literatūros žurnalas

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

Ilgą laiką „Metai“ buvo neįsivaizduojami be vieno iš profesionaliausių, atidžiausių literatūros žinovų – profesoriaus Vytauto Kubiliaus (1928–2004) straipsnių. Iki pat mirties žavėjęs produktyvumu, plačiu akiračiu, literatūrologas rašydavo žurnalui arba buvo daugelio redakcijos inicijuotų diskusijų dalyvis. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Kubilius taikliai vertino ir nutylėtą klasiką, primindavo klasikus (Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Faustas Kirša, Juozapas Albinas Herbačiauskas), įvesdindavo išeivijos vardus (Oskaras Milašius, Tomas Venclova), daugybę dėmesio skyrė iškilioms kultūros asmenybėms (Juozas Keliuotis), o recenzijose gilindavo literatūros stilistinius pokyčius. Nuo 2006 m. publikuotos Kubiliaus dienoraščių ištraukos atskleidžia, kiek daug būta rūpesčio, savigraužos, nihilizmo, nusivylimo, o straipsniai gali klaidingai parodyti susidomėjimą vien negatyviuoju literatūros problemų spektru (katastrofos, mirtis, pamišęs herojus ir pan.). Tačiau iš esmės jais įsižiūrima į tas linkmes, kurios priešindavosi socialistiniam realizmui, kas buvo nustelbta ar literatūroje tapo laisvos minties, intelektualiosiomis grožinės literatūros tendencijomis, kurių Kubilius nenuvertino.

Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą Kubiliaus straipsnių modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą, dalį skirti bendra problemai, kitose tolygiai – jos aktualizacijai tiek išeivijos, tiek Lietuvoje kūrusių rašytojų tekstuose. Daugelį ir šiandien gali nustebinti literatūrologo akiračio plotis, taiklūs kelti klausimai.

Skaitytojams pateikiama didžioji dalis Kubiliaus mėnraščiui rašytų straipsnių, dienoraščių ištraukų, recenzijų. Artimiausiu metu tikimasi pateikti pilną tekstų žemėlapį.

-nb-

Straipsniai

Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius? Ar patekės XXI a. nauja kelrodė žvaigždė, visas tautas ir klases jungianti metafizika, moralė, socialinio sambūrio programa, kurią intelektualai vėl garsintų pranašo mostais? Išsižadėjusi vienų iliuzijų, žmonija viltingai puola į kitų daug žadantį glėbį. Kultūra visada buvo iliuzijų gamintoja ir saugotoja. (2003 m Nr. 8-9)

Skaityti visą

 

Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo. (2003 m. Nr. 3)

Skaityti visą

 

Bjaurumo estetikos paribiuose

Literatūra nėra padoraus elgesio ir mandagaus kalbėjimo vadovėlis. Ji privalo girdėti visokiausius balsus, nesibaugindama šiukšlynuose besiriejančių vaikigalių bedieviško burnojimo. Ji atvira visiems kalbos semantiniams vienetams ir visoms tonacijoms. Tai literatūros materija, iš kurios išliejamas karštoje liepsnoje meno kūrinys. (2002 m. Nr. 12)

Skaityti visą

 

Paradokso poetika

Kaip šita agresyvi kalbėtojo laikysena veikia literatūrą, išstumtą į audiovizualinės imperijos pakraštį? Ar ji neišsižada glostančios tonacijos vardan kertančio smūgio? Ar nepereina iš subtilaus jutimų kuždesio į aštraus intelektualinio brėžinio geometriją? Ar nekeičia linijinės eigos priešingybių kontrapunktu? (2002 m. Nr. 7)

Skaityti visą

 

Naracijos krizė ir kaita

Ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija. Žmogus tik imituoja Dievo sukurtąjį pasaulį, o įsivaizduoja esąs jo architektas ir įžūliai stojasi į patį centrą, pajungdamas realybę savo troškimams ir valiai. Mimetinė kalba ne tik atspindi, aprašo, konstatuoja, bet ir pasiduoda kuriančios asmenybės idėjoms ir vaizdiniams, jo dvasios transformuojančiai galiai. Stipraus kūrėjo naratyvas būna maksimaliai daiktiškas ir maksimaliai subjektyvus. (2001 m. Nr. 8-9)

