literatūros žurnalas

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Charles’is Baudelaire’as šiandien: ar blogio gėlės dar skleidžia kvapus?

2021 m. Nr. 4

Šių metų balandžio 9-tą sukanka du šimtai metų nuo tos dienos, kai Paryžiuje gimė bene garsiausias savo miesto, savo šalies, savo epochos poetas, kurio vardas teisėtai įrašytas į pasaulinės literatūros panteoną. Tai Charles’is Baudelaire’as, XXI amžiuje savo tėvynainių įvardintas „didžiausiu devyniolikto amžiaus prancūzų poetu“.

Rengiantis rašytojo jubiliejui, 2019 m. sausio mėnesį Paryžiuje esantis Modernių tekstų ir rankraščių institutas (ITEM) suformavo „Baudelaire’o grupę“, kurios tikslas – skatinti šio prancūzų poeto kūrybos tyrinėjimus. Kadangi instituto veikla daugiausia skirta rankraščių studijoms, kurios leidžia išaiškinti kūrinių genezės procesus, „Baudelaire’o grupės“ uždaviniai panašūs. Tai: Ch. Baudelaire’o kūrinių ir jo korespondencijos genetinis ir elektroninis leidinys; poeto ryšių su savo laiko rašytojais ir menininkais studija; jo kūrinių perspektyvos šiuolaikinės literatūros ir meno kontekste išaiškinimas. Grupė jungia beveik keturiasdešimt tyrinėtojų iš penkiolikos šalių. 2019–2020 m. Paryžiaus aukštojoje pedagoginėje mokykloje kas mėnesį buvo rengiami seminarai pavadinimu „Baudelaire’as ir jo senaklis“, siekiant ištirti „Blogio gėlių“ autoriaus santykius su savo laiko menininkais. Dalyvauti buvo kviečiami dabartiniai Ch. Baudelaire’o kūrybos aiškintojai ir vertėjai. Seminaruose buvo bandoma poetui suburti idealų senaklį su tokiais jo dalyviais kaip XIX amžiaus poetas Alfredas Vigny arba dailininkai Gustave’as Moreau ir Eugène’as Delacroix. Renginių metu konstatuota, kad, artėjant 200-osioms Ch. Baudelaire’o gimimo metinėms, poeto kūryba dar gyvybingesnė negu anksčiau.

Baudelaire’o grupės“ narių vykdomo projekto „Baudelaire’as skaitmeninis“ partneriai yra „Baudelaire song projekt“, kuriam vadovauja Jungtinės Karalystės Birmingemo universiteto profesorė Helen Abbott, kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų Nešvilio universiteto Ch. Baudelaire’o studijų centru. „Baudelaire’o grupė“ palaiko nuolatinius ryšius su Tarptautine Baudelaire’o draugų bendrija, buriančia eruditus, kolekcininkus ir bibliofilus, prityrusius mėgėjus ir poezijos aistruolius. Be kita ko, ši bendrija skatina Ch. Baudelaire’o kūrybą versti ir kaupia jau egzistuojančius vertimus į įvairias kalbas. Bandoma aprėpti visą poeto kūrybos procesą nuo pirmų eskizų iki kūrinių recepcijos per visą šį laiką.

Vykdydami programą „Baudelaire’as: nuo „Plejados“ iki 200-ųjų metinių“ „Baudelaire’o grupės“ nariai apskritai ragina atnaujinti pačius įvairiausius „Blogio gėlių“ autoriaus asmenybės ir kūrybos tyrinėjimus. Švenčiant poeto jubiliejų, pasirodo nemažai veikalų, įvairiais rakursais nušviečiančių jo asmenį.

Regis, pats kontroversiškiausias (nes jau susilaukęs ir kritikos) šios krypties veikalas – pernai išleista populiaraus prancūzų romanisto Jeano Teulé knyga „Po perkūnais, Baudelaire’as!“1. Pasak autoriaus, Ch. Baudelaire’o kūryba kerinti, tačiau žmogus buvęs nepakenčiamas. Esą, jis nieko negerbė, nekentė jokių įsipareigojimų. Narkomanas, haliucinuojantis dendis tesiekė vieno – apčiuopti tą grožį, kuris gręžė jam smegenis, ir jį perteikti poezijoje. Savo eilėse, prie kurių be atodairos dirbo, mėgino per muziką apjungti tai, kas žema, niekšiška, su tuo, kas kilnu. Parašė šimtą eilėraščių, kuriuos sviedė žmonėms. Šimtas blogio gėlių pakeitė prancūzų poezijos likimą.

