literatūros žurnalas

Neringa Mikalauskienė. „Štai:“ pasaulio formų įvairovė

2017 m. Nr. 11

Agnė Žagrakalytė. Štai:. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 60 p.

Štai:“ yra trečiasis Agnės Žagrakalytės eilėraščių rinkinys ir penktoji knyga apskritai. Išėjusi po devynerių metų nuo „Visos tiesos apie Alisą Meler“ (2008) ir debiutinio „Išteku“ (2003), sulaukusi svarių recenzijų: Virginijos Cibarauskės („Šūviai ir žiežirbos“, „Naujasis Židinys / Aidai“, 2017, Nr. 4), Neringos Butnoriūtės („Besitvarkanti poetinė gražbylystė), Monikos Andriulytės („Štai taip viršijamas poezijos greitis“, „Literatūra ir menas“, 2017 05 12). Patekusi į Metų knygos penketuko rinkimus. Pusmetį gulėjusi ir ant mano stalo ‒ laiko jai surasdavau, bet kiekvienąkart perskaitydavau tarsi iš naujo, nes akcentai susidėliodavo vis kitaip. Jie klojosi tarsi sluoksniais, bet paradoksaliai knyga neatrodė daugiasluoksnė, nes kiekvienas perskaitymas nugramzdindavo ankstesnįjį taip, lyg jo būti nebuvę (nors žinojimas, kad ankstesnis sluoksnis tebėra, vis dėlto išlikdavo). Autentiškiausias lygmuo pasirodė tas, įgarsintasis ‒ pačios poetės balsu kažkuriame Rimanto Kmitos vedamų „Literatūros akiračių“ interviu, pristatymuose ar skaitymuose. Pastebėjau, kad skaitymams Agnė dažniausiai pasirenka šiuos tekstus: „Kodėl sustojau rašyti:“, „Apie meilę kaip apie muziką:“, „Žodininkė“, „Miestai, kuriuose meldžiausi, o dabar tai parduodu:“, „Čia nėra interneto:“… O autorei skaitant garsiai, nebelieka to bestruktūriškumo ir vaizdų neišbaigtumo, apie kurį recenzijoje kalba V. Cibarauskė: atvirkščiai, viskas kuo gražiausiai sukimba, atsiranda, sakytum, stuburas ‒ intonacijos valdoma jėga. Taip pat ironijos mažiau: nors balso spurdėjimas, teatrališkumas išlieka, bet išgirsti ir egzistenciniu rimtumu dvelkiančių gaidų, kartais net tose vietose, kurias perskaitytum kaip pokštą. Tačiau neįskaitė A. Žagrakalytė savo rinkinio, tad apie kiekvieną tą pasirodantį ir išnykstantį tarsi kvepalų natos sluoksnį, arba lygmenį, ‒ iš pradžių, nes gal ne veltui rinkinio pavadinime „Štai:“ atsiranda dvitaškis ‒ tam tikra laikysena ne tik pozicionuojama, bet ir atveriama.

Štai: pasaulis. Jo formų įvairovė tiesiog braunasi į žodžius. Eilėraščių subjektė pasirodo kaip kalbėtoja ir iškalbėtoja, anot vieno iš eilėraščių pavadinimų ‒ žodininkė („ir reikėjo man / tarp žolių rasti žodį: / meilužę meilužin keisti“, p. 37). Pasaulis ‒ vešantis, kupantis, žydintis, tarpstantis, liepsnojantis, žvilgantis, kibirkščiuojantis. Esantis net be jame dalyvaujančio žmogaus ‒ tartum grynoji būtis („gražus išsitrėškė žiedas“, p. 56). Kalbėtojai toks pasaulis gali būti duotas kaip meilė, o ne vien tik jos galimybė, tačiau kartu jis yra pavojingas, kertantis tuomet, kai, rodos, pasiekiama pati laimės kulminacija („klasika, nors apsiverk: / gyvatė žolėj“, p. 7).

