literatūros žurnalas

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Petro I testamentas šiandien

2023 m. Nr. 1

Istorijos priešistorė

Su Petro I, arba Petro Didžiojo, testamentu susipažinau atsitiktinai, dar pereito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, rašydama disertaciją iš lietuvių ir prancūzų literatūrinių ryšių srities, besidomėdama Victoro Hugo ryšiais su išeiviais iš Lietuvos, o plačiau – išeivių iš Lietuvos gyvenimu Prancūzijoje po Lenkijos ir Lietuvos 1830–1831 m. sukilimo prieš rusų caro valdžią. Tuomet dėmesį patraukė XIX a. pirmoje pusėje išgarsėjusio Paryžiaus bibliotekininko ir spaustuvininko, archyvaro ir istoriko, išeivio iš LDK Jokūbo Leonardo Boreikos Chodzkos visuomeninė ir leidybinė veikla. Būtent viename svarbiausių jo redaguotų veikalų „Istorinė, literatūrinė, monumentalioji ir iliustruotoji Lenkija“1 aptikau vadinamąjį Petro I testamentą – keistą ir įdomų dokumentą, intriguojantį skandalingu turiniu ir stebinantį savotiška literatūrine forma. Testamente iškilmingu ir pranašišku tonu deklaruojama lemtinga Rusijos misija valdyti pasaulį, skelbiamas Europos ir visos planetos užkariavimo planas, tiesiai ir be užuolankų atskleidžiant neteisėtus ir nedorus svetimų žemių užvaldymo kelius. Dar gerai nė neįsigilinus į keturiolika jame pateikiamų tezių tampa aišku, kad tekstas turi realių sąsajų su istorijos aktualijomis, ir tai tikriausiai yra visa juo keliamos intrigos esmė. Tačiau testamento viešinimui gerokai trukdė tai, kad šiaip jau atidus ir skrupulingas leidėjas L. Chodzka nenurodė prancūzų kalba skelbiamo dokumento šaltinio, nepateikė tikslios jo nuorodos. Preambulėje teigiama, kad dokumentas esąs reikšmingas, vertinamas kaip vienas svarbiausių Europos politikos aktų, pabrėžiant ir tęstinumą laike – mat vėlesni įvykiai jam suteikė pranašystės pobūdį. Esą, XIX šimtmečio viduryje daugelis Petro I pranašysčių jau buvo išsipildžiusios: Suomija, Estija, Livonija, Kuršas, Lietuva, Lenkija, Rusinų žemės, Moldavija, Valakija, Krymas, Kazokų valdos, Turkija, Kaukazas, Persija jau buvo tapę Maskvos aukomis.

Nepaisant nenurodyto šaltinio, dokumentas atrodė solidžiai, tad jį išverčiau į lietuvių kalbą2. Publikuotas 1990 m. „Sietyne“, Petro I testamentas susilaukė skaitytojų dėmesio, buvo siejamas su tuometine situacija, su veidmainiška rusų valdžios politika, grubiu karinės galios įsikišimu, nepriklausomybės nepripažinimu ir panašiais dalykais. Regis, šiandieną, vykstant šiurpiam Rusijos karui Ukrainoje, dokumentas vėl tampa savotiškai aktualus. Tai liudija jo paminėjimas 2022-ųjų „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo metu (literatūrologo ir istoriko Dariaus Kuolio pasisakymuose).

Testamento tekstą galima nagrinėti įvairiai: nuodugniai tirti genezę, paplitimo priežastis ir geografiją, atskleisti aktyvią ir tam tikrais istorijos tarpsniais besikartojančią jo recepciją, tekste išskirti svarbiausius teiginius bei įvertinti jų tikroviškumo laipsnį. Tai sudaro tyrinėjimo problematiką. Tačiau šis rašinys nepretenduoja į išsamų tyrimą. Jame greičiau siekiama objektą sureikšminti šiandienos aktualijų akivaizdoje.


Testamentas ir jo tekstas analitiniu žvilgsniu

Visų pirma dera pristatyti arba priminti vadinamojo Petro I testamento tekstą. Pateikiu L. Chodzkos publikuotos versijos vertimą, šiek tiek jį pakoregavusi:

Šventos ir nedalomos Trejybės vardu, mes, Petras I, ir t. t., visiems mūsų palikuonims, sosto paveldėtojams ir rusų nacijos vyresnybei.

Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą kaip pašauktą ateityje viešpatauti Europoje. Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas jau apėmęs senatvės silpnumas, todėl neabejotinai jas turi užkariauti nauja, jauna tauta, kai tik šioji pasieks aukščiausią savo jėgos ir išsivystymo lygį. Aš laikau būsimą Šiaurės invaziją į Vakarus ir į Rytus natūraliu judėjimu, palaimintu Apvaizdos, kuri barbarų invazija prikėlė romėnų tautą. Šios poliarinių genčių migracijos – tai kaip Nilo srovė, kuri tam tikrais laikotarpiais savo syvais tręšė nualintas Egipto žemes. Man atėjus, Rusija buvo upelis, aš ją palieku jau upę; mano palikuonys ją pavers didele jūra, kuri drėkins nualintą Europą, o jos bangos risis tolyn, nepaisydamos jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešinti, jei tik mano palikuonys mokės valdyti srovę. Štai kodėl aš jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti:

    1. Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklės, neduoti kareiviui atsikvėpti, išleisti į atsargą tik jeigu reikia pataisyti valstybės finansinę padėtį, performuoti armiją, parinkti tinkamą momentą atakai. Taip elgtis, kad taika tarnautų karui, o karas – taikai dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo.

    2. Visais įmanomais būdais kviestis išsilavinusių Europos tautų karvedžius karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais, savo laimėjimų jokiu būdu neprarasdama.

    3. Dalyvauti, mažiausiai progai pasitaikius, sprendžiant pačius įvairiausius Europos, o ypač Vokietijos, reikalus. Ši, kaip arčiau esanti, mus labiau domina.

    4. Suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką; papirkti galinguosius auksu; daryti įtaką seimams, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, juos globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, kol pasitaikys proga palikti visam laikui. Jei kaimyninės galybės priešinsis, jas tuoj pat nutildyti, suskaldant šalį, kol bus galima paimti tai, kas bus duota.

    5. Paimti visa, kas tik bus įmanoma, iš Švedijos, išprovokuoti ją mus pulti, kad turėtume pretekstą ją pajungti. Tam izoliuoti ją nuo Danijos, o Daniją nuo Švedijos ir rūpestingai puoselėti tarp šių šalių pavydą.

    6. Rusų kunigaikščiams nuolatos rinktis žmonas iš Vokietijos princesių, kad būtų išvystyti šeiminiai ryšiai, suartinti interesai ir pajungta Vokietija mūsų reikalui, stiprinant tenai mūsų įtaką.

    7. Ypač siekti sąjungos su Anglija prekybos srityje, nes šiai galybei jūreivystėje mes reikalingiausi, o ji gali naudingiausiai pasitarnauti mūsiškės vystymui. Keisti mūsų medieną ir kitą produkciją į josios auksą ir sukurti tarp jos prekeivių, jūreivių ir mūsiškių nuolatinius ryšius, palankius navigacijai bei prekybai su šia šalimi.

    8. Nepaliaujamai plėsti savo valdas į šiaurę išilgai Baltijos ir į pietus išilgai Juodosios jūros.

    9. Prisiartinti, kiek įmanoma, prie Konstantinopolio ir Indijos. Tas, kuris ten karaliaus, bus pasaulio valdovas. Todėl reikia kurstyti nepabaigiamus karus paeiliui Turkijoje ir Persijoje; kurti laivų statyklas Juodojoje jūroje, pamažu užvaldyti šią jūrą, tokiu pat būdu kaip ir Baltijos jūrą, nes tai – dvigubas tikslas, būtinas plano įgyvendinimui; paspartinti Persijos nuosmukį; įsiskverbti iki Persijos įlankos; atkurti, jei įmanoma, per Siriją, prekybą su Artimųjų Rytų šalimis ir pasiekti Indiją – pasaulio prekių sandėlį. Sykį ją pasiekus, galima bus apsieiti be Anglijos aukso.

    10. Siekti sąjungos su Austrija ir rūpestingai ją išlaikyti; išoriškai remti jos būsimo viešpatavimo Vokietijoje siekius ir slapta kurstyti prieš ją kunigaikščių pavydą. Skleisti per vienus ir per kitus pagalbos iš Rusijos idėją ir tam tikra prasme šią šalį globoti, o tai paruoš būsimą viešpatavimą joje.

    11. Sukurstyti Austrijos dvarą, išvyti turkus iš Europos ir neutralizuoti jos pavydą Konstantinopolio užkariavimo metu – ar sukeliant šios šalies karą su senosiomis Europos valstybėmis, ar atseikėjus dalį iš užkariavimų, kurią vėliau iš jos atimtume.

    12. Prisitraukti ir suburti apie save visus išsibarsčiusius graikus ir stačiatikius, pasklidusius po Vengriją, Turkiją, Lenkijos pietus, tapti jų centru ir atrama, iš anksto imti dominuoti pasaulyje, įkuriant kunigų ar tikėjimo autokratiją; jie bus mums tiek draugai, kiek kiekvienas jų turės priešų.

