Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 7
Sizifas
Kiekvienas ritame savo likimo akmenį
Į statų kalną, nors ir ne tokie gudrūs kaip Sizifas,
Korinto karalius.
Nėra mums žodžio „pavargau“,
Pailsėjus poilsio namuose, nes ir „viskas įskaičiuota“
Užsienyje yra įskaičiuojama į ridenimą, kai poilsį tenka
Uždirbti ritinant kasdienybės akmenį.
Ar šis ridenimas yra visos žmonijos prakeikimas,
Nors klinikine mirtimi kartais pavyksta sugrįžti iš Hado
Tunelių, pirmą kartą apgavus dievus.
Bet po to vėl sukaustymas, vėl buvimas
„Sukaustytais latrais“, anot Jono Marcinkevičiaus (jei taip
Pavadinsime anoniminius alkoholikus, kuriuos pažinojau
Jaunystėje), vėl kasdienis akmens ridenimas magistralės kamščiuose
Vėluojant į darbą.
Stengiuosi ritinti savo popierių akmenį, nors kritikų
Nuomone, aš ir vėl kalno papėdėje. O kaip tiems, kurie jau
Viršūnėje? Manote, jiems lengviau? Nes akmenį meta atgal
Jų pačių nepasitenkinimas nuveiktu, nes tai jų pačių sumanymas
Juos verčia kopti vėl.
Ar tai ne Dzeuso prakeikimas, o jų pačių problema?
Nieko panašaus. Dzeuso prakeikimas judina jų galvas, rankas
Ir kojas sinchroniškai kaip Lėlininkas lėlių teatre.
Kaip Lėlininkas? Ar taip aš juokiuosi iš paties Dzeuso?
Bet Sizifui tai neuždrausta. Jis ir galvoja kaip tinkamas.
Net apie jį prakeikusį Dzeusą.
Aischilo prisikėlimas
Miestas pasikeitęs – sprendi lygtį
Čia Niujorkas ar Paryžius, teisia
Juos tiktai galėdami išvykti
Į kurortus, kur užauga vaisiai
Skina juos vergai tenai sukilę
Tarp romėnų, kur iš savo krašto
Jie pažįsta patį net Aischilą
Kurs ir nebylius išmokė rašto
Kilk, Aischile, tu iš savo urnos
Kam gręžiojiesi tu iš kulisų
Apvaisins tuoj žodžiai burną
Nors tau tas yra svarbiausia
Kad nereiktų vargt sulysus
Kai užsuks kas nors tau ausį
Aštuoni su puse
Kodėl begalybės ženklas 8, kodėl 8,5 minutės filmo,
nes pralekia daug greičiau, nei sumanyta
dar neegzistuojančioj juostoj, žiūrint jau iš XXI amžiaus
perspektyvos, ne tik koks gilus, bet ir koks seksistiškas,
kaip ir režisieriaus prototipo žmonos sesers
pasakyta – tiesiog Saliamono haremas, priimant
jaunas ir gražias, ant pastolių užkeliant, t. y.
amžino poilsio išlydint senesnes, suteikiant užtarnautą
paskutinį šansą – paskutinį šokį komiškai pametančioms
tiek dantų, tiek karolių perlus,
valdant jėga – „eini pas moteris, nepamiršk bizūno“,
jau kumščiais smūgiuojant
į šonkaulius, į nepridengtą galvą, koks ilgas kelias bandant,
tik bandant, vis išbandant tikrumą, sąžinę, tikėjimą, įdiegtą
dar vaikystėje, kai buvo švarus, o ne ilgoje pasiligojusių
eilės procesijoje prie mineralinio,
visų užspeistas, su visų pretenzijom į veiklą,
nors ieškantis viso labo autentiškumo ir grožio, ir, žinoma,
pilnatvės, kurios nesuteiks nei kardinolo žiedo bučiavimas
dvimatėj bažnyčios erdvėj, nei tariama ištikimybė,
nes viskas tik tariama, tariama, vyksta tik dabar
kiekvienam sveikstančiajam
tariant savojo gyvenimo karnavalą
Lukiškės
– Tik nesinaudokit tualetais, pakeliui išvydę, –
Įspėja gidas po Lukiškių kalėjimą, – nerenovuoti,
Apipils šūdais, aš už jus nei jų, nei jūsų nevalysiu.
