Petras Bražėnas. Iš neišsemiamos kartybių taurės

2012 m. Nr. 1

Petras Venclovas. Kartybių taurė iki dugno.– Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2011. – 357 p.

Taip pavadindamas Petro Venclovo romano „Kartybių taurė – iki dugno“ recenziją ne tik pakartoju rašytojo pa­sirinktą biblinę metaforą, bet ir ban­dau išvengti romano pavadinime ga­limos įžvelgti dviprasmybės. Kadangi kūrinys skirtas vienam tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – poka­rio partizaninei kovai, romano pava­dinimo prasmė ir adekvati pasirinktai temai, ir tiksliai atspindinti siužetą: savo kartybių taurę partizanai išgėrė iki dugno. Bet, skaitant knygą, galvoje ne kartą šmėstelėdavo mintis, kad ga­lima ir kitokia pavadinimo interpre­tacija: autoriaus siekis pačiam išgy­venti ir su skaitytoju pasidalyti karčia istorine tautos patirtimi – iki dugno išsemti šią skaudžią temą. Vos ne dešimtmetį trukęs partizaninio judėji­mo fenomenas, anot istorikų, neturin­tis lygių aplinkinėse šalyse, net pačių istorikų nėra iki galo ištyrinėtas ir įvertintas, o ir skelbiami tyrinėjimai susilaukia kontraversiškų vertinimų. Ką jau kalbėti apie literatūrą, kurioje kiekvienas konkretus istorinis faktas visada įgyja įvairiausių papildomų reikšmių bei interpretacijų.

Pabrėžtina ir ta aplinkybė, kad partizaninio judėjimo tema šiandien likusi bene vienintelė, dėl kurios ir vi­suomenės nuomonė nėra galutinai su­siformavusi. Vertinant tragiškuosius metus nuo 1944–ųjų (o gal net nuo 1941–ųjų?) vasaros iki šeštojo dešimt­mečio pradžios, išryškėja tokie vertin­imų skirtumai, kurių nepalyginsi su kur kas aiškesniu visuomenės požiū­riu į Lietuvos okupaciją, lagerius, tremtį, kolektyvizaciją, kaimo griūtį, cenzūrą, Bažnyčios persekiojimą ir pan. Nuomonės dėl partizaninio judėji­mo ir įvairesnės, ir prieštaringesnės, ir kategoriškesnės. Vieniems jis – tas būtinas „vienas kraujo lašas“ (jeigu tik jame galėtų sutilpti dviejų dešimčių tūkstančių jaunuolių kraujas), turėjęs nuplauti keturiasdešimtųjų metų ne– pasipriešinimo gėdą, kitiems – tau­tinės tapatybės ir imuniteto sutvirti­nimo aktas, padėjęs išgyventi pusės amžiaus okupaciją ir vieningai pakelti galvas devintojo dešimtmečio pabaigo­je, tretiems – suviliotų, suvedžiotų ir „vienui vieniems“ paliktų geriausių tau­tos sūnų auka, ketvirtiems – kad ir kil­ni, bet vis dėlto pernelyg brangi auka.

Sunkias objektyvaus ir bendro po­žiūrio paieškas neišvengiamai sun­kina subjektyvios patirties įvairovė. Vis dar gyvena, nors kasmet retėdami, žuvusiųjų tėvai ir motinos, broliai ir seserys, vienišos likusios mylimosios, tėvų nesuspėję pamatyti, o šiandien jau pražilę jų vaikai. Dar kartais tenka išgirsti apie dvidešimt metų pavėluoto kokio stribo ar partizanų išdaviko teismą, dar kartais mosteli vieno ar kito žmogaus ranka kokio kaimyno pusėn, mestelėdama jei ne kaltinimą, tai bent įtarumo akmenį.

Pripažinkime, kad kartais kaltini­mu mostelima ir į kitą pusę: už ką miško broliai pasirinko tą ar aną mokytoją, prievarta pastatytą apylin­kės pirmininką, tuos niekuo nekaltus vaikus?.. Žinoma, būta ir saugumo provokatorių įvykdytų nusikaltimų, bet nepaneigsime ir banditizmo, kurį griežtai pasmerkė patys partizanai, as­meninių sąskaitų suvedinėjimo, pavy­do ir aklo keršto paskatintų įvykių…

