Vitalija Maksvytė. Nuo Didžiosios Motinos iki nukryžiuotojo prie kelio pakraščio
2024 m. Nr. 10
Sulaukusi pasiūlymo parašyti „Metams“ ir nudžiungu, ir išsigąstu. Knygų vis dar skaitau daug, bet nuo tų laikų, kai mokiausi būti ir netgi buvau pradėjusi būti profesionalia literatūros mokslininke ir (ar) kritike, praėjo jau beveik dvidešimt metų.
Baisu, nes: galbūt netekau įrankių, nežinosiu, kaip rašyti apie kito rašymą, be to, nebemoku ir nenoriu tilpti į lyg ir privalomus profesionalumo rėmus. Maža to – neramu, kaip tai, ką parašysiu, įvertins kiti: buvę kolegės ir kolegos, o ir naujai atsiradusieji, kuriems aš geriausiu atveju esu vis dar vienos knygos poetė, dirbanti Rašytojų sąjungoje, blogiausiu atveju – žilstanti iš niekur išnirusi persona. Tačiau kylančias savivertės dilemas užgožia smalsumas, noras patyrinėti savo pačios santykį su rašymu apie knygas ir toks skaidrus, netgi virpantis džiaugsmas: noriu pasidalinti tuo, ką skaitau ir patiriu! Ilgiuosi dalijimosi su kitais apie kultūros ir literatūros artefaktus.
Nusprendusi, kad noras patenkinti ilgesį yra pakankamas motyvas į šalį atidėti baimėms, į užklausą atsakau „taip“. Tiesa, prieš tai davusi sau leidimą: a) atsisakyti siekio būti iliuziškai objektyviai ir b) maksimaliai įtraukti asmenines patirtis. Esu ir ketinu likti kūniška, kol būsiu gyva. Būti jautri savo kūno siunčiamoms žinutėms mokausi jau daug metų. Tai darau specialiai ir tikslingai. Taip darysiu ir rašydama apie literatūrą.
Telieka pasirinkti knygas, kurioms norėčiau skirti laiko ir dėmesio. Tebūnie tai lyg ir niekaip nesusijusios, tolimos viena kitai literatūros grando Alvydo Šlepiko „Namas anapus upės“ ir oficialiai debiutuojančios Renatos Karvelis „mOterOs“.
Alvydas Šlepikas. Namas anapus upės: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 104 p.
Alvydo Šlepiko knygos „Namas anapus upės“ viršelyje – tarsi banaliai tradicinis paukštis (protas iš karto siūlo asociacijas: poezijos pavasaris, prisukamo paukščio kronikos, žvaigždžių paukštis…), jis vis dėlto labiau intriguoja nei kelia nuobodulį. Kas per tamsus daiktas jo snape? Kodėl sparno plunksnos mėlynos? Kodėl paukštis ir erdvė aplink jį suvarpyta? Suprantu, kad Zigmo Butaučio sukurtas viršelis labiau paveikus nei nepaveikus, bent jau mano atveju.
Kas po viršeliu? Knyga mano jau skaityta, primarginta pastabų. Tačiau, alkdama turinio, tąkart nesustojau prie paantraštės. „Įvairių laikų istorijos“, septyni apsakymai. Tikrinuosi internete: ar tikrai A. Šlepikas Sauliaus Tomo Kondroto apsakymų knygos pavadinimą pasirinko savo knygos paantraštei? Tai padaryta sąmoningai ar tiesiog pražiūrėta? Kyla pagunda grįžti prie S. T. Kondroto ir patyrinėti, kas sieja šiuos du trumposios prozos rinkinius, bet sau primenu: A. Šlepikas.
Verčiu puslapius, plūsteli prisiminimai apie atskirus apsakymus, bendrą įspūdį. Jis stiprus. Labiausiai dėl to, kad autorius itin kinematografiškas ir gabus išnaudoti literatūros įpojūtinimo galimybes. Ryškūs vaizdai, aktyvūs garsai, net tyla aktyvi, prisilietimo prie odos pojūčiai, kvapas. Autorius priverčia smegenis patikėti jo kuriamos realybės tikrumu, todėl jo kūriniai mane veikia.
