Torgny Lindgren. Šaltiena

2003 m. Nr. 8–9

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Torgny Lindgrenas (g. 1938 m.) – garsus Švedų prozininkas, mūsų skaitytojams pažįstamas iš knygų „Gyvatės pėdsakas ant uolos“, „Betsabėja“, „Kamanių medus“, „Tapytojas Margalapis“.
T. Lindgrenas – Švedų akademijos narys, pelnęs daugelį literatūrinių premijų.
Čia pateikiama ištrauka iš naujos jo knygos „Šaltiena“.

1

Jis stovėjo prie savo piupitro, buvo tūkstantis devyni šimtai keturias dešimt septintųjų gruodžio dvidešimt antroji, pirmadienis, prisnigo tiek daug, kad kaime, rodos, nieko daugiau nebegalėjo atsitikti, visiškai nieko. Keliai pasidarė nebepravažiuojami, jau kelios dienos, kaip niekas nebe­įstengė į pieninę pristatyti pieno, Bastutresko pelkėj nejudėdamos stirksojo nendrės. Jis ką tik išklausė orų prognozę: iš šiaurės įsiveržęs šalto oro srautas uždengė didesnę Švedijos dalį. Gaivūs, bet žvarbūs šiaurės ir šiaurės vakarų vėjai veršis į Norlando gilumą, atnešdami pūgas ir speigą. Naktį laukiama nuo minus trisdešimt iki minus keturiasdešimt laipsnių šalčio.

Jis rašė laikraščiui straipsnį. Pradėjo dar šeštadienį. Geras turėtų išeiti straipsniukas. Per radiją Nana Lund-Erikson pasakojo apie Hedvigą Šarlotą Nordenfliucht. Virtuvėje, kur jis stovėdamas rašė, kvepėjo verdama mėsa, pipirais, lauro lapais ir gvazdikėliais. Straipsnelis didėjo su kiekvienu burnoj paragautu žodžiu, istorija nesileido trumpinama.

PASLAPTINGAS VYRIŠKIS.

Pasklido įkyrūs gandai, kad į mūsų apylinkę yra atvykęs kaži koks keleivis, pusamžis vyras su vokiška pavarde, jis tikriausiai yra ne tas, kuo dedasi esąs. Švediškai jis, tiesa, kalba beveik be akcento ir, matyt, yra prisi­taikęs prie mūsų klimato ir čionykščių gyvenimo įpročių, nepaisant to, jį visą ženklina kažkoks svetimumas, kažkoks blaškymasis. Jis tyliai netoli Avabeko, nuošalioj sodyboj, priklausančioj našlei Matildai Holmstriom, kuri po vyro mirties persikėlė į Adakgruvą, ten dirba virėja. Jos namas smarkiai apleistas, bet virtuvėj ir kamarėlėj iš bėdos dar galima gyventi.

 

Avabekas. Kaimas, 22 km nuo Vormforso, prie Vindelės upės, Vesterboteno ir Laplandijos pariby. Apylinkių dirvos nederlingos. Dirbamoji žemė, dauginusia nusausini pelkynai, tesudaro apie 20 hektarų 23 gyventojai. Įžymybės: neaiškaus pastato griuvėsiai prie Avabeko upelio, greičiausiai buvusio vandens malūno.

 

Kaimynai, vakarais einantys pro šalį, girdėjo atvykėlį dainuojant, balsas stiprus ir malonus. Kantorius Landkvistas sako atpažinęs svetimšalį dainuojant kai kurias vokiečių kompozitoriaus Vagnerio arijas. Neseniai šio muziko opera „Dievų žuvimas“ buvo transliuojama per radiją. Orkestrui dirigavo Vilhelmas Furtvengleris. Vieną vaidmenį atliko ir norvegų dainininkė Kirsten Flagstad.