Ir priešingai – abejonių nekeliantis, rimtas ir reikšmingas yra pernai pasirodęs tyrimas – Sorbonos universiteto daktaro, Romos III universiteto docento, „Baudelaire’o grupės“ bendradarbio Andreos Schellino veikalas „Dekadanso idėja nuo Baudelaire’o iki Nietzschės“2. Jame pažymima, jog, apkaltintas dekadanso propagavimu, Ch. Baudelaire’as gynėsi, taikydamas tą pačią kategoriją progreso ideologams ir „dailininkams-filosofams“. Esą „Blogio gėlių“ autoriui dekadansas buvo ir žavėjimosi, ir poezijos objektas. Tad šis veikalas kviečia prisiliesti prie Ch. Baudelaire’o mąstymo šaltinių, poetui priskiriant kitokį XIX amžiaus dekadanso vertinimą. Išryškintas vokiečių filosofo požiūris, tvirtinant, kad, persisunkęs prancūzų kultūra, Friedrichas Nietzschė netgi iškelia Ch. Baudelaire’ą iki Richardo Wagnerio literatūrinio alter ego, kuriam dekadansas ir modernybė susijungia. Priartintas tokiu būdu prie pesimizmo ir nihilizmo, esmingai atnaujintas kaip fatališkas ar metafizinis dėsnis, dekadansas atskleidžia visus savo niuansus.

Tarp populiaresnių, jaunimui skirtų leidinių reikia paminėti šiek tiek anksčiau (2015-aisiais) publikuotą Milano katalikiško Šventosios Širdies universiteto Užsienio kalbų ir literatūrų fakulteto studentų leidinį „Prasmė visais pojūčiais: matyti, liesti, ragauti, kvėpinti blogio gėles“. Vadovė – šio universiteto dėstytoja Federica Locatelli3. Leidinyje spausdinami studentų darbai įvairiais aspektais tyrinėja nemirtingo rinkinio eilėraščius, o jų skelbiamos temos liudija puikų vadovės pasirengimą sudėtingą poeto kūrybą patraukliai interpretuoti. Jau vien tokios temos kaip „Žalio ir raudono harmonija“; „Delacroix tapyba Baudelaire’o poezijoje“; „Drėgnos akys: vandens poetika „Blogio gėlėse“; „Juodoji Charles’io Baudelaire’o saulė“ atrodo pavyzdinės, ruošiant studentams poeto seminarą bet kurioje aukštojoje mokykloje.

Pati dėstytoja leidinyje paskelbtame savo straipsnyje „Baudelaire’as: jautraus žmogaus pojūčiai“4 pasitelkia 1884 m. Maurice’o Barrèso išsakytą mintį: naujosios literatūros pagrindas – supratimas, kad kognityvinė arba poetinė patirtis nuo šiol bus sensorinė, besinaudojanti visais pojūčiais. Esą, M. Barrèsas nustato svarbų estetinį būsimos literatūros principą: poezija, įkvėpta pojūčių ir generuojanti pojūčius, nėra menkesnė už proto inspiruotą. Kiekvienas menininkas gali pasirinkti, ar puoselėti jausmą, pojūtį ar idėją. Aktualizuojama Johno Lockės mintis – meno kilmė ir aukščiausias tikslas yra jutiminė pilnatvė. Tokio meno keliamą džiugesį pats Ch. Baudelaire’as vadina svaiguliu savo eilėraštyje proza „Svaiginkitės: vynu, poezija arba dorybe, kiekvienas savaip“. Kita vertus, pažymima, jog ši pojūčių įkvėpta poezija yra puikiai įvaldyta. Tai nėra improvizacija ar grynai fantazijos vaisius; ji remiasi vaizduotės gebėjimu apjungti analizę ir sintezę. Poetą skaudino cenzoriai, pasmerkę kai kurių eilių „kraštutinį geidulingumą“ ir tuo būdu suardę harmoningą „Blogio gėlių“ architektūrą. F. Locatelli mano, kad Ch. Baudelaire’as šokiruoja dėl savo drąsos atskleisti žmogiškos širdies tiesą. M. Barrèsas teigė, kad „Blogio gėlių“ poetas apnuogina savo širdį pakilimų ir nuopuolių judesiais, savo „sąžinės sukrėtimais“, besikaitaliojančiais su „svajonių bangavimais“, taip aprašydamas jautrios sielos kelionę beieškant Prasmės.