Toje kartybių taurėje visko būta, ir tai nėra tik neištrinami dešimtmečio vaiko prisiminimai ar iš istorinės bei memuarinės literatūros pasisemtos žinios. Skaitant pusketvirto šimto pus­lapių P. Venclovo romaną, tenka nuolat galvoti ne tiek apie jo menines ypatybes, kiek apie patį sumanymą, kūrinio idėją, kurią, neabejoju, reikėjo ilgai išnešioti, kad ji paskui vedžiotų autoriaus ranką. Bet apibrėžti ir ypač įvertinti idėją yra daug sunkiau ir ri­zikingiau negu aptarinėti romano me­ninės formos klausimus. Todėl ir re­cenzentui čia netiktų pretenduoti į objektyvaus ir neklystančio vertintojo vaidmenį. Pripažinsiu tik tiek: knygos autorius siekia Įdek galima objekty­viau nušviesti vaizduojamą istorinį laiką, parodyti žmonių likimus malan­čias jo girnas. Taigi be išlygų priimu autoriaus idėją, jo koncepciją ir imuosi svarstyti meninio jos įprasminimo klausimus.

Jau pirmasis romano skyrius, ne­įprastai pavadintas „Pirmąja giesme“, pirmosios jo pastraipos, net pirmasis sakinys („Trumpą vasaros naktį miško aikštėje po žvaigždėtu dangumi mie­gojo dvylika vyrų“) nuskamba kaip viso kūrinio prasminis leitmotyvas. Aliuzija į Šv. Raštą numanoma pa­čiame romano pavadinime, o kūrinio ekspozicijoje ji plėtojama ne tik savitu skyriaus įvardijimu, bet ir besiilsinčių vyrų skaičiumi, talpiu veiksmo laiko ir vietos nusakymu. Galima pajausti, kad kūrinio pradžioje autorius išban­do ir stiliaus registrus: lyrišką pasako­jimo pradžią staiga keičia situacijos įtampa („Tryliktas budėjo sargyboje“), ją lydi buitiškas išvargusių vyrų miego aprašymas (knarkimas, niuksas į pašonę, kūdikiškas suinkštimas). Šiuos vaizdus užbaigia vėl lyriška, metaforiška pastraipos užsklanda, kur ginklai, palyginti su mylimosiomis, „glaudėsi prie šonų, alsavo rasota ge­ležimi, siurbė delno šilumą“. Nejučia pagalvoji, kad romano imasi ne nau­jokas, o nemažą prozininko patirtį tu­rintis rašytojas. Tą patirtį paliudija ir antroji pastraipa, kurioje pristatomi kovotojų būrio vyrai, pasivadinę apaš­talų vardais. Iš memuarinės literatu­os įpratę prie ąžuolų ir uosių, vanagų ir erelių, dėl apaštališkųjų vardų gal ir suabejotume ar mažumėlę sutriktu­me j, jei autorius apdairiai neužbėgtų už akių; tai būta partizano Petro Venckaičio, eksklieriko, idėjos, „jog kovo­tojų slapyvardžiai turi būti Kristau mokinių vardai“. Prasminga ir užuo­mina, kad „niekas nenorėjo vadintis Judu Iskarijotu“. Prasminga, nes ja tarsi įspėjama apie išdavystės neiš­vengiamybę.

Be viso kito, prozininko meistrystę liudija tvirtai suręsta romano kompo­zicija, dramatiškos istorijos fabulą paverčianti įtemptu stipraus veiksmo siužetu, plastiško buitinio vaizdo pa­pildymas politinėmis bei ideologinė­mis refleksijomis, ribinių situacijų aštrumas sušvelninamas lyriniais ato­dūsiais, net komiškomis scenomis, o taip pat į atmintį stringančios išraiš­kingos detalės, gyvos šiaurės aukš­taičių tarmės inkrustacijos.

Romano veiksmas vyksta penktojo dešimtmečio antroje pusėje, kai parti­zaninis judėjimas, ant laisvės aukuro jau sudėjęs keliolikos tūkstančių gyvy­bių auką, išgyvena patį tragiškiausią kovos etapą: jau sutraukyti judėjimą sieję organizaciniai ryšiai, blėsta už­sienio pagalbos, išvadavimo, pergalės viltys, ryškėja kovotojų psichologinio nuovargio žymės, ne vieną ima ka­muoti abejonės, nusivylimo, netikėji­mo nuotaikos, tarpusavio santykius nuodija nepasitikėjimas, įtarumas, o baisiausia, kad kovotojai žūsta vis dažniau, vienas po kito. Iš trylikos būrio vyrų, kuriuos pamatėme pirmo­joje romano scenoje, paskutinėje nebe­liks nė vieno. Trylika vyrų – ir trylika juos palydinčių „giesmių“. Nesu linkęs sureikšminti skaičių simbolikos, bet autoriaus siekis ja pasiremti – aiškus. Kiek ta simbolika, kaip ir ne vienoje kūrinio vietoje prasiveržiantis roman­tinis pakilumas, dera su epiniu ro­mano užmoju, – atskiras klausimas.