 

Jam berašant, nustojo snigti, ėmė temti. Virtuvės laikrodis išmušė tris. Laida apie Hedvigą Šarlotą Nordenfliucht pasibaigė, po pertraukos, penktą valandą, gros Radijo kamerinis orkestras. Taigi tą savo straipsnelį jis be jokio vargo galės užauginti iki šimto eilučių:

Sprendžiant iš nesiliaujančių gandų, kurie pastarosiomis dienomis sklan­do po apylinkes, tasai svetimšalis dainininkas, apsigyvenęs netoli Avabeko, iš tikrųjų yra ne kas kitas, o…

 

Kai jis rašydamas jau buvo gerokai įsibėgėjęs, staiga atsidarė virtuvės durys, ir kažkas prietemoj numetė ant grindų paštą. Vadinasi, kažkas per pusnis vis dėlto nusigavo iki kaimo centro ir ten paėmė paštą, kurį autobusui pavyko atgabenti. Du praėjusios savaitės laikraščiai, pusbrolių iš Bodeno kalėdiniai atvirukai, dar vienas – iš vyresnės sesers, Bolideno mokykloj dirbančios valytoja. Ir laiškas nuo laikraščio vyriausiojo redaktoriaus.

Straipsnio autorius praustuvėj nusimazgojo rankas, paskui atsisėdo prie stalo ir iškilmingai dideliu peiliu prarėžė voką. Dar niekad vyriausiasis redaktorius nebuvo jam rašęs.

Man buvo ypatingai skaudu prisiversti ir parašyti Jums šį laišką, skaitė jis. Norėčiau, kad ir Jūs pąjustumėt panašų skausmą jį skaitydamas.

Svarbiausia mūsų laikraščio užduotis – prusinti žmones ir visada skleisti vien tiesą. Naujienos, reportažai ir net skelbimai turi atitikti solidžią tikrovę. Mes privalom užtikrinti savo skaitytojus, kad jie galės atsiversti mūsų laikraštį su pasitikėjimu ir su tikrumo jausmu. Geras žurnalistas yra toksai žmogus, kuris oriai, reikliai ir nepaprastai atsakingai ieško tiesos. Jo darbo baras – nušviesti tai, kas akivaizdu ir nenuginčijama. Svarbiausia jo užduotis – nesusireikšminti, vaizdžiai kalbant, neiškelti savęs aukščiau minimų faktų, virš to, kas autentiška ir ką įmanoma įrodyti.

Neseniai mes, nustebusių ir susirūpinusių skaitytojų subtiliai paraginti, kruopščiai patikrinom, kuo paremti visi tie rašiniai, kuriuos Jūs kiekvienais metais, o tų metų susidarė visa virtinė, siuntinėjote mums, o mes juos garbingai ir drąsiai spausdindavom.

Taigi mes išsiaiškinom, kad tie Jūsų straipsniai, atvirai šnekant, neturi jokio realaus pagrindo. Toji tikrovė, kurią Jūs aprašinėdavot, yra papraš­omi išgalvota, iš piršto išlaužta, niekada neegzistavusi.

Ir tos dramatiškos kovos, visą savaitę vaduojant briedį iš Hioboko pelkės, niekada nebuvo. Avaborgo kaimo mokyklos, pagal Jus, sudegusios prieš trejus metus, taip pat nebuvo. Virš Jūsų horizonto niekad nepraskrido joks neregėtas dangaus kūnas „su spindinčia karūna“. Jūsų krašte nebuvo ir tos kalakutų fermos, kurią, girdi, nuteriojo meška. Niekas nestatė ir fabriko, neva turėjusio gaminti vitaminais prisotintą losjoną plaukams. Ir taip toliau.

Tie žmonės, kurie Jūsų valia gimė, šventė sukaktis, kėlė vestuves, o kai kada ir numirdavo, niekada šioj žemėj negyveno. Kai įsigalvoji, nenorom lenda keista mintis, kad ir Jūs galbūt neegzistuojat.

Jūsų aprašytų kaimų, kuriuose gimsta ir miršta Jūsų išgalvoti žmonės visų tų vietovių, kurias Jūs brukote į mūsų laikraštį, apskritai nebuvo ir nėra jokiam žemėlapy. Aš čia priminsiu tik Avabergą, Inrelidą, Ristreskstrandą arba Lilobergą. Apskrities matininkas Cederblomas, mūsų prašymu, išnaršė archyvus ir neaptiko nė vienos paminėtos vietovės, net panašaus pavadinimo.

Trumpai šnekant: Jūs esat paprasčiausias apgavikas. Melagis ir klasto­tojas. Sukčius ir žmonių mulkintojas.

