literatūros žurnalas

Laura Sintija Černiauskaitė. Žagrakalių muziejus

2014 m. Nr. 7

Agnė Žagrakalytė. Eigulio duktė: byla F 117. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 572 p.

Poetės Agnės Žagrakalytės pasikeitimas į prozininkę nestebina. Kūrėjas nuolat ieško naujumo, keliauja ne tik per žanrus, bet ir per meno rūšis (už pirmąjį romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ apdovanota Patriotų ir Jurgos Ivanauskaitės premijomis, savo interviu autorė prisipažįsta laisvalaikiu drožinėjanti šaukštus ir tapanti ant skrynių) – visa tai išreiškia kūrybingos asmenybės gyvybingumą. A. Žagrakalytė pasirodė esanti prozininkė su dideliu ir rimtu užmoju. Dažnai atrodo, kad šiuolaikinis autorius nebeturi laiko, o gal ir nebenori prisėsti prie didesnio romano; daugybė nūdienos romanų iš tikrųjų yra labiau apysakos, o smulkioji proza, prarasdama kanoninius kontūrus, niveliuojasi ir terpiasi į klampią eseistiką.

Tokiame lengvabūdiškame kontekste Agnės darbštumas atrodo kone senamadiškas ir kelia pagarbą. Skaitant jos romaną tenka žavėtis, bet truputį ir erzintis. Visų pirma skoniesi kalba, paskęsti joje iki juslinio saldumo; šiuolaikiniam miestiečiui lyg archajiški burtažodžiai skamba visi tie sėmenokai, sausakločiai, žardai, galvenos, šiupelės, kerokšliai, jaknos, verstiniai, priebrukos, pečionkės ir lazankos. Ir nors daugelio ūkio ir namų apyvokos daiktų, drabužių bei patiekalų pavadinimų nesupranti ir nenuspėji, kas tai galėtų būti, vis dėlto jautiesi tarsi grįžęs namo. Žaviesi darbštumu ir ištikimybe savo mirusių protėvių kuždesiams, autorės mokėjimu išsilaisvinti iš poetinio egocentriškumo ir tarsi perleisti savo rašančią sąmonę tiems, kurie prašo žodžio. Tačiau mediumui visada kyla pavojus nesuvaldyti per jį šnekančių balsų. Todėl skaitytoją gali erzinti daugiasiūlis, vietomis suveltas, trūkinėjantis pasakojimas; nuvilia tai į vieną, tai į kitą veikėją trumpam sufokusuojamas pasakotojos žvilgsnis; dažna istorija nutrūksta vos prasidėjusi; sunku susigaudyti, kur link visos jos veda, nežinia, su kuriuo veikėju būtų galima susitapatinti. Neapsikentęs imi braižyti schemas, kad sugaudytum, kuris veikėjas su kuriuo ir kokiais siūleliais surištas (viename interviu autorė pasakojo irgi braižiusi tokias veikėjų ryšių linijas).

Pirmoji knygos dalis yra apie daug ką, bet ne apie pagrindinį veikėją, o kad tokiu veikėju taps Juozas, įsitikiname tik nuo tos storos knygos vidurio. Knygos pradžia yra antrosios Juozo žmonos Paulinos Aleksandros Aukštikalnytės rašytinis genealoginis medis. Bet, tarsi pažadėjusi mums būti viena pagrindinių veikėjų, Paulina pradingsta ir daugiau nebepasirodo. Žinome tik, kad su pertraukomis Juozas jai rašo laiškus visą gyvenimą, ypač iš tremties Balchaše. Paskutiniuose knygos puslapiuose lakoniška žinutė: „Taigi taip – 1956 metų sausį, grįžęs Lietuvon, Juozas apsistoja Biržuose. Reikia gyventi toliau, sveikata pašlijusi, trūksta vaistų ir poilsio – sunkaus darbo nebepadirbsi. Juozo pagalba – Paulina Aleksandra Aukštikalnytė. Susitinka jie 1956 metų gegužės 12 dieną. Ir nebesiskiria“ (p. 554). Ir iš esmės tiek tų santykių. Tokia šios veikėjos, Paulinos Aukštikalnytės misija – knyga ja pradedama, ja ir užbaigiama.