Vienaip ar kitaip vertindamas sti­listinį autoriaus apsisprendimą, galu­tinę nuomonę apie knygą dažniausiai susiformuoju tik ją užvertęs ir pasi­likęs su jos herojais tokiais, kokie jie lieka sąmonėje – be visų lengvai už­mirštamų smulkmenų. Kurį P. Venclovo nutapytą portretą norėčiau įsi­leisti į savo asmeninę literatūrinių portretų galeriją? Tvirtai atsakyti būtų per anksti: jiems įsisavinti reikia daugiau laiko. Tačiau bent pora port­retų atminties saugykloje jau ryškėja.

Romaną skaičiusieji tikriausiai at­spėtų, kad vienas iš tų portretų turėtų būti būrio vado Mykolo Paliūno, kuriam romane ir vietos skirta daugiausia. Paprastai įtariai žiūriu, kai „plotas“ meniniame tekste – kaip ir gyvenime – dalijamas atsižvelgiant į pareigas ar partinę priklausomybę, bet šiuo atveju nenorėčiau mesti autoriui nė mažiau­sio įtarimo šešėlio dėl pataikavimo rangams: partizanų būrys šiaip ar taip yra griežtai subordinuota struktūra, ir jos vadui tenka ypatinga ne tik strate­ginė, politinė, ideologinė, bet ir mora­linė misija. Partizanų būriams ir di­desniems junginiams, kaip rodo judėji­mo istorija, labai dažnai vadovavo buvę kadriniai Nepriklausomos Lie­tuvos karininkai. Tad, pasirinkdamas pagrindiniu romano veikėju būrio va­dą, autorius ne tik laikosi istoriškumo principo, bet ir pasiruošia tiems epizo­dams, kai Paliūnui teks autoriaus ar pasakotojo alter ego vaidmuo. Paliūnas – intelektualiausias romano vei­kėjas, kadaise priėmęs karininko prie­saiką ir iki galo jai ištikimas. Jis aukštesnis ne tik savo kariniu laips­niu ir pareigomis, bet ir dvasiniu pranašumu, todėl turi teisę vadovauti šitiems jauniems, plūgą ir dalgį į šau­tuvą iškeitusiems kaimo vaikinams. Paliūnas – mylintis vyras, kankina­mas ne tik išsiskyrimo su mylimąja, bet ir tokiai situacijai būdingų netik­rumo, įtarumo, baimės būsenų. Paga­liau šis personažas pirmasis ir vienin­telis kūrinyje ima suvokti neišven­giamybę, kategoriškai atmeta aklo keršto jausmą ir krenta nuo kulkos tokio žmogaus, kuris savo jausmų jau negali nei racionaliai įvertinti, nei įveikti. Taigi autorius tikrai įdėmiai įsižiūri į savo herojų ir kuria gana rel­jefišką meninį charakterį, tik retkar­čiais jam leidžia peržengti vaizduo­jamojo laiko ribas ir prabilti balsu kuris natūraliau skambėtų devintojo dešimtmečio mitingų fone.

Dėl antrojo portreto pasirinkimo kai kas gali suabejoti ar net pasipik­tinti: meninio brandumo ir ypač idė­jinio naujumo požiūriu, esu nusiteikęs pirmenybę atiduoti Edvardui Biluckiui, dvarelio savininko sūnui, pabėgu­siam iš Sibiro tremties, grįžusiam į apleistus tėvų namus, kuriuose glau­džiasi keli miško broliai. Jie, o ypač būrio vadas Paliūnas intuityviai jau­čia, kad su Biluckiu jiems nepakeliui, bet socialinis pabėgėlio statusas, neapsimestinė jo neapykanta okupantui suklaidina kovotojus ir už tą klaidą tenka skaudžiai sumokėti. Tvirtesnių moralinių principų nesusiformavęs žmogus ne tik negali nuoširdžiai tar­nauti būrio vyrus vienijančiai idėjai, bet galiausiai išduoda ir idėją, ir drau­gus, pakeldamas ginklą prieš vieną iš jų ir susilaukdamas negailestingo par­tizanų nuosprendžio. Biluckio paveiks­lu, jo kampuotu, bet psichologiškai mo­tyvuotu charakteriu ir logišku likimu autorius atskleidžia vieną tragiškiau­sių partizaninio judėjimo kolizijų.