Žinoma, mačiau vieną šalia cerkvės, kitą prie žydų
Bei katalikų sanctus, buvo ir aikštelėje laiptų,
Vedančių į kameras gyvagalviams, vos laikausi
Netūpusi ant klozeto tiesiog jose. Aišku, tik
Įsivaizduoju, kad regiu kalėjusių rūsčią tikrovę,
O ne pasaldintą, kaip rodo mums kalėdinėmis
Lemputėmis žėrintis restoranas su kičiniais Jagelmeister
Oranžiniais elniais bei raudonais šalikais apvyniotais
Balvonais.
Bet gamtiniai reikalai tebespiria palikti vyneliu
Bei picomis užsiėmusią grupę.
Štai ir lauke išganingoji WC, kurioje galima
Atsidusti su palengvėjimu. Girdžiu, kaip kažkam
Išėjus trinkteli durys, o man išeinant jos ir nebeatsidaro.
Bandau ir taip, ir taip, bet sunkios, geležinės, masyvios.
Dingo ir elektra, „užgeso žiburiai, nutildė mūsų puotą“,
Galvoje Putino, ne to, bet Vinco Mykolaičio balsas.
Įkalinta! Pro mažą grotuotą langelį matau toli
Vaikštinėjančius žmones, taip toli kaip rytojus.
Kiek čia dar teks atsėdėti? Pusvalandį, dieną, brr – naktį,
Ligi gyvos galvos? Juk niekas apie mane čia nežino.
Negi ir man teks žudytis kaip tiems, kuriuos nebeištvėrusius
Beveik kas mėnesį išnešdavo iš vienučių.
Bet telefono, kaip jiems, neatėmė! Lyg gelbėjimosi raketos
Skrieja mano skambučiai grupės vadovei. Vienas, du, trys,
Keturi. Nekelia. Dieve, ji nekelia! Panikoje daužau grūdintą
Langelio stiklą, gal kas pamatys bent judesius?
Tik po keturių valandų autobusiukui grįžtant į Kauną
Vadovė man atskambina. Atsiliepiu jai sėdėdama už poros
Ekskursantų sėdynių.
Reikėjo tik Muhammado Ali jėgos stumiant kalėjimo duris.
Išplaukt arba paskęst
Prieš jus štai vaikas regimybę griauna
Ji žaislas pavadintas vilkeliu
Ar susižeis vaikutis į jo briauną
Vadint saugiu pasaulio negaliu
Ir detonatorius žaisle jo tyko
Išlįs iš jo kareivių du šimtai
Ministras pirmininkas baravykas
Atsistatydins bet ne apie tai
Kalba šita suaugėli garbusis
Nes tu tas vaikas juo tu atsibusi
Kai pasikeitęs bus pasaulis ne sapne
Tu nesuvaldomas esi taipogi
Tau vienas juokas apsižergti blogį
Išplaukus ar paskendus Nemune
2025
Pamišėliai
Kas yra pamišėliai? Tai tie
kurie nesiklauso mišių per jas darydami pa
Vaikystėje jie lankėsi Limpopo
todėl nepasitiki popais kurie
negali nuskraidinti į Olimpą arba bent prie upės Po
Jie netiki pažadais kurie žudo
nes jų erdvė yra
užspausta žguto
kad nebūtų pralietas kraujas
kai į juos žiūri baltas taikos balandis Jų erdvė
yra grotų penklinė iš kurios
obojumi groja kaubojus vienišose smegenų
muzikos prerijose
bet jie ne vieniši visur rasdami sau nišą nes dažniausiai tai
vieši asmenys
Abejonė yra baimės dalis
Abejonė yra baimės dalis
Baimė atiduoda jai savo rageną
Nesiteiraudama lis ar nelis
Savo paslaptį atskleist jinai ragina
Menininkai tai kardžuvių rūšis
Net ne rūšis o sakyčiau anarchija
Demonstrantai skolas jų aprašys
Nepaisydami to kad garsiai knarkia jie
Kelionė dar kol kas nepabaigta
Bet abejonė sako man: būk ta
Kuri net vandenyno nesibaimina
Rezervas verčia patikėt abejone
Kuri čiurkšlėm bebaimėm lies mane
Nors iš toli vaidensis kad tai aimana