    13. Švedija padalinta, Persija nukariauta, Lenkija pajungta, Turkija nugalėta, mūsų armijos sujungtos, Juodoji ir Baltijos jūros saugomos mūsų vasalų, reikia tuomet labai slaptai pasiūlyti, pirmiau Versalio rūmuose, paskui Vienos dvare, pasidalinti pasaulio karalystę. Jei viena iš dviejų šalių sutinka (o tai neišvengiama), aukštinant šiosios ambicijas ir savimeilę, panaudoti ją tam, kad būtų sužlugdyta antroji, paskui savo ruožtu sužlugdyti tą, kuri išliks, įtraukiant ją į nelygią kovą, nes Rusija jau valdys visus Rytus ir didžiąją Europos dalį.

    14. Jeigu, nors tai neįmanoma, kiekviena šių šalių atsisakytų Rusijos pasiūlymų, reikėtų sugebėti sukelti tarp jų peštynes ir pasiekti, kad jos nualintų viena kitą. Tada, pasinaudoję lemiamu momentu, iš anksto paruošti Rusijos pulkai užpultų Vokietiją, tuo pat metu dvi didžiulės eskadrilės su azijiečių ordomis išplauktų, viena iš Azovo jūros, kita iš Archangelsko uosto, palaikomos karo laivynų iš Juodosios ir Baltijos jūrų. Sukdamos pro Viduržemio jūrą ir vandenyną, jos užplūstų Prancūziją iš vienos pusės, o Vokietiją – iš kitos; šiuos du kraštus užėmus, likusioji Europa būtų nesunkiai pavergta.

Taip gali ir turi būti užkariauta Europa!


Atidžiau įsiskaičius į testamento tekstą, pirmiausia išryškėja kompozicija, atskleidžianti jo strategiją: pradžioje preambulė – autoriaus prisistatymas bei testamento pagrindimas, o toliau pamokymai – keturiolikos tezių rekomendacijos. Pirmos trys tezės formuluojamos taip, kad adresatui sukurtų galimybes tikslingai veikti, o tolesnės devynios nurodo veiklos programą; paskutinės dvi apžvelgia rezultatus, numato atsargines priemones galutiniam tikslui pasiekti ir reziumuoja patirtis.

Preambulė kontrastuoja su likusiu testamento tekstu ir savo turiniu, ir forma, artima literatūrinei. Iškilmingas jos stilius, pasižymintis pakiliu tonu ir vaizdingomis retorinėmis figūromis, sugyvina kuriamą viziją. Įžanginis preambulės sakinys informuoja, kas kieno vardu kalba ir kam testamentas skiriamas. Subjekto lėmėjas yra ne šio pasaulio daiktas ar dalykas, bet pati Šventoji Trejybė, įgaliojusi veikti jos vardu Petrą I, vieną asmenį, paverstą kolektyviniu subjektu „mes“ ir besikreipiantį į daugybinį adresatą „visiems“. Daugiskaitos ir vienaskaitos kaita tęsiasi toliau, nuo daugybinio pereinant prie vienatinio atvejo, šį vis daugiau akcentuojant: „Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis <…> man leidžia žiūrėti <…> laikau būsimą Šiaurės invaziją <…> judėjimu, palaimintu Apvaizdos <…> Man atėjus, Rusija buvo upelis, ją palieku jau upę; mano palikuonys ją pavers didele jūra <…> Štai kodėl jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti.“ Tokia dėstymo taktika puikiai atskleidžia autokratinio valdymo esmę: valdžia iš Dievo trijuose asmenyse, tad Rusijos caras taip pat visavaldis „mes“, kurio galia turi skleistis per visą pasaulį. Jo uždavinys – ne šiaip sau invazija ar užkariavimai, bet dieviška misija. Kadangi „didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas jau apėmęs senatvės silpnumas“, jas „neabejotinai ir lengvai turi užkariauti nauja, jauna tauta“. Todėl invazija į Vakarus ir Rytus esąs Apvaizdos įkvėptas natūralus judėjimas, tuo labiau akcentuojant tęstinumą laike ir besikartojantį istorijos vyksmą. Nenuostabu, kad tokios sakralios ir kilnios misijos įkvėptiems pasekėjams, patikėjusiems savo tautos jaunystės galia, bus priimtina galios opozicija vadinamam senatvės silpnumui, kurį reikia naikinti, ir atrodys logiška stumti Rusijos kaip didelės jūros bangas tolyn, „nepaisant jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešinti“. Čia stipresniojo teisė ir galios kultas nė nemano atsižvelgti į kokias nors moralės normas. Akivaizdu, kad jos neįeina į valdovo deklaruojamą rusiško patriotizmo sampratą. Dera pripažinti, kad preambulė įtaigi, gebanti parengti tokį antgamtiška galia įtikėjusį patriotą, kuriam tikslas pateisina priemones, todėl tikėtina, kad nurodyti tolesni veiklos keliai, kupini intrigų, šmeižto ar apgaulės, nėra adresatui keisti ar netinkami.

Preambulė kontrastuoja su tolesniu testamento tekstu jau vien dėl pakitusios minties raiškos. Iškilmingą, pakilų, kupiną retorinių puošmenų, metaforų ir simbolių stilių keičia racionalus ir buitiškas kalbėjimas, tiesmukai perteikiant vienokią ar kitokią mintį ar idėją. Čia svarbiausia – tezės turinys. Jau pirmos tezės pradžia („Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklės, neduoti kareiviui atsikvėpti“) kuria militaristinės ir despotiškos valstybės įvaizdį, o karo sureikšminimas („taip elgtis, kad taika tarnautų karui“) ir svetimų žemių užgrobimo akcentavimas („dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo“) nurodo svarbiausią tokios valstybės užduotį – karinę ekspansiją. Tačiau uždavinių esama ir kitokių. Antra tezė informuoja apie Petrui I, kaip žinoma, būdingą rūpestį šalies išsivystymo lygio kėlimu („kviestis išsilavinusių Europos tautų karvedžius karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais“), o trečia – apie siekį dalyvauti kaip lygūs su lygiais sprendžiant Europos reikalus.

Ketvirtoji–dvyliktoji tezės atskleidžia visą manipuliacijos caro valdžios galiomis mechanizmą. Ypač detaliai nurodyta rusų veikla Lenkijoje. Taigi būtina: suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką, papirkinėti seimus, paveikti karaliaus rinkimus, įvesti maskvėnų pulkus ir juos palikti visam laikui. Toliau: pajungti Švediją, izoliuoti ją nuo Danijos ir puoselėti tarp šių šalių pavydą; išvystyti šeiminius ryšius su Vokietija, siekti sąjungos su Anglija prekybos srityje, plėsti valdas į šiaurę ir į pietus išilgai Baltijos ir Juodosios jūrų, kurstyti karus Turkijoje ir Persijoje, paspartinant Persijos nuosmukį; atkurti per Siriją prekybą su Artimųjų Rytų šalimis ir pasiekti Indiją, nes tada jau bus galima apsieiti be Anglijos aukso; įsiviešpatauti Austrijoje, išoriškai remiant jos viešpatavimo Vokietijoje siekius, o slapta kurstant prieš ją kunigaikščių pavydą ir skleidžiant tariamos pagalbos iš Rusijos idėją; suburti visus graikus ir stačiatikius, tapti jų centru ir imti vyrauti pasaulyje, įkuriant kunigų ar tikėjimo autokratiją.

Visų manipuliacijų pagrindas – apgaulė, melas, suktybė. Šis valdžios mechanizmas ne tik toleruoja amoralų elgesį, bet ir skatina jo griebtis dėl atseit kilnaus tikslo – Rusijos gerovės. Įdomu, kad ne tik Petro I tikslai ir Rusijos valdymo būdas amžininkams bei vėlesniems testamento skaitytojams nekėlė abejonių. Dar svarbiau, kad daugelis konkrečių kiekvieną šalį liečiančių planų bei numanomų veiksmų pasirodė pranašiški.


Testamento genezė ir jos versijos

Nenuostabu, kad tokio skandalingo turinio tekstą rusų istorikai ir diplomatai buvo linkę nutylėti ar paprasčiausiai atmesti. Jie neigė ir neigia šio testamento kaip autentiško fakto istoriją. Esą, kadangi ištakos neaiškios, jis galėtų dominti tik visuomenės nuomonių istorijos kūrėjus3. Tačiau visuomenės nuomonių istorija – tai dėmesio vertas kontekstas. Žvelgiant šiuo aspektu, testamentas jau pelno pripažinimą.

Ryškiausios testamento genezės versijos yra dvi. Pirmoji skelbia, kad XVIII a. viduryje prancūzų ambasados Rusijoje tarnautojas ir karaliaus Liudviko XV slaptasis agentas riteris d’Eonas4, kuriam buvo prieinami Rusijos imperiniai archyvai, apie 1756-uosius atgabeno į Prancūziją Petro I savo paveldėtojams palikto dominavimo Europoje plano kopiją. Pasak šios versijos tyrinėtojos Simone Blanc, būtent šia kopija sekdamas po kelerių metų vienas iš „didžiosios lenkų emigracijos narių“ L. Chodzka ėmėsi testamento temos savo veikale „Pologne illustré“. Mums įdomu, kad skelbiamo testamento įžangoje neįvardintas riteris pakrikštijamas Prancūzijos ambasadoriumi prie carienės Elžbietos dvaro5, nors ambasadoriaus titulas riteriui buvo suteiktas gerokai vėliau. Klaida neesminė, tik liudijanti, kad žinios apie riterį galėjo būti ne visai tikslios.

