literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9

Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01

Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones ar literatūrines iškylas Henrikas, ko gera, nėra nė užsiminęs. Niekad į tokias nesiveržė. Ne iš klajoklių, ne iš turistų. Va po Lietuvą, jei tik koks literatūros reikalas, – prašom. O mieliausiai šiaurėn – Pasvalio, pamūšių, palatvės, gimtinių Vidugirių, namų, kitiems nebematomų, nebesamų, pusėn. Kam yra tekę su Henriku taip pavažiuoti, prisimins, kaip pro atminties langą – lyg aprasojusį stiklą vaiko ranka atsargiai lytėtų – veriasi Henrikui šio pažiūrėti neišvaizdaus krašto paveikslas, iš kokio menko brūkštelėjimo, iš kokio ūmai prisiminto žodelyčio kaip gyvi atgyja žmonės, su kuriais augta, būta, darbai dirbta, graudžios, bet tvirtos išminties semtasi. Tarkim, kad viskas tau duota gražiai, nors trumpam – kaip putai alučio pirmoko stiklinėj. Užtat nepralėk pro žmogų, kasdienį ar šventadienį, jo nepalabinęs, kiekvieną gyvį matyk, o labiausiai tai paukštį, kad ir karklynų žvirblelį ar kokią apsiašarojusią varną. Tas pilkas paprastų žmonių gyvenimas prie žemės Henrikui ir liko svarbiausia, gerbtina ir tausotina. Niekur iš čia neišlėksi, niekur nenulėksi, nenuskubėsi. Kas iš to, kad bandysi viską susiglėbti. Verčiau sustok, įsižiūrėk, koks baisiai mėlynas dangus birželį ar spalį, – gal ką širdin suimsi, gal ką suprasi.

Kaip danguj, taip ir literatūroj. Kadaise susitinkam, ir Henrikas pradeda man deklamuoti mano eilėraštį. Sako, skaitau dabar tavo knygą, va iki šito perskaičiau. Ilgai dar truks, kol baigsiu. Aš va taip, skaitau kasdien po eilėraštį. Keletą kartų…

Henrikas buvo iš tų dviejų, kurie galėdavo paskambinti dėl vieno žodžio (tiesa, ne kaip Romas Granauskas, ne naktį), kaip tas žodis man atrodytų. Koks tarminis ar tarmėj prigijęs latvizmas, ar net per tuos pačius latvius atklydęs germanizmas, tarkim, koks riktingas , taip ir vartom jį prisiminimų sakiniuose, toli vedančiuose. Rašymas Henrikui buvo dalykas tikras ir teisingas, rimtas. Nė vieno žodelio neturėjo būt atsitiktinio, kad ir gražaus, bet ne savo, nė vienos žodžio formos – atsitiktinai priklydusios. Jei dorai nebeatsimeni, klausk, tikrinkis, lauk, kol pati suskambės. Riktingai.

Ramus ir džiugus yra žmogus, kai jaučiasi susijęs begale tvirčiausių priedermės, dėkingumo, gerumo ryšių su visu kuo, kas tik duota patirti, pažinti, pripažinti sava. Kalbėdavomės tarmiškai. Sušnekdavo, ypač kai pastebėjo mane iš tos kalbos mėginant versti, ir latviškai. Kartais prancūziškai. Mėlynas dangus visiems, visų. Skonėjausi Henriko versta Janio Jaunsudrabinio „Žaliąja knyga“. Jo verstų rusų, serbo Jankos Veselinovičiaus, prisipažinsiu, nesu skaitęs. Užtat Henriko, neskubom viską spėjančio, apsiskaitymas buvo pasiutiškas. Taip pat ir literatūros bei kitų menų išmanymas (be kita ko, daugiau kaip keturių dešimtmečių literatūros, estetikos, kultūros istorijos dėstytojo patirtis). Nors niekados to išmanymo nedemonstruodavo. Kaip ir jokio savo pranašumo. Turėjo nepakartojamą talentą visus savo pranašumus kuo gražiausiai paslėpti. Kitų – išryškinti. Visiškai nuoširdžiai. Taip tobulai šitą meną buvo įvaldęs. Užtat negalėjai ant jo pykti, kai, tarkim, priimti Rašytojų sąjungon rekomenduoja kokį aiškiai ribotų gabumų mėgėją eiliuoti. Ant kito pyktum, ant Henriko – negali. Žinai, kad jį bus nudžiuginusios kokios pora eilučių, tam žmogui išsprūdusių veikiausiai atsitiktinai… (Prisimenu, sėdim vienam vakare, eilėraščius skaito toks smagus kolega, neprastas poetas, eilėraščiai vietom gražiai sublyksi, bet šiaip jau… nelabai gal viešai skaitytini, o Henrikas kad švyti, ir vis man tik bakst – matai, kaip jis rašo, matai? – man šitaip niekad nepasisektų!.. Dieve mano, juk matau, juk girdžiu.)

Ir kiti negalėjo nejausti, koks čia retas žmogus. Kokios išmintingo žmoniškumo savybės jame susitelkusios. Nė iš vieno nesu girdėjęs, kad kas nors ar apie Henriką, ar apie jo kūrybą blogą žodį tartų. Ar kad pastebėtum, jog jam kokios premijos, kokio kito įvertinimo pavydėtų, kaip nors sumenkint bandytų. Tiesa, šitokios neišsišokančios kūrybos vertės supratimas, įsitvirtinimas, viešas pripažinimas paprastai nebūna greitas. Užtat patikimas ir tvirtas. Lietuvos literatūros vertintojų sąmonėn jis smelkėsi lėtai. Dabar jau vis dažniau be jo kūrybos nebeapsieina ir mūsų literatūrą kitomis kalbomis pristatančios antologijos. Nors Henriko taip ir neatsiplėšta nuo gimtojo Lietuvos šiaurės lopinėlio. O ko čia ir plėšytis?.. Žmonės visur verti.

Antakalnio kapinėse, jau po atsisveikinimo kalbų, pamatęs mane fotografuojant kunigėlis paklausė: o šitą žmogų ar nutraukėt? Ir akimis parodė tokį, kaip Henrikas būtų galėjęs meiliai tarti, gyvenimo kiek papešiotą žvirblį. Stovėjo rimtas, stropiai pasiskutęs, panešiotom, bet švariom drapanom. Paskiau man buvo paaiškinta: žmogus čia ypatingas, jis – Henriko Ubagėlis. Henrikas niekad nepraeidavo pro šalį jo (ir panašių) nesušelpęs. Tad žmogus jam kartą nuoširdžiai pasakęs: jei jūs mirsit pirmas, mes visi už jus melsimės, kad keliautumėt tiesiai į dangų ir būtumėt pakeltas į šventuosius, visų mūsų, alkoholikų ir kitų nelaimingų, globėjus. Tokią mažutėlių maldą prie kapo – ar daug kas būsim užpelnę?

Henrikas Algis Čigriejus. Atsisveikinant (Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27)

2015 m. Nr. 5–6 / Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27 / Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Henrikas Algis Čigriejus. Vis jau kur nors kas nors

2014 m. Nr. 5–6 / Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2013 m. Nr. 4 / Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai.

Henrikas Algis Čigriejus. Pavasario kloniuose

2012 m. Nr. 3 / Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Juozas Aputis. Kas ten, prie Čigriejaus dobilų?

1999 m. Nr. 11 / Henrikas Čigriejus. Vieškeliukas pro dobilus: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.