Knyga pradedama apsakymu „Didžioji Motina“. Pavadinimas man, Marijos Gimbutienės skaitytojai, įtartinas. Ar tik ne padėvėta ši tema? Kiek naujai ji gali suskambėti net ir tokio ryškaus prozininko interpretacijoje?
Kad gali, suprantu vėl skaitydama apsakymą atidarančią dedikaciją Rolandui Rastauskui (atmintis per akimirksnį grąžina RoRa balso aidą prie jo urnos prieš kelias savaites Šv. Jonų bažnyčioje, ir ši dedikacija neabejotinai jau turi kitą krūvį nei prieš kelis mėnesius) ir Rainerio Marios Rilkės citatą. Jeder Engel ist schrecklich. Originaliame eilėraštyje vienu žodžiu daugiau: Ein jeder Engel ist schrecklich. Pradedu justi įtampą: tarp vokiškos citatos ir lietuviško jos vertimo susidaro keistai spengianti erdvė. R. M. Rilkei kiekvienas angelas yra baisus. Kiekvienas – tai konkretus, tas, šitas. Lietuviškajame vertime baisūs visi angelai – o kai visi, tai lyg ir nė vienas. Grėsmė niveliuojama iki beveidės, aptakios, beveik nejuntamos.
Tačiau apsakymą pradeda citata originalo kalba, o ne jos vertimas. Ir ši citata tiksliai perteikia apsakymo (ir viso rinkinio) atmosferą: čia maišomos ir permaišomos grožio ir bjaurasties, švelnumo ir žiaurumo, gyvenimo ir mirties kategorijos, perviršį suteikiant antrosioms. Autorius, kaip ir viršelio dailininkas, pasirenka kalbėti, regis, iki koktumo pažįstamais simboliais: kalnai, bedugnės, vandenys, aguonos, tėvo ir vaiko pora, dangus. Lyg klajotum tarp XX a. simbolistų tapytų ir aprašytų viršukalnių, senųjų kalniečių pasakojimų ir psichodelinių vizijų. Vis dėlto nuojauta kužda, kad nors apsakymo erdvėlaikis viliojamai mitinis (vaizduotė be jokios priežasties tėvą ir sūnų rengia drobiniais drabužiais ir apdovanoja ilgais plaukais), tai pasakojimas apie ateitį, gal net artimą. Distopiškumas ryškus visoje knygoje. Apsakymo pabaigoje nuojauta netikėtai išsipildo: slėnyje likę gyventojai važinėja motoroleriais. Pasakojimo erdvė tampa atpažįstama, ir tai nejauku, per daug artima.
Didžiosios Motinos galia nėra tik globianti – ji ir naikinanti. A. Šlepiko knygoje žmogaus (o per jį ir planetos) susidūrimas su naikinančiomis jėgomis yra šerdinis, o atvira pirmojo kūrinio pabaiga nepažada nieko gera. Tokios, atviros, pabaigos būdingos visiems „Namo anapus pusės“ apsakymams, ir jos gelbsti susidūrus su – neaišku, specialiai ar ne – juose pasirinktais vartoti tokiais dažnais simboliais ir vaizdiniais kaip krankliai ir figūra su daiktu „ant peties“ apsakyme „Debesis“, paukštis (viršelio kėkštas) ir senutė juodomis akimis apsakyme „Namas anapus upės“, kapinių paukščiai, lėlė ir vėl senelė apsakyme „Kelias tolimas“, žiurkės ir vaikai apsakyme „Kada ateis Mikis?“. Tokios pabaigos skaitytojui nepatogios, tačiau jos galingos. Kaip apsakyme „Debesis“ užtvirtina Danius: „dabar svarbiausia neužsimerkti“ (p. 18). Mano akimis, likti atvirame santykyje su mirtimi (arba užduotu svarbiu ir sunkiu klausimu) yra drąsu.