Ne mano valioj Jus teisti. Aš ir neketinu šito daryti. Esu įsitikinęs, kad visoms mūsų mintims, vaizdiniams, simboliams ir visoms alegorijoms daro įtaką tokios paskatos, priežastys ar stimulai, kurių mes nepajėgiam valdyti. Tikriausiai tuo galima paaiškinti ir tą didelę šūsnį Jūsų išgalvotų rašinių. Paveskime tą reikalą spręsti Jums ir mūsų Viešpačiui. Mes nereikalausim, kad Jūs grąžintumėt tą dosnų honorarą, kurį per visus tuos metus mes mokėjome Jums už kiekvieną eilutę, nors ir turėtume tokią teisę. Tačiau mes pasiliekame sau teisę laikytis nenuginčijamos tiesos, mūsų amžinojo priesako, kuris liepia jokiom aplinkybėm neskatinti spausdinti to, kas yra išgalvota, pramanyta arba tik vaizduotės padiktuota.

Tikrovė visada dokumentinė.

Todėl aš kuo griežčiausiai draudžiu toliau Jums kurti tuos savo rašinius. Daugiau, prašyčiau, nė eilutės, nė vieno žodžio!

 

Jis perskaitė tą laišką du kartus. Paskui ilgai sėdėjo sunėręs rankas. Jo žmona jau buvo nugrandžiusi nuo kaulų išvirusią mėsą, ji stovėjo prie stalo indams plauti ir ruošėsi ją permalti. Radijo pertrauka pasibaigė, skambėjo plokštelių muzika, Fiodoras Šaliapinas dainavo „La columnia e un venticello“ iš Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“. „Decca“ firmos plokštelė. Paskui Vienos filharmonijos orkestras ilgokai grojo antrąją dalį iš Šuberto simfonijos C–dur.

Ką jam dabar veikti? Jam – penkiasdešimt treji metai.

Galiausiai jis atsistojo, paėmė piupitrą kartu su sąsiuviniu, pieštuku, nunešė į kamarą ir pastatė prie sieninio stalo, kur anksčiau stovėjo separatorius. Tą piupitrą jam buvo sumeistravęs Elonas Peršonas iš Lilobergo. Dabar jau nebeteks ant jo rašyti.

Bent jau kol kas, pasakė pieštukui ir nuožulniai piupitro lentai. Teks šiek tiek palaukti.

Taip. Teks gerokai palaukti.

2

Dažnai, pernelyg dažnai, daug įkyriau negu dorėtų jis galvodavo apie savo atsakymą vyriausiajam redaktoriui, Jeigu tas būtų leidęs jį parašyti. Toks draudžiamas laiškas nedavė jam ramybės nei dieną, nei naktį, kartais įsakymas sutrumpėdavo lyg žinutė apie dar vieną naujagimį, kai kuriom dienom, o ypač naktimis jo laiškas taip išaugdavo, taip išsipūsdavo, jog būtų galėjęs užpildyti visą specialų kalėdinį laikraščio priedą. Pavyzdžiui, tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntųjų Kalėdoms jis parašė aštuonis šimtus šešiasdešimt žodžių apie senovinius Kalėdų papročius Liloberge. Kitom dienom iš galvos neišeidavo spausdintos didžiosios raidės, visi pabraukimai įr šauktukai, ką jau kalbėti apie paantraštes, būdavo dienų, kai tasai neleistinas, tasai realiai neegzistuojantis tekstas susitraukdavo, pavirs­damas mažučiais, vos matomais paslaptingais ženkleliais, pilnais ironijos ir sarkazmo. Kai jis stovėdavo prie lango ir žiūrėdavo į varnas arba stebėdavo, kaip ežeru pasisukiodami plaukia sieliai, – ledai išėjo gegužės pabaigoj, – pakelta dešinė jo ranka imdavo judėti ore, tarsi kažką rašytų. Kartais vasaros vakarais jis išeidavo į mišką, įkopdavo į Klovabergo atšlaitę, atsisės­davo ant kerėpliškos išvartos ir garsiai prašnekdavo apie tai, ko negalėjo parašyti, kalbėti jam niekas nedraudė. Jis bylodavo uodams, lemingams, lapei, kuri tikriausiai savo oloj paskardėj prie Gordmiuro pelkės jau turėjo jauniklių. Jo žodžiai maišėsi su žydinčio bruknyno kvapais ir eglių ter­pentinu.

