Henrikas Algis Čigriejus. Atsisveikinant (Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27)
2015 m. Nr. 5–6
Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27
Vėl tenka kartoti nelemtą sakinį – „Nebėra dar vieno šviesaus mūsiškio“. 2015 m. balandžio 27-ąją po klastingos ligos paliko mus Tomas Sakalauskas, eseistas, menotyrininkas, biografas, rašytojas. Išėjusio nebesugrąžinsi, neatmosuosi kepurėm. Išėjusio, bet palikusio daugiau nei dvi dešimtis knygų. Gerų knygų – apie Beatričę Grincevičiūtę, Vytautą K. Jonyną, Vladą Eidukevičių, Liudą Truikį, Juozą Miltinį, Justiną Mikutį, Antaną Gudaitį… Esė apie kūrybą.
Buvo tokia stebėtina, dar šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio studijų laikais susibūrusi lituanistų trijulė – Albinas Jovaišas, Albertas Zalatorius ir Tomas Sakalauskas. Visi trys pasiryžę iš peties padirbėti mūsų kultūros baruose, gyventi pagal dėsnį – ką gali, tą ir privalai. Ligi grabo lentos.
Tai jie ir plušėjo, kaip sakoma, pasiraitę rankoves.
Tomo kūrybos palikimas ne tik didelis, bet ir įvairiapusis. Jis tikrai buvo kaip tas Renesanso žmogus, puikiai išmanęs literatūrą, dailę, teatrą, muziką. Pats beveik profesionaliai skambinęs fortepijonu, nežinojo, kas yra nuobodulys. Darbų jam buvo iš visų pusių.
Daugybei žmonių darbai yra naštos, prievolės. O Tomas buvo iš tų, kuriems tik duok. Ir dar pridėk. Dabar yra paplitęs toks žodis – darboholikas. Gal kalbininkai dėl jo kiek abejoja, bet Tomas gyvenime iš tiesų toks buvo.
Jau, žiūrėk, ir traukia į savo vadinamąją studiją netoli Belmonto. Sės prie stalo ir neatsitraukdamas valandų valandas rašys naują knygą, kuriai medžiagą kaip bitė jau susirankiojęs bibliotekose ar archyvuose, sužinojęs iš pokalbių. Rašys vyriškai tvirta, gražia, lengvai įskaitoma rašysena. Naujų technologijų laikais Tomas sąmoningai nesinaudojo kompiuteriu, pripažino tik rankraštį. Rankraštis – tiesioginis žmogaus ir jo minties susiliejimas su lapu. Taip tiesiai, kaip įprasta nuo senų senovės, į baltąsias lankas išleidžiamos juodosios avytės.
Tomas buvo pradėjęs rašyti apsakymus, bet labai greit apsisprendė – jo triūsas bus daug vaisingesnis kitame bare. Ir tai – rašyti apie kitus , parodyti kitus, juos prakalbinti . O, Tomas mokėjo ir klaust, ir klausytis. Tai didelė dovana.
Tomo tekstai – ne apsakymai, kurių herojai, nors ir kaip būtų „iš gyvenimo“, autoriaus pageidavimu gali toli nuklysti, Tomo – nors ir kaip beletrizuoti, pirmiausia yra dokumentiniai. O šitokie iš rašančio reikalauja daug. Daug užsispyrimo, kruopštumo ir kantrybės. Septynis kartus matuok ir tik tada kirpk.
Nemaža laiko atėmė darbas žurnalo „Švyturys“ redakcijoje, Tomo redaguojamos skiltys sovietmečiu labai prisidėjo prie mūsų moralinės rezistencijos. Kaip išmanydamas jis stengės padėti anuo metu valdžios labai ignoruotiems autoriams. Gražios paramos sulaukė politinis kalinys poetas Arėjas Vitkauskas. O ką jau kalbėt apie mąstytoją J. Mikutį, kuriam paskyrė net visą knygą.
Jis buvo smagus užsispyrėlis. Dar giliu sovietmečiu (šeštojo dešimtmečio pabaigoje) ryžosi nors kiek, bet savo akimis žvilgtelt į meno pradžią, pabandyti įspėt meno kilmės paslaptis. Taigi leidosi į ne tokią jau saugią kelionę Karelijon anapus Onegos ežero. Ten, gūdžiai ošiant miškui, ežero pakrantės akmenyse matyti petroglifai, pirmykščio žmogaus piešiniai – žmogeliukų, elnių, gulbių pavidalai. Kodėl jie, kam jie?
Tomas buvo darbo ir dar kartą darbo žmogus, ne darbo vergas, o jo bičiulis, taigi turėjęs teisę ir smagiai atsipūsti, pabendraut su draugais, kurių turėjo daugybę – ir muzikantų, ir dailininkų, ir rašytojų. Labai grožėjęsis J. S. Bacho kūryba, į dievo Bakcho dovanas ne tik žiūrėjo… Bet pasigėrusio Tomo per daugybę metų taip ir neteko matyti. Jis tik pasidarydavo dar žaismingesnis ir užtraukdavo – balsą turėjo gražų:
Saulutė nusileido,
Mėnulis užtekėjo,
Jauna graži mergelė
Pro langelį žiūrėjo.
Nevaikščiojo į restoranus, jam reikėjo nedidelės artimiausių bičiulių draugijos, kur gali kalbėt apie viską be slapukavimų, kur gali nepiktai ginčytis kartais net ir per visą naktį.
Kartą Tomas man sako: „Viską reik pamatyti, eikim pasižiūrėti motociklininkų lenktynių.“ Nuėjom. Kažkur ten už Žvėryno tokios kalvelės ir krūmai. Pašėliškas reginys – motociklininkai iš už kauburių šokinėja nelyginant šampano kamščiai. Ir pragariškas riaumojimas. Bet viskas pasibaigė kažkaip staiga. Staiga tyla, ir tik vienas paukščiukas krūmuos išdrįso pagaliau cirptelt. „Va, – sako Tomas, – kokia graži yra tyla.“
Tyla, Tomai, dabar jau tyla. Bet ir su paukščiuku.
Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.