A. Žagrakalytės tekstuose tarytum neveikia tradicinė natūros ir kultūros opozicija ‒ kaip tik tai ir laikyčiau jos poezijos savitumu. Eilėraščių subjektė vienodai stipriai išgyvena tiek gamtos pasireiškimus („Kodėl nustojau rašyti:“, „Nuo saulės iškvaišt nuo mėnulio“), tiek urbanistinės civilizacijos ženklus („Metro moteris grąžina man nosinaitę“, „o už ką jūs balsuotumėt?“). Maža to ‒ ypač intensyvūs jos išgyvenimai gamtoje („žiežirbom apsipylus tvinsta lakštingala, / pro krūmus pulsuoja geltona giesmė, gelia jos balsas: melsvai kibirkščiuoja žolė“, p. 48) sustiprina meilės potyrį ir prašosi pasidalijimo su mylimu žmogumi, bet… nėra interneto, tad neiškalbėti jausmai aprimsta užtraukus užuolaidas („Čia nėra interneto:“). Tai galima būtų perskaityti ir kaip ironiją, bet nebūtinai ‒ tai veikiau šiuolaikinių technologijų legitimacija: jos reikalingos, leidžia dalytis akimirka „čia ir dabar“ su tuo, kurio nėra šalia.

Keliauti irgi galima įvairiai ‒ ne tik pėsčiomis per pievas, lipikams čaižant blauzdas, minant pedalus gamtoje, metro ‒ didmiestyje, bet ir „vyrišku dviračiu, chaki striukele, / turistų fotoaparatuos“ („Keliauju Japonijon:“, p. 55). Ir gal net ne kelionės tikslas svarbus, o pats judėjimas, apie kurį čia pat ir papasakojama, nors vėlgi ‒ paliekant intrigą, mįslę pirmajame ir paskutiniame rinkinio eilėraščiuose-dvieiliuose („Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau“, p. 5). M. Andriulytė savo recenzijoje A. Žagrakalytės pareiškimą apie greičio baimę mato kaip koketavimą su skaitytoju, tam tikrą apgavystę: „<…> nes iš tiesų greičio nebijoma – autorės poetinio pasaulio variklis pernelyg galingas, kad paisytų greičio ribojimų ar juo labiau bijotų.“ Bet ar viską galima paaiškinti vien tik koketavimu? Kas yra neįvardytasis „tu“? Aš perskaityčiau ‒ pasaulis. Kitiems gal pasirodys kitaip.

Štai: daugiabalsė kalbėtoja (o gal ‒ kalbėtojos?..). Nors kai kuriuose eilėraščiuose norėtųsi atpažinti vieną ir tą pačią subjektę (veikiausiai dėl to, kad jau įpratome įsivaizduoti, jog knygoje pasakojama paties autoriaus ar autorės subjektyviais išgyvenimais grįsta istorija), skaitydamas rinkinio tekstus antrą kartą pamatai, kad autobiografiškumo čia ne tiek jau ir daug, nebent pulsuojantis ekstravertiškas čiauškėjimas, sugebėjimas kiekvieną kasdienę situaciją paversti nuotykiu (sakyčiau, ataidintis iš „Visos tiesos apie Alisą Meler“). Galbūt vienas kitas eilėraštis tikrai gali tapti veidrodžiu, atspindinčiu „1992 ‒ / Mergaitę, trylikos, piktą. // 2010 ‒ / Moterį. Laimingą / ANT VISO GARSO“ (p. 47), tačiau įsigilinęs suvoki, kad perteikiamos patirtys yra gana apibendrintos, universalizuotos. Čia paantrinčiau V. Cibarauskei, recenzijoje teigusiai, kad „šis moteriškumas ‒ labiau tipiškas, o ne refleksyvus“, pagrįstas išjautimu: „<…> jausmais, o ne protu besivadovaujančios poetės, savo kūrinius užrašančios bemaž intuityviai, topą ir kritika, ir literatūrologai, ir kolegos poetai priskiria bemaž visoms kanoninėms lietuvių poetėms nuo Salomėjos Nėries, Juditos Vaičiūnaitės iki Nijolės Miliauskaitės.“ Tačiau, kaip teisingai pabrėžia M. Andriulytė, „rinkinio kontekste moteriškumas nėra kelrodis siūlas, kuriuo sekant lengvai išsiaižytų svarbiausios reikšmės“. Išryškinama kūrėjo vyro ir savo kasdieniais poreikiais gyvenančios moters opozicija: „jums nežinoti, ‒ nei parašyti / eilėraštį, ‒ kartais smagiau yra eiti / matuotis suknelių“ (p. 9), bet apie tai kalbama tiek tiesmukai, kad įtarčiau čia autorės klastą: rašymas per jusles, išjaustos situacijos nupasakojimas žodžiais, kurį A. Žagrakalytė atneša „ant lėkštelės“ skaitytojui ar literatūros tyrinėtojui, tėra tik vienas iš galimų vaidmenų, sąmoningai užsidėta kaukė, kuri eilėraštyje „Jei nebūčiau poetas, būčiau“ pozicionuojama pratęsiant pirmuoju žodžiu ‒ „Poetė:“, nes tai ne tiek išjautimas, kiek vaizduotėje patiriamos transformacijos: „Kas dar gi aš būčiau, jeigu / Nebūčiau: / Sidabro žiedelis, mėnulio briauna nuliežtas, / Lakuotas ežeras, / Žėrintis upės žvynažodis, / Soti šviesa pro dulkiną stiklą, / Stiklas, / Prietemos pilkšvas drugelis <…>“ (p. 57).