Panašiai antroje dalyje į pagrindinį pasakojimą staiga įsiterpia keli puslapiai apie Ritutę – Margaritą (Antaninos Čeilytkaitės, pirmosios Juozo Žagrakalio žmonos, prototipas), bet netrukus ji pasimeta tarp kitų istorijų ir pasimiršta. Tikri likimai gal taip ir atrodo: neišbaigti, painūs, juose daug neaiškumų. Dirbtinai jų neišgryninsi, fantazuoti – pavojinga, o atsisakyti visų brangių istorijų istorijyčių, štrichų štrichelių – gaila. Tačiau vis tiek atrodo, kad griežtesnė dokumentinės medžiagos atranka „Eigulio dukrai“ nebūtų pakenkusi.

Pati A. Žagrakalytė mato savo knygą labiau ne kaip romaną, bet kaip MUZIEJŲ. Atrodo, kad tai ir yra knygos esmė, jos perskaitymo raktas. Knygai, kurioje eksponuojami tikri gyvenimai, negali kelti standartinio romano reikalavimų. Tačiau „Eigulio dukters“ nepavadinsi ir tradiciškai biografine knyga. Ji persisunkusi žagrakalytiška poetika, dokumentiką transformuoja rašančiosios santykis su tuo, kas perrašoma. Tarsi jautrus filtras ji perleidžia per save ne vienos kartos gyvenimus, ir perskaitome tai, kas liko fiksuota autorės sąmonėje: „tik“ beveik šeši šimtai puslapių gyvenimo apstybės ir nesugaunamybės. A. Žagrakalytė pamėgino padaryti iš viso to muziejų. Muziejai dažnai būna tarsi kapinės, o „Eigulio duktė“ spurda, nenustygsta ir veržiasi per kraštus, kokia gyva. Taigi man ši knyga yra daugiabriaunis, talentingai parašytas fenomenas, kurį nežinia į kokią lentyną dėti.

Vis dėlto pradėkime nuo pat pradžių. O tų knygos pradžių, be trumpo poetiško epilogo (kuriame išsyk atpažįstame A. Žagrakalytę poetę), yra net dvi. Beje, antroje pradžioje autorė žaismingai pateikia dar keturių pradžių užuomazgas. Tarsi mėgintų pradėti pasakojimą, persigalvojusi nutiltų, tada mėgintų vėl. Ir vis jai atrodo „ne taip“ ir „dar ne šitaip“. Todėl skaitytoją jau nuo pirmų puslapių užgriūna pasakojimo variantų gausa; atrodo, autorė neapsisprendžia, negali atsirinkti, gailisi atsisakyti net menkiausių smulkmenų, nors paskui jas vis tiek įpins į tolesnį pasakojimą. Tačiau žaismingu poetiniu tonu neišteisinsi juodraščio kokybės. Skaitymas klampus. Nors, kaip rašė Emilija Visockaitė recenzijoje „Žolė iš lieknų“, gal ir „ne skaitytojas šioje knygoje svarbiausias“.

Prologe A. Žagrakalytė aiškiai pasako, kas „parašė knygą“: „<…> šitą knygą parašė Juozas. Ne aš parašiau šią knygą – ją parašė Antanina. Detales tikslino Juozo sesuo ir broliai, daugiausia Petras. Jie rašo ir rašo, rašymo apsėsti, <…>. Parašę viską, ką spėjo, jie pradingsta. Petro vaikas viską, ką jie surašė, surenka ir išsaugo, Petro vaiko vaikas viską, kas surinkta, perskaito, leidžiasi kelionėn, laužiasi per sienas, krenta į šulinius, grįžta, negrįžta, niekada suvisam nebegrįžta, sykį paniręs istorijon“ (p. 9). Petro vaiko vaikas ir yra pati Agnė. Ji iš karto atskleidžia ir savo santykį į šitą ir tokį rašymą: ekstremalų, dramatišką, jai labai svarbų, visiškai panardinantį ir perkeičiantį ją pačią.