Na, o peržvelgus gana solidų Ch. Baudelaire’o kūrybai skirtų XXI amžiaus publikacijų sąrašą, dera išskirti dažnai kitų autorių cituojamą leidinį – Yves’o Bonnefoy „Baudelaire’o amžius“5. Jo autorius – bene didžiausias XX amžiaus pabaigos–XXI amžiaus pradžios prancūzų poetas, meno kritikas ir vertėjas (1923–2016)6.

Pasak Y. Bonnefoy, XIX amžiuje nutiko vienas didžiųjų įvykių žmonijos dvasios istorijoje. Netikėjimas tapo banalus, ir tai turėjo pasekmių poetinei kūrybai. XVIII amžiuje buvo netikinčių kūrėjų (Voltaire’as beveik netikėjo), bet buvo mažai ir geros poezijos. Auštant Romantizmo epochai ir visą laiką, kiek ši epocha truko, pavargę nuo vėlyvojo klasicizmo daugiažodžiavimo, kūrėjai vėl siekė tikrosios poezijos, tačiau dažniausiai pagauti religinio įkvėpimo. Pavyzdžiui, Victoras Hugo gyvenimo pabaigoje sukūrė poemas „Šėtono galas“ ir „Dievas“, kupinas antgamtiškų pojūčių; vokiečių romantikai žemiškose vietovėse – miškuose, kalnuose patirdavo ypatingų būsenų, kurias pagal tradicinį tikėjimą atpažindavo kaip dieviškas. Ch. Baudelaire’as kelia klausimą apie Dievo egzistavimą, bet pagaliau supranta, kad pats yra netikintis. Tokį pat supratimą turės Stéphane’as Mallarmé ir Arthur’as Rimbaud, tiktai reikš jį ne taip radikaliai. Naujieji poezijos dievaičiai gebės stebėti aplinkos daiktus skvarbiais žvilgsniais, kurių gelmėje atsiveria keliai į transcendenciją, tačiau jau be tikėjimo. Autoriaus nuomone, tokiu būdu rizikuojama prarasti tam tikrą dalį tiesos, kuri iškyla apmąstant simbolius. Simboliai ir gausybė analogijų ima tarnauti gašliai vaizduotei, net banaliausioms seksualinėms fantazijoms, kaip kad būta „gotikinės“ literatūros atveju. Tai įvertinus, galima kalbėti apie kiek paankstintą vertybių peržiūrėjimo pradžią Europos kultūroje. Beje, XIX amžiaus gale atsiradus traukiniams, švilpiantiems tuneliuose, o netrukus ir lėktuvams, iškyla agresyvus modernizmas, o politikoje įsigali totalitarizmo idėja.

Poezija įgyja naujų funkcijų ir naujos svarbos. Ar dera mąstyti apie transcendenciją vien antgamtiškais terminais? Ar žmogaus santykis su transcendencija fatališkai užsimezga tik per tradicinę religiją su jos figūromis, dogmomis, priesakais ar ir per netikėjimą, kuris, perimtas pojūčiais ir protu, vis dėlto yra atviras pasaulio ir būties paslaptims? Akivaizdu, kad šis klausimas ir šiandien keliamas, ir net vis garsiau. Būtent šio klausimo atviroje įvairioms galimybėms erdvėje autorius atkreipia dėmesį į prieštaravimus, su kuriais susidūrė Ch. Baudelaire’as. Tarp jo aš, kurį formavo konceptuali mintis, ir to kito aš, kuris prisimena slaptą universumo vienovę, atsivėrė plyšys, kuriame ir radosi poeto trokštamas suvokimo auksas. Dėmesys poetinei kūrybai mūsų laikų poetą vertė manyti, kad XIX amžius buvo ne tik Jules’io Michelet, Karlo Marxo, F. Nietzschės ar jau beveik Sigmundo Freudo amžius, bet ir Ch. Baudelaire’o amžius, bent jau Prancūzijoje.

