„…tikrai reikia stengtis pakliūti į dangų“: Henriko Radausko laiškai Jurgiui Blekaičiui
2026 m. Nr. 1
Apie džiaugsmą: Henriko Radausko laiškai Jurgiui Blekaičiui
Poeto Henriko Radausko (1910–1970) ir režisieriaus, rašytojo Jurgio Blekaičio (1917–2007) artima bičiulystė užsimezgė DP išvietintųjų stovyklose Vokietijoje.
1944 m. vasarą H. Radauskas su žmona Vera nuo artėjančios Raudonosios armijos pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus, vildamiesi, kad tai tik „laikinas pasitraukimas“. Iš pradžių jie prisiglaudė giminaičių namuose Berlyne, o karui baigiantis persikėlė į Roitlingeną, kuris priklausė sąjungininkams prancūzams. Iki 1949-ųjų H. Radauskas dirbo prancūzų įstaigoje vertėju. Iš Vokietijos Radauskų gyvenimo kelias pasuko Amerikos link: 1949 m. rudenį atvyko į Voterberį (Konektikute), nepavykus gauti darbo, persikėlė į Baltimorę. H. Radauskas suvokė, kad tai ne nuotykių kupina „mainridiška Amerika“, pakerėjusi jį dar gimnazijos suole. Įsidarbinęs mažame fabrikėlyje, jo paties žodžiais tariant, dirbo „poetišką“ darbą – lygino popierines gėles už itin mažą algą. Fizinė egzistencija, įsprausta į griežtus gyvenimo rėmus, buvo varginga, tačiau dvasiai atgaivą rasdavo meno pasaulyje – lankydamas Baltimorės meno muziejų. 1950 m. Radauskai persikėlė į Čikagą, čia jau gyveno artimi bičiuliai J. Blekaitis ir Vytautas Saulius. Iš pradžių H. Radauskas kartu su J. Blekaičiu dirbo nedideliame fabrike, kur reikėjo „lankstyti metalines stalų ir kėdžių kojas“, vėliau abu ėmėsi pakuotojų darbo „Woolwortho“ prekybos centre. Kai J. Blekaitis gavo darbą „Amerikos balso“ lietuvių skyriuje, jis pradėjo ieškoti galimybių H. Radauskui persikelti į Vašingtoną. Amerikiečių rašytojo, vertėjo Randallo Jarrello rekomenduojamas H. Radauskas 1959 m. buvo priimtas į Kongreso biblioteką, tapo samdomu tarnautoju įvairiems projektams. Jam, mokančiam nemažai kalbų, buvo pavestas darbas Europoje. 1960-aisiais išvyko į Vysbadeną Vokietijoje, praleido ten trejetą džiugių metų: ne tik dirbo, bet ir keliavo po Europą. Aplankė Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Italiją ir kitas šalis. Laiškuose, rašytuose į Ameriką J. Blekaičiui, švelniai vadinamu Jorge, dalijosi džiaugsmingais patyrimais. Tai buvo vieni įspūdingiausių jo gyvenimo metų.
Šiame „Metų“ numeryje skelbiamuose H. Radausko laiškuose J. Blekaičiui ryškėja abiejų menininkų pomėgiai, platus interesų spektras: nuo klasikinės muzikos plokštelių kolekcionavimo iki teatro ir kino premjerų aptarimų. Vykdamas į Vysbadeną, H. Radauskas pasiėmė savo brangiausią turtą: „Suskaičiavus pasirodė, kad mano atsivežta apie 130 plokštelių“, – rašė J. Blekaičiui. Toliau tęsė: „Buvom autobusu nuvažiavę į Lorelę (Heil Heine), iš kur busu apie 80 km, nepaprasto gražumo vietovė, – kalnai, slėniai, miškai ir upeliai; kalnai pilni vynuogynų ir pilių, kurie autobusu važiuojant pagal skardžius, lipa stačiai į dangų. Betgi gražiausias vaizdas nuo pačios Lorelės – apačioj teka Reinas, reginys nepaprastas į dešinę ir į kairę, o tolumoj iš abiejų pusių vaizdą uždaro pamišusios uolos, lipančios viena ant kitos. Buvom dar du kartus Frankfurte, kur matėm rekonstruotą Goethes namą (bombos jį sudarkė, bet gerai atstatytas). Laimei, visi baldai, paveikslai, indai buvo suslėpti. Nuostabūs didžiuliai stovintys laikrodžiai muša be galo melodingu balsu, – Mozarto ir Haidno amžininkai. <…> Kitą kartą specialiai nuvažiavom į muziejų – Stadelches Institut, kuris turi puikius Renoirus, Degas, Cezanne’us, Monet, Beckmannus, Corintus, iš senųjų Boticceli, Vermeero „Astronomą“, daug kitų olandų ir flamandų.“
Laiškuose trykšta dailės, literatūros, muzikos pasaulio žinių gausa, aptariama lankytų miestų architektūra, gamtos grožis. Apsilankęs Paryžiuje prisiminė savo pirmą kelionę į menų sostinę: „Paryžiuj turėjom goodtime’ą, išbuvom apie 5 dienas. Dėl laiko stokos Louvre’e tebuvom sykį, matėm visus pažįstamus: Moną Lizą, Tizianus ir kt. italus didžiojoj galerijoj ir milžinišką salę su keliolika puikiausių Rubensų – Marijos Mediči istoriją.“ Toliau tęsė: „Paryžius iš esmės nepasikeitęs: tos pačios kavinės su apsėstom kėdėm šaligatviuose, daug turistų, tie patys pajuodę, puikūs milžinai – Notre Dame and Co, pragariškai beldžias, bet baisiai naudingas metro, begalė knygynų, prekiaujančių vien meno knygom, daugybė galerijų ir ėdimo ir gėrimo šventyklų, kurias gali sukurti tik sensuali ir civilizuota tauta. – Kasiulio butas tikras muziejus, pilnas pranc. ir orientalistinių meno dalykų, ir, žinoma, jo paties darbų. Gavau iš jo 3 litografijas – tikras džiaugsmas akims – šviesūs ir ryškūs tonai greta tamsių ir solidžių.“
1970 m. dėl etatų mažinimo H. Radauskas buvo atleistas ir tais pačiais metais, pakviestas vertėjauti vienoje iš Kongreso bibliotekos konferencijų, staiga mirė.