Taigi nuo subjekto-subjektės tarsi nejučia pereinama prie į fragmentus išskaidyto pasaulio būties, į kurią žmogus įrašomas lygiomis teisėmis su kiekviena tos būties apraiška: tiek laukų ramunėlės, tiek kraujo skonio ar apdegusios šūvio skylės. Svarbiausia varomoji jėga čia ‒ noras, troškimas: „Būčiau, buvau: / trokštu, taigi esu“ (p. 57). Nemąstau, vadinasi, esu (pagal Descartes᾽ą), netgi ne jaučiu, nes vien tik jaučiamas buvimas niekuo nesiskirtų nuo gyvūno egzistencijos, o ‒ trokštu. Ir veikiausiai ‒ trokštu kalbėti, pasakoti istorijas, nesvarbu, savo ar kitų. Todėl kai kada A. Žagrakalytės tekstai ima kalbėtis su kitų parašytais tekstais, tiesiogiai į juos kreipiasi arba netgi perpasakoja tą pačią situaciją iš savos matymo perspektyvos. Epigrafu paėmusi Giedrės Kazlauskaitės eilėraščio fragmentą, kalbėtoja, tarsi norėdama nutildyti ano, ne savo, eilėraščio subjektę, valdingai pareiškia: „o dabar aš:“ Situacija deromantizuojama ‒ stikliniame ąsotyje ant baro pamerktos rožės žodžiais transformuojamos į metaforą: „vien kečupo rožė, taukuotas gėlės rašmuo“ (p. 39), taip tarsi parodant, kad abi poetės tą pačią situaciją („pakeliui buvo mums į eilėraštį“, p. 39) gali pamatyti skirtingai.

Štai: santykis su kūryba ir skaitytojais. Šio sluoksnio buvimas nenustebina. Tikriausiai nėra poeto, nesukūrusio eilėraščio apie savo santykį su rašymu ar apie požiūrį į kūrybą. Taip iškilmingai, kaip Horacijaus „Exegi monumentum…“, kalbėti jau seniai nedera, tad lieka ironizuoti. A. Žagrakalytės ironija ypač ryški. Pozicija čia pat tampa opozicija, nes kalbėtoja jaučiasi valdanti pasakojimą: „Šios knygos aš labai stengiausi nerašyti. O dabar, kaip penkių knygų autorė, jau galėčiau ką nors pareikšti! Bet nereikšti irgi galiu. Kaip gerai.“ Eilėraštyje „Mano mylimas debesiu:“ galima atpažinti mitą apie aukso lietumi virtusį Dzeusą, apvaisinantį Danają, tik ‒ kūrybai, ir tuoj priduriama, kad tokia kūryba, kai jai gimti pasitelkiami vien tik intertekstai ‒ apgailėtina („kai // žemėn aukso lietus, saldus it / rūgštis, šnypščianti: // užvirusį kraują verst rašalu, kaip / apgailėtina, iš knygų / knygas lipdyti“, p. 23). Geras eilėraštis tik tas, kuris gyvybingas, turi gaivališkos energijos, beveik gyvūnas: „ ‒ imtų / caksėt tada jūsų galvoj, / per visas proto dailylentes, nagučiais: / lėktų ratu žaibuodama mažutėlė / it kibirkštis / lapytė: / žiežirba kaukolės kibirėly:“ (p. 27). Teksto poveikis gali būti toks stiprus, kad kūrėja ironiškai mėgaujasi įskėlusi žiežirbą, pavertusią skaitytoją laimingu kvaileliu, t. y. matanti „vapantį, laimingą, durną, laimingą, ‒ tave, skaitytojau“ (p. 27).