Kodėl Ch. Baudelaire’as? Y. Bonnefoy patikina, kad XIX amžiaus poeto kūryboje transcendencija apmąstoma įvairiais lygiais. Jeigu „Dievas mirė“, o tai yra – reikšmės ir figūros, padedančios mums struktūruoti empirinę tikrovę, netenka dieviško prado, tuomet vien tik poezija geba atliepti nenykstantį transcendencijos poreikį. Tikrovėje žodžių apibrėžtys, minties kategorijos, jų logiška arba nelogiška seka ragina pamiršti, kad kiekviena iš jų turi savo buvimo vietą, trukmę, baigtį ir tęstinumą. Betgi menkiausias duonos gabalėlis ar debesėlis danguje dėl to nepraranda galimybės dalyvauti eucharistijoje – tai, ką kartais dailininkai geba perteikti. Poezija yra radikalesnė už kitas meno rūšis; konceptualią kalbą palikus nuošalėje, poezijos naudojami žodžiai gali ne tik išreikšti, bet leidžia ir atrasti. Tokį atradimą, kad transcendencijos tikroji prigimtis yra imanentinė, poezija gali išskleisti, pernešdama begalybę į kasdienę būtį; žodžius susiejantis ritmas, eilių muzika, logines struktūras pergalintys asonansai atveria kelią naujiems susitikimams. Esą, tik tuomet, kai religingumas susvyravo, tapo įmanoma išskirti poetikos svarbą ir pačios poezijos savastį.

Įdomu, kad šie Y. Bonnefoy teiginiai rado atgarsį teologinės pakraipos kritikoje. Šioji neatsisako savaip religingo Ch. Baudelaire’o įvaizdžio. Antai 2017 m. Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorius, XIX amžiaus prancūzų literatūros specialistas Eduardo’as Horta Nassifas Veras savo straipsnyje „Puolusio žodžio poetas“7 randa gimtosios nuodėmės doktriną Ch. Baudelaire’o poezijoje, poeto mokytojo De Maistre’o gimtosios nuodėmės teoriją, išskiria etinę religinę laikyseną jo eilėraščiuose proza, pasisakymus prieš modernią „meno beprotybę“, prieš nesantūrią, nesaikingą formą, pažymėdamas, kad Ch. Baudelaire’o ironija neatveria mums tuštumos. Pridurtume: iš tikrųjų, neatveria tokios tuštumos begalybėje, kaip vėlesnių simbolizmo poetų – A. Rimbaud ir ypač S. Mallarmé kūryboje.

Šis netiesioginis ginčas rodo, kokia daugialypė ir įvairi Ch. Baudelaire’o kūryba, kokiais skirtingais pjūviais gali būti nagrinėjamas vienintelis poeto eilių rinkinys!

Betgi lietuvių skaitytojo, regis, per daug nenustebins tie minėti kūrybinio modelio bruožai, kurie išryškina Ch. Baudelaire’ą kaip „didžiausią devyniolikto amžiaus prancūzų poetą“ (Y. Bonnefoy), „iškiliausią jutiminės pilnatvės poetą“ (F. Locatelli), tarp visų prancūzų poetų patį jautriausią kvapams (Emmanuelis Richonas), Ch. Baudelaire’ą – dekadanso propaguotoją (A. Schellino’as), originaliai apmąstantį ir išreiš- kiantį transcendenciją, netgi „puolusio žodžio“ poetą (E. Horta Nassifas Veras). Daugiau gali nustebinti Ch. Baudelaire’as – „didžiausias XIX amžiaus komiškas poetas“ (Alainas Vaillant’as). Akivaizdu, kad beveik neįmanoma komentuoti poeto eilėraščių, nevartojant tokių sąvokų kaip ironija, sarkazmas, pašaipa ar groteskas. Ir atrodo sunkiau surasti komizmo apraiškų. Nebent žinotume, ką ši komizmo sąvoka Ch. Baudelaire’ui reiškia. Atsakymų galima ieškoti ir šiame „Metų“ numeryje spausdinamame Ch. Baudelaire’o traktate „Apie juoko esmę“, pirmą kartą išverstame į lietuvių kalbą.