V. Radauskienė visą H. Radausko kultūrinį ir literatūrinį palikimą pavedė saugoti ir tvarkyti jo artimiems draugams – Alfonsui Nykai-Niliūnui ir J. Blekaičiui. Jie 1978 m. parengė ir išleido jo pomirtinę poezijos knygą „Eilėraščiai“.
Gerokai vėliau šių eilučių autorė iš menininkų ir jų artimųjų gavo beveik visą H. Radausko archyvinę medžiagą (dabar ji saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje), kurios dalį sudaro laiškai draugams ir bičiuliams.
H. Radausko laiškai – autobiografiniai tekstai, persmelkti subtilia ironija, švelniu humoru, juose išsakomos kūrybos nuostatos, vertybiniai kriterijai. Skaitant laiškus ryškėja profesionalaus meno žinovo, subtilaus esteto paveikslas. Galima tik pritarti Alfonso Nykos-Niliūno taikliai lakoniškam H. Radausko apibūdinimui: „menų alkoholikas“.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Dėkojame J. Blekaičio žmonai Gražinai Čėsnaitei-Blekaitienei už suteiktą leidimą publikuoti pluoštą laiškų, rašytų jos vyrui Jurgiui.
Čikaga, 1954 07 02
Mielas Jorge,
mes abu sveikinam Tave nuoširdžiai Tavo gimimo dienos proga, linkėdami visokiausios sėkmės ir laimės, tiek dabar, tiek ateity – artimojoj ir tolimiausioj.
Baisiai gaila, kad neatvažiuojat ir kad neteks pabendrauti; – o gal kartais dar rudenį apsilankysit? Neatvažiuoja nė Čipkai[1]; Nyka buvo vienam laiške užsiminęs, kad gal „pasimatysim Čikagoj“, bet kitame parašė, kad nebeatvažiuosią, nes gal teksią keltis į kitą butą ar panašiai, – žinai, kaip jis miglotai kalba apie visa, kas liečia žemąjį, t. y. fizinį, pasaulį ir visus su juo surištus reikalus.
Jau senokai buvo čia Mikšys, pralinksmino mus savo vaidyba ir pasakojimais („trūli-būli“, „bim-bam“), vaizdai buvo ekspresionistiški, net su surealinimo žymėm, ne visai patikimi, bet – kiekvienu atveju – nenuobodūs.
Po jo išvažiavimo įvykusioj grafikos parodoj buvo išstatyti ir jo du darbai – kostiumų eskizai – kažkokie nepastebimi ir dar nukišti į šoną. Iš visos parodos kaip šviežias ir pažangus išsiskyrė Dargis, gana drąsus, statąs sau rimtus uždavinius, su fantazija ir neblogu formos jutimu, tik gerokai skolingas vokiečių ekspresionistams ir prancūzams (Braque’ui ir kitiems).
Petravičiaus ir Valiaus pora naujesnių darbų – kietoki ir mažiau įdomūs už praeitį (abu išstatė daugybę senienų).
Meno institutas rodo nedidelę, bet įdomią Ecole de Paris grafikos parodą (Picasso, Braque, Dufy etc.). Įdomu, kad Šagalas, kuris geru piešimu nepasižymi, padarė tikrai gražias Gogolio ir Lafontaine’o iliustracijas, su švelniai nostalgiška, vietom ironiška linija, faustiškas ir svajingas.
Kitoj salėj rodoma Andre Massono spalvotos Venecijos litografijos, tirpstančios dėmelės, spalvoti rūkai, labai gero skonio ir be jokių siurrealizmo priemaišų.
Sveikinu išsitaisius long playing’ą[2], nes Tavo „78 Rpm“ kvepėjo starosvietiškais pomieščikais[3]. Tokį aparatą nusipirkom ir mes – prieš pat Kalėdas. Lyg tyčia, po kelių savaičių smarkiai nupigo plokštelės. Šokęs jų pirkti su naujoko įkarščiu, dabar jau turiu ar ne 24, – šešias Bacho, tris Mozarto (mano favoritai – jo 40-toji simfon. ir 24-tas fortepj. koncertas; tik dabar įsitikinau, koks kilniai liūdnas jis gali būti, be riksmo, be trankymosi kumštim ir barabonais)! Nepaprastai gražus jo koncertas fleitai ir arfai (turiu „Telefunken“ plokštelę), o taip pat – klarnetui (kurį ruošiuos pirkti).
Kurie Brandenburgo koncertai Tau labiausiai patinka? Man – 2-tas ir 4-tas, jie gal artimesni itališko koncerto stiliui, o Vivaldi aš nepaprastai mėgstu. Turiu jo „Metų laikus“ (Münchinger[4], Stuttgarto ork.) ir kitus keturis koncertus, „I musici“[5] išgrotus. Šis ansamblis groja ne blogiau už „Virtuosi di Roma“, buvom jų koncerte prieš porą mėnesių. Jei taip angelai gros danguje, tai tikrai reikia stengtis pakliūti į dangų.
Įdomūs net tokie antraeiliai baroko meisteriai, kaip Corelli ar Albinoni, melodinga ir tyra muzika. Turbūt pažįsti Corelli concerto grosso, vadin. Kalėdinį? Čia jau ir pačiam Vivaldi sunku prieš jį atsilaikyti.
„Carmina Burana“ pirkau dar prieš Kalėdas ir vis dar su didžiausiu malonumu klausausi. Iš naujųjų turiu Bartoko „Muziką styg., mušamiesiems ir celestai“ (l. gera su Karajanu[6]), jo ir Prokofjevo trečius fortep. koncertus, Bartoko 5 ir 6-tą kvartetus (jie grojami tik žmonai nesant namie) ir Stravinskio „Petruška“ (Ansermet[7]). Laukiu informacijų apie Tavo turtus. Man rodos, kad plokštelių pirkėjus riša kažkokie paslaptingi siūlai, kaip filatelistus ar masonus.
Backhausas[8] Chicagoj skambino penkias Beethoveno sonatas (tas pačias, kaip pernai New Yorke). Jis, atrodo, savo srity ne mažesnis už Giesekingą[9], „apoloniško“ tipo muzikas, su nepaprastai geru intelekto ir jausmo balansu ir neprilygstama technika bei tono gražumu. Aš Beethoveno kamer. muziką geriau pakeliu negu jo simfonijas, kur mane dažnokai erzina jo patetika ir trankymasis. Fortep. sonatose ir ypač kvartetuose to daug mažiau. Tiesa, žmonai norint, nusipirkom jo 5-tą fort. konc. su Fikheriu[10] ir Furtwangleriu[11] (HMVoice).
Iš parodų minėtina Utamaro[12] – jo 200 m. gimimo sukakčiai, pilna salė Art Instit. orientaliniam skyriuje. Viso jo rafinuotumo negali aprašyti jokia plunksna ir perduoti – jokia reprodukcija. Tikrai sunku įsivaizduoti, kad žmogus galėtų tai sukurti, kaip ir Bacho koncertą ar Rilkės eilėraštį. – Matėm taip pat rinktinę pranc., – ypač impresionistų – parodą su puikiais Renoirais, Courbet, Monet, labai gerais Manet (kas reta), Pissarro, Bonnard’u etc. – Kas gero pas Jus? Kaip Vašingtonas? Siunčiam geriausius linkėjimus Tau ir Poniai.
Tavo Henrikas
Chicago, 1955 11 27
Mielas Jurgi,
ačiū labai už laišką, už visas informacijas apie Wash. tarnybas[13] ir atsiųstas anketas. Pastarosios gąsdina savo platumu ir „gilumu“. Panašią – tik dar ilgesnę – pildžiau kadaise Amer. armijai (= Mil. gov.) Berlyne, netrukus po „išlaisvinimo“, kur buvo išskaičiuota ar ne 60 naciškų organizacijų, ir kai aš skersai per lapą parašiau per tas 60 eilučių „nein“, tai nekatalikiškos išvaizdos kapitonas, kalbėjęs vokiškai geriau už führerį, pasakė, kad „Die army ist eine Formalistin“[14], ir kad reikia kiekvienoj eilutėj, – 60 kartų įrašyti „nein“. (Tada jie ieškojo žmonių, mokančių Rytų Europos kalbas.) Taip mes ir netapom bendradarbiais.
Svarbiausios kliūtys dabar, – anglų kalba, kurios pakanka paprastam susikalbėjimui, bet nepakaktų researchams[15], ir pilietybės neturėjimas. Ja rūpintis dar nepradėjau. Jeigu nutarsiu imti ir gausiu, tada ir prašysiu pagalbos su tom anketom. Ačiū Tau ir Poniai už visus rūpesčius.
Buvau tikrai maloniai nustebintas žinių apie Tavo kilimą tarnyboj. „Producer“ skamba labai gerai, bet man tas žodis vis kažkaip rišasi su filmų gamyba (kas gi yra pagaliau tas producer filmų pramonėj: ar reikalo finansuotojas, ar filmo „statytojas“, o „directed“ gal reiškia daugiau darbą su aktoriais?).
Mes irgi buvom Karajano ir jo londoniečių koncerte. Labai gražiai sugrojo Mozarto Divertismento (su styginių „belcanto“ beveik kaip Klempererio[16], kurį Mozarto programoj čia girdėjom dar Tau, berods, esant Čikagoj). Ir Ravelio Rhapsodie espagn. su puikiausiais piano in fortissimo, su reikiama jėga ir švelnumu. Berliozo simfonija, deja, užėmė pusę vakaro, tikras pamišusių dramblių šokis.
Neseniai buvom Robert Shaw Chorall[17] koncerte. Šitas ansamblis man pažįstamas iš radio, taip pat turim jo vieną plokštelę su velykinėm giesmėm, kur jis skamba nepaprastai gerai. Koncerte buvo labai gražiai sugiedotas Bacho Magnificat, – deja, čia kiek nedatempė jo orkestrėlis, nė iš tolo neprilygstąs chorui. Priedui gavom Honeggerio „Karalių Dovydą“, užtrukusį kone valandą, tikrą Berliozo dramblių brolį. Bisui buvo tiesiog tobulai sugrotas vienas Handelio dalykas, bet taip pat ir kažkokia vaikiška dainelė, kur „efektui padidinti“ buvo giedama iškreiptais cypiančiais balsais.
Bartoko „Conc. for orch.“, Karajano diriguojamą, turiu plokštelėj, taip pat jo diriguotą „Muziką styginiams, mušamiesiems ir čelestai“. Pasirodo, ne tik pirmasis, bet ir pastarasis gana sunkiai duodasi įrašomi, – taip sako specialistai. Įdomu, kokią Water music versiją grojo Karajanas? Dažniausiai kažkodėl grojami įvairūs aranžavimai, nors originali versija yra gražiausia, jei tik orkestras turi gerus pučiamuosius (esu įsigijęs puikią prancūzo Hewitt įdiriguotą plokštelę, kurią Kolodin[18] nupelnytai stato pirmoj vietoj. Berods, esu Tau minėjęs apie jo įdiriguotus briliantiškus Rameau „Concerts en sextour“?). Neseniai įsigijau Bacho kantatą Nr. 51, vieną iš jo labiausiai džiūgaujančių dalykų, kur Schwarzkopf sopranas triumfališku skridimu konkuruoja „suit der schmetternden Trompete“[19]. Gražios yra dvi Bacho kant. nr. 106 („Actus tragicus“ su tikrai aksominiu kontralto Rössel-Majdau) ir nr. 84 – linksma, su „pastoralinėm“ orkestrinėm partijom ir puikiu Laszlo sopranu. Abi diriguoja Scherchenas, geras bachistas. Kaip paralelė Bacho 51-ai kantatai galėtų eiti Charpentier (barokinis pranc.) trumpos „Vidurnakčio mišios“, – ištisa džiūgavimo jūra. Iš naujųjų turiu įsigijęs Prokofjevo, tiesa, labai saikingai modernišką klasikinę simfoniją, kuriai Markevitch’o ranka ir „Angelo“ inžinieriai davė tikrai nepaprastą toną. Markevičius (ten pat) net ir Duko „Zauberlehrlingą“ padaro visai paklausomą. Toj pat plokštelėj yra Ravelio „La Valse“, – dalykas, kurio galima klausytis, bet nežinia, kam jis reikalingas. – Keistu sutapimu tą pat vakarą, kai gavau Tavo laišką, girdėjau per radiją Budapešto kvart. grojamą Beethoveno Emperor-Quartettą (tikrai krištolinis fonas), tape recording’ą su visais plojimais iš Washingtono.
Gailiuosi negalėdamas „išsamiai“ atsakyti į Tavo klausimą dėl Greimo straipsnio. Jis man davė suprasti, kad nenorėtų, kad jo turinys būtų plačiau žinomas prieš jį išspausdinant. Faktas, kad bus nesuminėta eilė mūsų „garsenybių“, kas gal ir sukels audrelę šaukšte vandens, kuriame visi plūduriuojam.
Susirūpinęs pranešu, kad, kiek mano tikėjimą sustiprina Bachas, tiek jį vėl griauna (berods, Tau gerai pažįstamas) Jungas. Perskaitęs atsiliepimą vokiečių „Merkure“, išsirašiau jo „Antwort auf Hiol“[20], kur jis su labai ramia ir labai negailestinga logika rodo visą bibliško Dievo primityvumą, suktumą (sic!) ir žiaurumą. „Вредная книга“[21], anot M-me Simonovos (šis jos žodis buvo tartas kita proga). – Kai dėl žiemos atostogų, dėl kurių klausei, tai tikrai turėsiu jas kažkada po N. Metų. – Saulius[22] dėkoja už linkėjimus ir prašo sveikinti Tave. Spausdami ranką Tau ir Poniai, pasiliekam Tavo.
H. ir V. R.
Chicago, 1956 01 07
Mielas Jurgi,
ačiū už laišką, rašytą daugiau nei prieš metus (1955 01 05), kurį gavau tik šiandien. Ačiū taip pat už komplimentus, – taip tik Tu moki parašyti. Jorge, kas per klausimas dėl „Aidų“? Tik Dieve duok, kad mūsų bendras draugas Vaičiulaitis kuo mažiausiai subraukytų, jei iš Tavo pusės bus „šiltesnių atsiliepimų“ (man kažkodėl atrodo, kad bus).
Saulius, kaip leidėjas, įsakė tylėt, kol knyga pasirodys – matyt, norėdamas nustebint pasaulį. Žiūrėsim, kiek nustebs.
Prieš Naujus metus buvo porai dienų pasirodęs Čipkus, iš kurių vieną praleido pas mus, net ir nakvodamas čia pat. Apžiūrėjom kartu Degas, Renoirus ir Cezanne’us muziejuje, kurie jam labai patiko ir bendrai buvo malonu po poros metų atnaujinti pažintį, – gaila, kad ne prie stiklelio (t. y. beveik ne), nes jis baisiai mažai begeria ir dar mažiau bevalgo. Ir kaip ta dvasia laikosi kūne, o laikosi net labai gerai. Šiaip ar taip, jis yra vienas iš dviejų ar trijų protingiausių mūsų rašytojų, kuris Europą priėmė organiškai ir kažkaip savaime suprantamai.
Kadangi įtariu, kad Tu prie stiklo daug tvirtesnis už „Alfą“, labai apgailestauju, kad negalim kartu išgerti poros butelių. O gal kartais galėtumėt x) atskristi kitą šeštad. – 01 14, tai būtų maloniausias siurprizas. Pas Saulius jau buvo laistymas, sujungtas su Naujų metų sutikimu, vien tik šampanai ir rūkyti įvairiausi skraiduoliai, – „jevropejinio masto kompozicija“.
Žmona prašo labai dėkoti Poniai už gražųjį Mozartą, su kuriuo mums per Kalėdas labai pavyko (ne veltui Mozarto metai): aš gavau iš Veros 20-tą koncertą (kuris man yra gražiausias greta 24-to) su Novaes[23], o iš Ivasko[24] – kvartetus. – Rašau paskubom, noriu dar šiandien įmest downtown[25].
Geriausi linkėjimai Jums visiems trims nuo mūsų abiejų. Tavo Henrikas
- x) Šią galūnę pridedu, prisiminęs, kad turit juodą angelą, kuris saugo Rainį[26].
P. S. Žiemos atostogos bus, bet nežinau dar, kada. Tuo reikalu dar išsiaiškinsim. Bet kaip dėl šeštadienio?
Chicago, 1956 11 27
Mielas Jurgi,
ačiū už laišką su visom žiniom. Gaila tik, kad tas kolega Jarrellas[27] toks nesmarkus (o eilėse – geležinis žmogus), tai kaip jis kausis dėl mūsų reikalų su biurokratais? O gal įsidrąsins.
Mano žmona, taip pat, kaip ir Ponia, verkė dėl Vengrijos[28]; verkė ir visos ponios, su kuriom ji sudaro komitetą kažkokių lietuv. šokių festivaliui. Daug čia, žinoma, nepadėsi. Nusiųsim vengrams penicilino ir kavos, ir turės nusiraminti. Dar daugiau nuramins juos tankai, kuriuos siunčia kiti.
Giesekingą ir mes apgailėjom. Tokio dydžio pianisto, turbūt, nebeliko, kad ir ką berašytų apie Rubinsteinus visokie Silbergoldai ir jų tautiečiai.
Dabar, kai geresnis patefonas, perkam kiek ir vokalinės muzikos. Pirkom Tebaldi arijų rečitalį. Callas gal geresnė techniškai – mašiniškai, o Tebaldi – grynas dainavimas, – atrodo, be mažiausių pastangų. Tiesa, abu balsai nepaprasti. – Graži Debussy („Afternoon“, noktiurnai) ir Ravelio (Daphnis & Chloe siuita) plokštelė, – Filadelfijos orkestras, Ormandy diriguojamas. Nuostabus orkestracijos spalvingumas ir turtingumas ir beveik neįtikėtinas grojimas. Puiki Bartoko siuita „Miraculous Mandarin“, – žiauri ir graži muzika – makabriškiausiam siužetui, kokį tik galima įsivaizduoti (to baleto nedrįso statyti). Dirig. Jerly. Be to, Couperinas skambinamas Marlowe, ir Bartoko „Mikrokosmoso“ dvi paskut. knygos su labai rafinuotais bulgarų šokiais (skambina Farnadi).