Atmintyje iškyla močiutės sekta pasaka apie varną, snape po vieną nešusį savo varniukus. „O ar tu mane neši, kai būsiu senas?“ – „Taip“, – atsako paukštukas, ir tą pat akimirką yra išmetamas žemyn. „Ne“, – atsako paskutinis, ir yra nunešamas iki lizdo. „Jei tu neši mane, senį, tai kas tada neš tavo vaikus?“ – apibendrina į lizdą sugrįžęs tėvas varnas. Mano močiutė sekdavo keistas pasakas. Nuo jų, kaip ir nuo A. Šlepiko apsakymų, irgi būdavo baugu, bet kuo toliau, tuo labiau imu perprasti, ką ji norėjo pasakyti.
Atskirai noriu pakalbėti apie trečiąjį apsakymą „Pavlovo šunys“. Dabarties aplinkybėmis apie jį rašyti bene jautriausia: Rusijos karas Ukrainoje, Rusijos propaganda Lietuvoje ir visame pasaulyje. Apsakyme pateikiami fiktyvūs rusų mokslininko Ivano Pavlovo asistentės dienoraščio fragmentai. Kas autorių paskatina žengti į šią emociškai ir politiškai užminuotą kalbėjimo apie Rusiją teritoriją?
Pirmąkart skaityti šį apsakymą buvo intensyvu. Protas ragino tikrinti istorinius faktus (kas per žmogus buvo tas Pavlovas? Ar egzistavo jo asistentė? O eksperimentai su vaikais?), tikrinti, kiek autoriui pavyko atkurti ar sukurti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rusų kalbos stilistiką. Prisimenu, kaip protą sustabdžiau. Koks skirtumas, kaip buvo ir kiek tikslu. Svarbiausia, kokia yra kūrinio tikrovė. Esu įtraukta į ją. Jei ir nebuvo, taip galėjo būti.
Menamo dienoraščio fragmentai įtikina, nors balansuoja ties dirbtinumo riba. Galbūt – o ir ačiū dievui, likimui, aplinkybėms – nenuskaitau visų šio sunarvuoto proletarinio rašymo trūkumų, bet iškreipto pasaulėvaizdžio ir pasaulėvokos, etikos, propagandos ir nužmogėjimo kūrimo(si) bei veikimo mechanizmus A. Šlepikas pagauna paveikiai. Jaučiu kylant pasišlykštėjimą, norą atmesti, atsitraukti, pykstu dėl išpreparuotos atjautos: „Kolia žiūri į mus piktai, bet jis, kvailutis, nesupranta, kad yra mokslo eksperimentų dalyvis, jam turi būti laimė ir garbė, kad jis tarnauja proletariniam mokslui“ (p. 25).
Paraštėse randu savo pastabą, kad apsakymas galėtų ir turėtų būti verčiamas į kitas kalbas kaip galintis kritiškai perteikti Rusijos „dvasios“ esenciją. Prisimenu dar vaikystėje taip pat nemaloniai veikdavusį filmą „Šuns širdis“ pagal Michailo Bulgakovo novelę. Kiek pasaulis yra pajėgus suvokti, kad mes čia ne apie metaforas? Kiek gerovės visuomenės atstovai gali patikėti, kad Kolia ir kolios egzistuoja, kad egzistuoja asistentės ir žmonės šunų širdimis?
Apsakyme „Kelias tolimas“ našlaitis Helmutas ir trys jo šeimos moterys palieka namus ir traukiasi nuo artėjančios sužvėrėjusios Raudonosios armijos. Kietas, rūgštus ir sūrus pasakojimas primena prieš gerus metus skaitytą Rūtos Šepetys romaną „Druska jūrai“, tik R. Šepetys skaitytojui pateikia nors ir rūsčią, bet viltingą pabaigą. Tokia jos taktika. A. Šlepikas lieka ištikimas savajai: nesužinome, ar mažajam Helmutui pavyks surasti žmonių ir išgyventi. Didelė tikimybė, kad nutiks kitaip, ir ši tikimybė mane kaip skaitytoją veikia efektingiau nei laiminga pabaiga.
