Viktorija Daujotytė. „Ir dėl ko aš rašau šį dienoraštį?“

2025 m. Nr. 7

Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 726 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

„Ir dėl ko aš rašau šį dienoraštį?“ – Donaldo Kajoko klausimas sau, užduotas 1981.IX.22; būta rudeniško antradienio. Ir katilinė, kurioje Donaldas ilgokai dirbo, jau nebegesino katilo šeštadieniais nei sekmadieniais, reikėjo budėti. Nykūs brežneviniai laikai, „vien apsimetinėjimas, melas, agresyvumas, prievarta, teroras, vien žmogaus žeminimas dėl neva jo aukštinimo – politika, politika, politika…“ (p. 104). Jau buvo išleidęs pirmąją poezijos knygą „Žeme kaip viršūnėmis“, „gerintą“ cenzorių ir redaktorių. Rašiau jos recenziją, kuri autoriui džiaugsmo nesuteikė. Ir negalėjo suteikti. Bet nuo tos knygos esame literatūros bendrakeleiviai, rodos, nepraleidau nieko, kas D. Kajoko paskelbta, išleista. Maždaug nuo „Komentarų“, pirmosios eseistikos knygos, galima buvo jausti, kad už eilėraščių yra ir kita rašymo erdvė – užrašų, dienoraščių, pastabų, kažko „pačiam sau“, ir kaip galimybės susitikti su savimi. „Ad se ipsum“, valdovo ir filosofo Marko Aurelijaus, gimusio 121 metais, filosofinių užrašų rinkinys. Ne, ne palyginimui, o dienoraštinio rašymo archetipo priminimui, pradžios, kuri visada yra prasidėjusi ir nenutrūkdama tęsiasi.

Tai ir yra pirmoji dienoraščio žymė – žmogaus rašymas pačiam sau, jei ir paklausiant, – kam, kam man šito vargo, kuris, baigiantis praėjusio amžiaus dešimtmečiui, dar galėjo būti ir įkaltis. Kuo dienoraštis ankstyvesnis, kuo mažiau taisytas, tuo svarbesnis. Kas ir kaip bent palyginta D. Kajoko dienoraščių tome „Leistinas privatumas“, autoriaus valia. Bendras įspūdis, kad tikra ir patikima.

Skaitant dienoraštį, reikia pajusti jo vidinį ritmą, apimantį ir bendresnes, pasakojančias, liudijančias rašymo intencijas, ir vidinę jo tėkmę perkertantį klausimą („ir dėl ko?“), ir atsakymą: sau, dėl savęs, dėl savo buvimo. Dėl jo tikrumo – ir tada, kai klystu, klystu pasirinkdamas, spręsdamas ir apsispręsdamas. Ir kaltės, neišvengiamai virstančios savikaltėmis, kad būtų pakeliamos, turi būti įmąstomos į bendrinančios patirties turinius.

Gerai, kad daugiau nei septynių šimtų puslapių D. Kajoko dienoraščių knygoje nėra pavardžių rodyklės. Negalime pasirinkti atskirų medžių, jei ir išlakesnių. Turime eiti per mišką, jį matyti, jausti. Tankus, turtingas jutimų yra Donaldo dienoraščių miškas. Ne visur praminti takai. Svarbiausias perspėjimas, jei pirmiausia ir sau pačiam, dar pradžioje: „Nepamiršk šakelės“ (p. 32). Smulkmenėlės, kuri pagyvins ar atgaivins. Ir kajokiškas peržengimas – nuo šakelės į Dievą: „Dievas alsuoja žmogaus plaučiais, šypsosi žmogaus lūpomis.“ O gal ta šakelė ir yra vos vos į teksto pašalį patraukta Biblijos mintis („Vynmedis ir šakelė“). D. Kajokas ir poezijoje veikia ir netuosakomis (Jono Aisčio sulietuvinta metafora): tai ir ne tai, taip ir ne taip, tiesiai, bet ir aplinkui, atimta, bet ir pridėta, paslėpta, bet ir atvira. Privati teritorija, bet leistina ir užeiti, ir įeiti. Bet tik kai leistina. Ir tiek, kiek leistina. Giliausias žmogaus atvirumas yra atvirumas sau. Kiek žmogus atviras sau, tiek ir Dievui, jei (arba kai) yra su juo. Atvirumas kitiems – iš to, kas atveriama sau. Turbūt taip galvotina ir apie dienoraštį.