Kitos tragiškos kolizijos baigtimi baigiamas ir visas romanas, kai pas­kutinėje – tryliktoje giesmėje nuo jau­niausio būrio kovotojo, buvusio gim­nazisto kulkos žūva ir pats būrio vadas, jau suvokęs situacijos bevil­tiškumą ir pasiryžęs prisiimti atsa­komybę, kad išgelbėtų nuo mirties bent paskutinį iš trylikos bendražygiu atleisdamas jį nuo duotos priesaikos. Lukas kitoks nei Biluckis, kurį valdė tik asmeninis kerštas ir niekinga pavydo jausmas. Jis stoiškai nuėjo visą kovotojo kelią, bet palūžo pas­kutinę akimirką, kai prabudo tas pats nelemtas asmeninio keršto jausmas, paveikęs jo elgesį labiau negu racio­nalūs Paliūno argumentai ar elemen­tarus savisaugos instinktas.

Įvairios yra trylikos būrio kovotojų mirtys. Vienus iš jų dar įstengė pas­lapčiomis palaidoti artimieji, kitus greitomis užpylė smėliu būrio draugai, trečiųjų lavonai buvo išniekinti mies­telio aikštėje, bet visi jie skaitytojo sąmonėje lieka kaip didvyriai, garbin­gai ištesėję savo priesaiką iki galo kovoti „už laisvę, nepriklausomybę ir savo valstybę“. Jiems ir skirta auto­riaus dedikacija. Romanas buvo rašo­mas kaip paminklas žuvusiems kovo­tojams, ir bus teisinga pasakyti, kad tai vienas prasmingiausių literatū­rinių paminklų, sukurtų per dvi de­šimtis nepriklausomybės metų. Reikia pridurti, kad Amerikos lietuvių tau­tinės sąjungos anoniminiame literatū­ros konkurse „Lietuvai – tūkstantis metų“ P. Venclovo romanas laimėjo pirmąją vietą.

Dabar jau galima sugrįžti prie kū­rinio meniškumo klausimo. Istorinis temos aktualumas ir autoriaus su­kaupta prozininko patirtis ne tik lei­džia, bet ir savotiškai įpareigoja ro­manui taikyti griežtesnius meninės vertės kriterijus.

Pirmoji abejonė, kuri skaitant ro­maną tai iškildavo, tai būdavo kuriam laikui pamirštama, tai autoriaus ap­sisprendimas dėl kūrinio žanro bei stiliaus. Dėl to, kad „Kartybių taurė – iki dugno“ yra romanas, jokių abejonių nekyla, bet kai žinai, jog romano teo­retikai priskaičiuoja kelias dešimtis stilistinių jo atmainų, tai dėl tinka­miausio epiteto šiam kūriniui tenka gerokai pasukti galvą. Pagrindinės siužetinės linijos – trylikos kovotojų (būrio dalyvių) likimai, rutuliojami iki tragiškos jų baigmės, socialinis parti­zanų kovos fonas, jų santykių su tauta tinklas, istoriškai svarbi valstietijos ir inteligentijos parama – visa tai leidžia Pagrįstai kalbėti apie epinį kūrinio užmojį. Asociacijos su Biblija, apašta­lais, pirmaisiais krikščionių kankiniais, jau minėtas romano skyrių pavadini­mas giesmėmis, ne vienoje vietoje prasprūstanti romantiška gaida lyg ir siūlo savotiškos istorinės baladės raktą. Nemažai romano scenų, susi­jusių su drąsiais, ryžtingais partizanų žygiais, pateikta laikantis detekty­vinio kūrinio taisyklių. Pora įsimin­tinų meilės istorijų lenkia kūrinį psi­chologinės prozos pusėn, kurioje au­torius iki šiol bene stipriausiai ir reiš­kėsi. O jau visiškai nauji ir neįprasti šiam autoriui yra, kaip man atrodo, politinio, publicistinio pobūdžio intar­pai kūrinyje. Neatmetu tikimybės, kad koks nors postmodernistinių apraiškų apologetas visa tai galėtų priimti kaip šiuolaikišką žanrinį laisvumą, bet recenzijos autoriui tebus leista pasi­likti konservatyvesniu ir tokią stilis­tinių registrų kaitą – net ir romano apimties kūrinyje – vertinti šiek tiek kritiškai.