Kitas knygos raktas, kurį autorė be užuolankų įduoda mums į rankas, yra „kartojimosi svaigulys“: „Visa kartojasi ir ataidi, kartojasi ir ataidi – kas nutinka Upytės paviete, kas atsitinka Skrebotiškio parapijoj, gali nutikti ir Pasvalio parapijoj, <…> ir visoj Europoj, ir visoj Eurazijoj, <…> – jei kas kartą nutiko, tai ramiausiai pasikartos dar kartą, niekas niekada nesikeis <…>“ (p. 9). Tas kartojimosi svaigulys skaitant knygą tikrai ne kartą apima, bet svaigulys tai tik jusliška reakcija į neaprėpiamą gyvenimo apstybę. O mintis tokia: kiekvienas individualus gyvenimas yra ir universalus. Štai kodėl A. Žagrakalytei verta, įdomu ir būtina prikelti savo mirusiuosius, priminti apie juos gal net Eurazijai „nuo Kinijos iki Brazilijos“.

Pirmoji knygos dalis pavadinta „Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo“. Tai originalus Juozo Žagrakalio kūrinio, kurį Agnė perleido per savo filtrą (pasak jos, radusi net tarmiškai užrašytą tos apysakos versiją), pavadinimas. Pasakojimas prasideda apytikriai 1815 metais Upytės paviete, nuo bajoro Apolinaro Blazevičiaus istorijos. Į Upytės apylinkes atsibasto čigonų taboras, o su juo – gražuolė čigonė Filomena, užkerėjusi jauno bajoraičio Apolinaro širdį taip, kad šis, nepaisydamas motinos ir bendruomenės neprielankumo, ją veda. Jų santuoka dramatiška; tai būtų įdomi medžiaga didesniam kūriniui. Pirmoji dalis aiškiai, nors pačios autorės niekaip neišskiriama, skyla į savarankišką apsakymą apie Apolinarą ir Filomeną ir į dar savarankiškesnę apysaką – šeimos sagą, aprašančią kelias jų palikuonių kartas nuo dukters Uršulės, ištekėjusios už ūkininkaičio Juozapato Aukštikalnio, iki šios vaikų: anksti mirusios Joanos, Evaristo ir Aleksandro. Apolinaro ir gražuolės čigonės istorija pilna egzotikos ir bajoriškos romantikos; ūkininkų Juozapato ir Uršulės kasdienybė jau nuleidžia mus ant žemės. Čia pat stebime Aukštikalnių kaimynų ir malūno bendraturčių Jakūbonių bei jų vaikų gyvenimus; Aukštikalnių ir Jakūbonių likimai vis pinasi; kartais neaišku, kur link autorė mus veda, kurie yra pagrindiniai veikėjai, kas čia bus toliau, ar reikia tiek smulkmenų, ar reikia net du kartus važiuoti į Peterburgą paskui Mikaliną Jakūbonytę (nors jos istorija įdomi ir taip pat prašosi atskiro, tirštesnio apsakymo). Taigi knyga vis byra į atskirus apsakymus; juos užbaigus būtų susidaręs rinkinys (novelių romanas?). Galbūt toks sprendimas būtų leidęs vienodai akcentuoti kiekvieną veikėją, nė vieno nenuskriaudžiant ir nepainiojant skaitytojo?