Štai: kalba. Pastebėti jos kibirkščiavimo tekstuose tiesiog neįmanoma. „Atnašavau spalvotus balsius, kibirkščiavau / šlamančiais priebalsiais“ (p. 9) ‒ teigiama eilėraštyje „Miestai, kuriuose meldžiausi, o dabar tai parduodu:“ Netrunki pamatyti, kad dainingąją, balsių atsikartojimais grįstą lietuvių poezijos tradiciją keičia šiek tiek neįprasta priebalsinė dermė. Priebalsiams, ypač š, ž ar jų kombinacijoms, kelių priebalsių viename žodyje sandūroms A. Žagrakalytė linkusi teikti pirmenybę ‒ „kraščiukai“, „lukšteliai“, „skliaudžiasi“, „svirpia“, „peršti“, „supsto“, „išsitrėškė“… Kitas savitumas ‒ sudurtiniai žodžiai, kurių daryba dažnai yra pačios kūrėjos „tam kartui“ išrasta ‒ „sulksnašaudžiai“, „suspaustalūpiai“, „ugniakraujai“, „žvynažodis“… Kai kuriuos eilėraščių fragmentus galima kartoti vietoj greitakalbės „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“: „Kai iš manęs išsineri, mano išnara / šnara šitam pavasary it žirtų“ (p. 28), „slidu / slidinėti per lygų ledą / sausledį traškinti“ (p. 29), „svirplio grąžtelis į ausį / susriegia saldaus aspirino“ (p. 42), tad negali nepritarti N. Butnoriūtės recenzijos teiginiui, kad šios poetės tekstai „spurda žaismingomis žodžių papliūpomis, švelniai įmantrauja ir nerimauja“. Taip, A. Žagrakalytės poezija karnavališka, tačiau tai nėra atsainus, betikslis žaidimas dėl žaidimo, kalbėjimas, apie kurį sakoma ‒ „pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo“. „Štai:“ liudija pasaulio pilnatvę, jo įvairovę, kurią pajusti ‒ didelė laimė: „laiminga bridau geltonų anemonių / pritvinusiom miško aikštelėm, / laiminga galvojau, nieko aš / negalvojau:“

Nutrūktgalviškas šios kūrėjos kalbėjimas iš tiesų siekia sustabdyti akimirką. Ir kaip tik todėl pabaigoje norisi grįžti prie rinkinį įrėminusio eilėraščio-dvieilio, kurį jau minėjau, bet dabar pacituosiu iš pabaigos – „Aš tik greičio bijau. / Kitoks tu man nebaisus“ (p. 58). Ši Agnės Žagrakalytės greičio baimė gali būti perskaityta ir kaip nerimas dėl nuolatinės skubos pasaulyje, kuris toks įdomus, kad lėkdamas ateities link gali praleisti tai, kas svarbiausia čia ir dabar, arba ‒ štai:

Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Įkeltų feisbukan tą angelą, – galvojo, galvą užvertus – nu gryn anas su selfių lazda, asmenuklazde? Gal dar prirašytų: kokia graži pranašystė.

„Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12 / Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas / – Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“ Panašiu, tik sudėtu į dvi eilutes, užbaigi…

Agnė Žagrakalytė. Triukšmaujantys: katalikai

2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

Agnė Žagrakalytė. Troškimai

2016 m. Nr. 3 / O, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose....