literatūros žurnalas

Nodar Dumbadze. Chazarula

2018 m. Nr. 1

Iš rusų k. vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Nodaras Dumbadzė (1928–1984) – gruzinų literatūros klasikas, prozininkas. Rašyti pradėjo dar studijuodamas Tbilisio universitete, kur baigė ekonomikos studijas. Debiutavo eilėraščiais, didelė jų dalis –  vaikams. Nuo 1957 metų atsidėjo literatūrinei kūrybai, tačiau pripažinimo sulau-kė tik 1960-aisiais, pasirodžius romanui „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“, kuris netrukus buvo ekranizuotas. Filmą kūrė tuomet dar pradedantis režisierius Tengizas Abuladzė, vėliau išgarsėjęs kino šedevru „Atgaila“.
N. Dumbadzė dirbo literatūros žurnaluose „Ciskari“ („Aušra“) ir „Niangi“ („Krokodilas“), kino studijoje „Gruzija-film“, o nuo 1981 metų iki mirties vadovavo Gruzijos rašytojų sąjungai. Parašė šešis romanus, apysaką „Kukarača“, daugybę apsakymų. Kūryba įvertinta garbingiausia Gruzijoje Šota Rustavelio literatūros premija. Palaidotas Gruzijos panteone Mtacmindoje.
Lietuvių skaitytojai galėtų atsiminti šio autoriaus knygas „Amžinybės dėsnis“, „Nebijok, mama!“,„Baltosios vėliavos“, „Saulėta naktis“.
N. Dumbadzės noveles versti, artėjant klasiko 90-osioms gimimo metinėms, ėmiausi paprašyta rašytojo dukters Ketevan.



Pamenu, sulaukęs keturiolikos, pirmąsyk užšnekinau medį. Medžiui jau seniausiai buvo per šešiasdešimt, visai kaip mano močiutei. Tas medis – obelis, vardu Chazarula.

O anksčiau, būdavo, močiutė kiekvieną žiemą atveždavo Chazarulos obuolių į Tbilisį. Pirmuoju rytiniu traukiniu atvykdavo į miestą ir iš stoties lėkdavo tiesiai pas mus – įraudusi, žydinti, skaniai kvepianti kaimu. Apkabindavo mane, stipriai priglausdavo prie krūtinės, paskui tiesiai į patalą mesdavo šaltą ne itin išvaizdų kumščio dydžio obuolį, sakydama:

Gaudyk, nena1, Chazarulos lauktuves iš mūsų kiemo. Jinai kad ir susisukusi – kaip iš akies lupta Danino, Almaschanovo sūtrauka, – o nieko geriau už jos obuoliuką ankstų rytą tuščiam skrandžiui nėra. Valgyk, aukseli, ir tegul tavo bėdos sykiu su manim į kapus nueina…

Obuoliai iš tiesų buvo labai skanūs.

Kai prasidėjo karas, aš atsikrausčiau į kaimą, pas močiutę, kur ir susipažinau su Chazarula jau akis į akį. Obelis stiebėsi tiesiai viršum maranio2, kvepėjo, nors vienur kitur ir matei kirmino pagraužtą sausšakę, vis dėlto tebebuvo išdidi, graži ir stipri, plačiai atmetusi šešėliuotas savo rankas. Ją puošė kaušai, ąsočiai ir puodynės – didesnės ir mažesnės, tačiau štai ką sužinojau: mūsų Chazarula, deja, nebežydi kaip anksčiau ir nebeveda vaisių.

Kartą, ankstų keturiasdešimt antrųjų rytą, močiutė prikėlė mane vos išbrėškus. Rankoje laikė žvilgantį, aštrų kaip skustuvas kirvį.

– Močiute, kas tau? – apsimečiau nusigandęs. – Nori mane nugalabyti?

Ir pasislėpiau po apklotu.

Nagi, liaukis kvailį voliojęs, kalės vaike! – piktų pikčiausiai suriko močiutė. – Kelkis, kol už ausies tavęs nuo tachtos nenutempiau… Kilk ir imkis darbo…

– Kokie darbai pačiu saulėtekiu? – pasipiktinau. – Ką sumanei?

– Tegul pajunta vyrišką delną, nes manęs nė per nago juodymą nebeklauso, – burbėjo susiraukusi.

– Apie ką tu, močiute?

Tai bent užsispyrėlis, tai bent mutrukis3! Liaukis juokelius laidęs, girdi?