Kaip lengva, kaip tam redaktoriui lengva, patogu, mintyse ar balsiai svarstydavo jis, sėdi sau mūro name prie jūros ir rašo begėdiškai įžūlius laiškus provincijos žmonėms. Tokiam veikiausiai nereikia jokių pastangų, nuo to redaktoriavimo eilutės jam liejasi, atsiprašant, kaip skysčiai iš kūno. O tas, kuris rašo neužimdamas jokios padėties mūsų visuomenėj, kuris rašo medinėj trobelėj, skaičiuodamas kiekvieną užgimstančią eilutę, tas spau­džia, gimdo savo žodžius su daug didesniu atidumu, tiksliai parinkdamas, nes jis neturi pasirinkimo, jis rašo pasitelkdamas kūrybinę vaidentuvę, įžvalgą, susikaupimą ir visa kita, apie ką tie pajūrio miesčionys net nenu­tuokia.

Jūs tikriausiai manot, kad mano rašiniai, reportažai gimę iš mano fantazijų, pelningų svajonių. Jums svarbesnė tiesa, o ne fantazija, tarsi jos būtų nesuderinamos ir netgi kovotų viena su kita. Bet argi fantazija nėra tikrovės padarinys? Jūs rašote apie tiesą taip, tarsi ji būtų dar viena Jūsų nuosavy­bė, kuria Jūs naudojatės taip kaip ir savo CHEMIGRAFIJOS SKYRIUM, MOKYKLA arba SPAUSDINIMO PRESU. Paprasčiau sakant, Jūs nesu­prantate tiesos tikrosios prigimties. Aš čia norėčiau pacituoti didįjį filosofą Bernarda Bolzaną:

Tiesa savaime realiai neegzistuoja, kitaip tariant, ji neegzistuoja kaip realybė kokioj nors apibrėžtoj vietoj, laiko atkarpoj ar dar kur nors. Mūsų pripažinta ar susigalvota tiesa gali tam tikrą laiką realiai egzistuoti mąstančios ir pažinios būtybės sąmonėj. Ji egzistuoja kaip apibrėžtos mintys, kurios tam tikru metu atsiranda ir po kurio laiko vėl išnyksta. Tačiau pačiai tiesai, kuri duoda peno tokioms mintims, kitaip sakant tiesai savyje negali,a pripažinti jokio egzistavimo.

Čia dar vertėtų paminėti, kad tasai Bolzanas sirgo plaučių tuberkulioze, beje, jis neteko profesoriaus vietos Prahoje kaip tik dėl čia pacituotojo samprotavimo apie tiesą. Jeigu jis būtų rašęs straipsnius Jūsų laikraščiui, taip būtų buvęs atleistas.

Laikraštis yra dvasinis reiškinys. Visa, kas dvasinga, yra individualu ir turi poveikį, nes paprasčiausiai yra gyva, tai pati sąmonė ir sykiu sąmonės objektas. Dvasia egzistuoja pasitelkdama save pačią kaip objektą. Dvasia, anot Kierkegardo, snūduriuoja žmoguje. Būti atsakingam už laikraštį, vadinasi, jausti atsakomybę dėl to, kas yra dvasinga, kas giliai žmogiška.

Aš tiesiog matau, kaip Jūs naudojatės ta atsakomybe: sėdite sau tingiai išsipleikęs minkštam krėsle prie blizgančio rašomojo stalo, rašinėjant pirmus pasitaikiusius žodžius, kurie šauna Jums į tą neryžtingą, apsunkusią galvą. Jei neklystu, Jūs paprasčiausiai paveldėjote ir savo postą, ir turtą, šį laikraštį, Jums visai nereikėjo stengtis, Jūs paveldėjot ir tą pakumpusią savo laikyseną. Jūsų rašymas – toks pat kaip Jūsų sėdėjimas.

Jūs net neįsivaizduojat, kiek reikia ryžto, savigarbos, susikaupimo žmo­gui, iš pačių sielos gelmių traukiančiam žodį. Kiek atsakomybės, norint išlik­ti drąsiam ir oriam prieš save patį. Ir pasaulį.