Skaityti visą

 

Pamišęs herojus

Naujasis literatūros herojus ieško genealoginių šaknų literatūros istorijoje ir atranda savo pirmtakus romantizme. Žmogaus viduje tūno nežinomos chaotiškos jėgos, kurias reikia išlaisvinti iš proto gniaužtų. Demoniškas siautulys ties išprotėjimo riba, kraštutinė aistros, svajonės, skausmo įtampa, priešingų nuotaikų mūša be jokių išorinės tikrovės postūmių, baisūs sapnai, haliucinacijos, kapinių ir vaiduoklių siaubas, metafizinis troškimas „nutverti Dievo žaibą savo ranka“ – toks romantizmo herojų vidinis turinys. (2001 m. Nr. 4)

Skaityti visą

 

Dienoraštis — pokalbis su savimi ir istorija

Ar verta rašyti dienoraštį, jei neturi intensyviai banguojančio vidinio gyvenimo ir esi neįdomus pats sau? Ko brautis į savo vidų, jei ten tuštuma? Ar įmanoma rimtai ir pagarbiai aprašinėti savąjį aš, kuris yra tau „labiausiai nekenčiamas“, pasak Pascalio? (2000 m. Nr. 7)

Skaityti visą

 

Daiktavardėjanti poezija

Ar poezija, išlaisvinusi žodžio judesį iš griežtos ritmo disciplinos, nepaprastai išplėtusi savo stebėjimo horizontus ir imlumo galią, nepraranda esmių nuojautos ir magiškos garsų žaismės? O gal vizualus raiškumas tėra tik viena iš meninės raiškos galimybių, primestų poetiniam žodžiui audiovizualinės technikos? (2000 m. Nr. 3)

Skaityti visą

 

Literatūra mirties paunksmėje

„Mirtis yra filosofijos mūza“, — sakė A. Schopenhaueris, vokiečių mąstytojas. Ar ši mūza stovi ir prie literatūros lopšio? O gal mąstymas apie mirtį yra svetimas literatūros pašaukimui — išrėkti gyvybės balsą, teigti žmogaus buvimą? Ar gali literatūra perduoti mirties potyrį — paskutinį žmogaus pažinimą, kuris nusinešamas į kapo duobę? Ar meninis žodis, reikšdamas žmogaus esimą, gali tapti nebūties ženklu? Ar gali meninis vaizdas išsirutulioti iš nebuvimo, iš nematerijos? (1994 m. Nr. 7)

Skaityti visą

 

Literatūra katastrofos akivaizdoje

Katastrofizmas, neįgavęs vertikalios dimensijos, buvo tik viena iš V. Mykolaičio-Putino poetinio mąstymo atšakų, anaiptol ne pagrindinė, bet itin reikšminga. Jo žodis pritvinksta ekspresyvios energijos tik grėsmės bei pasipriešinimo zonoje ir apsineša nuovargio dulkėmis, net retorikos klišėmis susitaikymo, palaimos ir entuziazmo būsenose. (1993 m. Nr. 1)

Skaityti visą

 

„Kito pasaulio esu žmogus“ (Juozo Keliuočio 90-mečiui)

Su narsaus reformatoriaus tikėjimu J. Keliuotis skelbia: modernusis menas duos Lietuvai vertingų kūrinių. Kritikos straipsniuose pakiliai dėsto modernizmo estetiką, nuspalvintą bergsonišku intuityvizmu. Šiuolaikiniame mene įsigali intuityvus mąstymas, trykštantis iš iracionalios, vitalinės žmogaus prigimties. (1992 m. Nr. 7–8)

Skaityti visą

 