– Keliuosi, močiutėle, keliuos. Tik paaiškink, apie ką šneka? – pašokau ir pradėjau rengtis.

– Apie ką, apie ką? Apie Chazarulą! Tikra nenaudėlė, nei gėdos, nei sąžinės. Sumanyk tu man tokią išdavystę per patį badmetį!

– Tai tu… apie medį? – man iš nuostabos net liežuvis pasauso.

– Apie medį, apie medį!

– Apie obelį? – vis dar netikėjau savomis ausimis.

– Argi obelis be obuolių – obelis?

– Gerai, o ko iš manęs nori? Kad nukirsčiau ją, ką?

– Na, kam taip iš karto kirsti? Pirmiau gerokai tą kvaišą prigąsdinsim, o kad neišsigąs, tada ir nukirsim. Nėra reikalo ilgai terliotis.

Močiutė paaiškino man, kaip turiu Chazarulą gąsdinti, atrėmė kirvį į lovos galvūgalį ir pasuko link durų.

– Manai, paklausys manęs? – šyptelėjau.

– Jeigu dar turi bent kruopelę proto, – atšovė močiutė, – paklausys.

– O tu pati? – paklausiau.

– Ne, pasikalbėti judu turit dviese. Akis į akį – tu ir Chazarula, – paaiškino močiutė tarpduryje ir išėjo.

Atsikėliau. Su kirviu ant peties pasilypėjau ant maranio ir stojau prieš Chazarulą. Išbrinkę jos pumpurai buvo pasirengę sprogti. „Įdomu, – pamaniau, – ar medis iš tiesų girdi žmogų?“ Ir nusišypsojau.

Paskui griebiau kirvį ir iš visos sveikatos užsimojau. Viens!

Vožti ar nevožti? – paklausiau balsu. – Kirsti ar ne? Nukirsdinti ar palikti?

Ilgokai svarstęs galų gale numojau ranka ir garsiai prašnekau, taip garsiai, kad mane išgirstų ne vien Chazarula, bet ir akmuo, užgulęs į žemę įkastą kvevrį – milžinišką vyno ąsotį.

– Tiek to, – surikau, – dar metelius palauksiu. Bet jeigu ir tuomet neves vaisių, te kaltina pati save. Iš šaknų iškaposiu!

Trumpai drūtai, tiksliai įvykdžiau, kas močiutės prisakyta. O Chazarula? Stovėjo sau, nė šakele nevirpteldama, tik stiebėsi visu liemeniu į viršų, bandydama sušilti tekančios saulės spinduliuose.

Vėl suėmė juokas. Šįkart ne iš močiutės, o iš paties savęs. Įkirtau kirvį į trinką, besivoliojančią po obelimi, ir grįžau atgal į odę4.

– Na, kaip? – paklausė močiutė.

– Kaip? Išgąsdinau mirtinai. Negi nematai, kaip dreba, vargšiukė? – atsakiau ir priverčiau močiutę žvilgtelėti į Chazarulą.

Dabar jau drąsiai galėjau juoktis balsu – Chazarula iš tiesų drebėjo. Visu liemeniu.

Papūtė rytų vėjas.

Į kalnus sparčiai žengė pavasaris. Išlindo iš Gubazauzio giraitės ir apsistojo mūsų kieme – basas, kaip koks kaimo bernas, pasiraitojęs kelnių klešnes… Pavaikštinėjo po šviežią žalią žolę ir išvedė visus iš proto – gyvulius, paukščius, augalus. Gyvenimas aplink sukunkuliavo.

Močiutė ir vėl pažadino mane prieš auštant ir parodė į Chazarulą:

– Tu tik pažiūrėk, nena!

Kaip tikra karalienė atrodė Chazarula, užsimetusi baltai rožinį apsiaustą, praskleistą ant krūtinės – panašiai atsilapoja senutės, pavargusios po ilgų darbų. Stovėjo ir juokėsi, pašaipiai žvelgdama mūsų pusėn.

– Na, ar ne mano teisybė? – triumfavo močiutė.

– Dieve, gal nusprendei mane iš proto išvesti? – pasakiau nei šį nei tą.

O Chazarula žydėjo, ir dar kaip! Iš visų pusių siaučiama bičių, kurios spiečiais skrido artyn! Ant šakelių užsimezgė vaisiai – nesuskaičiuosi tokios gausybės! Bręsdami jie pūtėsi, tvinkte tvinko nuo sulčių. Kiaurus metus ir mes, ir kaimynai skanavome Chazarulos obuolius – žalius ir džiovintus, į obuolienę ir sūrį suvirintus. Gyvuliams gal net gomurius obuolių rūgštelė nuėdė – kimšo ir kimšo. Pamenu, kone kasdien nunešdavau pintinę obuolių Teofano Dugladzės karvei.