Antroji genezės versija vėlesnė, siekianti XVIII a. pabaigą. Ją nuodugniai tyrusi Elene Jourdan nurodo tris tekstus, kuriuos rado Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose; visi trys buvo parašyti apie 1790-uosius6. Seniausia dokumento versija – buvusio „Gazette de Pologne“ redaktoriaus prancūzo Tombeur (teksto originalas, esą, suredaguotas Varšuvoje 1794 m.). Jame teigiama, kad tai yra Petro I ranka rašytų slaptų memuarų su juose išdėstytais ateities planais santrauka. Nenurodęs aplinkybių, kaip dokumentas tapo prieinamas, Tombeur patikslina, kad jis išsaugotas „Rusijos imperatorių specialiuose archyvuose“7. Kitas (antras iš trijų) testamento tekstas aptinkamas lenko Paradowskio asmeninėje korespondencijoje, 1796 m. laiškuose tėvynainiui Mykolui Sokolnickiui, kuris vėliau tuos laiškus pristatė į ministeriją. Kitaip nei Tombeur, siuntėjas nurodo aplinkybes, leidusias dokumentą gauti: Paradowskis, tuometinis Jekaterinos II favorito Zubovo sekretorius, esą, pastebėjo ant favorito darbo stalo „dienoraštį <…> rašytą Jekaterinos I patikėtinio de Leforto ranka, kuriame šis kasdien žymėjosi visus Petro I nusiteikimus, visas jo svajones ir pamąstymus, kuriuos carienė kartais pati pakoreguodavo savo ranka“. Paradowskis pristato (ne iš eilės) Petro I planą, jau cituotą Tombeur. Jis akcentuoja Lenkijos padalijimą ir Jekaterinos I pastabas paraštėse dėl galutinės invazijos į Europą plano, kartu sutvirtindamas įspūdį, kad faktas įtikinamas. Trečias tekstas priklauso Paradowskio respondentui, būsimam generolui M. Sokolnickiui; šis 1797 m. rudenį prancūzų Direktorijai pristatė rašytinį pranešimą, lydimą apžvalgos „Aperçu sur la Russie“, kurioje buvo ir Petro I testamento santrauka. M. Sokolnickis remiasi informacija, kurią, esą, parūpino tėvynainiai, 1794 m. balandžio 18 d.Varšuvoje perėmę rusų archyvus (tą pačią archyvų perėmimo datą mini ir Tombeur). M. Sokolnickis tvirtina savo akimis matęs dokumentą ir pateikia Direktorijai jo santrauką.

Pasak E. Jourdan, trijų slapto Petro I plano šaltinių kilmė ta pati, kurią nurodydama ji cituoja bene svariausią S. Blanc publikacijos išvadą: „Tai lenkų legenda, Lenkijos valstybės vyrų sukurta <…> ir tuometinių revoliucinių interesų įkvėpta.“ Iš tiesų, XVIII a. pabaigoje, po kelių šios šalies padalijimų, ypač po paskutinio padalijimo 1795 m. tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos, Abiejų Tautų Respublika buvo atsidūrusi Europos šalių dėmesio centre. Po Tado Kosciuškos sukilimo Prancūzija tapo viltingu traukos centru lenkų ir lietuvių kovotojams už laisvę. (S. Blanc primena, jog, Aleksandro Suvorovo armijai įsiveržus į Europos centrą, lenkai kovėsi šalia prancūzų ne tik Italijoje, bet ir prie Reino.) Tad antroji genezės versija yra geriau argumentuota.

Vis dėlto įdomu, kad L. Chodzka naudojasi būtent pirmąja versija. Gal dėl to, kad anuomet, 1836 m., rašytojas Frédéricas Gaillardet pagal vadinamuosius autentiškus dokumentus paskelbė riterio d’Eono atsiminimus8. Beje, vėlesniame 1866 m. leidime F. Gaillardet prisipažino, kad gerokai sutirštino savo herojaus gyvenimo spalvas. Bet išsaugojo žymųjį testamentą, dėl kurio tuo metu buvo daug polemizuojama. Reikia pažymėti, kad būtent F. Gaillardet testamento „versija“ rankraščio pavidalu aptinkama tarp Užsienio reikalų ministerijos dokumentų.

Dar anksčiau, prieš pat Napoleono žygį į Rusiją 1812 m., Paryžiuje buvo publikuotas anoniminis leidinys „De la politique et des progrès de la puissance russe depuis son origine jusqu’au commencement du XIX siècle“ („Apie rusų galios politiką ir laimėjimus nuo jos ištakų iki XIX amžiaus pradžiosׅ“). Tikrasis autorius buvo Charles’is Louis Lesur, Užsienio reikalų ministerijos Propagandos skyriaus tarnautojas. 177 puslapyje jis cituoja keturiolika „plano“ punktų, pridurdamas, jog tikima, kad toks planas egzistuoja specialiuose Rusijos imperijos archyvuose. Pasak S. Blanc, už beasmenės veiksmažodžio formos („tikima“) – F. Gaillardet romanistas su savo jau tuo metu išreklamuota riterio d’Eono figūra.