Tad stilistinis autoriaus „džiazavimas“, man rodos, trukdo jam kiek dė­mesingiau stabtelėti tose romano vie­tose, kurios tikrai būtų sustiprinusios jo epinį skambėjimą. Pirmiausia tai pasakytina apie romano veikėjų an­samblį. Nutapęs keletą ryškesnių cha­rakterių, apie kuriuos jau buvo užsi­minta, likusiems trylikai būrio vyrų autorius vis dėlto pagailėjo indivi­dualesnių charakterio bruožų ar bent kokių įsimintinų biografijos detalių. Praeina pora savaičių perskaičius ro­maną ir atmintyje, be Paliūno ir Biluckio, dar atskiruose epizoduose išryškėjusių Simono ir Luko, lieka tiesiog vyrų būrys. Žinoma, galima pasiguosti, kad ir tikrųjų Naujojo Testamento apaštalų individualias charakteristikas galėtų pateikti tik ypatingi tyrinėtojai, bet kažin ar toks pateisinimas būtų korektiškas.

Kaip kompensacija už būrio vyrų individualizacijos stoką romane atsi­randa du saviti moterų paveikslai – Nijolė Emilija ir Danguolė, bet ir vėl nesinorėtų nutylėti kai kurių abejo­tinų epizodų. Kai fizikos ir chemijos mokytoju Nijolė diskutuoja su saugu­mo papulkininkiu apie Sergejaus Je­senino ir Vladimiro Majakovskio liki­mus, lai negali neprisipažinti, kad tu pats apie juos – ir tai tik puse lupų – esi išgirdęs beveik dviem dešimtme­čiais vėliau nei romano vaizduojamų įvykių laikas. Ir, beje, studijuodamas ne fiziką, o literatūrą. Kad taip ap­sišvietusi būtų ir savo intelektą – dar tokiomis aplinkybėmis – penktojo de­šimtmečio (!) pabaigoje demonstruotų fizikos mokytoja, sunku patikėti. O kai jau vienoje vietoje kuo nors nepatiki, tai… Panašių abejonių sukelia ir Danguolė: ji savo paauglystės metų tvirkintojui Biluckiui rėžia tokią kalbą apie smurtaujančius vyrus, tarsi būtų atėjusi į romaną iš XXI amžiaus moterų kompanijos. Nesusižavėjau ir epizodu, kuriame Simonas prancūziš­kai skaito Oskarą Milašių. Gal, sakau, jo, kaip eksklieriko, meninei charak­teristikai būtų užtekę vienos kitos Biblijos citatos? Ir pasakytos ne loty­nų, bet lietuvių kalba? Kad jo kovų draugai – didelių mokslų neragavę kaimo vaikinai nepagalvotų apie jį kaip nors neadekvačiai…

Nesu linkęs kabinėtis prie smulk­menų, bet gerai prisimenu senus lai­kus, kai leidyklos užsakymu rašyda­vome vadinamąsias vidines recenzijas, į kurias įtraukdavome ir redakcinio pobūdžio pastabas. Tokiu atveju tikrai privalėčiau konstatuoti, kad 26–27 puslapyje tikrai graži pastraipa, pra­sidedanti žodžiais: „Jeigu jis būtų skaitęs Artūro Rembo poeziją…“, tinka intelektualaus ir lyriško prozininko kalbai, bet visiškai netinka Šio romano situacijai. Stebina ir tai, kad subtiliam psichologinių situacijų vaizduotojui, kuriančiam drastišką kunigo kankinimo sceną, galėjo išsprūsti toks aprašy­mas: „Iš šalies vaizdas galėjo atrodyti komiškai [kursyvas mano. – P. B,]: apie papulkininkį keliais šliaužiojanti mo­teris, siekianti išbučiuoti jam rankas, dvi dešimtys gerai ginkluotų, tačiau vis dėlto nerimaujančių kareivių, ant grindų patelžtas parapijos ganytojas, bandantis nusivolioti tolyn nuo angos“ (p. 353–354).

Tokių pastabų galėtų būti ir dau­giau, bet svarbiau išsakyti mintį, kuri brendo skaitant jau ne vieną pasta­rųjų metų knygą: ir geriems rašyto­jams reikia ne tik gero, bet ir griežto redaktoriaus. Jų pačių labui.

Kad šaukštas deguto negadintų medaus statinės, kritines pastabas no­rėčiau palikti tame atskirame šaukšte. Telieka tos detalės mūsų, literatūros knebinėtojų, reikalas, – juk dažnas į kūrinį įsitraukęs skaitytojas jų nė nepastebės.

P. Venclovas parašė romaną, kuriuo ne tik reikšmingai praturtino savo kūrybinę biografiją, bet ir paliko ryš­kias gaires lietuvių literatūros tra­giškosios tematikos lauke. Einantieji paskui jį privalės į šias gaires vienaip ar kitaip atsigręžti.