Kartais pagalvoju apie Greimą. Paskutiniame laiške vasarą jis (be šeimos) ketino važiuoti į Egiptą. Dabar laikraščiai rašo, kad visus prancūzus (jis – pilietis) iš ten varo, – kas neišvažiuos, internuoja. Iš tikro, tie žmonės, anot talmudo, kaip pelai vėjyje. Netrukus turėtų išeiti ir NRF literat. enciklopedijos II tomas su jo straipsniu.
Tuo tarpu atėjo ir žiema, – gerokai sušąli, belaukdamas autobuso, užtat pas Woolworthą[29] bedirbdamas sušyli. Laiške Poniai yra vienas pasiūlymas, kurio nedrįsau Tau tiesiai padaryti, bet apie kurį ji Tau, tikiuosi, papasakos.
Mes abu siunčiam Tau ir visai šeimai daugybę linkėjimų (kaip laikosi mažylis?).
Tavo Henrikas
Wiesbaden, 1962 05 01
Mielas Jurgi,
Labai dėkoju už sveikinimus bei knygą vyninę, kuri ne tik gražiai parašyta („nesausai“, pusiau beletristiškai, vynu pašlakstyta), bet ir puikiai atspausta – maloni akiai ir kvepia būsimų džiaugsmų pranašystėm (daug kas toj srity, deja, – laimei, – dar nežinoma). Labai džiaugėmės su Vera, sužinoję iš Tavo laiško, kad pavyko rast vaikams gerą vietą ir kad jie dabar ir dvasiškai atgiję.
Per Velykas buvom Belgijoj, grįžom 23.IV (nedirbom, vokiečių Velykų antra diena). Pasieny pasų kontrolės valdininkas pasveikino, pamatęs datą pase. Sowas Komitsches[30].
Belgija labai patiko, būtent tas, ką rodė paveiksluotos knygos ir ko važiavom žiūrėt, – architektūra. Buvom daugiausia flamandiškoj daly (Leuwen, Brügge, Gentas) su Hauptquartieru[31] Briusely. Pietus Velykų I-mą dieną valgėm pajūry, kurorte vardu Blankenberghe, buvo karšta diena (apie 80 °F); pajūrio promenadoj buvo daugybė žmonių vasariniais drabužiais, rodančiais neabejotinai rubensiškas formas, kylančias daugiausia bene nuo puikiausių pommes frites’ų[32], kokių nėra nė Prancūzijoj. Tie fritai parduodami mieste ant kiekvieno kampo, o iš tų savo formų belgai patys juokiasi: kurorte parduodami atvirukai – kas antras – pajuokdavo tuos rutulius, kurių apstu ir priešaky, ir priešingoj pusėj.
Vienus pietus (puikiausius, bet nepigius) valgėm labai geram Briuselio restorane, žiūrėdami į didžiosios turgaus aikštės gotikos ir baroko stebuklus (pridedu atviruką). Nedideli miestai, kaip Brügge ar Leuwen (Lon Vain), turi visą seriją flamandų gotikos (ir baroko) šedevrų, ir viskas koncentruojasi apie turgų – Grote Markt[33] – su kai kuriom grožybėm, pasislėpusiom nuošaly. Nors Vokietijoj senos, gražios architektūros netrūksta, bet po Belgijos viskas atrodo siauriau ir biedniau. Brüggėj labai gražūs kanalai, ir pats miestas nepaprastai jaukus ir ramus, kanalai kaip Amsterdame, su laiveliais ir gulbėm.
Belgijoj peizažas, iš viso, smarkiai primena Olandiją: pievos, karvės, vanduo. Pramonės ir kasyklų beveik nematėm; turbūt lankėm ne tą dalį. Nors pakelėj kryžiai ir koplytėlės, krautuvės atdaros ir pirmą Velykų dieną, pirk fritus ar vynus (daug prancūziškų). Briusely ir Ostendėj buvo daug anglų: 50.000 atvažiavo Velykoms.
Antagonizmas tarp flamandų ir valonų tikrai neapsakomas. Briusely turėjom gidą flamandą, kuris koliojo valonus kiekviena proga. Čia, turbūt, panašus santykis kaip kad Lietuvoj tarp lietuvių ir lenkų: buvę ponai išstumiami buvusių būrų, kurie dabar ir skaičium viršija anuos. Briusely visur užrašai dviem kalbom, o Brüggėj ar Gente tik flamandiškai, ir, klausiant gatvėj prancūziškai, atsako nenorom ar visai neatsako, arba… angliškai.
Reikia stebėtis, kokius pastatus ir kokią tapybą sukūrė tie kaimiečiai. Stiprus kaimo kraujas ir su fantazija. Flamandų tapybą, kurią Tu turi dviejose „Skira“[34] knygose, matėm muziejuj Briusely: Memlingą, Bruegelį, Boschą, van der Weydeną, Rubensą ir daugybę kitų. Daug šedevrų anoniminių tapytojų, kurie prilygsta aniem meisteriam, bet žinomi tik kaip Maître de[35]… Mane labiausiai pritrenkė van der Weydeno mažutė „Pieta“, Bruegelio „Ikaras“ ir Rubensas.
Iš kitų meniškų pergyvenimų minėtinas Bacho vargonų koncertas Mainze (1/2 valandos autobusu): „Kunst der Fuge“ (18 fugų), grojama aklojo Helmut Walcha, kurį ir Amerikos kritikai pripažino didžiausiu Bacho vargonų interpretatorium. Nuostabi muzika ir nuostabus grojimas. Atsiprašant už kaimynystę: vakar matėm pranc. kino komediją „Candide“ (pagal Voltaire’ą, bet mūsų laikai) su Brasseuru ir Michel Simon. Crazy kūrinys, virtuoziškai padarytas, nieko švento neliko, kaip ir turi būt.
Mūsų įstaigoj jau antras savo noru apleidžia Vokietiją (nors pirmasis apleidęs, girdėt, vėl veržias čia, – komiškas atvejis). Taigi, nors sumažėjusi įgula, bet dviguba energija nešam etc.