Aš rašau stovėdamas, galima sakyti, kaip kareivis po komandos „ramiai!“. Aš nesiramstau į savo piupitrą, net alkūnės nepriglaudžiu prie jo krašto mano ranka juda laisvai, be jokios atramos. Tą piupitrą pagal mano nurody­mus sumeistravo stalius Elonas Peršonas iš Lilobergo. Ir jį prieš porą metų iš mūsų tarpo išplėšė tuberkuliozė. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštųjų metų paskutiniame kovo numeryje Jūs atrastumėt nekrologą, kurį sukūriau jam mirus. Jis buvo vienas iš mano žmonių.

Tokiems žmonėms aš ir rašau, o Jūs neigiate tokių skaitytojų egzistavimą. Taip, aš rašau tiems kaimeliams, kurie man patikėti. Mano šventa pareiga – ginti Avabergą, Inrelideną, Lilholmtreską, Lilobergą ir visas kitas vietas, už kurias jaučiuosi esąs atsakingas. Žinoma, galima teigti, kad mano rašiniai gimę iš nykumos, vienatvės ar net iš nieko, kai kam toks būvis būtų nepakeliamas, nes čia nėra nei šaligatvių, nei vitrinų. Tačiau tai mano gyvenimas, o tie Jūsų korespondentai, tie nevėkšlos iš Medlės, Rionšero ar Ostviko, greičiausiai nė iš tolo neprilygsta meniškiems mano sugebėjimams, artistiškai žaismei ir išmonei.

Baigdamas norėčiau paminėti du rašinius, kuriuos artimiausiu metu Jums būčiau atsiuntęs, jeigu tas Jūsų laiškas nebūtų kaip kirviu pakirtęs mano pieštuko, tarsi savaime judančio ore. Taip, aš jau kuris laikas bran­dinau tuos du straipsnius.

Pirmajame norėjau aprašyti tokį nepažįstamąjį, netikėtai atklydusį į mūsų kaimą, jis, man rodos, nusprendė apsigyventi vienoje iš tų apleistų sodybų, kurių gyventojus išguldė džiova, arba, kitaip sakant, mirtis. Apie tą vyriškį sklando visokiausi gandai, kurie, tikiuosi, man būtų davę medžiagos dar kokiai dešimčiai straipsnių.

Antrasis rašinys būtų buvęs apie šuoliais lekiančią tuberkuliozę, kuri dabar siautėja Avabeke, apie jos padarinius. Ši liga lotyniškai vadinasi phthisis florida. Ja apsirgęs žmogus sudega kaip žvakė. Per porą savaičių abi jo plaučių pusės pavirsta kruvina koše. Per pastaruosius mėnesius ta epi­demija nusinešė keturių vaikinų ir merginų gyvybes, visi jie – iš aplinkinių kaimų. Tiems jaunuoliams atminti mano sukurtos eilės būtų gražiai papildžiusios ir grafiškai paįvairinusios pateiktą straipsnį.

Be tų dviejų rašinių, dar ketinau sukurti gal dvidešimt eilučių apie čia jaučiamą mokytojų stygių.

Šių paminėtų ir dar daug kitų mano korespondencijų Jūsų laikraštis jau nebesulauks. Dabar aš tik tiek tenorėjau pasakyti.

Tačiau jis neparašė nei tokio, nei kitokio laiško. Tik buvo surikiavęs juos mintyse. Patį rašymo darbą jis atidėjo tolimai ateičiai.

Šiuo metu jis tikrai nieko neberašo. Nerašė ir net nepasirašinėjo. Vietoj savo parašo naudodavo tam tikrą ženklą. Jo antspaudas buvo nupjauta voverės letenėlė. Prieš keliolika metų jis buvo išvertęs Riukerto punktelį:

Gyvenime, kuris pneš šitą,
buvau voverė žvitri.
Tik rojuj tą saldžią Malonę patirsiu,
ten laukia manęs voverės lemtis.

Ta voverės kojele jis patvirtino sutartį su Holmsundo bendrove, kai par­davė jai savo mišką. Taip „pasirašė“ ir ant mokesčių deklaracijos, kurią jam užpildė Edvardas Holmgrenas iš Gordsklepeno. Edvardas Holmgrenas turėjo medinę koją ir vešlų ūsų kuokštą panosėj. Pavasariop jis kartais šliuoždavo, pasispirdamas savo rogutėm, per suledėjusius pusnynus medžioti šokančių tetervinų. Tačiau geležinis jo kelio įtvaras girgždėdavo, baisiausiai tratėdavo su kiekvienu žingsniu ir išbaidydavo visus paukščius per kelis kilometrus.