Beveik prašokčiau apsakymą „Kada ateis Mikis?“, kuris labiausiai iš visų mane nuvilia dėl autoriaus pasirinkto siužeto. Esu pavargusi nuo to apleisto miesto-išgyventi jame bandančių žmonių-siaučiančių banditų naratyvo. Dirbdama leidykloje, turėjau perskaityti daugybę tokio tipo rankraščių, ir nė vienas iš jų netapo knyga. Tačiau tam tikri šio apsakymo aspektai man įdomūs. Pirmiausia, fiziologiškumas. Tai viena iš autoriaus priemonių, kaip minėjau, įpojūtinti kuriamus tekstus. Šiame apsakyme iki geluonies apnuogintas fiziologiškumas ne tik aštrus, bet ir savitai elegantiškas, pasitelktas kaip gyvenimo prasmės deginančios klimato kaitos akivaizdoje metafora: „Ponas Virkau <…> pažvelgė į veidrodį, ir penis visai neatrodė kuo nors kitoks nei visada. Kaip kvaila, gyvenimas yra toks apgailėtinai tuščias ir kvailas dalykas, pamanė ponas Virkau, visiškai beprasmis ir kvailas, taip, taip, taip, toks pat beprasmis, kaip tas susitraukęs daiktas, kuris nėra susitraukęs, bet vis tiek beprasmis“ (p. 65).
Knygą A. Šlepikas pasirenka baigti apsakymu „Dykvietė“. Jis mane ir erzina, ir įtraukia. Erzina pirmiausia dėl smurtaujančio „didžiųjų motinų“ naratyvo asociacijos su Naomi Alderman knyga „Galybė“. Nujaučiu, kad A. Šlepikas jos greičiausiai nėra skaitęs, bet tai nepadeda išjungti prisiminimų: abiejų pasakojimų vaizdai mano mintyse persilieja, ir tai labiau trukdo nei padeda. Kita vertus, A. Šlepiko fokusas – vaikai, berniukai. Apleisti, traumuoti, įbauginti broliai Tomas ir Vikis šiukšlinoje, kaitros išdegintoje dykvietėje. Gyvybė kontroliuojama karinių automobilių ir motinų, kurios skaitytojui nežinomame laike nežinomu būdu yra įgijusios dominuojamą poziciją. Tai gydančią pirmojo apsakymo Didžiosios Motinos (beje, žiedinė knygos sandaros kompozicija pasiteisina) galią praradusios arba sunaikinusios motinos, žudančios ir kankinančios motinos. Apsakyme perkeičiama krikščioniškoji nukryžiavimo scena: prie kryžiaus prikalamos spygliuotos vielos vainikais karūnuotos trys moterys, jas stebint vaikams: Tomas „suprato, kad tokios kančios priežastis turėtų būti labai svarbi“ (p. 99). Tačiau, kaip ir galima tikėtis, tos priežasties nesužinome. Esame paliekami su senoje spintoje pasislėpusiu į nudėvėtus paltus susisukusiu vaiku, bandančiu atrasti atsakymą į atsakymo neturinį klausimą: kodėl? Prisipažįstu, kad bijau tos akimirkos, kai šį klausimą man užduos mano vaikai: kodėl šis pasaulis žūva, mama? Kodėl esame tokie žiaurūs? Kodėl nebuvo galima nieko pakeisti?
Spėju, kad pakviesti skaitytoją kritiškai pasitikrinti, o kaip jis elgtųsi vienu ar kitu sudėtingu laikotarpiu, galėjo būti vienas iš autoriaus tikslų. Skaityti ne tik dėl estetinio malonumo, vaizduotės pakutenimo, intensyvaus siužeto išgyvenimo, bet ir permąstant žmogaus ir žmogiškumo ribas. Knygoje vis sutinkama tam tikra įkyri monotonija, pasikartojantys žodžiai, frazės, veikėjų elgesio ir siužeto nuspėjamumas slopina skaitymo intensyvumą (lieku nesupratusi, ar autorius to siekė specialiai, ar tai tik atidesnio rankraščio suredagavimo stoka), tačiau, nepaisant to, bendras įspūdis stiprus. A. Šlepikas yra patyręs scenaristas, gebantis įtraukti mane į apsakymo siužetą ir užbaigti jį pakankamai efektingai, kad norėčiau skaityti toliau.