D. Kajoko dienoraštis – poeto dienoraštis. Giliausias atvirumas pasiekiamas lyrika, lyrikoje. Paradoksalu, bet lyrinis atvirumas gerai parašytame eilėraštyje susigeria į archetipinius sielos atsivėrimo vaizdinius, nebėra biografinis arba tik biografinis faktas. Jei ir prasprūsta pro kalbos bendrumus, kaip, sakysime, poetinis kreipinys „vienatine mano“ itin intensyvaus, tad ir nebesukonkretinamo atvirumo eilėraštyje „Vyras ir moteris“.

Dienoraščio įrašai, tai tankesni, tai išretėję, seka atskirosios dienos, kaip pagrindinio žmogaus laiko mato, pėdsakais. 1986.IX.14: „Buvau Vilniuje. Šalia kitų reikalų – „Komentarų“ situacijos žvalgyba“ (p. 224). „Vagoje“ iš Aleksandro Krasnovo, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, išgirsta mintis, kad jis pats pastaruoju metu mažai ką iš prozos tekstų braukiąs, „cenzorių pareigas neva atlieka pačių rašytojų sąmonė“. „Komentarai“, aišku, iš karto galėjo kelti rūpesčių – ar tik nebus bandoma kokią dogmą pakomentuoti, tad ir pajudinti. Ir esminga mintis: „Bet juk man rūpi ne filosofiškai ką nors pakomentuoti, o šį tą išsiaiškinti pačiam! Ir jei dėl to reikia kai ką pervertinti (kad ir diletantiškai), tebūnie! Aš nesiūlau galutinių tezių ar receptų, tik kviečiu ieškoti: „Aš klausiu, Tėve, o ne tvirtinu“ (Aurelijus Augustinas)“ (p. 224).

Pagunda, jei tik ir noras, D. Kajoką cituoti ir tik trumpai komentuoti, o gal ir to nereikia. Išbandytas būdas – patiko taip daryti, skaitant Sigito Gedos dienoraščių tomus, ypač „Vasarė ajero šneka. Dienoraščiai ir tyrinėjimai“ (2008); „Pratarmėje“ ir perspėjama, kad „netgi labai daug rašydamas žmogus trupinius teužrašo“. S. Gedos dienoraščiai kito stiliaus nei D. Kajoko. D. Kajokui artimesnis Alfonsas Nyka-Niliūnas, jo išsiaiškinimai. Toliau ir nuo Jono Meko dienoraščių siužetiškumo.

Eilėraščiai gali būti be datų. Nebūtina eilėraščiui prisirišti prie metų, mėnesio, dienos. Eilėraštis iš esmės yra belaikis. Dienoraščiai griežčiau laikiški. Be pažymėtos datos dienoraščiai virsta fragmentiniais užrašais. D. Kajokas žymi ne tik metus, mėnesį, dieną, bet ir savaitės dienas. Jei turi kokią „žymėtą dieną“, gali ir iš D. Kajoko dienoraščio pasitikrinti – o kokia jam buvo, kas tą dieną įvykę?

Ir Arvydas Šliogeris „Komentarais“ gal ir bus ką savy, savo mintyse tikrinęsis, jei ir nenurodęs. „Vadinasi, padarė Šliogeriui įspūdį mano knyga. Minusinį, bet padarė. Jis rado objektą, kuriame išdėstyta pasaulėjauta ir pasaulėžiūra beveik priešingos jo sistemai. Sakyčiau, knygoje „Post scriptum“ jis netgi per stipriai prisirišęs prie „Komentarų“, vietom netgi nemandagiai. Negi jis neturi naujų idėjų, kaip tik pulti tas, kurios padarė jam neigiamą poveikį?!“ (p. 473).

