Petras Bražėnas. Apie atviros širdies žmogų. Algimantas Zurba (1942–2018)
2018 m. Nr. 10
Parašiau vardą pavardę ir sustojau, negalėdamas pasirinkti reikiamo ar tinkamo klavišo. Pagalvojau apie juodą rėmelį šiems žodžiams – ir nepakilo ranka: per daug didelė, į jokius standartinius rėmus netelpanti man atrodo visai Lietuvai žinomo rašytojo, redaktoriaus, visuomenės veikėjo figūra. Bet Lemties žodis ištartas: Algimantas Zurba baigė savo žemiškąją kelionę, baigė savo beveik šešis dešimtmečius trukusį kūrybinių ieškojimų kelią. O man, deja, tenka ieškoti intonacijos, kuri kaip nors įveiktų šiomis dienomis užgriuvusią netekties nuotaiką ir leistų suderinti atsisveikinimo su artimu žmogumi skausmą su nekrologui tinkančiais faktais ir rimtimi.
Nekrologą apie rašytoją Algimantą Zurbą Lietuvoje galėtų parašyti ne dešimtys, o šimtai jo buvusių ir esamų skaitytojų: vieni išaugo su jo knygomis, su jomis išaugino savo vaikus, kiti ir šiandien skaito naujausius jo romanus, eseistiką, memuarus, treti daugelį metų prisimena nepamirštamus susitikimus su rašytoju, jo kūrybos vakarus, tebesaugomus jo laiškus, kuriuos „Moksleivio“ vyriausiasis redaktorius kadaise rašė jauniesiems literatams, jo turiningas ir nuotaikingas konsultacijas, kurias jis daug metų teikė respublikos moksleivių literatų konkursų dalyviams. Retam rašytojui – net iš pačių populiariausių – lemta išeinant palikti tokią plačią auditoriją.
Savo įspūdžiais ir prisiminimais šiomis dienomis visoje Lietuvoje dalinasi tūkstančiai, o aš negaliu neįterpti kelių žodžių iš tos patirties, kurią galima laikyti tik laimingųjų kapitalu. Su metais jaunesniu, bet pirmąjį kursą jau baigusiu Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto studentu susipažinau prieš penkiasdešimt aštuonerius metus, 1960-ųjų rugsėjo pirmosiomis dienomis, kai varganame Stuokynės bendrabutyje buvome apgyvendinti gretimuose kambariuose. Daugiau nei pusė amžiaus nuoširdžios draugystės, kurios metus galiu išdalinti į keletą ilgesnių ar mažesnių tarpsnių: ketveri metai nedideliame bendrabutyje, iš kurio visam gyvenimui išsinešta draugiškos studentiškos šeimos šiluma, metai viename mažyčiame to bendrabučio kambarėlyje, kuriame iš arti stebėjau aktyvaus fotokorespondento darbą, kai Algiui reikėdavo laukti sumingant kokių trijų dešimčių trečiojo aukšto vyrų, kad galėtų saugiau įsitaisyti bendroje virtuvėje, kad išryškintų, išdžiovintų per dieną sužvejotus kadrus. Literatūrinio darbo pradžios studijų draugams jis tada nedemonstravo, ir kai vos metams po studijų praėjus pasirodė pirmasis jo apsakymų rinkinys „Svetimas pabučiavimas“ (1965), daugeliui buvo kiek netikėta. Bet kai po penkerių pedagoginio darbo metų iš provincijos grįžau į Vilnių, Algimantą radau jau tvirtai įsikūrusį literatūrinėje ir žurnalistinėje erdvėje. Taip jau sutapo, kad devintojo dešimtmečio pirmoje pusėje likimas mus vėl suvedė bendram darbui Rašytojų sąjungoje, kai jis buvo išrinktas valdybos pirmininko pavaduotoju. Ryškų pėdsaką paliko jo penkerių metų darbas: be visų organizacinių tiems laikams būdingų renginių, Rašytojų sąjungą buvo užgriuvę daug ir malonių, ir nelengvų rūpesčių. Tais metais buvo statomi Nidos rašytojų kūrybos namai, gyvenamasis namas Mildos gatvėje, ir Rašytojų sąjungos vadovybėje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų ir prisiėmęs, ir pakėlęs tokį organizatoriaus darbų ir rūpesčių krūvį. Kitas jo vietoje būtų net plunksną kuriam laikui į šalį padėjęs. O jis rašė su vis didesniais užmojais ir vis brandesnių kūrybos rezultatų pasiekdamas. Kartais su nerimu pagalvodavau, o šiandien dar skaudžiau jaučiu, kad kaip tik tais pačiais intensyviausiais kūrybinio ir organizacinio darbo metais ir buvo smarkiai nuvarginta širdis, vis primindavusi save per pastarąjį negalavimų ir ligų dešimtmetį.