Pirmosios dalies tikslas – atridenti šeimos medžiu svarbiausiąjį obuolėlį („saldų pepinėlį“) – Pauliną Aleksandrą Aukštikalnytę; ji ir yra toji mergaitė, turėjusi čigoniško kraujo, penktoji karta nuo Upytės bajoro Apolinaro Blazevičiaus ir antroji Juozo Žagrakalio žmona, išlaukusi jo visą gyvenimą, o mirus pirmajai – Antaninai Čeilytkaitei – užėmusi jos vietą. Tačiau pasirodo, kad Paulina mums svarbi tiek, kiek buvo svarbi Juozui. O apie tai dokumentai santūriai tyli…

Antroje, stambiausioje knygos dalyje „Eigulio duktė“ pasakojimas nukreipiamas į mažąjį Juozapėlį Žagrakaliuką. Nors ne iš karto. Iš pradžių gauname tautosakos dozę, dvi Tetervinų sodžiaus legendas. Toliau – trys puslapiai 1898–1909 metų kalendorių iškarpų, atspindinčių to laiko aktualijas. Įdomu, komiška, graudu: kokią raidą patyrė mūsų bendrinė kalba nuo dvidešimto amžiaus pradžios. O kai kurios problemos vis tos pačios:

BIRŽŲ KALENDORIUS 1911 METAMS
NUO KRISTAUS UŽGIMIMO

<…>
Gyventojų skaičius Lietuvoje priauga tiek, kad visi jau nebegali išmisti, nes ukės gerinti nesuėgia. Duonos jieškoti važiuoja į miestus, o daugiausiai Amerikon. Nebėr dabar tokio sodelio, iš kurio nebūtų penkių, šešių žmonių Amerikoj.
<…>
Nemokėdami jokių amatų, kaip tik šiaip-taip žemelę knaisioti, mūsų išeiviai gauna visus pačius sunkiuosius ir pigiausiai apmokamus darbus. Nors iš karto ir pasirodo, kad buk daug toks išeivis ima, bet reiki labai sunkiai ir blogose sąlygose dirbti, taip kad greitai ir sveikatą prikiša ir turto nesusikrauna. (p. 121)

Tokios iškarpos, vis pertraukdamos tiesioginį pasakojimą, išvarpo visą antrąją knygos dalį ir pavaduoja autorių, padėdamos mums susigaudyti istoriniame, politiniame, kultūriniame kontekste.

Juozapėlį aptinkame dar visai mažą, pasodintą ant „pirmų surištų pėdų šalia keliuko“ ir pašiojantį dobiliukus. Kol kas jis tik foninis veikėjas, smalsiu vaiko žvilgsniu stebintis suaugusiųjų gyvenimą, o tas jų gyvenimas – nesibaigiantys ūkio darbai. Pasipila buities ir ūkio darbų aprašymai, čia pasakotojai svarbi kiekviena smulkmena. Žagrakalienės gėlių darželis, seklyčios apstatymas, virti kiaušiniai vietoj pyrago, kurio nespėta iškepti, raštuotas rankšluostis giminaitei Viktutei, Žagrakalienės kraitis, kurį pasididžiuodama rodo klėtyje viešniai. Panelė Viktutė, šeimininkaujanti „kažkur Žemaitijoj, pas dėdę kunigą Kazimierą“ yra epizodinė veikėja, kaip ir daugybė kitų šioje knygoje. Ji pasirodo gal tik tam, kad jos akimis apžiūrėtume Žagrakalienės buitį ir kraičio grožybes. Tokia „apžiūra“ galėjo būti patikėta ir Juozapėliui, kuris čia yra pats svarbiausias. Tačiau jis pamirštamas, nustumiamas į šalį nuolat trumpam pasirodančių ir pradingstančių abejotino reikalingumo veikėjų.

Po Žagrakalienės ir Viktutės scenos peršokama prie mažosios Ritutės – Margaritos. Jos šeima atvažiuoja į Margius iš Rygos, tėvas pasisamdo pas poną eiguliu, Ritutė daug laiko praleidžia miške. Keli jai skirti puslapiai pulsuoja kitoniškai, tarsi parašyti kitu režimu, jie iškrenta iš bendro pasakojimo.

