir kitų trūkumų, tačiau liūdėti, juo labiau gailėtis perskaičius Marijaus Gailiaus knygą man neteko. O ir pasitvirtinti požiūrius ar sužinoti apie save ir kitus, gimusius nepriklausomoje Lietuvoje, šį tą galime. Šis tas ir gali būti laikomas užuomazga to, ką neabejodami vadintume literatūra, pirmuoju žingsniu į literatūrą, tad autorių norėtųsi pasveikinti, kadangi, priešingai nei novelės „Žmogus pelėsis“ pagrindiniam veikėjui, jam nepritrūko ryžto išsiaiškinti savo problemų ir pasidalyti atradimais bei nuojautomis su skaitytojais.

Ir pelėsiu čia nedvelkia.