Renata Karvelis. mOterOs: eilėraščiai. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2023. – 77 p.
Debiutinis (oficialus) Renatos Karvelis eilėraščių rinkinys „mOterOs“ išvaizda irgi gyvūniškas. Tik vietoj paukščio plunksnų jį dengia marga, netgi raina, ryškiai rožinė gyvatės oda. Pirštais čiuopdama malonų viršelio popierių, prisimenu viešnagę nedidelio miestelio bibliotekoje. Lipdama laiptais tuomet nugirdau dviejų moterų pokalbį: „Bet tai kokia ji kūda“, – stebėjosi pirmoji. „Tai jo-o, gyvatės lašinių neturi“, – žvaliai nukirto antroji.
Ar gali būti, kad iš atminties paslaugiai išnirusi pokalbio nuotrupa taps raktu visai R. Karvelis knygai?
Nuojauta neapgauna – eilėraščių autorės nejaudina tiesiog akyse deganti žolė ir spirgančios senolių smegenys, nors I. Pavlovo „moksliniai eksperimentai“, įtariu, kai kurioms šios poezijos veikėjoms būtų artimi. R. Karvelis poeziją skaitau nuo jos pirmos, t. y. tikrai pirmos, savilaida išleistos knygos – čiabuko „Poems After Sex“. Jaučiu simpatiją: ir autorė, ir jos kūryba man kelia smalsumą. Kaip susiklostys autorės kaip poezijos atlikėjos, slemerės ir performerės karjera? Kaip kis jos eilėraščiai?
Šioje knygoje R. Karvelis jau kitokia, nei sutikau čiabuke. Iš pirmo žvilgsnio tarsi aiškiau apsibrėžusi išorinių temų ir problemų lauką. Lyg ir dar aktyviau feministiška, socialesnė, peržengusi lyrinio subjekto vidinio gyvenimo ribas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. O kas atsiskleidžia, jei priartėju labiau?
Leidykla ir autorė leisdami knygą žaidžia spalva, šriftais, formatais, vaizdu. Įtariu, kad norėtų, jog autorės ir dizainerio Roko Bilinsko siūlomi sprendimai skaitytojui sukeltų naujumo, netikėtumo pojūtį. Tik kad viskas nuo pirmo puslapio iki paskutinio atrodo keistai matyta. Prisimenu studijų laikais intrigavusius Manto Gimžausko-Šamano čekių eilėraščius, grįžtu į XX a. pradžios Prano Morkūno grafinius žaidimus, formalistinę poeziją, konkrytus. Šiame antropoceno laike, kai esu supama straipsnių apie DI susinaikinimą pagal Habsburgų dinastijos dauginimuisi būdingus algoritmus, hidrofeministinių tyrimų ir diskusijų apie interseksualumą, R. Karvelis eilėraščių forma grąžina net ne į postmodernizmą, o į modernizmą. Asmeniškai man šis triukas visai gražus. Jis primena apie ir mano spintoje kabančią ciklamenų spalvos suknelę ir studijų metais „Humanoje“ įsigytus vyšnių spalvos dirbtinės gyvatės odos batus. Nieko originalaus, kaip teigia ir pati autorė („nieko originalaus“, p. 13), bet kartu ir visai įdomu. Kartais forma yra tai, ko pakanka. Tik ar šįkart?
Antrąkart skaitydama eilėraščius, prisimenu, kuo R. Karvelis poezija „išlipa“ ir iš modernizmo, ir iš postmodernizmo – ji žaidžia šiuolaikybės atributais, reklamų lozungais ir socialinių tinklų terminais. Tai sukuria aktualaus ir įžvalgaus vartojimo visuomenės skenavimo įspūdį. Po juo – nejaukus, nesaugus, netgi brutalus pasaulis, kurį autorė arba sąmoningai kuria (jei tai yra dirbtinis kūrinio pasaulis, to iki galo nenuskaitau), arba jį atspindi iš savo gyvenamos realybės (kas kažkodėl atrodo labiau įmanoma): vienatvė, įtampa, baimė, noras būti pamatytai (-m), konkurencija („kimono tipo paltas kuriuo sesei / nosį nušluosčiau per vėlines“, p. 9), poreikis kontroliuoti ir būti sukontroliuotai (-m), netgi noras kenkti ir iki manifesto iškeltas susipriešinimas („kaip žagrakalytė nemėgstu nė vienos moters“, p. 15).