Gana bus, bičo5, palik tą karvę ramybėje! – ne juokais įdūko Teofanas, išvydęs mano rūpestingumą. – Greitai ji duos nebe pieną, o obuolių kompotą!

– Ką pridarei, Chazarula? Kaip tau pavyko visą kaimą iš proto išvesti? – paklausiau jos prieš pat šalčius, pagaliu mušdamas nuo viršūnės paskutinį, strazdų sukapotą obuolį.

– Sykį jau gimei vaismedžiu, juoba obelimi, tik šitaip ir privalai elgtis! – atsiliepė Chazarula, girgždėdama senutėliais sąnariais.

Tas laikas mums ilgam atminty įstrigo: Chazarula paliovė derėjusi. Kiek ją begąsdinau, kiek begrasinau ir bemeldžiau – galas! Išseko Chazarulos dosnumas.

Po poros metų, kai sėmėme iš kvevrio vyną, močiutė staiga pakėlė akis į dangų, paskui – į Chazarulą ir palingavusi galva man, nelyginant svetimam, pasakė:

– Šiandien snigs, o mes be malkų likome.

Jos balse jutai susierzinimą.

– Šaltis mus visai suries. Reikia kirsti Chazarulą.

– Palūkėkime dar metelius, močiutėle, tada ir nukirsime, – meldžiau aš. – Tuoj vėl ją pagąsdinsiu…

– Viskas veltui, nena. Jos, kaip ir manęs, senės, jau niekuo neįbauginsi.

– Ne, – pareiškiau. – Negaliu jos nukirsti, negaliu!

– Jis mat negali! – įtūžo močiutė. – Tau vienas ir tas pats, ar aš šneku, ar šuva loja!

– Ne, močiute, ne! Ne tas pats… Tik negaliu jos nukirsti.

– Kodėl? – nustebo močiutė.

– O, moterie, ar ne pati sakei, kad medis viską girdi?

Maža ką senatvė prišneka, nena… O tu jau ir išsižiojai. Pasaulyje žmogus žmogaus dažnai visai negirdi, ką kalbėti apie medį… Štai fronte vieni kitus žudo. Aš tąsyk tik pajuokavau, anūkėli, nė nemaniau, kad imsi ir patikėsi.

– Ne, – užsispyriau. – Negaliu! Mano galva, medis ne tik kad girdi, bet ir mato. Pažiūrėk, kaip ji nuo mūsų gręžiasi.

Didu, didu6! Ką aš girdžiu? Verčiau jau apkursčiau, – suaimanavo močiutė ir pliaukštelėjo delnu sau per skruostą. – Ek, kokia man iš tavęs nauda?! Pati tau smegenis susukau, pačiai teks ir susimokėti. Ei, kaimynai! Šen, gerieji žmonės, čionai! Sukibkit visi ir sodinkit ant grandies iškvailėjusį vaikį! Dieve mano, ar ilgai toks gyvens?! –
dabar ji jau šaukėsi viso kaimo.

– Kas nutiko, Kalandadzės našle? Ko tau reikia iš to bernioko? Už ką ketini jo sielą pas Viešpatį siųsti? – atsišaukė į jos aimaną Ananija Salukvadzė, kėblinęs tarp žiogrių po kaimą, ir užsuko į mūsų kiemą.

Kaip tai ko noriu, batono7 Ananija! Pats pasvarstyk: užpernai priverčiau tikrą savo anūką prigąsdinti bergždžiąją Chazarulą. O dabar va prašau: nukirsk ją! Maldaute maldauju! O jis, tik pamanyk, nepageidauja! Ir žinai kodėl? Ogi todėl, kad medis, pamanyk, viską mato ir girdi… Velnias žino, kas jam pasidarė! – sielojosi močiutė ir ištiesė svečiui stiklinaitę, pilną rausvo, gryno vyno „Odesa“.

Labą rytą ir padėk Dieve, kalbatono8 Daredžan, – pasveikino močiutę Ananija Salukvadzė ir taip gardžiai išgėrė vyną, kad man net seilė nutįso, tartum šalia nebūtų buvę sklidino kaušo.