Užsiminęs apie širdį, turiu omeny ne tik mūsų kraujo varikliuką, bet ir poetinę, metaforišką šio žodžio reikšmę ir prasmę. Algimantas – tą gali visi jį pažinojusieji paliudyti – buvo tikrai atviros širdies, „plačios dūšios“ žmogus. Pasižymėdamas pavydėtinu darbštumu, gebėjimu kūrybinius siekius suderinti su visuomeninėmis pareigomis, įpareigojimais ir įsipareigojimais, jis dosniai dalijosi su aplinkiniais ne tik kūrybos vaisiais (asmeninėje bibliotekoje saugau per dvi dešimtis Algimanto dovanotų knygų), bet ir materialiu pavidalu netapusiais dvasiniais turtais. Jis buvo kiekvienos kompanijos siela, šmaikštus tik-rų ir pagražintų istorijų ir įvykių pasakotojas, nepralenkiamas humoro ir ironijos meistras. Ir tuo pat metu rūpestingas šeimos žmogus, ištikimas vyras, nuoširdus savo senstančių tėvų globėjas, savo augančių vaikų ir anūkų auklėtojas, tikras ir patikimas, visada padėti pasiruošęs draugas…
„Tai gal jau baigsi, kirtike?“ – tarsi girdžiu kiek prikimusį balsą iš urnos. Kartą kažkokioje informacijoje aptikęs korektūros klaidą, kai dviejų raidžių sukeitimas vietomis sukėlė šiokį tokį komiškumo efektą, jis net viešuose susitikimuose su skaitytojais pristatydavo mane kaip kirtiką. Kiek gražių susitikimų įvairiose auditorijose būta, visa Lietuva su juo išvažinėta…
O dabar, rodos, jis vėl kaip ir tais laikais, tik daug tyliau, šaiposi: „Tai gal jau baigsi, kirtike?.. Lyg ir žadėjai rimtą nekrologą rašyti?..“
Atleisk, Algi, nebeišeis man rimtas tradicinis nekrologas. Ir kas čia pasikeistų, jei gerai Tavo palikimą žinančių draugų ir pažįstamų ratui pakeltu balsu išvardinčiau daugiau nei tris dešimtis Tavo knygų, jei profesionaliai sugrupuočiau jas į patiems mažiausiems skirtas ir tas, kurios dešimčių tūkstančių egzempliorių tiražu ėjo paaugliams ir jaunimui, jei bent po vieną sakinį paskirčiau trylikai Tavo romanų, jeigu net plačiau sustočiau prie trilogijos apie Savūnę, kuri priklauso mūsų kaimiškosios literatūros klasikai, jeigu pasakyčiau, kaip šiandien trūksta Tavo publicistinio žodžio apie jaunimą, mokyklą ir mokytojus, jeigu pasidalinčiau dar gyvais įspūdžiais, kokia turininga Tavo memuarų knyga, jeigu paskubomis pridurčiau, kad Tavo kūrybos vertimai gal į dešimtį Europos kalbų yra solidi nacionalinės literatūros reprezentacija, jeigu paminėčiau Tau skirtą Vyriausybės kultūros ir meno premiją, kelias didžiųjų mūsų literatūros kūrėjų vardais pavadintas premijas, Tavo žemiečių parodytus pagarbos ir dėkingumo ženklus?..
Guodžiuosi prisiminimais, kad kai ką apie Tavo kūrybą esu ir aš parašęs, apgailestauju, kad daug ko netesėjau. Tavo „kirtikas“ nespėjo nei eiti Tavo energingu žingsniu, nei mojuoti Tavo galinga valstietiška ranka, nei ištarti ką nors Tavo sodriu, turtingu, spalvingu žodžiu. Bet remiuosi viltimi, kad išeidamas Tu palikai tai, prie ko dar ne kartą grįš jaunesni už mus. Išėjai, įtemptu darbu pateisinęs Tau duotą kūrėjo talentą. Turi teisę ir pailsėti. Ilsėkis ramybėje!
Petras Bražėnas
Antakalnio kapinės, 2018 09 12