Pavasaris čia pilnoj jėgoj: žydi magnolijos, vyšnios, persikai, – baltų ir rausvų debesų pilna žemė.
Jurgi, labai nudžiugino žinia, kad nori vėl rašyti[36]. Esu tikras, kad gerai rašysis, nors pradžioj, po pertraukos ir visokių sukrėtimų, gal bus sunkoka. Rašyk sau (t. y. visiems), bet ir mums. Sveikinam Tave labai, –
Tavo Henrikas
Užmiršau parašyt, kad Gente matėm bažnyčioj van Eyckų „Avinėlio garbinimą“, puikią 24 paveikslų seriją. Maža koplytėlė, pilna anglų, sunku įsigrūst.
Roma, 1962 05 24
Mielas Jurgi,
Mes su Vera pirmą dieną Romoj (per Veneciją ir Florenciją). Aplankėm net tokias nuošalias vietas kaip Perūdiją ir Assisi (puiki bažnyčia). Dar važiuosim iki Capri, po to per Milaną atgal. – Galvos pilnos muziejų, miestų ir peizažų; kol kas dar atlaiko. – Daug linkėjimų nuo mūsų abiejų.
Tavo Henrikas
Wiesbaden, 1962 06 21
Mielas Jurgi,
Ačiū už laišką. Nemalonu buvo girdėt, kad Tavo tokios sunkios nuotaikos. Kada nors, žinoma, viskas apgis, bet laiko reikės. Galima tik pasveikinti, kad pradėjai rūpintis skyrybom[37]. Man rodos, nieko čia neišlauksi, o padėties aiškumas – jau nemažas pliusas.
Filmus, kuriuos Tu mini, matėm jau labai seniai. „Aventura“ buvo smarkiai apkarpyta, bet ir ten jau Vitti „krito į akį“, neeilinis veidas ir gera vaidyba. Buvo sukirpta, gal 20–25 %, taigi tikrai sunku spręsti, bet ir taip dar atrodė monotoniškumai ir ištęsimai ne visada pateisinti. Įdomu, kad „Naktis“ patiko tokiems gana skirtingiems tipam kaip Tu, aš ir Mikšys.
(Buvo jis čia atvažiavęs kovo mėnesį, pasiplėšė, kaip visada, – mėšlas, brudas, bimbam, ne, tikrai puiki, – išvyko. Jo sprendimai apie filmus, žinoma, jokios vertės neturi: jei artistė prabyla į jo, atsiprašant, „seksą“, – atrodo, toks visgi yra, – tai filmas bus geras, ir atvirkščiai.) „Nakty“ Moreau buvo bespalvė, bet tokia buvo, turbūt, režisieriaus valia. Labai geros buvo abi scenos ligoninėj, – su mirštančiu ir su ta erotomane. Tarp kitko, tą mirštantį vaidino šveicaras Wicki, kurio režisuotą gerą filmą „Wunder des Malachias“[38] (pusiau siurrealistinį) matėm prieš kelis mėnesius.
Tas gyvenimo nuobodulys (senasis „taedium vitae“) ir tuštuma, žinoma, didelė tiesa, bet pats meno kūrinys neturi kelt nuobodulio, kas, deja, atsitiko „Aventuroj“.
Dėl moderniosios tapybos su Tavim pilnai galima sutikti. Tikrai didelių vardų, atrodo, nėra. Smarkiai viską užžėlė abstraktizmo piktžolės. Blogas ne jis pats (t. y. ne vien tik srovė kaip tokia), bet ir minios Mitlauferių[39], arogantiškų [neįskait. – V. B.-P.], padariusių „ant jo“ karjerą, triukšmą ir pinigus. Rudenį Paryžiuj matėm didžiulę parodą naujųjų pranc. abstraktistų, vis dar Ecole de Paris vardu. Tai, berods, jaunesnioji karta (reliatyviai) – 40–50 metų ar mažiau. Kartais jų tarpe matydavos geresnių koloristų, bet kai spalvos be ryšio paleistos erdvėj (paleistuvės), tai tokį objektą sunku pavadint meno kūriniu.
Naujam Paryžiaus miesto modernaus meno muziejuj (tik atidarytas, dar dažė) matėm visą eilę gerų dailininkų, „figūrinių“ (greta kitų abstraktistų), drąsių, su stipria spalva ir piešiniu. Individualybės, tarpusavy nepanašūs, su didele fantazija ir tikrai neribotom „išraiškos priemonėm“. Jų valanda greit ateis.
Wiesbadene mačiau neseniai didoką parodą „Klees Spat werk“[40]. „Werko“ čia jokio nebuvo, sukvailėjusio senio neartikuliuotas sapaliojimas.
Kai klausi dėl Anglijos ir Ispanijos, tai čia būtų daug kalbos. Kaip žinai, ir bermenschiškajai[41] Anglijai niekuomet jokių simpatijų neturėjau (jei kada važiuosim, tai ji bus paskutinėj eilėj), o į Ispaniją norėjom važiuot šį pavasarį, ir viskas buvo jau paruošta, bet tikrai dėl ne nuo mūsų pareinančių priežasčių paskutinį momentą važiavom į Italiją. Jei dar būsim Europoj, būtinai norim būt Ispanijoj ankstyvą rudenį ar kitą pavasarį (vasarą baisiai karšta).
Kad važiavom į Italiją, žinoma, gailėtis netenka. Galėtum važiuoti 10 metų iš eilės, ir vis vien nenusibostų. Pirmoji mūsų sustojimo vieta buvo Innsbruckas, Austrijoj. Miestas turi gražių senų pastatų (austrų imperijos liekanos). Ypač patiko vienas rokoko namas, baltas ir rausvas žaisliukas su lengvabūdiškais išrangytais ornamentais. Tikrai Mozarto dvasia jame įsikūnijo, – atrodė, kad dingo debesys ir ties miestu pakibęs lietus, t. y. jo pažadas. Jeigu Innsbrucke nepaprastai įspūdingi kalnai, priėję prie pat miesto, tai jau visai „pritrenkia“ jie, pasiekus Italijos pusėj Cortina d’Ampezzo, nedidelį miestelį, liuksusinį (žiemos) kurortą. Čia kalnai stovi vainiku – didžiuliai, nuogos uolos, inkrustuotos lediniu sidabru, majestotiškas vaizdas, net baisokas.