Dera pastebėti, jog, nepaisant 1912 m. generolo proprovaikaičio ir bendravardžio M. Sokolnickio įrodinėjimo, kad testamento autoriai yra lenkų emigrantai9, vėlesniuose XIX–XX a. šaltiniuose vėl minimas išgarsintas riteris d’Eonas. S. Blanc mini žinomą XX a. istoriką ir diplomatą, Rusijos istorijos ir politikos specialistą Constantiną de Grunwaldą (gimusį Peterburge 1881 m., po Spalio revoliucijos emigravusį į Vakarus, mirusį 1976 m.), kuris XX a. viduryje rašė, kad testamentas priklauso arba riterio d’Eono plunksnai arba kokio nors publicisto, mėgstančio sensacingas naujienas10.

Šiandien mums gali būti įdomus faktas, kad S. Blanc studijoje tarp testamento platintojų minimi ir ukrainiečiai. Esą, neatsitiktinai amerikietiškame pokario žurnale istorikas D. V. Lehovicius cituoja Ilko Borsako tyrinėjimą: „Velikij Mazepenėc Grigor Orlik“ (Lwow, 1932)11. Studijos autorė kelia klausimą, ar nereikėtų ieškoti vieno iš testamento šaltinių XVIII a. antirusiškoje ukrainiečių aplinkoje. Esą, Grégoire’as – Greguaro Orliko tėvas ukrainietis – savo atsiminimus apie Rusiją (kuriuose regimai cituojamas testamentas) buvo įteikęs Prancūzijos karaliui.


Testamento sklaida ir aktualūs komentarai

Suvokiant, kad ne mūsų galioje šiandieną iki galo išaiškinti paslaptingąją testamento genezę, norisi akcentuoti jo populiarumą, komentarus ir sklaidą.

Pasak E. Jourdan, nuo pat Petro I Europos užkariavimo plano paskelbimo nė viena sunkesnė krizė, priešinant Rusiją Vakarams, neapsiėjo be išgarsėjusio testamento kaip privalomo argumento: svarstant rusų intervenciją į Vengriją 1848 m., lenkų krizes, Krymo karą, 1877–1878 m. rusų ir turkų karą; vėliau testamentas pasitarnavo vokiečių propagandai Persijoje Pirmojo pasaulinio karo metu, jis vėl buvo atrastas hitlerinėje Vokietijoje; dar vėliau minimas Jungtinėse Valstijose šaltojo karo, vadinamaisiais makartizmo (antikomunistinio judėjimo) metais. Testamentui įgijus pasaulinį garsą, pagaliau net Rusijoje nepatvirtintas faktas buvo savaip pripažintas. E. Jourdan mini Stalino laikais TSRS išspausdintą „Diplomatinį žodyną“ (1930), kuriame ši vadinamoji legenda įvertinta kaip galinti rusų politiką nuplauti nuo bet kokio imperializmo. Galima manyti, kad tuo metu Rusijos valdžiai derėjo atsiriboti nuo carinės autokratijos propagandiniais tikslais, nes galbūt legendos esmė pasirodė gebanti išduoti tikruosius stalinizmo planus.

Norint detaliai ištirti visą caro užkariavimų programos sklaidą nuo XIX a. iki mūsų dienų, reikalinga kruopšti kompetentingo istoriko studija. Šio straipsnio tikslas palyginti kuklus – mėginama pristatyti reikšmingesnius prieinamus šaltinius. Tarp testamento komentatorių pasirinktas XIX a. prancūzų teologo ir eseisto monsinjoro Jeano Josepho Gaumė 1876 m. rašinys „Petro Didžiojo testamentas, arba Ateities raktas“12. Dėl savo įžvalgų, tapusių aktualių šiandienos tikrovei, šis rašinys atrodo vertas aptarti plačiau.