Užvertus paskutinį puslapį, lieka nemalonus pasyvios agresijos poskonis, aukos ir gynybos pozicijoje esančio ir su tuo dar distancijos negebančio kurti žmogaus pojūtis. Galbūt todėl, kad visi eilėraščiai tarsi sukasi hermetiškose ir kartu toksiškose kinesferose, nerasdami ir nenurodydami krypties, kaip išeiti iš ligos. Valerie Solanas išrėkta neapykanta vyrams čia transformuojasi į moterų neapykantą moterims, kuri rodosi visa apimanti, beviltiška: „kobra kobrai kobra“ (p. 18). Arba: „Būti moterim dvim pirmam amžiuje vis tiek nieko / gero“ (p. 41).
Ta proga pasidomiu kobromis. Sužinau, kad kobros yra drovios, vengia žmonių, medžioja pagal kvapą, yra protingiausios iš visų gyvačių. Agresyvios tampa tik poruojantis ir išgąsdintos. Galbūt tokios yra ir šios knygos veikėjos? Eilėraštis tarsi patvirtina: „žinai kobra būti visai / gerai visada keiti skūrą / keities iš kailio neries / augi tobulėji kai reikia / ginies // šiaip sau nepuoli tik / jeigu uodegą užmina / koks vaflis su kroksų / tapkėm“ (p. 29).
Eilėraščiuose gausu į išorę nukreiptų dialogų. Nusivylimas kyla, kad taip tarsi prasmenga, pradingsta vidiniai pokalbiai. Nors gal jie nėra įmanomi? Gal eilėraščių „moteros“ neturi kompetencijų jiems plėtoti? Tai ypač ryšku autorės balsu dažnai atliekamame eilėraštyje „kokia graži maikutė“ (p. 17). Dialogas čia atskleidžia jo dalyvių poreikį žeminti kitą, taip tarsi bandant pasikelti pažeistą savivertę. Galiu gerbti autorės pasirinkimą liudyti būtent tokį pasaulį, tačiau kartu gerbiu ir savo poreikį patirti daugiau refleksijos, pakviesti ieškoti išeičių, o ne tik naujai įtvirtinti etiketes, su jomis tapatintis ir jas dublikuoti.
Mūsų gyvenama tikrovė yra daugiasluoksnė. Kai kuriose kultūrose moterys jau pasiekusios tiek, kad kalbama apie feminizmo kovose apleistus berniukus ir vyrus. Kai kur moterų teisės vis dar griežtai ribojamos arba apribojamos vis labiau. R. Karvelis poezijos moterys įsikūrusios kažkur „tarp“ – kur aš turbūt jau nesu (kuo džiaugiuosi), bet kur turbūt dar tebėra dalis Lietuvos: „geriausiai sekės tiems sopranams kurie darė tai / na žinai ką moteris ar mergina gali padaryti“ (p. 21). Jų tapatybės kuriamos per lyginimąsi arba priešpriešą su kitomis ir kitais, o ne per autentiško santykio su pasauliu ir savimi paiešką. Tarsi ryšys yra, bet ir nėra ryšio.