– Mato ir girdi? – pasitikslino Ananija ir paglostė nurudusius ūsus.

– Ne tik mato ir girdi, batono Ananija! Tas snarglys jau taip suįžūlėjo, kad tikina: medis dar ir kalba! – guodėsi močiutė. – Tik ar jo čia kaltė? Ne, aš pati jam susukau galvą, man dabar ir kilpon lįsti!

– O tavo vyno šįryt jis netyčia neragavo? – paklausė Ananija Salukvadzė.

– Lyg ir išlenkė vieną kitą stiklinaitę, – atsakė močiutė. Jos akyse sužibo viltis.

– Tuomet įpilk ir man dar vieną, kalbatono Daredžan, – nusišypsojo Ananija, – ir aš tau tiksliai pasakysiu, kas jį iš proto išvedė – tu ar vynas.

Močiutė pripylė stiklinaitę, Ananija tuo užsivertimu susipylė vyną į gerklę.

– Man regis, kalbatono Daredžan, – pradėjo po ilgokos pauzės, – abu būsit vaikį iš proto išvedę – ir tu, ir vynas. Tačiau jeigu nori visiško tikslumo, kliūstelėk dar stiklinaitę.

Močiutė įpylė vyno, tačiau nuvėrė tokiu žvilgsniu, kad aš – jo vietoje – nebūčiau drįsęs stiklo net prie lūpų priglausti. O Ananija lyg niekur nieko ištuštino ir trečią stiklinę. Šį kartą nuosprendį paskelbė nedelsdamas:

– Taip, dabar man jau aišku, nuo ko jam pasimaišė, – ir bedė pirštu į vyną. – Tai tu, – dabar jau kreipėsi į mane, – tvirtini, jog medis viską mato, tiesa?

– Tiesa! – patikinau.

– O akmuo?

– Ir akmuo.

– O upė?

– Ir upė…

Jis peržegnojo mane ir atsisuko į močiutę:

– O ką, kalbatono Daredžan, visai įdomiai čia klostosi! Tarkime, kad tu – medis, na, kad ir ši obelis, Chazarula… Jeigu tu viską matai ir girdi, kaip tavo vaikis kad pliurpia… negi nepamatysi vyro su kirviu ant peties, tokio kaip, pavyzdžiui, aš?! Jis ateina ir nori tave kirsti. Kirsti, supranti?! Tu viską matai ir supranti, o pabėgt negali!
Ar ilgai čia truktų išeiti iš proto?! – paklausė Ananija ir ištiesė močiutei tuščią vyno stiklą, tik šioji kažkodėl nesiskubino. – Įpilk, moterie! – šūktelėjo Ananija. – Dar ne viską tau pasakiau! Kas svarbiausia, dar laukia!

Močiutė pripylė stiklinaitę.

– Tau, bičo, nors ir miesčioniukas esi, – atsisuko į mane Ananija, – jau laikas būtų pramokti kaimiškos mūsų išminties. Trijų dalykų joks valstietis nelaikys: gyvulio, kuris neveda prieauglio, medžio, kuris neduoda vaisių, ir bevaikės…

Ananija įsistebeilijo į močiutę ir nukando sakinio galą.

– Į mane be reikalo vėpsai, Ananija, – nusijuokė močiutė. – Šnekėk, nesigėdyk, pabaik, ką pradėjęs. Neturėčiau sūnaus, tai iš kur būtų anūkas?

Teisybė… Ir bevaikės bobos… O tavo močiutė Daredžan net septynis vaikus turėjo, štai kaip…

– O ko tau iš manęs reikia, dėde Ananija? – paklausiau.

– Kodėl medžio nekerti?

– Gaila man.

– Medžio, vadinasi, tau gaila, bičo? Tavo vienmečiai fronte po tankais ir granatom gula, o tu…

– Vargšė mūsų šalis, ar ji su tokiais štai pienburniais Hitlerį įveiks?

– Ne, nedrįsk taip sakyti, kalbatono Daredžan, – staiga užsiplieskė Ananija.

– O ką?! Gal neteisybė, batono?! Toksai prireikus net vištos nenukirstų, net ėriuko neparėžtų. Medžio šit nuleisti negali: gaila jam, pamanykite! Dar daugiau tau pasakysiu: užpernai prieš pat Naujuosius ėmėsi kiaulę skersti – tai šiemet vargais negalais gyvuliuką Intabuetyje sugavome, peilis po gerkle stačias! Pridera taip elgtis, ką?! –
suailingavo močiutė.