Jame patikinęs, kad 1757 m. dokumentą iš Rusijos į Prancūziją atgabeno ir Liudviko XV užsienio reikalų ministrui abatui de Bernis įteikė riteris d’Eonas de Beaumont’as, autorius pažymi, kad nors esama atkakliai neigiančių testamento autentiškumą, istorija neleidžia suabejoti tradiciškai nekintančia Rusijos politika. J. J. Gaumė bando nusakyti rusiško mentaliteto specifiką: „Rusas savo prigimtimi yra šiek tiek graikas, šiek tiek totorius. Gudrumas ir jėga, jeigu ne žiaurumas, – tai du keliai, kuriais jis eina į tikslą.“ Suminėjęs įvairias intrigas, kurias geba regzti Rusija Rytuose ir Vakaruose, autorius ypač išskiria Lenkiją. Jo nuomone, daug kalbama apie žiaurų turkų elgesį su bulgarų atskalūnais, bet tai beveik nesulyginama su kančiomis, kurias patiria katalikai lenkai, rusų persekiojami, žudomi, tremiami į Sibiro ledynus, tuo būdu naikinant visą tautą. Esą, tai metodai, kuriuos naudodama šventoji Rusija žygiuoja į tikslą. „O Europa žiūri ir leidžia daryti ką nori!“ – sušunka autorius. Jis mano, kad jokia tauta atskirai negali pasipriešinti Rusijai, net Prūsija. Vienintelis būdas pasipriešinti makiaveliškai Petro I programai – tarptautinė vienybė vieningo tikėjimo pagrindu. Bet tokio tikėjimo nebėra, riterių laikai pasibaigė. Monsinjoro išvada pesimistinė – TIKRASIS PAVOJUS EUROPAI YRA RUSIJA, ir kasdien šis pavojus auga. Pagaliau autorius drįsta ištarti: nebijokime rusų, bijokime savęs. MES PATYS SUKŪRĖME RUSIJĄ. Nenuostabu, kad moralios politikos pagrindu teologas laiko tikėjimą. Jo nuomone, Rusija nebūtų tapusi tokia, kokia yra dabar, jei Vakarų tautos būtų išlikusios katalikiškos. Dabar prieš Rusiją reikalingas kryžiaus žygis, kuris be tikėjimo neįmanomas. Kas belieka? Monsinjoras J. J. Gaumė atsako: katalikas gali iškėlęs į dangų rankas melsti Apvaizdos sušvelninti negandas, kurių esame nusipelnę.

XXI a. skaitytojo paskutinė XIX a. pabaigos teologo ir eseisto išvada nestebina. Stebina kitos su Rusija susijusios įžvalgos, šiandieną, regis, vėl aktualios.

Mūsų amžiuje testamento tyrinėtoja E. Jourdan Petro I programą taip pat vadina makiaveliška. Ji pažymi, jog, nepaisant dar Voltaire’o išgirtų Petro I ir Jekaterinos II pastangų civilizuoti Rusiją, šalyje buvo sukurtas tik civilizacijos simuliakras, liaudis išliko barbariška. Rytietiškas caro despotizmas pažemino kareivius, paversdamas juos vergais, bejausmiais, bet efektingais automatais, tad despotizmą galima vertinti kaip Rusijos karinės galios garantą.


Išvadų vietoj – klausimai

Ar šiandieną pakanka ribotomis Vakarų sankcijomis kovoti prieš carinės Rusijos politikos atgaivinimą? Ar užtenka dabar teikiamos pagalbos Ukrainai, kurioje žiauri Rusijos karinė agresija kasdien nusineša šimtus gyvybių? Tuo metu Europoje tūkstančiai žmonių išeina į gatves, reikalaudami šalis aprūpinti rusiška nafta ir dujomis, nes neramu dėl energijos kainų. Tampa akivaizdu, kad visus vienijančio kryžiaus žygio nėra ir nebus. Naujojo caro Putino politika ta pati – melas ir intrigos, pritariančias ar svyruojančias šalis mėginant patraukti savo pusėn, sukursčius nesantaiką tarp tautų ir bendruomenių. Rusijai naudinga Vakaruose vyraujanti liberalizmo ideologija, nustumianti į šalį globalias grėsmes ir teikianti prioritetą laikinai gerovei. Belieka kliautis demokratijos vertybėmis ir manyti, kad jos gali atstoti tikėjimo tiesas. Tik ar ateizmas pajėgus užtikrinti moralės viršenybę pragmatinės naudos atžvilgiu?

Klausimų daugiau negu atsakymų. Regime, kad XXI a. pažanga siekia užtikrinti individualią kiekvieno piliečio asmens laisvę, bet negarantuoja visuotinės materialios gerovės. Šis asmens laisvės troškimas neaplenkia Rusijos žmonių, ir tai teikia vilties. Kol kas propagandos dengiamas šiandieninis valdžios despotizmas Rusijoje laimi, tačiau tikima, kad perversmas ne už kalnų.

Norint padėti ne tik ukrainiečiams, bet ir Rusijos žmonėms, privalu suprasti istorinio paveldo svarbą. Ne veltui į Petro I testamentą vėl buvo atkreiptas dėmesys 2012 ir 2015 m., Vladimirui Putinui besirengiant invazijai į Ukrainą. Prancūzijoje pakartotinai publikuoti riterio d’Eono memuarai13 ir testamento įtraukimas į Rusijos istorijos studijas14 liudija, kad dokumentas nenustojo aktualumo ir šiandien gali mus pamokyti realiai spręsti šiuolaikinės autokratinės Rusijos valdžios ekspansijos problemas.