Dar šiandien, išskyrus kelias aliuzijas į „absoliutų komizmą“ arba į „šėtonišką juoką“ – o tai be konteksto beveik nieko nereiškia – metafizinė, psichologinė, estetinė Ch. Baudelaire’o svarstymų reikšmė dažniausiai ignoruojama“, – 2007 metais rašė žymusis A. Vaillant’as apie šį traktatą. Jo manymu, poeto svarstymų apie juoko prigimtį išeities taškas akivaizdžiai metafizinis. Ch. Baudelaire’as pažymi, kad žmogus yra dvilypis, sudėtas iš sielos ir kūno, ir šio dvilypumo suvokimas jam kliudo jaustis visuotinės harmonijos dalimi. Štai kodėl negalėtume juoktis „žemiškame rojuje“, „kuris įsivaizduojamas kaip praeitis arba ateitis, prisiminimas arba pranašystė, kaip mano teologai arba kaip spėja socialistai“. Kadangi žmogus iš esmės skiriasi nuo likusios gamtos, jis jaučiasi viršesnis, ir tas pranašumo jausmas išprovokuoja juoką. A. Vaillant’as primena, kad pranašumo samprata, aiškinant juoką, klasikinėje filosofijoje žinoma (ji aptinkama, pavyzdžiui, Thomo Hobbeso „Leviatane“). Tačiau Ch. Baudelaire’as geba originaliai išaiškinti ir išreikšti prieštaringą juoko pobūdį: „Kadangi juokas giliai žmogiškas, jis yra iš esmės prieštaringas, kitaip sakant, jis kartu yra ir begalinės didybės, ir begalinio skurdo ženklas: begalinio skurdo absoliučios Esybės, kurią nutuokia esant, atžvilgiu ir begalinės didybės, lyginant su gyvuliais. Juokas ir gimsta iš nuolatinio konflikto tarp šių dviejų begalybių.“

Besijuokiantis žmogus išsivaduoja iš nerimo dėl savo silpnybių. Pasak A. Vaillant’o, atmetus teologinį įvaizdį, pastebima, jog Ch. Baudelaire’as net labai tiksliai nuspėja būsimos S. Freudo teorijos apmatus (jau vien tai, kad juokas gimsta nuo išaugusios įtampos, kuri išprovokuoja staigią „iškrovą“). Poeto atlikta psichologinė juoko analizė turi netikėtų pasekmių visai kultūrai: „Nacijos, prieš pasiekdamos kai kurių mistinių pranašų joms žadėtą visišką apsivalymą, matys, kaip, augant jų pranašumui, jose daugėja komiškų motyvų <…>. Štai kodėl nesistebiu, kad mes, paveldėję geresnius įstatymus nei antikos religiniai dėsniai, mes, numylėti Jėzaus mokiniai, naudojame daugiau komiškų elementų už pagonišką antiką. Tai netgi yra bendros mūsų intelekto galios sąlyga.“ A. Vaillant’as patikina, kad šiuo atveju Ch. Baudelaire’o juoko teorija suartėja su V. Hugo „Kromvelio prakalbos“ grotesko teorija. Iš tiesų, galime prisiminti, kad garsiojoje V. Hugo prakalboje buvo nurodytas grotesko ryšys su žmogaus dvilypumo samprata krikš- čionybės kontekste, ją lyginant su pagonybe, tad Ch. Baudelaire’as tęsia V. Hugo idėjas, jas savaip išvystydamas.

A. Vaillant’as pabrėžia, kad Ch. Baudelaire’o teorija suponuoja dvi svarbias išvadas. Teigiant, kad juoko galią turi ne objektas, sukeliantis juoką, bet besijuokiantis subjektas, iš esmės juokas tampa subjektyvus. Tačiau jis yra ir intersubjektyvus. Nes reikia mažiausiai dviejų asmenų: to, kuris išprovokuoja juoką, ir to, kuris juokiasi. Be to, pageidautina, kad juokdarys apsimestų nežinantis, ką jis provokuoja, ir atrodytų esąs žemesnėje padėtyje už besijuokiantį. Esą, taip bus išlaikytas pranašumo principas, ir žiūrovas ar skaitytojas galės džiūgauti dėl savo pranašumo. Tad juokdarys turi būti mažiausiai dviveidis: ir manipuliatorius, ir pajuokos objektas. Lygiai taip ir „artistas yra menininkas tik tada, kai yra dvilypis ir neatmeta nė vienos savo dvilypės prigimties apraiškos“.