– Teisybę sako, bičo? – paklausė Ananija.

– Teisybę, dėde Ananija. Tik veltui tu man pamokslauji, Chazarulos aš vis viena nekirsiu, – pareiškiau.

– Gailauji, bičo?

– O negi negaila?

– Na, ir suk tave devynios, gailauk toliau! Įpilk man dar vyno, kalbatono Daredžan, ir jau rytoj dar su tamsa tavoji Chazarula gulės paslika ant žemės. Pats padarysiu tvarką ryte: šiandien laiko neturiu.

Močiutė įpylė jam vyno. Jis išgėrė.

– O užkąsti netyčia neatsirastų, kalbatono Daredžan? – lyg tarp kitko paklausė.

– Kuolas užkandai tiks, batono Ananija? – per dantį patraukė močiutė.

Nė žodžio daugiau netaręs Ananija išsliūkino iš kiemo ir pamažėle ėmė kopti aukštyn į kaimą.

– Ei, batono Ananija, kur tave neša?! – suriko močiutė. – Juk ketinai žemyn lipti!

Turėjau apačioje šiokių tokių reikalų, kalbatono Daredžan, – prisipažino Ana-nija. – Tačiau dabar… Tegul mūsų pirmininko vynuogynas taip gerai žydi, kiek aš reikalams betikęs…

Ir numojo ranka.

Tuomet būk jau toks malonus, pasigailėk senės, batono Ananija, remkis į Šakrojo žiogrius, – paprašė močiutė. – Maniškiai visai jau palaikiai…

Ananija nušlitiniavo kitapus tako ir užvirto ant Šakrojo Mikaberidzės tvoros. Buvo jau beeinąs tolyn, tik staiga atsisuko:

– Ei, bičo! – šūktelėjo mane. – Sakai, tavo Chazarula viską mato? Kad tave kur… Chazarula tau matys, – sukikeno. – Jau net aš nė velnio nebematau…

Ir nusvirduliavo palei tvorą.

O teisus buvau aš. Nuogas medis viską matė ir girdėjo. Iki dvylikės Chazarula mąstė. O pusiaunaktį sudrebėjo jos širdis ir šaknys… Trakštelėjo šaknų apraizgytas kvevris. Pajuto tą trakštelėjimą Chazarula, dar tvirčiau šaknis suveržė… Įdubo
molio šonai, tačiau ąsotis laikėsi. Darsyk spūstelėjo Chazarula šaknimis ir įskėlė ąsotį. Raudoni syvai tingiai pasruvo iš jo ir ėmė girdyti ilgas Chazarulos šaknis. Sutreškėjo medis, tačiau pamažu pamažu siaubingas tirtėjimas virto iki šiol nepažintos saldybės virpuliu. Pasmerkta ir ištroškusi obelis taip įsitvėrė į ąsotį, kad raudona rasa net kliūs-telėjo jos kraujo indais. Ji gėrė ir gėrė raudonąjį slėpinį, jau kone septynias dešimtis metų gulėjusį po jos šaknimis, ir visą tą laiką nė nenujautė, ką taip meiliai raizgo požeminiu gyvybės tinklu. O, kaip jinai jį saugojo, kaip globojo! Raudoni syvai lyg upė tekėjo iš skilusio kvevrio… Chazarula vis stipriau veržė ąsotį, godžiai siurbdama nepaprastą, neišsenkančią rasą. Jos kamienas, krečiamas džiugaus virpulio, priplūdo šilumos ir džiaugsmo. Ji gėrė ir gėrė, pamiršusi viską šioj žemėj… Galų gale apsvaigo, ir pasaulis tapo šviesesnis!