1 La Pologne historique, littėraire, monumentale et illustrée, rédigée par une société des Littérateurs, sous la direction de Léonard Chodzko, ancien rédacteur en chef de la Pologne Historique, Littéraire, Monumentale et Pittoresque. – Paris: Imprimerie de Fain et Thunot, imprimeurs de l’Université Royale de France, au Bureau Central, rue Saint-Germain-Des-Prés, 9, 1839–1841. – P. 25–27.
2 Petro I testamentas / vertė Nijolė Kašelionienė // Sietynas. – VII. – 2 laida. – Vilnius: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos teatro susivienijimas, 1990. – P. 203–206.
3 Blanc S. Histoire d’une phobie: Le Testament de Pierre le Grand // Cahiers du monde russe et soviétique. – T. 9. – Nr. 3–4. – 1968. – Juillet–Décembre. – P. 265–293.
4 Charles’is d’Éonas de Beaumont’as (1728–1810) – prancūzų diplomatas, šnipas, karininkas, rašytojas, vienas iš prieštaringiausių XVIII a. asmenybių. Pagarsėjęs transvestitas, keturiasdešimt devynerius savo gyvenimo metus rengėsi kaip vyras, o trisdešimt dvejus – kaip moteris. Suvaidino svarbų vaidmenį vadinamoje paralelinėje Liudviko XV diplomatijoje, jo „juodajame kabinete“, kuris laikomas pirma slaptųjų tarnybų struktūra Prancūzijoje. 1756 m. šis slaptas agentas, pasivadinęs Lia de Beaumont, tapo carienės Elžbietos I skaitove ir įgijo caro bei visų rūmų pavaldinių pasitikėjimą. Manoma, kad per tai jam tapo prieinami ir kai kurie dvaro archyvai.
5 Žr.: La Pologne historique, littėraire, monumentale et illustrée, rédigée par une société des Littérateurs, sous la direction de Léonard Chodzko. – P. 203.
6 Archives du ministère des Affaires étrangères (AMAE), mémoires et documents (MD), Russie. – T. XXXI. – B. 37. – L. 327–330 v. Žr.: Jourdan E. Le testament apocryphe de Pierre le Grand. Universalité d’un texte (1794–1836) // Centre des recherches en histoire des Slaves. Bulletin Nr. 18. – 2004. – P. 13–48 (prieiga per internetą: https://ipr.pantheonsorbonne.fr).
7 Beje, tarsi mėgindamas sutvirtinti tokį atradimą, Tombeur pasiremia anglo Williamo Etono autoritetu. Jo nuoroda liudija, kad Petro I testamento prancūziškas variantas buvo išverstas į anglų kalbą dar 1798 m. (nurodytas vertėjas C. Lefebvre). Esą, būtent jo tekstą 1812 m. identiškai atkuria Charles’is Louis Lesur.
8 Mémoires du Chevalier d’Eon publiés pour la première fois sur les papiers fournis par sa famille et d’après les matériaux authentiques déposés aux archives du ministère des Affaires étrangères. – T. 1. – 1836.
9 Sokolnicki M. A propos du centenaire de 1812: Le Testament de Pierre le Grand // Revue des sciences politiques. – XXVII. – 1912. – P. 88–98.
10 Trois siècles de diplomatie russe. – Calmann-Lévy, Editeur, 1945. – P. 41.
11 The American Slavic and East European Review. – 1945. – P. 111–124.
12 Le testament de Pierre-le-Grand ou la clef de l’avenir par Mgr Gaume, 1876 (prieiga per internetą: Catholicapedia.net/Documents/cahier-saint-charlemagne/documents/C347_Mgr-Gaume_Testament-de Pierre-le-Grand_20p.pdf ).
13 Mémoires Du Chevalier D’Eon. – T. 1. – French Edition Paperback. – March 12, 2012.
14 Heller M. Le testament de Pierre le Grand, dans Histoire de la Russie et de son empire, 2015. – P. 684–689.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Charles’is Baudelaire’as šiandien: ar blogio gėlės dar skleidžia kvapus?

2021 m. Nr. 4 / Šių metų balandžio 9-tą sukanka du šimtai metų nuo tos dienos, kai Paryžiuje gimė Charles’is Baudelaire’as, XXI amžiuje savo tėvynainių įvardintas „didžiausiu devyniolikto amžiaus prancūzų poetu“.

Charles Baudelaire. Apie juoko esmę

2021 m. Nr. 4 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną.

Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya

2021 04 09 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’is Baudelaire’as Traktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą.

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys

2017 m. Nr. 3 / Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / – Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu…

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Keršto anatomija

2017 m. Nr. 3 / Yasmina Khadra. Kerštas. Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.