Paskui vėl grįžtame pas Žagrakalius, čia – linarautės darbai. Mažoji Ritutė dingsta, vėl pasirodo tik šios dalies pabaigoje kaip jaunesnė mokinukė, kuriai Juozas padeda susigaudyti moksluose; ją skaitytojui sunku atpažinti. O kol kas – ilgas, išsamus linarautės aprašymas. Prasideda klampiausia knygos dalis: Žagrakalių Juozapėlį, turėjusį būti pasakojimo ašimi, nuolat užgožia smulkmeniški ūkio darbų aprašymai, buitiniai šeimos pokalbiai, pasakojimai apie namiškius, kaimynus. Sušmėžavęs pirmosios dalies pradžioje jis ilgam išnyksta, apie jį tiesiog užmirštame. Antroji dalis apskritai chaotiškiausia. Buities „išklotinės“ etnografiškai įdomios, tačiau pritrūksta siužetinio aiškumo, vienalytiškumo, proporcijų: neaišku, kurie veikėjai pagrindiniai, kurie šalutiniai, kas juos sieja; pasakojimas nuolat šakojasi, šalutiniams veikėjams skiriama per daug dėmesio, o paskui jie išnyksta be pėdsakų.

Aiškiau ir dėl to įdomiau darosi nuo antrosios dalies vidurio, kur Juozapas, jau gimnazistas, „atbunda, atsitrenkęs į dviejų mergaičių paveikslą“. Iškalbingas, svarbus sakinys. Tos dvi mergaitės tikrovėje ir širdies atminty lydės Juozą visą gyvenimą: tai gražuolė „poetė“ Baltoji Lelija (Pranciška Bajelytė), mirusi beveik iš karto po gimnazijos, ir Margarita (Antanina Čeilytkaitė), tapusi jo pirmąja žmona. Visi trys mokyklos bičiuliai (Juozas už jas keleriais metais vyresnis), bendraminčiai publikuojasi literatūriniame laikraštėlyje, vėliau prisideda prie žurnalo „Atžalos“ leidybos. Jaunatviškos meilės trikampis aiškėja per subtilius, romantiškus, pilnus nutylėjimų dialogus, laiškus. Nutylima daugiau negu pasakoma. Kalbama apie ateities planus, vizijas, bet ne apie santykius. Keliami klausimai apie gyvenimo prasmę ir kryptį, pilietiškumą, kūrybą. Juozas pabrėžtinai nepriklausomas, santūrus, pokalbiuose kiek arogantiškas. Globoja abi mergaites, abiem suteikia vilčių. Tačiau nė vienos neišskiria, tuo paskatindamas jų viltis ir tarpusavio konkurenciją. Juozo pozicija nelabai aiški, gal net sukelia minčių apie netiesioginę kaltę dėl Lelijos mirties. Ji miršta taip ir neišsiskleidusi, nuo „smegenų uždegimo“. Juozui nebereikia rinktis; kantrioji, darbščioji Margarita (pasak paties Juozo, „idealaus charakterio mergina, kuriai šiuo atžvilgiu neprilygo nė viena pažįstama“) tampa jo žmona, jo kasdienybės bendradalininke ir ištikima ginklaneše, o mirusi auksakasė mergaitė amžinai lieka širdies ilgesy („Per daug gilus randas buvo padarytas mano sieloj, kad laikas jį išgydytų“, p. 431).