Du besiginčijantys balsai: romantizmas – antiromantizmas

Bet ar galėjo lietuvių literatūra, egzistuodama okupacinio režimo sąlygomis, totališkai demitologizuoti vertybes, kurios padeda tautai išlikti? Ar galėjo ji desakralizuoti tautinę savimonę ir nuimti moralinės tiesos aureolę nuo paminto tautiškumo? Ar galėjo visiškai atsisakyti „romantinių ritualinių gestų“ ir kritiškai „peržiūrėti ar sugriauti senuosius mūsų mitus bei stereotipus“? Ar galėjo ji atsisakyti programinės užduoties, tokios pačios, kaip ir Maironio laikais, – sergėti tautos gyvybę? (1991 m. Nr. 8)

Skaityti visą

 

Menininkas ir nepriklausomybė

Kokia natūrali menininko alergija primestoms programinėms užduotims, engusioms jo kūrybą! Dabar vienintelis troškimas – nupurtyti jas nuo savęs kaip įsisegusias erkes. Ir žūtbūtinis noras – būti psichologinių ir metafizinių gelmių ruporu, nepataikaujančiu jokioms politinėms konjunktūroms. Menas pagaliau turi tapti savarankiška vertybe, o ne „valstybinio ūkio“ planiniu paragrafu. (1991 m. Nr. 5)

Skaityti visą

 

Pradžia laisvo mąstymo

Intelektualinė eseistika, svyruojanti tarp mokslinės studijos ir poetines prozos fragmento, renkasi savo struktūros principu aštriabriaunį mąstymą, kuris sugeba iš karto pagauti esmę ir apibrėžti visumą, siekia gelmės, o ne ekstensyvumo, kyla iš viso gyvenimo patirties, intuicijos ir pasąmonės, skleidžia iš savęs etinę šviesą. Tokio aštriabriaunio mąstymo įsitvirtinimas nuzulintų protų visuomenėje yra galbūt vienintelis mūsų kultūros triumfas netikrumo laike. (1991 m. Nr. 2)

Skaityti visą

Dienoraštis

Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

Teisus mūsų romanistas: menininkas neprivalo reikalauti sau privilegijų. Jis yra toks pat žmogus kaip ir visi. Ir jo gyvenimo sąlygos neturėtų būti nei geresnės, nei blogesnės kaip visų. Jei tau valdžia teiks privilegijų, ji pareikalaus už jas atpildo. O menininkas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.
Šitaip gražiai romanistas šnekėjo, išmeldęs iš valdžios prašmatnų butą ir padavęs pareiškimą importiniams baldams. (1969. VI. 27)

Skaityti visą

Iš „Dienoraščio“

Kasdien lakstymas. Vėl viską iš naujo pradėti. O iš tiesų pabaiga. Tai labai aiškiai junti, atrinkinėdamas knygas VDU bibliotekai. Jų jau niekad neskaitysiu. Visas tas šlamštas, tarp kurio gyvenau, nuslenka nebūtin. Aš atiduodu tai griūčiai 2/3 savo bibliotekos ir 2/3 savo gyvenimo. Kaip beprasmiškai praleisto, išbarstyto. Dabar tik pabaigos jausena. Pasiruošimas išėjimui visais punktais. (98. VI. 23)

Skaityti visą

Recenzijos

Legenda, prabilusi savo vardu
1993 m. Nr. 2

Juozapas Albinas Herbačiauskas. Erškėčių vaikinas. Sudarė Viktorija Daujotytė. – V.: Vaga, 1992. – 445 p.

Skaityti visą

 

Testamentinis kūrinys
1996 m. Nr. 1

Faustas Kirša. Pelenai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1995. – 208 p.

Skaityti visą

Oskaras Milašius – romanistas
2002 m. Nr. 5–6

Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Skaityti visą

 

Poetinė proza plečia savo ribas
2003 m. Nr. 4

Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Skaityti visą

Liaudiško pasakojimo kaita
2003 m. Nr. 12

Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Skaityti visą