Venecijoj mus sutiko lietus, kiek sušlapom (taksi jie neturi), kol per 10 minučių atėjom į viešbutį. Tai buvo pirmas ir paskutinis „mūsų“ lietus Italijoj. Paskui 2 savaites buvo idealus oras, – giedra, bet nekaršta. Venecijoj dabar žiūrėjom, ko nematėm pernai (tarp kitko, Akademijos muziejų, kur pirmą sykį patiko Tintoretto), daug vaikščiojom žaviom siaurom gatvelėm; beveik visą miestą gali pereit pėsčiom, vingiuodamas, lipdamas per tiltus ir tiltelius. Naktį važiavom su „kelionės draugais“ gondolom, dideliais ir mažais kanalais, su akordeonistu ir itališku tenoru, – tinka toks balaganas prie operinės Venecijos. – Po jos keistas kontrastas Florencija, rūstoka, mažiau jauki, su daugybe (vėlgi rimtų ir sunkokų) pastatų, – su Duomo ir Baptisterijos tamsiais marmuriniais keturkampiais (taip išdėtos sienos). Po išorinės rūstybės – medičiška prabanga bažnyčių ir rūmų viduj. Puikus Renesanso skulptūros muziejus Bargello[42]. Puiki Pazzi[43] koplyčia, klasika.
Assisi – jaukus ir gražus šv. Pranciškaus miestelis ant kalno – su bažnyčia (dvi vienoj, žemutinė ir viršutinė), išpuošta Giotto freskom. Storulis pranciškonas – gidas bėrė juokus anglų kalba, nuo kurių kvatojo poniutės. – Roma patiko mažiausiai, triukšminga, su pamišėlišku judėjimu (be tvarkos) ir papier-mache stiliaus senienom. San Pietro bazilika – varvanti barokiniais auksais, slegianti milžiniškumu, katalikų imperijos centras. Labai gerai, nelauktai moderniškas Vatikano muziejus, ypač graikų ir romėnų skulptūra. Via Vittorio Veneto – nuo šaligatvio (kavinėj) stebėjom grožybių ir elegancijos defiliadą. Ta prasme italės nepralenkiamos, ir jokie Paryžiai su jomis nesusilygins. – Nemalonu pripažint, bet Capri su fantastiškai išraižytais krantais, su gėlėm, palmėm ir kaktusais, su neįtikėtino žalumo ir mėlynumo jūra tikrai pateisina savo reputaciją. Turtuolių rojus, – pasakiškos gėrimų kainos net kukliame bare. Senės amerikonės lengvai sueina į pažintis su angeliukais – gigolot(-ais)[44].
Tikrai dangiškų angelų atnešti trys pastatai Pizoj, – visi balti žalioj pievoj: Baptisterija, Katedra ir Kreivasis bokštas neoromantiško lengvumo, kyla į dangų, kur jų tikroji vieta. – Atgal važiavom italų „gėlių Riviera“, pagal Vidurž. jūrą, beveik kartojasi Capri, paskui per Šveicariją, nakvojom Zuriche, pusę nakties dainavo girtuokliai gatvėj, lojo šunim, miauksėjo. Nerimtas kraštas. Jurgi, gal tu kitą vasarą į Europą? Laukiam. Daug linkėj. nuo mūsų abiejų.
Henrikas
Wiesbaden, 1962 11 04
Mielas Jurgi,
Ačiū už Tavo paskutinį laišką (VII.14) ir tuos Jarrello vertimus. Aš, juos gavęs, tuoj išsiunčiau [Algirdui] Landsbergiui, kuris jų norėjo kažkokiam amerik. žurnalui. Iki šiol, po 3 ½ mėnesių, nežinau, ar jis juos gavo ir ką su jais darė. Nusiunčiau „Ligoninės parke“ (kurio nemėgstu) ir „Panoptikumą“ (gal geresnis) su prašymu kreiptis į vertėją jo „autorystės“ išaiškinti ir pasitart dėl vienos kitos, mano siūlomos pataisėlės.
Minėjai, kad ruošiesi didesnei kelionei su Čipkum. Įdomu, kur buvai ir ką gero (gink, Dieve, nuo blogo) matei ar girdėjai. Kaip sekasi vaikams ir kur jie dabar? Vyresnieji, turbūt, abu eina į mokyklą? Ar pasistūmėjo skyrybų byla ir kuria kryptim? Nepatingėk apie visa tai parašyti.
Nepavykus mums pavasarį nuvažiuot į Ispaniją, buvom manę ankstyvą rudenį (geriausias metas, nes šiaip ten pragariniai karščiai), bet sutrukdė tas baisus tvanas, apie kurį, turbūt, teko skaityti.
Prieš porą savaičių buvom 4 dienas Münchene. Miestas dabar architekt. prasme neįdomus: buvo žiauriai išdaužytas, dabar buvusių siaurų (plačių, žinoma, irgi) gatvelių pakraščiais išstatė naujutėlius 5 aukštų mūrus, juokingas efektas. Garsioji Franenkirche buvo irgi smarkiai sumušta, liko sienos, dabar viskas sutaisyta, švaru, balta viduj, keistai plika bažnyčia, lyg kokio Corbusier statyta, gotikos nė žymės. Iš oro sienos, tiesa, juodos, bet grožiu, matyt, niekad nepasižymėjo. – Beprotiškas, suktas barokas, pamišusių ornamentų ir statulų orgija – Theatiner Kirche, bet bent stilingas pastatas, – atrodo, autentiškas.
Muziejai Münchene verti aukščiausio pagyrimo, ypač senoji Pinakoteka, – su geriausiu pasauly Rubensu – apie 80 paveikslų (žiūrėjom jį su Škėma prieš kokią 15 metų*[45]), daugybe kitų pirmos rūšies flamandų, olandų, italų (plius Dürerio tapyba, – retenybė). Naujojoj Pinakotekoj – nepaprastas Cezanne’as, van Goghas, Kokoschka, Beckmann, kiti vok. ekspresionistai ir labai geras (iki šiol mažai matytas), teisingai Meier-Graefės iškeltas Hans von Marees. Jis sukūrė savo klasišką (ne klasicistinį) stilių, statišką, monumentalų, lyg impresionizmo. Tiesa, dar puikus (nors jau ne kartą matytas) Lovis Corinth (jis iš Rytprūsių), nepaprastas galiūnas, su labai laisvu brūkšniu, jėga ir švelnumas.