 

Voverės kojelės antspaudų galima buvo aptikti ant pašiūrių sienų, džio­vintų karvės odų, zomšinių pirštinių, žvejybos įrankių ir milžtuvių. Pa­našaus ženklo čia niekas nenaudojo vietoj savo parašo.

 

Savo laiške vyriausiajam redaktoriui jis būtų galėjęs pacituoti net Gėtę: vaikai, o kai kada ir suaugusieji, paverčia didingus ir svarbius dalykus žaidimu, tarsi kreivame veidrodyje – kitaip jie negalėtų viso to pakelti!

3

Visada aprašomi kokie nors įvykiai. Tačiau ar yra koks nors ryšys tarp įvykio ir rašymo? O gal rašymas taip pat yra įvykis? Gal tai daugybė įvykių, surikiuotų į mažyčius keistų formų ženklus, dažniausiai juodus ant balto popieriaus? Ar tikrovėje egzistuoja įvykiai, turintys pradžią ir pabaigą? Gal jie atsiranda berašant, pasitelkiant sakinius, pastraipas, skyrius, kitaip sakant, gal jie yra paties rašymo vidinės tvarkos ir dėsnių rezultatas?

Štai jis ir vėl, nepaisant visko, stovėjo prie savo piupitro.

Tad kas gi atsitiko?

O atsitiko labai paprastas ir natūralus dalykas: mirė vyriausiasis laikraščio redaktorius. Jis pasimirė savo namuose, apsuptas artimųjų, tiksliau – vaikaičių ir provaikaičių, ir Snufo, karališkojo pudelio, užmigo amži­au miegu, nugyvenęs devyniasdešimt aštuonerius metus, penkis mėnesius ir šešias dienas. Laidotuvės numatytos labai kuklios. Tie, kas norės pagerbti velionio atminimą, galės atsiųsti tam tikrą pinigų sumą Laikraščio susivienijimo fondui „Žodžio laisvė“. Velionis buvo šviesi asmenybė, kurios niekas niekada nepamirš. Tai – vienas didžiausių mūsų laikų publiciatų. Viešpats Dievas Paskutiniojo teismo dieną prikels iš numirusių tą buvusį vyriausiąjį redaktorių.

Taigi redaktoriaus mirtis panaikino ir tą jo draudimą rašyti.

Jis vėl stovėjo su pieštuku rankoj, ėjo dutūkstantieji metai, balandžio septintoji. Rašančiojo laikysena tebebuvo tiesi, gal šiek tiek sustingus, jis pažvelgė į pavasario saulę, kuri švietė pro žaliuzes. Buvo apsivilkęs baltais marškiniais ir juodom kelnėm, kartoninėj dėžėj po savo lova jis surado mėlyną kaklaraištį su raudonais taškeliais ir žvaigždutėm.

 

Prieš porą dienų jis buvo laikraštyje perskaitęs apie redaktoriaus mirtį. To jis nebuvo numatęs. Tačiau puoselėjo viltį. Senatvė – pavojingas priešininkas. Daugelį įveikia.

Jis nedelsdamas pasirūpino, kad paslaugų tarnyba atvežtų iš namų jo piupitrą.

Tik neškit jį atsargiai, perspėjo. Jį man sumeistravo Liloberge, gal jau prieš septynias dešimtis metų. Atrasite kamaroj, prie sieninio separatoriaus stalo. Tas daiktas tiesiog neturi vertės.

Tas mano piupitras.

Dabar ant jo gulėjo tas pats sąsiuvinis, kurį jis buvo palikęs daugiau kaip prieš penkias dešimtis metų, sąsiuvinio nugarėlę laikė metalinė spiralė. Į ją buvo įkištas nusmailintas pieštukas. Taigi dabar autorių nuo to pieštuko ir sąsiuvinio skyrė tik tai, kas dar neparašyta.

Jis neturėjo kito pasirinkimo – privalėjo tęsti savo pasakojimą nuo tos vietos, kur jo darbą kadaise nutraukė vyriausiojo redaktoriaus laiškas.