Trečioje knygos dalyje „Sodininkų vaikai“ išgirstame ir paties Juozo Žagrakalio balsą: per jo autobiografijos ištraukas, laiškus iš tremties Balchaše, sodininko užrašus, kuriuose jis labai smulkiai aprašo obuolių rūšis ir vynuogių auginimą. Čia ir pirmieji jo apsakymai, pasakaitės brolio vaikams. Viskas išdėstyta į grandininę ekspoziciją, liečiasi pakraštėliais, susišaukia, byloja. Randame ir vieną Antaninos Žagrakalienės (ji daugiausia vertėjauja) apsakymą „Besijuokiančios akys“ (p. 483), menine verte ne ką tenusileidžiantį vyro rašinėjimams, o gal ir gyvesnį. Kaip tik trečioji dalis reziumuoja ir paaiškina tuos susipynusius Juozo saitus su moterimis. Gražiai, santūriai, oriai, su teisininko skrupulingumu Juozas išdėsto gimnazijos ir studijų metų Kaune atsiminimus apie pirmąją tarnybą ir paskesnį advokatavimą Zarasuose.

Beskaitant jo literatūrinius bandymus aiškėja, kodėl Agnei beveik po šimto metų taip svarbu juos iškelti į šviesą, o juos iškėlus, kaip ji pati sako, apginti: patys neapsigins, per silpnučiai. Jei būtų stipresni, galėtų būti išleisti atskiru rinkiniu. Tačiau knygos pradžioje tarp daugybės Juozo Žagrakalio apibūdinimų randame ir tokį: absoliutus grafomanas. Kiek reikia kantrybės, darbštumo, empatijos ir talento, kad perrašytum grafomaniją į ne grafomaniją! Ar Agnei tai pavyko? Juk „apginti“ norėta ne tik Juozą literatą, bet ir visą jo asmenį.

Į pabaigą daugėja nervingų, metaforiškų pačios A. Žagrakalytės intarpų, mėginimo uždangstyti atsiveriančias tuštumas, iš paskutiniųjų surankioti svetimų gyvenimų skiauteles, kai dar tiek daug nežinoma. Paskutinįjį sakinį pasakotoja ištiesia švelniai, žaismingai, tarytum Žagrakalio delnu iš amžinybės: „Imk obuolį, vaike. Saldus pepinėlis“ (p. 572).

Yra tokia kilimų rišimo technika – rišimas iš įvairių audinių atraižų. „Eigulio duktė: byla F 117“ panaši į tokį kilimą: ilgas, spalvingas skirtingų faktūrų rištinis. Muziejinis. Visko tiek daug, kad akyse mirga; žengi žengi tuo kilimu, pavargsti grožėtis, o jis vis niekaip nesibaigia. Jei eini basom, pėdomis junti mazgelius. Skaitai, skaičiuoji. O jei praleistum vieną kitą puslapį? Juk tai muziejus, gal net nebūtina visko apžiūrėti, galbūt užtenka sustoti prie tų eksponatų, kurie labiau patraukia, sukelia asmeninių asociacijų? Per skalsu, per daug visko prikimšta? Bet juk iš muziejaus nieko neišmesi. Kiekvienas daiktelis čia svarbus ir brangus, net jeigu ir labai panašus į dešimtį kitų tokių.

Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės

2024 m. Nr. 2 / Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį…

Agnė Žagrakalytė. Tautosakos praktika

2023 m. Nr. 11 / Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja.

Julius Sasnauskas: Atvirieji Vilniaus langai

2023 m. Nr. 7 / Pranciškoną, redaktorių ir eseistą Julių Sasnauską kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Kažin ar reikia pristatinėti Julių Sasnauską, pranciškoną vienuolį, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigą, ilgametį „Mažosios studijos“ vadovą…

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.

Laura Sintija Černiauskaitė. Pavasaris Krizių gatvėje

2021 m. Nr. 3 / Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo…

Agnė Žagrakalytė. Bandymas

2020 m. Nr. 2 / Aną pavasarį stuktelėjau šonan ferariui. Automobilių markių aš nepažįstu. Niekada nesistengiau tų markių išmokti, man įdomesnės kitų rūšių mašinos.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…