Įvyko stebuklas! Iki dugno ištuštėjo kvevris, paskutinį lašą išgėrė Chazarula, ir staiga jai atsivėrė akys – ji suprato ir žmogaus, ir keisto gėrimo paslaptį… Ne, nesistebėjo, kad žmonės, būdavo, apsikabina, bučiuojasi, verkia, laikydami rankose dubenėlius… Nesistebėjo, kad vaikosi vienas kitą ir pykstasi, kad juokiasi ir dainuoja, susikibę rankomis, kad šoka aplinkui ją, Chazarulą, ir kad taip stropiai plauna kvevrį, o paskui pagarbiai supila į jį šiuos nuostabius syvus. Viską viską suprato Chazarula ir pati mirtinai panoro uždainuoti, apsikabinti, bučiuotis ir verkti, bėgioti ir šokti… Tiktai kaip tą padaryti? Vargšelė Chazarula – juk buvo jinai tik medis, ne žmogus. Ir padarė Chazarula, ką galėjo – iki ryto lingavo ir gaudė. O rytą… Rytą gavo buką smūgį į šoną. Tik skausmo nejuto. Ne, jai tikrai neskaudėjo, todėl nė nemanė jaudintis… Paskui – dar vienas toks pat smūgis, tik į kitą šoną. Chazarula ir į jį dėmesio nekreipė… O smūgiai vis tęsėsi – daugiau negu valandą. Galų gale Chazarula pajuto iš kairės kažkokią keistą jėgą, kuri lenkė kamieną prie žemės. Spaudė vis stipriau, kamienas skaudžiai, veriamai sugirgždėjo… Iš pradžių obelis linko tingiai, o paskui griuvo paslika. Tik dabar išgirdo savo lūžtančių rankų ir pečių kaulų traškėjimą, savo trūkinėjančių gyslų aimaną. Tačiau skausmo, nė menkiausio, vis dar nejautė, tik užmerkė akis ir saldžiai – o, kaip saldžiai ir giliai – įmigo.

– Kelkis, kelkis, nena! – pažadino mane močiutė. – Ananija, žinok, iš ankstaus ryto Chazarulą paguldė. Imk kirvį, bent šakas pagenėsi! – paliepė ir nuėjo virtuvėn.

Nuojauta močiutės neapgavo: naktį iš tiesų pasnigo. Kaimas pasipuošė nelyginant nuotaka šydu, jau pasirengusi prie altoriaus. Vien tik mūsų kiemas atrodė gedulingai: virš maranio gulėjo negyva, ką tik nukirsta Chazarula, galinga, bet suniokota, aplaužytomis šakomis.

Paniuręs užsilipau ant vyno rūsio ir prieš pradėdamas kapoti šakas prisėdau ant kelmo. Prisėdau ir įsižiūrėjęs apstulbau: iš nuleistos obels žaizdų sruvo kruvinai raudoni syvai.

– Močiute! – surikau.

– Kas nutiko? – iškišo iš trobos galvą.

– Lipk šen.

Ko dabar?

– Užsilipk, pati pamatysi.

– Kas čia? – paklausė nustebusi.

– Bus medžio kraujas, – atsiliepiau virpančiu balsu.

Negali būti, juk sausis, augalai miega, sula tik vasarį ims pulsuoti, – tarė močiutė, pamirkė raudonuose syvuose pirštą, pauostė ir nužvelgė mane išgąstingu žvilgsniu.

– Atverk čurį! – paliepė.

Tučtuojau atverčiau akmenį, nukėliau į žemę įkasto ąsočio dangtį, ir abu su močiute sužiurome į plačią gerklę. Kvevris buvo tuščias!..

– Viešpatie aukščiausias, Motina Dievo, teisybės veidrodi… Šventoji Marija, pasigailėk mūsų, vargšų, nevesk iš proto, – meldė močiutė, o jos balsas drebėjo.

Iškėlusi rankas į dangų ji pamažėle suklupo.

Šalčio užgauta Chazarula atmerkė akis. Nepratusiai būti gulsčiomis pasaulis atrodė apvirtęs aukštyn kojomis. Ji nustebo. Iš pradžių pamanė, kad dėl visa ko kalti dieviškieji raudoni syvai. Bet staiga pamatė paniurusį ant kelmo sėdintį, į kirvį pasirėmusį berniūkštį, o kiek atokiau, ant akinamai balto sniego, – juodai vilkinčią senutę, suklupusią prie atviro ąsočio ir iškėlusią į dangų rankas. Pamatė ir suprato: ji, Chazarula, nebegyva. O tada užsimerkė.

Užsimerkė amžiams.

Versta iš: Нодар Думбадзе, Собрание сочинений в двух томах; том II,.Тбилиси: издательство “Мерани”, 1986



1 Nena – malonybinis kreipinys į vaiką (gruz.).
2 Maranis – vyno rūsys.
3 Mutrukis – asiliukas.
4 Odė – vasarinė pašiūrė.
5 Bičo – berniukas, jaunuolis (gruz.).
6 Didu – ištiktukas, reiškiantis didžiausią nuostabą (gruz.).
7 Batono – mandagus kreipinys į vyriškį (gruz.).
8 Kalbatono – mandagus kreipinys į moterį (gruz.).