1993-ieji; tikrai, tai laikas, kai A. Šliogeris pabrėžtinai tvirtino esąs Vakarų pasaulėžvalgos ir mąstymo tradicijos žmogus. Galėjo būti, kad tai, kas siejosi su Rytų kultūros vardais, jam darė ne tiek „neigiamą poveikį“, kiek stiprino diskusinį azartą. Jei tai būtų giliau permąstoma, pamatytume svarbią takoskyrą. Ir suklustume prie D. Kajoko eilėraščių – paskyrimų A. Šliogeriui. Kartais už tuos, kurie seka ir kartoja, brangesni tie, kurie teikia mąstymo, juolab poetinio ar filosofinio mąstymo, alternatyvų.

Negaliu šia kryptimi išsiplėsti. Terašau eseistinę „Dienoraščių“ recenziją, tad geriau pasiduosiu norui išrašyti nors kelias gilaus turinio ir gražios formos mintis, kurios gal pravers moksleiviams, mokytojams ar tiesiog mąslesniems. Chronologiškai, kad per visą knygą:

„Paklusti kalbai, verčiančiai tylėti“ (p. 63).

„Nežinau, kas aš“ (p. 74).

„Nėris parašė nemažai vidutiniškų eilėraščių, tačiau keletas – pasaulinių šedevrų lygio“ (p. 75).

„Jau visai ruduo. Ir šiemet pajutau, kad Lietuvos vėliava turi būti raudona, žalia ir geltona. Taip mums prisakė gamta“ (p. 125).

„Nes Rilkė buvo arčiau poeto, aš esu arčiau buvėjo. Bijau būti poetu“ (p. 127).

„Kai yra kitaip, ima trūkti taip“ (p. 165).

„Taip, tik nurimusi siela pragysta“ (p. 169).

„Realybėje paradoksų nėra. Visi jie kalboje“ (p. 224).

„Nieko neįvyko, o siela atsigavo“ (p. 298).

„<…> po trylikos metų būsiu 48-erių, o būtent tiek sulaukusi mirė mamytė“ (p. 300).

„Sakytum, kažkas manim groja kaip instrumentu“ (p. 313).

„Šventė su Poetu, tačiau be poezijos“ (p. 321).

„Baltąja fleita, padovanota Rūtos, ilgokai grojau „Beauštančią aušrelę“ – ir siela nuskaidrėjo“ (p. 350).

„Budėk ir būsi pašauktas“ (p. 351).

„Medituoti galima visur ir visada“ (p. 428).

„Neišverčiamieji poetai primena žynius, pranašus, buvėjus“ (p. 456).

„Ir pagal Šliogerį – ramybė tik savyje“ (p. 462).

„Jei rašau, vadinasi, dienoraštis man reikalingas“ (p. 477).

„[Lietuvių] senosios dainos – dzeniškos“ (p. 479).

„Bet kokia prievarta yra baisi, o laisvė per prievartą – pati baisiausia“ (p. 511).

„Pamažėl rašau trumpą esė „Apie gražiąją mirtį“. Nejučia ji virsta tarsi kokiu requiem Vaidotui D.“ (p. 567).

„<…> sirgdamas turi daug negero laiko“ (p. 568).

„Apiplautas Antano Kalanavičiaus poezijos ugnimi, panardintas į kalbos stichiją“ (p. 692).

„Vakarais skaitau Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentus“. <…> nė nesistengia būti atviras“ (p. 705).

„<…> nieko nėra geriau už gerą eilėraštį; ir nieko blogiau – už prastą“ (p. 710).