Teatre (Kleine Komödie) matėm Sagan komediją – jau ant farso ribos – „Schloss in Schweden“[46], – nepaprasto lakumo dialogas, farsiškos situacijos, paradoksai ir cinizmas, bet gerai padaryta ir puikiai suvaidinta (kur tas garsusis vokiečių sunkumas?). – Susitikom su Alseika (muziejuj) ir kartu nuėjom žiūrėt lenkų filmo „Pociąg“[47], – vyksta vien traukiny, įdomus, pusiau kriminalinis, be jokių mėgėjiškumo žymių, kaip visi lenkų prieškariniai (tie buvo su). – Matėm čia dar Dassino „Fedrą“ (apyprastis), „Nürnbergo procesą“ (geresnis, bet tokia medžiaga sunkiai pasiduoda filmui). – Münchene kunst = und Antiguitäten[48] = mugėj (solidi antrepriza, kainos nuo 100 iki 50 000 markių) pirkau dar vieną japonų originalą – Kunizadą (1785–1865), spalv. medžio raižinį; bet Tu, rodos, antijaponščikas а за что их нехристей любить?[49] – Dar buvom puikiam restorane – „Halali“ („medžiotojų“), kur sudorojom gerą stirnieną, – jų specialybė, – su geru raudonu vengrišku.
Rudenį turėjom šiemet gražų – ir labai gerą vasarą – iki šiol mažai telijo, bet dabar jau šalta ir rūkai.
Buvo labai rimtas, staigus pranešimas, kad grįžtam apie Naujus Metus (o Pughe vasarą sakė, kad liksim daugiau kaip metus); dabar vėl sakoma, kad išbūsim čia bent iki liepos 1-os.
Laukiam žinių, nepatingėk parašyt. Daug nuoširdžiausių sveikinimų nuo mūsų abiejų, –
Tavo Henrikas
Beje, dėl abstraktizmo, – kažkada susirašinėjom ta tema. „Figaro Litt.“ tvirtina, kad abstraktistų galerijos Paryžiuj užsidarinėja tuzinais, iš dalies ir New Yorke (ten liks ilgiau). Jauniausi (20–25 m.) pranc. dailininkai beveik visi prieš. Amen.
*nelabai jam patiko, per mažai demonizmo.
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
[1] Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Alfonsas Čipkus) su žmona dailininke Aleksandra Laucevičiūte.
[2] Turi omenyje plokštelių grotuvą (angl.).
[3] Senamadiškas, lyg koks senųjų laikų dvarininkas (rus.).
[4] Karlas Münchingeris, vokiečių dirigentas.
[5] Italijos kamerinis orkestras.
[6] Herbertas von Karajanas, austrų dirigentas.
[7] Ernestas Ansermet, šveicarų dirigentas, kompozitorius, muzikologas.
[8] Wilhelmas Backhausas, garsus vokiečių pianistas.
[9] Walteris Giesekingas, vokiečių pianistas, laikomas vienu didžiausių XX a. fortepijono meistrų.
[10] Tikėtina, kad minimas Edvinas Fischeris, žymus XX a. šveicarų pianistas.
[11] Wilhelmas Furtwangleris, vokiečių dirigentas ir kompozitorius.
[12] Utamaras Kitagava, XVIII a. japonų dailininkas.
[13] Turimas mintyje būsimas darbas Kongreso bibliotekoje.
[14] Armija yra formalistė (vok.).
[15] Tyrinėjimams (angl.).
[16] Otto Klempereris, vokiečių dirigentas, kompozitorius.
[17] Garsus profesionalus choras, kurį 1948 m. įkūrė Robertas Shaw.
[18] Irvingas Kolodinas, žymus amerikiečių muzikos kritikas.
[19] Su skambiu trimitu (vok.).
[20] „Atsakymai Jobui“ (1952).
[21] Kenksminga knyga (rus.).
[22] Vytautas Saulius (1915–1987), knygų leidėjas.
[23] Guiomar Novaes, brazilų pianistė.
[24] Ivaras Ivaskas, estų poetas, vertėjas, literatūros mokslininkas.
[25] Miesto centras (angl.).
[26] J. Blekaičio sūnus – Rainys.
[27] Randallas Jarrellas, amerikiečių poetas, rašytojas; Kongreso bibliotekos poezijos konsultantas.
[28] Turima mintyje revoliucija, 1956 m. įvykusi Vengrijoje, arba Budapešto ruduo, jėga numalšinta.
[29] „Woolworth“ – prekybos centras Čikagoje, kuriame H. Radauskas dirbo pakuotoju.
[30] Kažkas komiško (vok.).
[31] Būstinė (vok.).
[32] Gruzdintos bulvytės (pranc.).
[33] Centrinė miesto dalis.
[34] „Skira“ – meno albumų ir knygų leidykla, įkurta 1928 m. Šveicarijoje.
[35] Meistras (pranc.).
[36] J. Blekaitis išleido poezijos knygą „Vardai vandenims ir dienoms“ (1954).
[37] Tuo metu J. Blekaitis skyrėsi su pirmąja žmona.
[38] „Tėvo Malachijos stebuklas“, rež. Bernhardas Wickis.
[39] Sekėjų (vok.).
[40] „Vėlyvieji [Pauliaus] Klee darbai“.
[41] Nuo „Übermensch“ (antžmogis), Friedricho Nietzschės terminas.
[42] Nacionalinis Bardželo meno muziejus.
[43] Koplyčia Šv. Kryžiaus bazilikoje Florencijoje.
[44] Turi omenyje žigolus.
[45] H. Radauskas puslapio apačioje priduria pastabą žvaigždute pažymėtam sakiniui: „*nelabai jam patiko, per mažai demonizmo.“
[46] „Pilis Švedijoje“.
[47] „Naktinis traukinys“.
[48] Antikvariatas, kuriame H. Radauskas mėgo lankytis.
[49] Už ką juos, nekrikštus, mylėti? (Rus.)