 

Jau devyniolika metų jis gyveno pensione „Saulėkaita“. Turėjo savo kam­barį, kaip čia globotiniams ir buvo pažadėjusi Liaudies partija dar tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtaisiais. Valgį jam pateikdavo ant staliuko priešais fotelį. Kiekvieną vakarą kas nors atnešdavo tabletę migdomųjų. Gydytojas jam siūlė ir raminamųjų, bet jis padėkojęs atsisakė. Du kartus per savaitę jis būdavo prausiamas po dušu. Kas keturiolika dienų ateidavo kojų priežiūros specialistas, nukarpydavo nagus, nubrūžindavo kulnus, tar­pupirščius ištepdavo kvepiančiu aliejum. Trys prižiūrėtojai varžėsi, kuriam teks pakloti jam lovą. Visi gražūs, paslaugūs ir labai draugiški jam. Valytoja kas antrą dieną siurbliuodavo grindis. Kartkartėm seselė pamatuodavo kraujospūdį, jis dažniausiai būdavo per žemas. Prieš septynerius metus Jo Didenybė Karalius atsiuntė jam telegramą, pasveikino su šimto metų sukak­timi. Iš vietinės bibliotekos jis gauna visas norimas knygas ir žurnalus. Retkarčiais jį aplanko klebonas. Kas mėnesį pensiono valdytoja atneša porą butelių jo užsakytos degtinės. Gydomosios gimnastikos specialistas tikrina, ar jis nepamiršta daryti mankštos.

Žodžiu, jis prižiūrimas kaip kiekvienas senis. Tam jis nesipriešina. Tik nesutinka naudotis įklotais.

Kol jis nerašė, laikas tiesiog bėgo pro šalį. Jei kas nors būtų paklausęs: ką tu veikei visus tuos metus, kaip tu gyvenai? Jis būtų atsakęs: nežinau. Žinočiau, jeigu būčiau apie tai parašęs.

Jis peržengė savo senatvę, tą jis puikiai žinojo. Daugelis palūžta, O jis nepasidavė.

Avatreske kabojo sieninis laikrodis, kurį jo prosenelis Erikas Johansonas nupirko dar tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimtaisiais, jį vadino Grandišio rodykle, nes laikrodis turėjo tik vieną rodyklę – valandinę. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų rugsėjį ta rodyklė nebepakluso laikrodžio ašiai ir sustojo ties šešta valanda. O mechanizmas kaip niekur nieko tiksėjo toliau. Tai ir buvo svarbiausia.

Viena jo prosenelio sesuo iš tėvo pusės taip pat buvo peržengusi savo se­natvę, sulaukusi šimto penkerių metų, taigi persirito į naują šimtmetį, netrukus ji pasidarė per daug uoli – galvotrūkčiais grįžo į subrendusios mo­ters metus, paskui – į vidutinį amžių, į jaunystę ir galiausiai per vienerius metus tarytum suvaikėjo: vėl ėmė žaisti su kačiukais, vystyti lėles ir paga­liau sulpėdama nykštį sugrįžo į savo vaizdinių pasaulį ir į negimusio kūdikio būseną. Sara Vilhelmina buvo kaip koks įspėjimas.

Todėl jis ryžosi būti atsargesnis.

Bet kaip jam sužinoti, ar jis iš tikrųjų peržengė senatvę?

Jo išgyventas laikas nebuvo pavaizduotas jokiais ženklais. O senatvė ne visada palieka randų ar žaizdų.

Jis tikrai neturėjo jokių prabėgusio laiko įrodymų. Tačiau turėjo tam tikrą savo tikėjimą. O prieš tikėjimą bet koks įrodymas atrodo kvailas. Kas peržengia senatvę, tas primena maratono bėgiką, kuriam nebūtina pasiekti tikslo, arba šuolininką su slidėmis, kuriam nebūtina nusileisti nuo tramp­lino.