Stabtelti bent prie atskirų frazių. Kuo pritraukia lyg ir neutralus biografinis faktas, kad mama mirė 48-erių? Giliu persismelkimu, liūdesiu, skriauda, pasiilgimu. Yra toks įrašas 1985.VIII.13: „<…> baisiai užsimaniau būti paaugliu ir sirgti, kristi į lovą ir gulėti. Ir kad virtuvėje girdėčiau ne tos aktorės [per radiją], o mamytės balsą; ji kalbėtųsi su kaimyne, su Rasa, su viena iš savo seserų, o aš gulėčiau ir klausyčiausi…“ (p. 180). Ir nėra atsitiktina, kad, atsargiai zonduojant ateitį ir kūrybos planus, paskutiniu sakiniu (juo baigiasi ir dienoraščių tomas) prirašoma išlyga: „Aišku, jei nesustosiu ties 48-eriais“ (p. 726).

Dzenas, dzenbudizmas – mąslioji, sukauptoji Rytų filosofijos atšaka, mąstyti ir iš šakelės ar akmenėlio. Medituoti. Ar galima paneigti, kad senosios lietuvių dainos tikrai yra dzeniškos, maldiškos, giesmiškos? Ne neigti, o artėti į tokį supratimą, gilinti, gausinti mūsų senųjų dainų dvasinį turtą.

Meditacija – ne tik darnioji D. Kajoko lyrikos rinktinė („Meditacijos“, 1997), kurioje lyg iš niekur išniro ne tik meditacinio eilėraščio formos, bet ir jo proformos („kažkas matyt pasimeldė ir už mane / nes mano siela paryčiui nušvito“), ir būsenos, kurių siekiamasi specialiomis kūno ir dvasios praktikomis. Bet ir perspėjama, kad be mokytojo meditacija gali būti ir rizikinga, lyg žaidimas su ugnimi. Bet raminanti, gilinanti, harmonizuojanti, kai ir savaiminė, neįtempta meditacija galima visur ir visada. Išlyga: jei siela žino šį kelią. Ne tik aukštųjų prasmių, bet ir kasdienių bandymų sau ir kitiems tvirtinti, kad „apsimoka“ nesukčiauti, nevogti, nemeluoti. Nustebęs ir sujaudintas (dar 1987-aisiais) buvo Donaldas, kad to paties klausė ir Kazys Saja: kuo motyvuosim, kad būti padoriu žmogumi „apsimoka“? Moralei, poezijai, filosofijai labiau priklauso tai, kas „neapsimoka“. Bet juk gali būti taip, kad tai, kas „neapsimoka“ šią minutę ar šią dieną, nežinomu būdu yra apmokėta iš anksto. Ir gal net rašymas, jei būtinas, yra atlygio forma? 1999-ųjų rugpjūčio pradžia. Ak, nelengva: „Baisybė žmonių nuskęsta, dar daugiau kariasi. Po tuziną kasdien. Tokia statistika. O aš rašau. Nepaisydamas viso to, vis tiek rašau. Ir kol kas man, regis, sekasi“ (p. 706).

Bet ir rašyti sekasi ne visiems. Ir tiems, kuriems sekasi, sekasi ne visada. Koks Rojaus Ruduo, tokios grynos aliteracijos vardas ir pavadinimas, gal ir ne visai sėkmė. Bet D. Kajokui jis yra kažkuo ir atskirai svarbus, svarbus ir jo portretas. Jau į dienoraščių tomo pabaigą: „Įdomu, kiek tame portrete yra manęs, Donaldo Kajoko? Septyniasdešimt procentų, aštuoniasdešimt? O gal Ruduo yra visas šimtas procentų Kajoko, tačiau Kajokas turi tik kokius penkis procentus Rudens?“ (p. 709). Ir ar tai ir būtų sėkmė?

O dienoraščiuose, kiek juose autoriaus? Ir kiek procentų (ir kai išeis ir kitas ar net kiti tomai) iš jų „turės“ pats D. Kajokas?

Galbūt dienoraščiuose jų autoriaus yra daugiausia, jei ir ne „visas šimtas procentų“. Tačiau ir dienoraščiai neapima to, kuris juos rašo, – kartais sąsiuvinis po sąsiuvinio.

Donaldo Kajoko visur yra daugiau, nei atrodo.

Tad ir „tokia intriga“ (p. 709).