Įdomu, kad Ch. Baudelaire’as savo studijoje apie juoką apsieina be ironijos sąvokos. Nors, pavyzdžiui, ironiją jo eilėraščio „Heautontimoroumenos“ subjektas vertina kaip savo būčiai pamatinę: „Argi nesu išderintas akordas / Dieviškoje simfonijoje / Dėl neprisotinamos ironijos / Kuri mane drasko ir kandžioja?“ Taigi, poetas ironijos sąvoką vartoja. Galima prisiminti, kad 1855 m., norėdamas išspausdinti dalį būsimo rinkinio eilėraščių žurnale, prisipažino surinkęs tarp jų aštuoniolika „ironiškai rimčiausių“. Be to, poetinės ironijos apstu visame „Blogio gėlių“ rinkinyje; nemažai Ch. Baudelaire’o kūrybos tyrinėtojų tam yra skyrę straipsnių ir studijų, dažniausiai siedami ironiją su grotesku. Tačiau pats poetas teorinių minčių apie ironiją, regis, nepaliko.

Ch. Baudelaire’o komizmo tyrinėtojai (A. Vaillant’as, Elsa Jeandel, Kjellis Haugenas), remdamiesi pateikta juoko teorija, ieško komizmo praktikos patvirtinimo ir pateikia pavyzdžių iš „Blogio gėlių“. Daugiausia komentarų susilaukė keli nemirtingojo rinkinio eilėraščiai: „Grožis“, „Dvėseliena“, „Vampyro metamorfozės“, „Vampyras“, „Amūras ir kaukolė“, „Kapas“, „Pralaimėjimas“, „Milžinė“, „Prastas vienuolis“, „Kraujo fontanas“ bei keturi eilėraščiai pavadinimu „Splinas“.

Trumpą naujausių Ch. Baudelaire’o kūrybinio palikimo tyrinėjimų apžvalgą norisi baigti citata iš poeto rašinio apie žymųjį ispanų dailininką ir karikatūristą Francesco’ą Goyą, kurio paveikslai buvo panaudoti atskiriems „Blogio gėlių“ eilėraščiams iliustruoti. Rašydamas apie dailininką, rodos, buvo kai ką sužinojęs ir apie save: „Karjeros pabaigoje Goyos akys tiek nusilpo, kad jam reikėjo padrožti pieštukus. Tačiau net šiame etape jis sukūrė didžiąsias litografijas, labai svarbias, tarp kurių bulių kovos, pilnos minios knibždyno, nuostabios graviūros, erdvūs miniatiūriniai paveikslai – nauji įrodymai, paremiantys tą keistą dėsnį, vairuojantį didžių menininkų likimą, kuris skelbia, kad gyvenimas tvarkosi priešingai intelektui, tad menininkai laimi vienur, jeigu pralaimi kitur, ir taip stumiasi pirmyn sulig progresuojančia jaunyste, tvirtėdami, džiugindami save ir augindami drąsą iki pat kapo duobės.“ (šį tekstą skaitykite paspaudę čia – redakcijos pastaba)


1 Teulé J. Crénom, Baudelaire! – Paris: Mialet-Barrault éditeurs, 2020.
2 S chellino A. La pensée de la décadence de Baudelaire à Nietzsche. – Paris : Classiques Garnier, 2020.
3 Le Sens dans tous les sens: voir, toucher, gouter, respirer les fleurs du mal. Réalisé par les Étudiants de la Faculté de Sciences Linguistiques et Littératures Étrangères de l’Università Cattolica del Sacro Cuore (Brescia) / Sous la direction de Federica Locatelli. – Milano: EduCat, 2015.
4 Locatelli F. Sensations d’un homme sensible // Le Sens dans tous les sens: voir, toucher, gouter, respirer les fleurs du mal. – P. 7–14.
5 Bonnefoy Y. Le Siècle de Baudelaire. – La librairie du XXIe siècle. – Paris: Seuil, 2014.
6 Yves’as Bonnefoy, tapęs prestižinio Collège de France profesoriumi, skaitė paskaitas daugelio šalių universitetuose; aštuoniolikos poezijos ir literatūros istorijos bei kritikos premijų laureatas (poezija išversta į trisdešimt dvi kalbas). Ch. Baudelaire’ui skyrė daugybę tyrinėjimų nuo pat XX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki minėtos knygos išleidimo 2014 m.
7 Horta Nassif Veras E. Baudelaire et la parole déchue // Belo Horizonte. – T. 22. – Nr. 1. – 2017.

Charles Baudelaire. Apie juoko esmę

2021 m. Nr. 4 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną.

Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya

2021 04 09 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’is Baudelaire’as Traktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą.

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys.

2017 m. Nr. 3 / Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / – Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu…

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Keršto anatomija

2017 m. Nr. 3 / Yasmina Khadra. Kerštas / Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.