„Aš būsiu žiertva“ (p. 29), – apsisprendžia vieno iš eilėraščių subjektė, ir mane šis sprendimas grąžina į žvėriškai žiaurias paskutinio A. Šlepiko apsakymo motinų dykras. Nežinau, kiek R. Karvelis gerai jaučia rusų kalbą ir šios frazės dviprasmiškumą, tačiau būtent šis dviprasmiškumas mane sukrečia, kaip kad sukrėtė tarp originalios R. M. Rilkės citatos ir jos vertimo susiklosčiusi įtampa. Rusų (okupantų) kalbos žodis originaliai reiškia neutralų „auka“ (nukentėjusioji), tačiau lietuviškame gatvės žargone „žiertva“ tampa žodžiu, kuris atitiktų lietuviškąjį „kalė“, t. y. bjauraus būdo moterį, kenkiančiąją, o ne kenčiančiąją. Ši frazė man tampa tikruoju knygos pavadinimu. Tačiau visos trys trikampio auka-agresorius-gelbėtojas sudedamosios, kaip teigia psichologijos klasika, yra to paties pažeistų santykių modelio dalys. Nė vienas iš šių vaidmenų nėra ir negali būti tikroji sveika žmogaus savastis. Negana to – visos šios trys dalys sužeistumo atveju veikia tame pačiame žmoguje. Vieną akimirką buvusi didi gelbėtoja po sekundės apsipylusi ašaromis jau gali kaltinti kitą arba bausti pati save. Tokį modelį beveik tobulai atspindi eilėraštis „Fuck off norėčiau parašyti…“ (p. 41), kurio subjektė pati save paneigia (nuo didvyriško noro „pasiųsti“ iki pasyvaus prisitaikymo) ir supaprastina iki mandagios formuluotės.
Eilėraščiuose autorė mini M. Gimbutienę, kitas lietuvių poetes moteris, taip tarsi įkūnydama bendrystės ir susietumo idėją. Tačiau čia pat telkiasi etiketę „netikros poetės“: „tada parašo po eilėraštį ir atsidūsta / kaip atsidūsta netikros poetės“ (p. 47). Tokiu būdu eilėraščių pasaulis savo esme visiškai supriešinamas su gimbutiškuoju, bendradarbiaujančių, bendruomeniškų ir autentiškų moterų pasauliu. Turbūt neatsitiktinai, kaip ir A. Šlepiko knygoje, išnyra nukryžiuotos moters vaizdinys: „esu viena vaikai anglijoje / pilis statos esu tas nukryžiuotasis prie kelio / pakraščio“ (p. 49). Suklūstu: autorė moteris kalbėdama apie veikėją moterį pavartoja vyrišką žodžio formą „nukryžiuotasis“. Tradiciniu paukščiu pasipuošusioje A. Šlepiko knygoje nukryžiavimas radikaliai perverčiamas, o štai ryškioje ir toli gražu nenuosaikiai atrodančioje R. Karvelis knygoje pasirodo tipinė ar net stereotipinė moteris-motina-nukryžiuotasis. Šiame vaizdinyje jaučiu slypint galimybę gilesnei studijai, bet šiame tekste jau laikas sustoti.
Knygas vertinu dar ir pagal tai, ar jos lieka mano namų knygų lentynose, ar yra paleidžiamos. R. Karvelis „mOterOs“ neabejotinai stosis šalia savo pirmtakės „Poems After Sex“ ir liks prie kitų man įdomių poezijos (ir ne poezijos) knygų. Tokios knygos nebūtinai liudija meninę kokybę ir literatūrinę vertę – jos gali būti ir apie gyvenimą, jo transformacijas, drąsias ir ribas plečiančias asmenybes.
Priėmusi iššūkį, supratau, kad tebepatiriu didžiulį rašymo apie kito sukurtą tekstą malonumą. Mano kūnas sugeria kiekvieną kompiuterio klavišo klaktelėjimą kaip ta perdžiūvusi dykviečių žemė. Mano protas su malonumu naršo po citatas, frazes, vaizdinius, iš jų kurdamas kažką nauja. Alvydas Šlepikas kalba mano kompiuterio ekrane Rašytojų sąjungos valdybos posėdyje, ciklameno spalvos Renatos Karvelis batai šmėkšteli socialinių tinklų paskyrose. Rugsėjis svilina ir skandina Europą vis didesniais karščiais ir liūtimis, mano vaikai auga ir prašo dar, dar, dar kažko naujo. Viskas akimirkai sukeistėja ir tampa vieno kūrinio dalimi. Kūrinio, virš kurio pradeda ryškėti iš beribės visatos erdvės išnyrantis Didžiosios Motinos veidas. O gal ir ne jos, kas žino.