Jo oda kasmet darėsi vis lygesnė. Jis kaip ir Gėtė kas rytą prabusdavo su stačiu savo daiktu. Mirtis nuo jo tarytum tolinosi. Du nauji proto dantys ėmė kaltis viršutiniam žandikauly. Jis vėl įniko niūniuoti Peterson-Bergerio „Titaniją“ (Friodingo žodžiai), sugebėjo atkurti netgi tas sunkias vietas, kur perteiktas lazdynų ir beržų ošimas. Virš sprando ir ant smilkinių vėl pradėjo želti plaukai, tamsūs ir šiurkštūs. Pėdų specialistas pagyrė jo kojas, nebeliko nuospaudų, nagai suminkštėjo ir pasidarė tvirtesni. Net jo regėjimas pasitaisė, dabar jis galėjo skaityti laikraštį ir be akinių, ypač tas vietas, kur buvo rašoma apie mirusį vyriausiąjį redaktorių. Pakėlęs žaliuzes jis įžiūrė­davo net kiškio pėdeles šviežiam sniege ant Noreto šlaito. Kelio sąnariai ir kryžkaulis jau nebeskaudėjo. Būdavo naktų, kai jis galėdavo miegoti ir be tablečių. Rankų riešai ir skruostai suapvalėjo. Bamba pagilėjo. Šaltiena jam vėl buvo tokia pat gardi kaip jaunystėj, net ir tokia, kurią paruošdavo Homlundo fabrikas. Ir prakaituoti jis ėmė kaip anksčiau.

Jeigu jam visa tai reiktų aprašyti, jis būtinai pabrėžtų: tai rodo, kad tasai senis ne tik išgyveno savo senatvę, bet ir peržengė ją. Mūsų laikraštis ir toliau smalsiai domėsis tolesniu jo likimu. Skaitytojai bus apie tai painformuoti.

Bet jis viso to dar neaprašė. Jis tik suskaičiavo: penkiasdešimt trejus metus neparašė nė vienos eilutės. Prabėgę metai ne tas pats kaip įvykiai. Visų nutikimų neaprašysi, jų net nebūtų įmanoma išvardyti.

Jis rašys toliau savo skaitytojams.

Visi, kurie rašo, taip daro.

Norėdamas pamankštinti ranką, pamiklinti plunksną, pasinaudoti dienos šviesa, jis išvingiavo porą eilučių:

Tam, kuris rašo, reikia įprastų, visiems pažįstamų žodžių. Jo pasaulis prastas, bet neišsenkantis.

Jam teks nepamiršti ir nepraleisti begalės dalykų. Nelaimių, mirčių, gimimų, paskaitų blaivininkams, politinių sueigų, keistai susipynusių likimų, orų stebėjimo Vesterboteno krašte, nematytų paukščių, sutūpusių čiulbėti ant tvoros, ir naujų didingų statinių. Visi tie įvykiai, nutikę tam tikra tvarka, tam tikru metu, jo pasakojime susipins, susimaišys. Jam tai nerūpi. Tai veikiau atitiks ir geriau atspindės nesibaigiantį jo paties gyvenimą.

O kaip į visa tai žiūrės skaitytojas?

Joks rašantis žmogus negali dėl jo būti tikras. Skaitytojas tėra viena iš tų iliuzijų, kurios intymiai siejamos su parašytuoju žodžiu.

Pirmoji jo skaitytoja tikriausiai būtų Linda. Viena iš trijų prižiūrėtojų, jį tebesirūpina juo, nors dabar jam to nebereikia, bet vis dar, galima sakyti, dalyvauja jo gyvenime. Kitų dviejų vardai – Niklas ir Suzana. Galbūt skaitytojų ratui derėtų priskirti ir kleboną. Dar kojų priežiūros specialistą. Gal net tą trubadūrą iš Vindelno, jis kartą per mėnesį komunos pavedimu padai­nuoja mums vadinamajame poilsio kambaryje Everto Taubės ir Dano Andersono eilių. Ko gero, tokiu skaitytoju galėtų būti ir devyniasdešimtmetis Davidas Israelsonas iš gretimo kambario. Tiesa, sako. kad jis jau vaduojasi mirtim, bet ką gali žinoti. Jiedu buvo įpratę per prižiūrėtojus perduoti vie­nas kitam savo linkėjimus ir žinutes. Pavyzdžiui, tokią, ar dar prisimeni Antoną Sikstriomą iš Granberslido? Ir sulaukdavo atsakymo: žinoma, kaip aš jo neprisiminsiu!

Niekas nėra toks nenuspėjamas, toks pašaipiai kandus kaip mūsų skaity­tojas.

Versta iš: Torgny Lindgren. Polsan. Stocholm, Noretedta, 2002