literatūros žurnalas

Petras Bražėnas. Palydint rašytoją

2021 m. Nr. 5–6

In memoriam Vytautas Jurgis Bubnys (1932 09 09–2021 04 24)

 

Kai į Amžinojo poilsio šalį iškeliauja rašytojas, palikdamas kelias dešimtis įvairių žanrų knygų, kai kurias – išverstas į keliolika kalbų, kai jauti, kad žinia ne tik apie žinomo, bet ir apie pažįstamo kūrėjo mirtį skaudžiai nudiegs tūkstančių jo skaitytojų širdis, supranti, kad tokią dieną vienintelis tinkamas žanras yra nekrologas, ir čia pat suvoki, kokios daugeliu atžvilgiu ribotos yra šio žanro galimybės. Ypač tai nesunku suprasti žmonėms, kuriems likimas leido ilgesnį laiką bendrauti su išėjusiuoju, skaityti jo kūrybą, dalintis patirtais įspūdžiais su savo kolegomis ar mokiniais. Likimas lėmė, kad galiu ir save priskirti prie tokių žmonių. Daugiau nei penkiasdešimt pažinties, bendradarbiavimo ir draugystės metų, gal pora dešimčių rašytojo knygų su šiltais, turiningais, prasmingais autografais asmeninėje bibliotekoje, dešimtys literatūros vakarų ir susitikimų su skaitytojais mokyklose, bibliotekose, kultūros centruose, valandų valandos likus dviese su viena ar kita jo knyga, kad ir kuklus pluoštelis kritinių pasvarstymų apie tas knygas.

Kai atsisveikinimo minutę negali net vieno sakinio paskirti kelerių metų rašytojo darbo vaisiui – knygai, kai negali atsiduoti meninės minties tėkmei, įsijausti į personažų likimus, leistis į jų psichologijos gelmes, ilgiau pasigėrėti vaizdų plastika, gimtosios kalbos išgalėmis, esi priverstas ieškoti apibendrinimų, kurie padvelkia vėsa kaip ir žemė, atsivėrusi priimti išeinantįjį. Todėl leiskite man apsiriboti vienu vieninteliu apibendrinimu: brandžiausi Vytauto Bubnio kūrybos puslapiai yra antrosios dvidešimto amžiaus pusės lietuvių literatūros aukštumos.

O likusias minutes ar eilutes norėčiau paskirti įvykių ir įspūdžių fragmentams, kurie švysčiojo sąmonėje pastarąsias dienas, išgirdus neatšaukiamą žinią.

…šešiasdešimt devintieji ar septyniasdešimtieji metai? Vakare vienu prisėdimu perskaitęs apysaką „Arberonas“, kitą rytą nešu „neprograminį“ kūrinį savo mokiniams – Molėtų internatinės vidurinės mokyklos abiturientams – ir greitai pajuntu skaitytojų reakciją, savotišką rezonansą, kuris per keletą mėnesių nubanguos ir per visą Lietuvą…

…beveik tuo pačiu metu „Moksleivio“ žurnale dirbantis studijų draugas Algimantas Zurba supažindina „kai ką ir mums parašantį“ provincijos mokytoją su vyriausiuoju redaktoriumi. Daug panašių supažindinimų gyvenime būta, o tą ir po pusės šimtmečio prisimenu išsiskiriantį kažkokia žmogiškumo šiluma…

…jau aštuntojo dešimtmečio viduryje vienos aistringos Žemaitijos skaitytojos lentynoje aptinku neįprastai „suskaitytą“ V. Bubnio apysaką „Beržai svyruokliai“. Taip „suskaitytas“ esu matęs tik močiučių maldaknyges. Išsiaiškinu: apysakos herojai pasirodę skaitytojai tokie pažįstami ir artimi, kad ji tiesiog skaičiusi ir skaičiusi, verkusi ir vėl skaičiusi. Kitą kartą ji pasiguodė paskolinusi kažkam tą knygą, bet taip ir nesulaukusi grąžinamos. Papasakojau tą istoriją pačiam rašytojui, kai ruošėmės važiuoti į jo kūrybos vakarą Plungėje ar Telšiuose. „Surasiu“, – pažadėjo. Ir surado. Ir įteikė naujutėlaitį egzempliorių su tikrai poetišku autografu. Vėl iki ašarų susijaudino žemaitė. „Aš ranką noriu pabučiuot rašytojui“, – pasakė. Rankos, žinoma, jis nedavė, bet pats skaitytoją pabučiavo ne tik į ranką, bet ir į abu skruostus. Pasakoju šią istoriją, jau seniai supratęs, kad „Beržai svyruokliai“ nėra nei Bubnio kūrybos, nei mūsų prozos aukštuma. Istorija man įstrigo į atmintį kaip nepamirštamas rašytojo, knygos ir skaitytojo ryšys. Daug tokio ryšio pavyzdžių saugau atmintyje…

…anais laikais skaitytojai – ir vyresni, ir jauni – nebuvo tokie drąsūs kaip šiandien: siųsdavo per susitikimus su rašytoju dešimtis raštelių-klausimų. Ir ne tik rašytojui siųsdavo: gaudavom klausimų ir mes, tą vakarą rašytojui talkininkaujantys. Neseniai, rausdamasis savo archyve, aptikau voką su klausimais iš rašytojo kūrybos vakaro Alytuje. Ir nė vieno, primenančio kai kuriuos šiandieninio interneto komentarus…

…dar prisimenu eilės skaitytojų, laukiančių autografų po literatūros vakarų. Kaip prie duonos parduotuvių pokario metais…

…prisimenu rašytoją kaip komisijos pirmininką, kalbantį respublikos jaunųjų literatų konkurso dalyviams…

…penkeri bendro darbo metai Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriate, kai jis ėjo pirmininko pavaduotojo pareigas. Kiek organizacinio santūrumo, kiek tylaus pasipriešinimo tuometiniam ideologiniam spaudimui, kiek tolerancijos ir atlaidumo literatūrinio jaunimo „nuodėmėms“ pamokų paliko tada vienas iš sąjungos vadovų…

…daug kartų, matyt, davęs žodį sau ir viešai pareiškęs ketinimą atsisakyti visų „pašalinių darbų“ ir atsidėti vien literatūrai, rašytojas vis dėlto pajusdavo, kad yra dalykų, didesnių ir reikšmingesnių net už talentingo kūrėjo laisvę. Taip mes, artimiau rašytoją pažinojusieji, suvokėm jo aktyvų įsitraukimą į Sąjūdį, net duoklę politikai, kai buvo išrinktas į Seimą. Nesiimu vertinti jo kaip politiko nuopelnų, bet prisimenu, kad savo darbu jis nebuvo patenkintas. Todėl negalėjai nepritarti jo apsisprendimui ilgiau ten nepasilikti. Šiandien, žinoma, suvoki, kiek grožinės prozos, publicistikos ir memuarų knygų mes būtume nesulaukę…

Atsisakęs detalios kūrybos apžvalgos, visų nacionalinių ir tarptautinių įvertinimų bei apdovanojimų išvardijimo, kas nesunkiai prieinama enciklopedijų, literatūros istorijų, kritikos knygų skaitytojams, vis dėlto jaučiu pareigą ir vidinę būtinybę prie mano jau pavartotos aukštumų metaforos pridurti nors vieną sakinį ir apie kūrybos platumas, kuriose geriausiai atsiskleidžia žanrinių, idėjinių, tematinių, stilistinių ieškojimų įvairovė. V. Bubnio meninių ieškojimų laukas yra vienas plačiausių, tiek turint omeny likimo jam skirtus kūrybos dešimtmečius, tiek prisimenant per tuos dešimtmečius dirbusius, dirbančius ir dirbsiančius jo pirmtakus, amžininkus ir einančiuosius įkandin.

Gausų derlių iš savo kūrybos lauko surinko ir paliko mums rašytojas. Atsisveikindami su juo, pasiguoskime mintimi, kad brandžiausiais to derliaus vaisiais savo dvasinį alkį galės numalšinti dar ne viena skaitytojų karta.

Petras Bražėnas. Tiesiog – brandi proza

2021 m. Nr. 8–9 / Aneta Anra. Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus. – Vilnius: Odilė, 2021. – 240 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Petras Bražėnas: Pro nostalgiškų prisiminimų miglą, arba Pokalbis nepučiant miglos

2021 m. Nr. 1 / Literatūrologą prof. Petrą Bražėną kalbina Dainius Vaitiekūnas / 2020-ųjų gruodį ir kalbėjomės apie profesoriui svarbius gyvenimo epizodus, sutiktus žmones ir įvykius, įsižiūrint ne tik į prabėgusį laiką, bet ir į ryškiai matomą šiandieną.

Petras Bražėnas. Išplaukęs toli

2020 m. Nr. 3 / Romualdas Lankauskas (1932 04 03–2020 02 04) / Labai netikėtai man teko teisė tarti šį atsisveikinimo žodį. Dar labiau netikėta buvo žinia apie Romualdo Lankausko mirtį.

Petras Bražėnas. Apie atviros širdies žmogų. Algimantas Zurba (1942–2018)

2018 m. Nr. 10 / Parašiau vardą pavardę ir sustojau, negalėdamas pasirinkti reikiamo ar tinkamo klavišo. Pagalvojau apie juodą rėmelį šiems žodžiams – ir nepakilo ranka: per daug didelė, į jokius standartinius rėmus netelpanti man atrodo visai Lietuvai

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Vytautas Bubnys. Gyvas mūsų širdyse ir knygose Mykolas Sluckis

2013 m. Nr. 4 / Mykolas Sluckis (1928 10 20–2013 02 25) / Ne nuo mūsų priklauso, kada į šį pasaulį ateinam, kada iš jo pasitraukiam. Tačiau gyvenimo kelionę renkamės patys. Kad ir kokie vėjai siautėtų, kad ir kraujas aplink lietųsi…

Alfredas Guščius. „Atmintis pati atsirenka…“

2012 m. Nr. 10 / Vytautas Bubnys. Širdimi regėti: portretiniai eskizai. – Alma littera, 2012.

Petras Bražėnas. Iš neišsemiamos kartybių taurės

2012 m. Nr. 1 / Petras Venclovas. Kartybių taurė iki dugno.– Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2011. – 357 p.

„Metų“ anketa. Vytautas Rubavičius, Vytautas Bubnys, Liutauras Degėsys

2012 m. Nr. 1 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Petras Bražėnas. Platus eseistikos laukas

2011 m. Nr. 11 / Imtis rašyti apie esė ar eseistą reiškia pačiam išsivaduoti iš savotiškų žinojimo ir patirties grandinių, kurias jauti vis stipriau veržiančias tavo rankas, nors gyvenime ne kartą esi pagalvojęs ir apie išlaisvinantį žinių ir patirties poveikį.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Petras Bražėnas. Iššūkis standartui

2006 m. Nr. 6 / Juozui Apučiui sukanka 70; jubiliejaus išvakarėse išėjo nauja jo knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“; dar ne vėlu prisiminti ir jo „novelių knygą“ „Vieškelyje džipai“, ir apdovanojimus – P. Cvirkos ir Nacionalinę premijas.